A. Rudys. Dėl teritorinio vientisumo išsaugojimo. Ką turėtume daryti (11)

Audrius Rudys | respublika.lt nuotr.

Audrius Rudys | respublika.lt nuotr.

Manęs, kaip Lietuvos Respublikos piliečio ir lietuvio, netenkina tie procesai, kurie vyksta Rytų Lietuvoje („Respublika“, 2014-07-11), – labai jau liūdnos pasekmės gali būti ir valstybei, ir lietuvių tautai. Tad ką turėtų daryti valstybė?

Pirmiausia turi būti atsisakyta įstatymais įteisinti oficialią lenkišką pavardžių, vietovardžių ir kitų informacinių užrašų rašybą, t.y. neleisti vizualizuoti potencialios autonomijos teritorijos ir galimo piliečių kontingento. Asmenvardžių rašymo problema spręstina sudarant galimybę asmens pageidavimu juos įrašyti norima kalba ne pirmajame paso puslapyje, kaip tai yra numatyta Valentino Stundžio pateiktame įstatymo projekte.

Bendrus tautinių mažumų interesus reikia tenkinti priimant ne Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (LLRA) stumiamą Tautinių mažumų įstatymo projektą, o tautinių bendrijų ir tautinių mažumų kultūrą, švietimą, valstybinį finansavimą bei atstovavimą reglamentuojantį įstatymą. Visuomenininkų parengtas tokio įstatymo projektas jau senokai pateiktas Seimo pirmininkei, Vyriausybės kanceliarijai ir Kultūros ministerijai. Jis sudaro sąlygas tautinių bendrijų kultūrinei autonomijai ir tautinės tapatybės išsaugojimui, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos pasirašytą Tautinių mažumų apsaugos konvenciją ir minimalizuoja pavojų Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui.

Kitas greitai atliekamas veiksmas turėtų būti santykių tautiniais klausimais su Lenkijos Respublika keitimas. Laikas atsisakyti būti „jaunesniu broliu“, kuris vyresniojo klauso ir paklusniai linksi galva, bet ne viską, kas liepiama, daro. Laikas mūsų pareigūnams nustoti dalyti oficialius ir neoficialius pažadus, prieštaraujančius nacionaliniams interesams. Laikas aiškiai pareikšti, kad Lietuva neleis kaimyninėms valstybėms kištis į savo vidaus reikalus net tuo atveju, jei bus šantažuojama strateginių projektų vilkinimu. Tai taps ypač svarbu, kai labai įtakingą poziciją ES užims Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Neabejoju, kad Lenkijos atstovai panaudos naujas galimybes per ES struktūras spausti Lietuvą, siekdami savų tikslų.

Skubiai reikėtų priimti sprendimą Švietimo ir mokslo ministerijos struktūroje įsteigti inspekciją ar kitą instituciją, kurios tikslas būtų užtikrinti vienodų išsilavinimo standartų laikymąsi visose ugdymo įstaigose visoje valstybės teritorijoje ir kuri galėtų efektyviai kontroliuoti savivaldybių veiklą tiek bendrojo lavinimo, tiek ir ikimokyklinio ugdymo srityse. Atitinkamai pasiruošus, vėliau reikėtų žengti tolesnį žingsnį – ne privačias bendrojo lavinimo įstaigas perduoti tiesioginiam Švietimo ir mokslo ministerijos pavaldumui. Tik taip galima būtų užkirsti kelią LLRA vykdomai ir iš kitos valstybės remiamai švietimo politikai, kuri iš esmės yra pavojinga Lietuvos teritoriniam vientisumui. Be to, reikia Latvijos pavyzdžiu laipsniškai didinti dalykų, kurie dėstomi valstybine kalba, lyginamąjį svorį nelietuviškose mokyklose.

Gana greitai galėtų būti įgyvendintas siekis ir valstybės mastu, ir savivaldybėse nesudaryti koalicijų su LLRA. Atsižvelgiant į jos veiklos tikslus ir pobūdį, politinės jėgos, kurioms Lietuvos teritorinio vientisumo išsaugojimas yra svarbus, po ateinančių savivaldos rinkimų ten, kur LLRA negaus absoliučios tarybos narių mandatų daugumos, turi nesudaryti koalicijų su ja. Atitinkamai būtina mažinti LLRA įtaką savivaldybių administracijose.

Nedelsiant turi būti užtikrintas besąlygiškas Lietuvos Respublikos įstatymų laikymasis visoje valstybės teritorijoje. Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriaus baudų istorija neturi kartotis! Vyriausybės atstovai savivaldybėse, teismai bei antstoliai turi atlaikyti politinius spaudimus ir priversti savivaldybes vykdyti įstatymus ir teismų sprendimus.

Yra dalykų, kuriems taisyti reikia daugiau laiko.

Savivaldos rinkimų įstatymas suteikia teisę rinkimuose balsuoti beveik bet kam, kas vos ne prieš pat rinkimus deklaruos savo gyvenamąją vietą konkrečioje savivaldybėje. Tai sudaro galimybes kitų šalių piliečių pagalba manipuliuoti ir savivaldybių tarybų, ir ypač merų rinkimų rezultatais. Labai pavojinga teisės norma!

Siekiant apsunkinti sąlygas susiformuoti potencialioms separatistinėms jėgos struktūroms, reikia iš esmės taikyti teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų tarnybos vietos rotaciją visos valstybės mastu. Tai taikytina ir muitinės bei pasienio tarnybos pareigūnams. O valstybės saugumo organai turi skirti daug dėmesio veiksmams, kurie vykdomi tiek atvirai, tiek ir slapčiomis ir kurie yra pavojingi tvarkai ir ramybei šalyje bei jos teritoriniam vientisumui.

Pagaliau pagrindinis, esminis pasiūlymas. Neatmestina Rusijos sėkmė skaldant ir pajungiant Ukrainą gali įkvėpti lenkų nacionalistus Lietuvoje pradėti separatistinį judėjimą. Ir jis mūsų valstybei būtų dar pavojingesnis nei Ukrainai. Nes mastai ne tie. Nes mes su Lenkija esame vienoje civilizacinėje erdvėje, mūsų konfliktas negrėstų svarbiausiems tos erdvės galios centrams ir todėl nebūtų kam užstoti ir paremti mažesniąją konflikto pusę. Šalies vadovybė, politinės partijos turi pripažinti, kad Vilnijoje gali kilti realus pavojus pagal scenarijų, kuris būtų panašus į tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje. O pripažinus parengti detalų Rytų Lietuvos plėtros ir integracijos planą, kuriame atsispindėtų visos priemonės, galinčios pakelti šios teritorijos gyventojų gyvenimo lygį, sustiprinti ryšius su likusia Lietuvos dalimi, paskatinti glaudesnę integraciją į Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tada per kokius 20-30 metų Lietuvos valstybei pavojus būti suskaldytai iš vidaus reikšmingai sumažėtų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Kažin:

    Kokia prasmė skaityti ką rašo Rudys, jeigu jis net neįsisąmonina, kad Lietuvoje tautinių mažumų nėra, taigi ir tuo pavadinimu nėra ką įvardinti ar kalbėti apie tokį subjektą kaip Lietuvos problemą, o jis kalba…
    Pakartosiu dar kartą, kad tam, kad gyvenamoje šalyje turėtum tautinės mažumos statusą yra būtinos tokios sąlygos: 1) kalbėti savo skirtinga nuo valstybinės kalbos kalba; 2) gyventi istoriškai savo etninėje teritorijoje; 3) būti gyventojų mažuma palyginus su visais šalies gyventojais.
    Kaip žinia, Lietuvos teritorija tiek etniškai, tiek valstybiškai yra vientisa. Vadinasi, nelietuvių gyvenančių Lietuvoje, esančioje sava etnine teritorijoja nėra. Taigi ir turinčių teisę vadintis tautine mažuma joje nebėra.
    Taigi Lietuvoje gyvenantys nelietuviai vadintini kitataučiais. Vietoje tautinė mažuma – sakytina kitataučiai, vietoje lenkų, rusų tautinė mažuma – sakytina kitataučiai lenkai, rusai ir t.t.

  2. Aplamai, lygtai visi pasiulymai teisingi. Bet nera suvokymo, kad jos remia Grybauskaite, konservatoriai ir socdemai. Tam puikiausias irodymas 2009 ir 2014 prezidento rinkimai, referendumas del zemes, ju spaudos finansavimas ir pan. Jie yra neatsejama sistemos dalis. Apie partijas – satelitus (liberalai, tvarkeciai , darbeciai) isvis neverta kalbetis – bent kada pakves tomasevskius bendrauti, jeigu net kam noras bus reikalingas geras sklypas prie Vilniaus. Be to su nusikalstomis grupuotemis kovojama kitais, atitinkamais metodais. Ar Alko redakcija neisdristu pravesti pas save konferencija ar susitikima sio klausimu?

  3. Pasiūlymas:

    Žinot, dabar pagalvojau ir iš tikrųjų, Lietuvai tikrai reikalingas Tautinių mažumų įstatymas. Vien dėl to, kad pirmame jo straipsnyje būtų APIBRĖŽTA kas tai yra Tautinė Mažuma. Jame BŪTINA yra nurodyti, kad tautinė mažuma tai žmonių grupė, NETURINTI SAVO VALSTYBĖS, todėl atitinkamai negalinti apsaugoti savo kalbos, savo kultūros ir savo tradicijų. Būtent tokioms žmonių grupėms ir skirtas būtų minėtas įstatymas, apibrėžiantis visas jiems priklausančias privilegijas. Visos kitos tautinės grupės, TURINČIOS SAVO VALSTYBES, savo identitetu rūpinasi PAČIOS. Viskas. Taip paprastai būtų išspręsta ši problema ir atkristų visos problemos ateities kartoms.

  4. Kažin:

    Matosi visiškas nenutuokimas tautinių mažumų teisiniuose dalykuose.
    Pirmiausia tai, – tautinė mažuma nėra bendrinės kalbos žodžiai, o tarptautinės teisės sąvoka. Todėl akivaizdu, kad tai, kas gali būti laikytinas tautinės mažumos subjektu, turi būti vienodai suprantamas visose šalyse. Saviveikla čia negalima ir Lietuva negali turėti kokio atskiro pačios susikurto šios sąvokos apibrėžimo dar ir dėl to, kad tai yra žmogaus teisių klausimas. O žmogus – visur žmogus.
    Kai šalyje nėra tautinės mažumos subjekto, o būtent taip ir yra Lietuvoje, tai atkrenta būtyinybė turėti jo teises reglamentuojantį įstatymą ar kitokį teisės aktą. Lietuvoje gyvena ne tautinės mažumos, o kitataučiai, taigi galėtų būti priimtas Kitataučių gyvenimo Lietuvoje įstatymas.

  5. Teisingai:

    Išmintingi pasiūlymai, Prezidentė pasiūlė grįžti prie atskiro plano dėl rytų Lietuvos. Praėjusioj kadencijoj tokį priemonių planą numarino vyriausybė su nevykusių specialistų ir patarėjų komanda.

  6. sprendžia valstybė:

    Netiesa, jokios normos nenustato kas yra tautinė mažuma. Kiekviena valstybė turi teisę pati priimti kokius kitataučius laiko tautine mažuma. Pvz: Lenkija yra apsisprendusi, kad tautinės mažumos atstovai turi būti išgyvenę toje valstybėje ne mažiau kaip 100 metų ir jie turi Įstatyme baigtinį sąrašą, jis nėra ilgas, gal apie 10 tautų: lietuviai, baltarusiai…
    Lietuvoje galime taip pat patys apsispręsti ką laikysime tautine mažuma ir tai apibrėžti įstatyme, galime imti kriterijų tik tiems kas neturi savo valstybės, galime imti pragyventų metų skaičių, galime kitus kriterijus galvoti. Dabar pas mus užtenka 10 kitataučių, jie įkuria bendruomenę ir jau pretenduoja į valstybinę paramą ir statusą.Negalime pamiršti, kad vis daugiau atvyksta “mažumų” iš Kinijos, Korėjos ar kitų egzotinių valstybių.
    Tik reikia valstybinio požiūrio, reikia galvoti apie valstybingumo stiprinimą ir viską galime sureguliuoti. O dabar ne tik nevyksta jokia integracija, bet patys kuriam mokyklas ne valstybine kalba, suteikiam galimybes gyventi nemokant ir nenaudojant valstybinės kalbos, patys kuriam rezervatus. Rudžio pasiūlymai geri.

  7. Kažin:

    Kalba eina apie tarptautinės teisės tautinių mažumų teises, kurių privalo laikytis šalis, ratifikavusi Tautinių mažumų teisių apsaugos konvenciją. Lietuva šią Konvenciją yra pasirašiusi. Tokiu atveju ji yra apsisprendusi dėl tautinės mažumos sąvokos turinio. Pagal ją Lietuvoje tautine mažuma laikomi kitataučiai, kurie ja laikomi pagal tarptautinės teisės nuostatas, o pagal jas šiai teisei turėti yra būtinas ir teritorijos dalies, kurioje gyvena, istorinis etniškumas. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybės teritorija etniškumo prasme yra vientisa, taigi jos teritorijoje žemės plotų, turinčių istorinį nelietuvių etniškumą, nėra. Vadnasi joje pagal tarptautinės teisės nuostatų reikalavimus negali būti ir nėra tautinių mažumų teises turinčių subjektų. Tai patvirtino ir lenkų skundus nagrinėjusio EŽTT sprendimų turinys.
    Šiaip tai niekas nedraudžia šaliai savo valia tautine mažuma laikyti betkokią kitataučių grupę. Tačiau klausimas koks tikslas Lietuvai tai daryti! Lenkija čia mums ne pavyzdys pirmiausiai dėl jos istorinio žemių etninio nevientisumo…

  8. Gediminas:

    Viskas teisingai, Audriau. Nemanau, kad partijų viršūnėlės to nesupranta. Tiesiog jaučiasi kaip vasalai, dreba, nors ir jaučia, kad tokie jų veiksmai skatina separatizmą ne tik pas mus, bet ir kitose Baltijos šalyse. Tiesiog, žiūrint iš šalies gėda matyti savos valstybės vairininkus, pataikaujančius vyresniems broliams. Labai norėčiau, kad klysčiau, deja, nelabai tikiu, kad ši karta’ apskritai pajėgi Tavo aprašytas problemas spręsti. Jau vien ką reiškia kirkilinių (o tokie demagogai, marksistai vis dar per rinkiminius partijų sąrašus patenka valdžion), kitaip vadinamų “valstybininkais” šiuo požiūriu destrukciniai veiksmai? Jiems nė motais Konstitucinio Teismo (KT) sprendimai, vyraujanti Lietuvos žmonių nuomonė.

  9. Arūnas:

    Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataro, pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo Seimo nario ir buvusio patarėjo Lietuvos Respublikos Prezidentui straipsnis yra labai labai pavėluotas, nors mintys yra svarios. Ir šią temą vystančios komentatorių mintys yra svarbios. „Kažin“ pasirašęs komentatorius atkreipia dėmesį, kad „niekas nedraudžia šaliai savo valia tautine mažuma laikyti bet kokią kitataučių grupę“. Tačiau to nereikia dirbtinai daryti skaldant pilietinę visuomenę.Tautinių mažumų teisių apsaugos konvencijoje neradau apibrėžimo, kas yra tautinė mažuma, nors yra nurodytos tautinių mažumų teisės puoselėjant savo kultūrą. Todėl man yra suprantamas ir priimtinas 2014 09 13 14:24 | IP adresas: 91.228.87.105 pasiūlymas rengiamame įstatyme teisingai apibrėžti kitataučių grupes, gyvenančias Lietuvos Respublikoje. Suprantama, kad Lietuvoje tikrai yra viena tautinė mažuma- karaimai, bet yra kitataučių apsijungusių į tautines ar religines bendrijas, giminių klanus ir kt. Suprantama, kad „Lietuvoje gyvenantys nelietuviai vadintini kitataučiais“, ir kad minimi lenkai ir rusai negali būti vadinami tautine mažuma. Tačiau ar sakytina „kitatautis rusas, kitatautis lenkas“ abejočiau vien dėl formos „sviestas sviestuotas“. Argi gali būti Lietuvoje ne kitatautis rusas ar lenkas. Į tautines bendrijas taip pat neįsijungia visi tos ar kitos tautybės kitataučiai Lietuvos piliečiai, todėl įvairių kitataučių įvardijimas, nesukišant visų į vieną „tautinių mažumų“ katilą, įstatyme reikalingas.

  10. Getas:

    Tai kad rusų nėra iš viso, nes yra tik būdvardis “ruskije” – jų kalba puikiai parodo, kad tai įvairios buvę tautos asimiliavusios ir pasivadinusios “ruskije”, lietuviškai būtų – rusiški. Jie ne subjektai su pavadinimais, o jie tik būdvardžiai.
    antra: ir vėl jų kalba paaiškina – jie mėgsta sakyti “Iskonyje zemli”, nuo žodžio “iskati” – ieškoti, vadinasi jie niekada neturėjo savo žemės, nes visada yra jos ieškantys. Štai iš kur atsirado rusiškų žmonių imperinis istorinis elgesys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: