Senoji Lietuvos karyba ir Medininkų pilis (2)

Karys su lietuviškuoju skydu (Darius Jurcevičius), istorinė rekonstrukcija | TIM nuotr.

Karys su lietuviškuoju skydu (Darius Jurcevičius), istorinė rekonstrukcija | TIM nuotr.

XIII-XIV a. Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė (LDK) – jau­na vals­ty­bė. Pa­ly­gi­nus su kai­my­nais, ka­ry­ba bu­vo la­biau­siai iš­vys­ty­ta vals­ty­bės sri­tis. Ki­tos pa­žen­gė ne tiek daug: mū­ro pa­sta­tai – re­ti, pi­ni­gų sis­te­ma – anks­ty­va, sa­vo­jo (bal­tiš­ko) raš­to nė­ra. Tai są­ly­go­jo įtemp­ta tarp­tau­ti­nė si­tua­ci­ja: va­ka­ruo­se plė­tė­si Kry­žiuo­čių, o šiau­rė­je – Ka­la­vi­juo­čių (nuo 1237 me­tų – Li­vo­ni­jos) or­di­nai, kė­lę LDK grės­mę.

Se­no­sios Lie­tu­vos mo­nar­chai nuo XIII a. pa­laips­niui vie­ny­da­mi bal­tiš­kas gen­tis po LDK vė­lia­va, plės­da­mi vals­ty­bės že­mes į ry­tus, sta­ty­da­mi me­di­nes ir mū­ri­nes pi­lis, mo­der­ni­zuo­da­mi ka­riuo­me­nę, XIV a. su­kū­rė vals­ty­bę ga­lin­čią mes­ti iš­šū­kius vi­siems kai­my­nams. LDK ta­po re­gio­ni­ne jė­ga, ku­rios ka­ri­nės pa­jė­gos bu­vo vie­nas svar­biau­sių įran­kių.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės bran­duo­lį su­da­rė di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na, ku­rią rem­da­vo di­di­kų ka­riau­nos. Ka­riai, su­da­ry­da­mi puo­la­mo­jo ti­po ka­riuo­me­nės stu­bu­rą, bu­vo gink­luo­ti mo­der­niais gink­lais ir šar­vais, pa­si­bal­no­ję pui­kius ko­vos žir­gus. To­kia ka­riuo­me­nė įsi­verž­da­vo į prieš­o te­ri­to­ri­ją, ją siaub­da­vo ar net užim­da­vo. Pui­kūs pa­vyz­džiai: 1281 m. Jer­si­kos mū­šis Li­vo­ni­jo­je, 1326 m. Bran­den­bur­go žy­gis da­bar­ti­nė­je Vo­kie­ti­jo­je, ku­rių me­tu prieš­o te­ri­to­ri­jos lie­tu­vių bu­vo apip­lėš­tos ir nu­siaub­tos ar per­ga­lin­gas 1321 m. Ir­pe­nės mū­šis, ku­ris lė­mė Ki­je­vo pa­te­ki­mą į LDK įta­kos zo­ną.

Kry­žei­viams už­puo­lus LDK že­mes ša­lia pro­fe­sio­na­lios ku­ni­gaikš­čio ka­riau­nos su­si­rink­da­vo iš vi­so kraš­to at­ke­lia­vę vy­rai ir sto­da­vo į pi­lies gy­ny­bą ar mū­šį, nes vi­du­ram­žiais kiek­vie­no vy­ro par­ei­ga bu­vo im­tis gink­lo ir gin­ti kraš­tą. Šios, gy­ni­mui­si skir­tos pa­jė­gos, bu­vo pa­na­šes­nės į šiuo­lai­ki­nę šauk­ti­nę ka­riuo­me­nę skir­tą di­de­liems gy­ny­bi­niams ko­vi­niams veiks­mams di­džiau­sio pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je. Ge­ras pa­vyz­dys – 1348 m. Strė­vos mū­šis, ku­rio me­tu Al­gir­das ir Kęs­tu­tis su­tel­kę sa­vo pa­jė­gas pa­sto­jo ke­lią iš Žiež­ma­rių grįž­tan­čiai plė­ši­kau­jan­čiai Or­di­no ka­riuo­me­nei. Nors mū­šis bu­vo ne­sėk­min­gas, tai bu­vo kraš­to gy­ny­bai su­rink­tos pa­jė­gos.

Ka­dan­gi ka­rei­vių po­bū­dis sky­rė­si, skir­tu­mai pa­ste­bi­mi ir ka­rių gink­luo­tė­je. Ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai by­lo­ja, kad daž­niau­siai su­tin­ka­mas gink­las bu­vo ie­tis. Tai pa­pras­tas, bet la­bai efek­ty­vus gink­las. Ie­čių bū­ta skir­tų tiek ar­ti­mai (įpras­ti su­si­rė­mi­mai) tiek ne­tie­sio­gi­nei ko­vai (svai­do­mo­sios ie­tys – aks­tys). Pa­sta­ro­sios už­fik­suo­tos 1348 m. Strė­vos mū­šy­je, kai prieš pra­si­de­dant pa­grin­di­nei ko­vai lie­tu­vių ka­riai aps­vai­dė kry­žiuo­čius ie­ti­mis.

Ie­čių po­pu­lia­ru­mą liu­di­ja ir to laik­me­čio mi­nia­tū­ros ar skulp­tū­ros ele­men­tai, pvz. Ma­rien­ver­de­rio pi­lies ko­lo­nos ka­pi­te­lis. Ja­me ke­tu­ri iš sep­ty­nių pa­vaiz­duo­tų bal­tų ka­rių gink­luo­ti vie­no­kia ar ki­to­kia ie­ti­mi. XIV a. ar­chi­tek­tū­ri­nis ele­men­tas liu­di­ja, kad tai bu­vo po­pu­lia­rus gink­las tarp LDK ka­rių.

Marienverderio pilies kolonos kapitelis.Nuotr. saltiniai.infoKi­tas ko­lo­no­je ma­to­mas gink­las – ka­la­vi­jas. Tai aukš­tuo­me­nės sim­bo­lis, pa­pras­tai ran­da­mas tur­tin­gų mi­ru­sių­jų ka­rių ir ku­ni­gaikš­čių ka­puo­se. Ka­la­vi­jų bū­ta įvai­rių. Vie­ti­nės kil­mės gink­lai ga­lė­jo bū­ti pa­ga­min­ti įvai­riuo­se Lie­tu­vos vie­to­se. Me­ta­lo ly­dy­mo vie­tų ras­ta Aukš­tad­va­rio, Ne­men­či­nės pi­lia­kal­niuo­se, apie ge­le­žies rū­dos iš­ga­vi­mo vie­tas by­lo­ja to­kie vie­to­var­džiai kaip Rūd­nin­kai, Kaz­lų Rū­da. Ne lie­tu­viš­kos kil­mės ka­la­vi­jai at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos, Skan­di­na­vi­jos ar ru­siš­kų že­mių. Lie­tu­vo­je ras­ta net le­gen­di­nių vi­kin­gi­nių ka­la­vi­jų su įra­šais IN­GEL­RII, ver­tin­tų dėl sa­vo aukš­tos ko­ky­bės ir mi­ti­nių ga­lių, ap­sau­gan­čių nuo prieš­ų ar net juos įbau­gi­nan­čių.

Kad ka­la­vi­jas la­bai ver­ti­ni­mas ma­to­ma ir tuo­me­ti­nė­je he­ral­di­ko­je – nuo 1387 m. Lie­tu­vos krikš­to pra­dė­tas nau­do­ti ka­la­vi­ju gink­luo­tas rai­te­lis – vy­tis – ta­po pa­grin­di­niu Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio sim­bo­liu, o il­gai­niui – vi­sos Lie­tu­vos. Nors ir draus­tas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu, vy­tis iš­li­ko iki šių die­nų kaip vie­nas vals­ty­bės sim­bo­lių.

Nors ar­cheo­lo­gai re­tai ran­da XIII-XIV a. kir­vius, ta­čiau spė­ja­ma, kad jie pri­klau­sė LDK eli­tui, nes daž­nai puo­šti smul­kes­nių ar stam­bes­nių tri­kam­pė­lių or­na­men­tais. Ta­čiau, kaip pa­ste­bi is­to­ri­kas prof. Alf­re­das Bumb­laus­kas, Ma­rien­ver­de­rio pi­lies ko­lo­nos frag­men­te, pa­vaiz­duo­tas kir­viu gink­luo­tas bal­tų ka­rys puo­la kry­žiuo­tį iš pa­sa­lų. Jis yra pra­sčiau ap­si­ren­gęs, ma­tyt, ne toks tur­tin­gas. Gal­būt par­odant kir­viu gink­luo­tą ka­rį no­rė­ta par­ody­ti, kaip ne­gar­bin­gai ko­vo­da­vo bal­tai, į ko­vą sto­da­mi „ne­ri­te­riš­kai“, iš pa­sa­lų, kry­žiuo­čiams ne­pa­lan­kio­je si­tua­ci­jo­je.

To­liau ga­li­ma pa­ste­bė­ti LDK ka­rius su lie­tu­viš­kai­siais sky­dais.

Juos su­kū­rė bal­tų gen­tys ko­vo­da­mos su kry­žiuo­čiais XII-XIII a. Sky­dai bu­vo iš­gaub­ti per vi­du­rį, pa­to­ges­ni val­dy­ti. Ka­dan­gi Lie­tu­vos ka­rei­viai bu­vo šar­vuo­ti ir gink­luo­ti leng­viau nei kry­žiuo­čiai, sky­das bu­vo pi­gus ir pa­pras­tas gy­ny­bos ele­men­tas. Lie­tu­viš­ka­sis, ki­taip nei ap­va­lus ar tri­kam­pis, gy­nė dau­giau kū­no, bu­vo toks efek­ty­vus, kad jį pe­rė­mė kry­žiuo­čiai. Kaip ir ka­la­vi­jas, sky­das nau­do­tas lie­tu­viš­ko­je he­ral­di­ko­je. Pa­žvel­gę į se­ną­jį Tra­kų ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ants­pau­dą, ma­ty­si­me ka­rei­vį su ka­la­vi­ju ir lie­tu­viš­kuo­ju sky­du. Šiuo­lai­ki­nė­je he­ral­di­ko­je pa­ste­bi­mas šis sky­das Aly­taus raj. sa­vi­val­dy­bės ir Dzū­ki­jos her­buo­se.

Dzūkijos herbas  | lt.wikipedija.org nuotr.

Dzūkijos herbas | lt.wikipedija.org nuotr.

 

XIII a. Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai ir jų as­me­ni­nės ka­riau­nos nau­do­jo šal­mus, žie­di­nius marš­ki­nius, kai pa­pras­ti ka­riai sau­go­jo­si li­ni­nė­mis ar odi­nė­mis pa­lai­di­nė­mis. XIV a., stip­rė­jant ko­vi­niams veiks­mams, ky­la ba­jo­rų sluoks­nis, ku­ris ga­li sau leis­ti vis ge­riau gink­luo­tis. Pa­ly­gi­nus su anks­tes­niu šimt­me­čiu, XIV a. jau pa­pras­ti ka­riai ga­lė­jo sau leis­ti įsi­gy­ti žie­di­nius marš­ki­nius, kai ka­riuo­me­nės eli­tas jau tu­rė­jo plokš­te­li­nius ar plokš­ti­nius šar­vus. Yra pa­ste­bi­ma aki­vaiz­di ge­res­nė ka­rei­vių ma­te­ria­li­nė būk­lė, lei­du­si jiems ge­riau gink­luo­tis.

Pa­gal ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus XIV a. Lie­tu­vo­je po­pu­lia­riau­sias šau­na­ma­sis gink­las bu­vo ar­ba­le­tas, po jo se­kė lan­kas. Jei lan­kas Lie­tu­vo­je nau­do­tas nuo se­niau­sių lai­kų (X-XI tūkst. pr. Kr.), tai ar­ba­le­ti­nin­kai Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je at­si­ra­do XIII a. vi­du­ry­je. Pir­mie­ji bu­vo sam­di­niai, nau­do­ti ka­ra­liaus Min­dau­go ka­riuo­me­nė­je. Ma­no­ma, kad lie­tu­viai pa­tys pra­dė­jo nau­do­ti ar­ba­le­tus XIV a. pab. Ar­ba­le­tai, nors bran­ges­ni už lan­kus, bu­vo po­pu­lia­res­ni, ka­riai spar­čiau iš­mok­da­vo jais nau­do­tis, nau­do­ti tiek puo­li­me tiek gy­ny­bo­je, tiek at­vi­ra­me mū­šio lau­ke, tiek pi­lių ar mies­tų ap­gul­ty­se. XIV a. pab. – XV a. LDK tu­rė­jo sa­vus ar­ba­le­tų ga­mi­ni­mo cen­trus – dirb­tu­ves. Jos ras­tos Vil­niu­je, Bres­te (dab. Bal­ta­ru­si­ja), o įvai­rios de­ta­lės rei­ka­lin­gos ga­my­bai ap­tik­tos LDK pi­lių įgu­lų vie­to­se Gar­di­ne, Mis­tis­lav­ly­je, Mo­gi­lio­ve, Ly­do­je (dab. Bal­ta­ru­si­ja).

Tai­gi, jei no­ri­te pa­ma­ty­ti, pa­si­ma­tuo­ti ir pa­ly­gin­ti įvai­rią bal­tiš­ką gink­luo­tę, ap­lan­ky­ki­te Me­di­nin­kų pi­lį (Vil­niaus raj.) 2014 m. rug­sė­jo 6-7 die­no­mis. Čia vyks kas­me­ti­nis gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lis ,,Me­di­nin­kų pi­lies ap­gul­tis. 1402 m.“ Jo me­tu įvai­rūs is­to­ri­jos re­kons­truk­to­rių klu­bai iš Lie­tu­vos ir kai­my­ni­nių ša­lių su­rengs ri­te­rių tur­ny­rą, ma­si­nes ko­vas, vi­du­ram­žių žai­di­mus. Da­ly­viai par­odys vi­du­ram­žių rū­bų ma­das, įvai­rius gink­lus ir šar­vus, vyks mu­zi­ki­nė prog­ra­ma. Lan­ky­to­jai šio ren­gi­nio me­tu ga­lės, ap­lan­ky­ti Me­di­nin­kų pi­lies eks­po­zi­ci­jas ir par­odas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. sūduvis:

    Nesuprantu vieno kaip šis portalas pripažįstantis senąjį Lietuvių tikėjimą karalium vadina valstybe išdavusį išgama o didvyrius pažemina vadindami kunigaikščiu tai ar vatikanas mums pasakys kas pas mus karalius ar kunigaikštis kodėl japonai neklausia kaip vadinti savo valdovą???

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: