A. Kubilius: Lietuva turi raginti Vakarų bendruomenę padėti Ukrainai (7)

Andrius Kubilius | wikipedia.org nuotr.

Andrius Kubilius | wikipedia.org nuotr.

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius penktadienio interviu „Žinių radijo“ laidai „Opozicija“ pažymėjo, kad naivu tikėtis, jog Rusijos vadžia grįš prie sveiko proto ir tarptautinių standartų savo elgesiu. Jo nuomone, Rusijos svarbiausias tikslas yra ne tiek teritorijos, kiek Ukrainos valstybės visiškas sužlugdymas.

„Lietuva turėtų būti priešakyje tų valstybių, kurios ragintų visą Vakarų bendruomenę padėti Ukrainai kariniu požiūriu. Aš nesu specialistas, ko Ukrainai reikėtų, kokių ginkluočių, kokių ekspertų, kokių patarėjų, bet paliekant Ukrainą vieną kovoti su Rusija yra neatsakinga ir neišmintinga. Ukraina kovoja ne tik už save, bet ir už mus, už visą Europą, už stabilumą ir saugumą Europoje“, – sakė A. Kubilius.

Be to, jis teigė, kad Lietuvai reikia būti pasiruošus galimam Rusijos embargui energetikos srityje.

„Mano supratimu, esminiai iššūkiai artimiausiu metu gali būti energetikoje. Rusijos agresyvus veiksmas ar veikimas sulauks kito ES sankcijų etapo, vadinamųjų ketvirtojo lygmens sankcijų, kuris palies ir energetiką. Kitaip sakant, Vakarai imtųsi priemonių atsisakant energetinių resursų pirkimo iš Rusijos, arba pati Rusija, kaip paskelbė embargą pirkti maisto produktus iš Europos, taip ji gali sugalvoti paskelbti embargą energetikos tiekimui“, – situaciją komentavo Opozicijos lyderis.

A. Kubilius taip pat pažymėjo, kad Lietuva turėtų būti priešakyje ragindama Vakarus galvoti ne tik apie karinę pagalbą Ukrainai, bet ir apie rimtą ekonominę pagalbą.

Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus ir „Žinių radijujo“ radijo laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko pokalbis:

R. Musnickas: Turbūt svarbiausias klausimas, nuo kurio reikia pradėti – tai karas Ukrainoje, turbūt niekam nekyla abejonių, kad vyksta karas.

A. Kubilius: Mums jau seniai aišku, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra ne kažkoks Ukrainos vidinis reikalas, o Rusijos agresyvus karas Ukrainoje. V. Putinas tai visaip bandė slėpti. Kartais jam pavykdavo ir Vakaruose sukurti tokį įspūdį, kad jis čia „ne prie ko“, bet dabar viskas matosi. Taip pat matosi, kad tai truks ilgą laiką.

Bet žiūrėkite, buvo susitikimas iš esmės dieną iki karo pradžios, tokios aktyvios invazijos; Minske V. Putinas ir P. Porošenko spaudė vienas kitam rankas, kažkokios derybos buvo, po derybų galbūt skurdokai informacija dalinosi abu prezidentai. Bet atrodė, kad prasidėjo dialogas. Ir ką demonstruoja toks Rusijos, V. Putino elgesys, kai iš karto po derybų pradedama invazija į valstybę?

Tai demonstruoja, kad tikėtis ką nors sutarti su V. Putinu, tikėti jo žodžiais, tikėti, kad jis grįš prie sveiko proto ir tarptautinių standartų savo elgesiu, yra visiškai beviltiška. Reikia kaip galima greičiau atsisakyti bet kokių iliuzijų. Šioje vietoje tų iliuzijų Vakaruose ir, matyt, didžiosiose Europos sostinėse vis dar buvo, vis dar Vokietijos kanclerė A. Merkel susiskambindavo su V. Putinu ir sakė, kad negalima jo įžeisti ir t.t.

V. Putinas aiškiai ir su pasimėgavimu demonstruoja, kad jis nesilaikys jokių konvencinių arba įprastų, standartinių elgesio normų.

Todėl ir sakau, kad reikia galvoti apie ilgalaikius dalykus. Akivaizdu, kad agresyvus karas tęsis ilgai. Rusijos svarbiausias tikslas yra gal ne tiek teritorijos, kiek Ukrainos valstybės visiškas sužlugdymas. Į tai yra taikomasi. Turime patys sau formuluoti keletą dalykų. Vienas – tai karinių grėsmių mums klausimas. Aš gal nesiimčiau spėlioti, kaip vienas iš karybos ekspertų prof. V. Rakutis vakar sakė, kad reikia konservus ruoštis. Sakyčiau, kad reikia galvoti ne tiek apie konservus, kiek, šiurkščiai juokaujant, – apie žvakių ruošimą. Nes mano supratimu, esminiai iššūkiai artimiausiu metu gali būti energetikoje. Rusijos agresyvus veiksmas ar veikimas sulauks kito ES sankcijų etapo, vadinamųjų ketvirtojo lygmens sankcijų, kuris palies ir energetiką. Kitaip sakant, Vakarai imtųsi priemonių atsisakant energetinių resursų pirkimo iš Rusijos, arba pati Rusija, kaip kad paskelbė embargą pirkti maisto produktus iš Europos, taip ji gali sugalvoti paskelbti embargą energetikos tiekimui.

Kiek Lietuvai tai būtų pavojinga iš esmės, dujomis jau lyg ir po truputį apsirūpiname, apsirūpinsime, sutartys yra, elektros energiją perkame biržoje, nors kol kas rusišką, bet…

Aš tik sakau, kad tai reikia svarstyti ir turėti omeny. Dujos – gerai, kad pradėtas dar mūsų statyti terminalas ir gruodį jau turėsime jį veikiantį, tad į apsirūpinimo dujomis situaciją galime žiūrėti ramiau. Kita vertus, 70 proc. elektros energijos perkame iš Rusijos, tad žiūrint į ilgalaikę perspektyvą turime turėti aiškų vaizdą, kaip šios priklausomybės atsisakome. Turiu pasakyti, kad taip lengvai tokios priklausomybės neatsisakysime, nes nei linijos į Lenkiją, nei linijos į Švediją ilgalaike prasme mūsų apsirūpinimo elektros energija problemų neišsprendžia. Bet čia nutolstame šiek tiek nuo Ukrainos reikalų. Kitas dalykas, ko ilgalaike prasme turi siekti Lietuva? Lietuva turėtų būti priešakyje tų valstybių, kurios ragintų visą Vakarų bendruomenę padėti Ukrainai kariniu požiūriu. Aš nesu specialistas, ko Ukrainai reikėtų, kokių ginkluočių, kokių ekspertų, kokių patarėjų, bet palikti Ukrainą vieną kovoti su Rusija yra neatsakinga ir neišmintinga. Ukraina kovoja ne tik už save, bet ir už mus, ir už visą Europą, už stabilumą ir saugumą Europoje.

Bet kas gali padėti Ukrainai karine technika iš esmės? Akys krypsta į JAV, kurios pasakė, kad karine technika, karinėmis priemonėmis nepadės Ukrainai, tai kas čia dar – Europa?

Be abejo, kad visų akys krypsta į JAV. Prezidentas B. Obama pasakė, kad remia Ukrainą, bet nekariaus už Ukrainą ir neaišku, kokią kitokią paramą gali suteikti Ukrainai. Bet vakar mačiau vieno iš Respublikonų lyderio, senatoriaus J. McCaino pareiškimą. Reaguodamas į B. Obamos žodžius, jis labai aiškiai formulavo, kad Kongrese Respublikonai, t.y. B. Obamos oponentai, sieks neatidėliotinų sprendimų, kad Ukrainai būtų padedama ginkluote ir kitais kariniais dalykais. Reikia atsiminti, kad JAV spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje vyks Kongreso rinkimai, todėl reikia vertinti rinkimų kampanijos poveikį B. Obamos pareiškimams. Bet yra didelė tikimybė, kad po rinkimų – spalio pabaigos ar lapkričio pradžios – Kongrese, t. y. Atstovų rūmuose ir Senate, Respublikonai gali įgyti daugumą, kitaip sakant, jų sprendimai tuo atveju būtų lemiantys tolesnę JAV politiką.

Bet aš manau, kad akis bado tas skirtumas, kurį dabar matome, kaip Vakarų valstybės, taip pat ir Europos, skuba padėti Irako vyriausybei ir kurdams, siekiant sustabdyti islamo fundamentalistų karines pergales Šiaurės Irake, o tuo tarpu į paramą Ukrainai žiūrima labai skirtingai.

Dar vienas dalykas, ką, mano manymu, ilgalaike prasme Lietuva turėtų daryti, tai stoti priešakyje ragindama Vakarus galvoti ne tik apie karinę pagalbą Ukrainai, bet ir apie rimtą ekonominę pagalbą. Tai, kas įprastai vadinama Maršalo planu, ką JAV darė po Antrojo pasaulinio karo stabilizuojant daugelį Europos valstybių ir sustabdant Stalino planus įsiveržti, pavyzdžiui, net ir į Graikiją, to reikia ir Ukrainai. Ir to, ką iki šiol Vakarai suteikė per Tarptautinį valiutos fondą, mano įsitikinimu, neužtenka.

Lietuva galėtų pasiūlyti labai paprastą planą. Išties, žinant, kad 2014–2020 m. ES parama, struktūrinė parama, kita parama sudaro apie 1000 mlrd. eurų, tai kokie nors 3 procentai šios paramos sumos, jei atitektų Rytų kaimynystės politikai – Ukrainai, taip pat ir Moldovai ar Gruzijai – tai būtų apie 30 mlrd. eurų. Tai jau nemaži pinigai. Ir tai nieko nekainuotų tokiems esminiams donorams kaip vokiečiai, švedai ar kitiems…

Kiekvienai šaliai kainuotų…

Mums sumažėtų tos paramos šiek tiek, bet manau, kad tokią naštą mes galėtume ant savo pečių prisiimti, tikrai per daug nenukentėtume nuo tų 30 mlrd. litų skirdami paramą Ukrainai. Tačiau iš tikrųjų parodytume, kad suvokiame, kokią naštą šiandien Ukraina prisiėmusi ant savo pečių, ir su ja solidarizuojamės rimtai.

Ką jūs sakote, yra aiškūs ir suprantami dalykai, bet ar tą supras Europa, kuri vis dėlto dar atsargiai elgiasi dėl Rusijos ir, matyt, turi nemažą spaudimą iš savų. Kiekviena šalis turi savų verslininkų, kuriems Rusijos rinka yra svarbi. Kaip jūs galvojate, jei būtų ketvirtas įvairiausių priemonių paketas, kas iš to, kad kiti paketai nebuvo labai veiksmingi, tik erzino Rusiją?

Nesakyčiau, kad jie nėra veiksmingi. Problema su sankcijomis yra ta, kad jos neprotingai besielgiančio diktatoriaus čia pat vietoje nesustabdo. Kad tokių sankcijų poveikį pajustų tas diktatorius ir eiliniai žmonės, reikia laiko. Kada pajus Rusijos elitas, kada pajus Rusijos valdžia, kad tos sankcijos skausmingos, sunku prognozuoti. Bet nesakyčiau, kad Vakarai nemato to realaus vaizdo. Problema ta, kad nelabai galbūt yra atrandama, kokiomis priemonėmis sustabdyti tokį elgesį, kuris yra visiškai neracionalus, neprotingas, kurį demonstruoja Rusijos valdžia, ir čia Vakarai nelabai turi atsakymų. Bet, mano įsitikinimu, kalbas apie tai, kad Rusijos rinkų išsaugojimo vardan reikia leisti Rusijos valdžiai elgtis taip agresyviai, reikia jau senai pamiršti, nes kuo daugiau Rusijos valdžiai bus leidžiama elgtis taip agresyviai, tuo labiau tos Rusijos rinkos nutols nuo Vakarų pasaulio, tuo labiau nutols nuo normalaus verslo praktikos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: