T. Baranauskas. LDK nebėra, bet Ukrainos saugumas lemia Lietuvos saugumą (42)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kai pernai Lietuvos Seimas paskelbė 2014-uosius Oršos mūšio metais, niekas dar nė neįtarė, kaip šie metai aktualizuosis realybėje. Tačiau dramatiški įvykiai Ukrainoje ir prasidėjusi Rusijos agresija skaudžiai priminė, kad Oršos mūšis nėra vien tik data istorijos kalendoriuje – Oršos mūšio epocha tęsiasi ir šiandien. Tik įvertinę visą šį laikotarpį, galime suprasti šių dienų konflikto ištakas.

Prieš 500 metų, 1514 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pasiekė svarbią pergalę prieš dar jaunos, bet ekspansyvios valstybės – Rusijos, arba Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, – kariuomenę. Tuo metu Rusija kariavo jau ketvirtąjį karą prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir mūšio išvakarėse užėmė strategiškai svarbų tuometinės Lietuvos miestą – Smolenską. Pats Konstantinas Ostrogiškis, kaip nurodo ir jo kilmę žymintis prievardis, buvo kilęs iš Ostrogo, esančio šiandieninėje vakarų Ukrainoje. Tuo metu jis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Volynės žemei.

Maskvos valdovai nuo XIV a. titulavosi „visos Rusios viešpačiais (gaspadoriais)“ ir siekė apie Maskvą sutelkti visas senosios Rusios žemes. Tačiau jau kelis šimtmečius vienintelė Rusią jungusi struktūra buvo Stačiatikių bažnyčios Rusios metropolija. Oršos mūšio išvakarėse Senosios Rusios politinis centras – Kijevas – kartu su didžiąja Rusios žemių dalimi jau bent pusantro šimtmečio buvo Lietuvos valstybės sudėtyje.

Į „visą Rusią“ pretendavę Maskvos didieji kunigaikščiai savo politinį centrą kūrė senosios Rusios periferijoje ir pirmąjį tų pretenzijų šimtmetį buvo klusniausi Aukso ordos pavaldiniai. Maskvos galybės pagrindus padėjęs Ivanas Kalita (1325–1340) savo galią grindė pinigais, kuriuos sukaupė, rinkdamas duoklę Aukso Ordos naudai. Būdami senosios Rusios valstybingumo tradicijai svetimos stepių klajoklių valstybės – Aukso ordos – vietininkais, Maskvos didieji kunigaikščiai buvo svetimi didžiajai senosios Rusios daliai, kurią valdė jai kur kas artimesnės Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lietuva, kaip valstybė, apskritai užgimė senosios Rusios periferijoje ir ilgą laiką buvo jos duoklininkė (XI–XII a.). Jos santykiai su Rusia nebuvo paprasti, bet lietuvių ir rusėnų gyvenimo būdas vis dėlto buvo artimesnis nei rusėnų ir mongolų.

Dar 1236–1242 m., vykstant mongolų Didžiajam Vakarų žygiui, kurio metu didysis mongolų karvedys Batijus pajungė Mongolų imperijai didžiąją Rusios dalį, jauna Lietuvos valstybė nubrėžė savo politinės įtakos Rusioje liniją, kurios mongolai nedrįso peržengti. Tai iš esmės buvo ta erdvė, kurioje ilgainiui susiformavo Baltarusija, o, kalbant tiems laikams artimesniais terminais, – Naugarduko, Polocko-Vitebsko ir Turovo-Pinsko žemės. Jau XIV a. Gedimino ir Algirdo pastangomis iš mongolų įtakos sferos buvo išplėštos bei prie Lietuvos valstybės prijungtos ir ukrainiečių protėvių žemės – Volynės, Kijevo, Černigovo, Podolės žemės.

Tuo metu senosios Rusios žemėse susiklostė gan sudėtinga enopolitinė situacija. Politiniu požiūriu Rusia XIV a. buvo padalinta tarp trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Aukso ordos. Pastaroji nuo XIII a. II pusės buvo subyrėjusios Mongolų imperijos įpėdinė Rytų Europoje bei vidurinėje Azijoje. Lenkija prie šių dalybų dalyvių prisijungė 1340–1349 m., kuomet užėmė Haličo žemę su centru Lvove ir pradėjo kovą su Lietuva dėl Volynės. Savimonės požiūriu Rusia tebebuvo gana vieninga etnokultūrinė erdvė, kurios vienybei nemažą įtaką turėjo Stačiatikių bažnyčios Rusios metropolija. Ji, beje, buvo pagrindinis koziris, veikęs Rusios vienijimo apie Maskvą naudai, nes Maskvos galybės pradininkui Ivanui Kalitai 1325 m. pavyko įtikinti Kijevo ir visos Rusios metropolitą šį miestą pasirinkti savo pagrindine rezidencija.

Bet šis koziris pasirodė esąs per silpnas baltarusių ir ukrainiečių protėvių žemėse, kadangi Lietuvos, Haličo-Volynės ir Lenkijos valdovai tuo pačiu metu ėmė rūpintis bažnytinės Rusios vienybės klibinimu ir atskirų metropolijų savo valdomai Rusios daliai kūrimu. Nepaisant šio proceso permainingumo, iki XV a. pabaigos iš buvusios Rusios bažnytinės vienybės nieko nebeliko (prie to prisidėjo ir Stačiatikių bažnyčios centro – Konstantinopolio – žlugimas 1453 m.). Didžioji senosios Rusios dalis, valdoma Lietuvos, buvo nebesaistoma vieningos bažnytinės organizacijos su Maskvos vienijama šios kultūrinės erdvės periferija.

Lietuvos ir Lenkijos valdžioje likę rusėnai nejautė politinių simpatijų šiai periferijai, kaip mongolų valstybingumo tradicijas tęsiančiam politiniam dariniui. Galutinis etninės savimonės pasidalinimas dar nebuvo įvykęs, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnai vis labiau buvo linkę atskirti save nuo Maskvos valdomų savo gentainių. Jie ne tiek save pradėjo suvokti kaip naują tautą, kiek maskvėnus (maskolius, moskovitus) vis labiau ėmė vertinti kaip atskirą tautą, nutolusią nuo pagrindinio Rusios kamieno.

Tai, žinoma, prieštaravo Maskvos savimonei, pagal kurią būtent Maskva buvo svarbiausias Rusios centras, kuriam lemta suvienyti senąją Rusią. Šiandien, žvelgdami iš 500 metų istorinės raidos perspektyvos, galime konstatuoti, kad iš tiesų XVIII a. pabaigoje Maskvai pavyko šį savo susikurtą mitą kuriam laikui paversti politine realybe. Bet jai nepavyko įtikinti savo vakarinių gentainių jo teisingumu. Visą XIX amžių jiems kalta į galvas „tiesa“, kad jie esantys viena „rusų“ tauta su „maskoliais“ baigėsi tuo, kad ukrainiečiai ir baltarusiai galutinai atmetė istoriškai jiems priklausiusius „rusų“ ar „rusėnų“ etnonimus ir pasirinko alternatyvius regioninius „ukrainiečių“ ir „baltarusių“ savivardžius.

Po Pirmojo pasaulinio karo, byrant Rusijos imperijai, drauge su kitomis imperijos pavergtomis tautomis, istoriškai nieko bendro su rusais neturėjusiomis, savo valstybingumo kūrimu ėmė rūpintis ir baltarusiai su ukrainiečiais. Todėl imperijos atkūrimo Sovietų Sąjungos pavidalu ėmėsi bolševikai kompromiso vardan buvo priversti kurti ne tik neslaviškų tautų „sovietines respublikas“, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos SSR. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo jos tapo nepriklausomomis valstybėmis, kurios, nors ir turėjo tapatybės problemų, pakankamai aiškiai suvokė savo atskirumą nuo Rusijos. Daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų tą savimonę tik sustiprino.

Tuo tarpu Rusijos visuomenėje liko pakankamai daug žmonių, tebesilaikančių pagrindinio Maskvos mito – Rusios žemių vienybės ir jungimosi apie Maskvą idėjos. Kijevas, kaip senosios Rusios sostinė, šiam mitui yra ypač reikalingas, todėl į Ukrainos savarankiškumą imperiškai nusiteikę Rusijos visuomenės sluoksniai visą posovietinį laikotarpį vertino ypač skausmingai ir priešiškai. Pastaruoju metu vykdoma Rusijos agresija prieš Ukrainą yra subrendęs tų nuotaikų vaisius.

Todėl ir šiandien išlieka 1514-ųjų realijos: vėl reikia ginti prieš 500 metų nusistovėjusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas. LDK nebėra, bet tebėra ribos tarp Rusijos iš vienos pusės ir Baltarusijos bei Ukrainos – iš kitos. Šiandien jas gina Ukraina savo vienos pajėgomis. Bet, kaip ir prieš 500 metų, tų tolimų sienų likimas lemia ir mūsų saugumą. Kaip čia neprisiminsi, kad ir anuomet, prieš 500 metų, LDK kariuomenei Oršos mūšyje vadovavo iš ukrainietiško Ostrogo kilęs Konstantinas Ostrogiškis, tuometinis Lietuvos didysis etmonas. Iš tiesų šia prasme LDK paveldas šiandien yra gyvas ir aktualus kaip niekada. Aktualijos, deja, tos pačios – sustabdyti Maskvos ekspansiją.

Todėl baigti norėčiau pastarosiomis dienomis visiems girdėtu šūkiu. Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

42 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Nuoseklus, labai nuoseklus išdėstymas. Su vienu teiginiu, kur sakoma, kad jauna Lietuvos valstybė užgimė Rusijos periferijoje, visgi, nenorėčiau sutikti. Bet visa tai – atskira baltų “priešistorės” tema. Mums, menant LDK laikus, gera būtų turėti stiprią ir draugišką Ukrainą, juolab, kad ji ateityje galėtų padėti atgimti Baltarusijai, kur gyvena baltarusiškai komunikuojančios autochtoniškos jotvingių, sėlių bei dzūkų gentys. Manyčiau, baltų kilmės “batkai” ir kitiems, kurie krašto žmonėms norėtų geresnio gyvenimo, reikės perkurti savo valstybę iš naujo taip, kaip tai daro ukrainiečiai.

  2. autoriui:

    Na tai jei kalbama apie ribas, tai rytu Ukraina tikrai neiejo i LDK sudėti. Va cia Ukraina gina jau ne savo žemes.

    • Arūnas:

      tai kad žemėlapiai rodo kitaip, ne tik kairiakrantė Ukraina, bet net Kurskas yra buvęs LDK. Kas kita po unijos su Lenkija, tai LDK buvo priversta dalies Ukrainos atsisakyti lenkų naudai

    • Tiesa, kad LDK riba praėjo kažkur ties vakarine Donecko srities riba, užgriebdama gal tik nedidelį jos pakraštėlį, bet tuo metu ten buvo pastovių gyventojų beveik neturinti teritorija (“Laukas”), kurioje klajojo totoriai (bent dalis tos teritorijos XV-XVIII a. priklausė Krymo chanatui). Bet vėliau šios žemės buvo kolonizuotos iš buvusių LDK žemių kilusių gyventojų.

  3. lietuvis:

    Dėkoju gerbiamam Tomui Baranauskui, už parašytą gerą straipsnį. Dėkoju Alkui, kad publikavo. Ukrainoj sprendžiamas visų demokratinių šalių likimas. Lietuvos – įpatingai. Mes jau pažįstam šitą nuožmų okupantą rusą. Putinistų klasta nepraeis. Šlovė Ukrainai ir jos didvyriams !

  4. Klodas:

    Rašant apie Lietuvos valstybės praeitį, visiškai netikslu,jog „Lietuvos valstybė apskritai užgimė senosios Rusios periferijoje ir ilgą laiką buvo jos duoklininkė (XI–XII a.)”. Pagaliau reikėtų atsikratyti sovietinio studento užrašėlių duomenų ir tik perpratus – kada, kas ir kur įsikūrė, galima būtų rašyti apie slavų slinkimą į aisčių kraštus.

  5. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Pritariu, SLOVE UKRAINAI ir linkiu Baltarusijai atgimti taip pat.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Geras straipsnis, po Perkūnais.

  7. Vilna:

    Teisingiau būtų manyti, kad Lietuvos valstybė XI- XII amžiais buvo ne Rusios, o Rytų apeigų bažnyčios duoklininkė, nes valstybės radosi tos pačios bažnyčios tarp giminingų genčių įsigalėjimo pagrindu. Yra pamato manyti, kad tuo laiku Rusia ir Lietuva buvo tos pačios Rytų apeigų bažnyčios šalys. Tai patvirtintų ir iš Rytų apeigų gauti bažnytinės terminijos žodžiai – tokie kaip krikštas, bažnyčia, gavėnia, Kūčios, Kalėdos ir t.t. Be abejonės Kijevas šiame regione buvo Rytų apeigų religiniu centru, į kurį suplaukdavo duoklės Rytų bažnyčiai (Bizantijai). Bažnytinės duoklės mokėjimas ir Rytų apeigų bažnytinė terminija rodytų, kad Lietuvoje iki Mindaugo krikšto gyvavo Rytų apeigų krikščionybė.

    • bartas:

      Pala, pala. Jeigu iki Mindaugo Lietuvoje gyvavo Rytų apeigų krikščionybė, tai kaip aš galėjau garbinti Patrimpą su Laima dar kelis šimtmečius po Mindaugo. Tamsta klysti. Aš dar ir po Vytauto su Jogaila išdavystės garbinau Patrimpą, prašydamas Perkūną , kad išgalabitu išdavikus.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Anot T.Baranausko “Lietuvos istorijos”, tai 970-ais pokristiniais metais Vladimiras (Kijevo Rusia) pajungia sau Jotvingius ir Lietuvą… 1058-ais iš mūsų Kernavės buvo užpultos Rusios žemės, Breslauja, Polocko kunigaikštystė….1083-iais nusiaubiamos Lucko, “švento” Vladimiro, Lvovo žemės…
      Taigi, taip besimaišant ir bemaišant, reikia patikslinti, kad gi buvo mokama duoklė savo dievą triauškiantiems hebrareligininkams, o ne iš kryžiaus laužti klastingus komentarus su blogai slepiama oro-gancija. Taigi, klok faktus – apie sumas, grūdų, brangmetalių svorius.
      CHA

      • Vilna:

        Paties vardinami užpuolimai buvo lietuvių pagonių, o gal jau Rymo katalikų maištavimai, be kurių nebuvo apsieita visais laikais, prieš Kijevo tapimą Rytų apeigų centru.
        Neprimityvinkime Lietuvos istorijai svarbių įvykių.

  8. lyvis:

    Gal kiek įdomu būtų sužinoti kad Rusijos federacijoje pačios Rusijos nėra ir rusai atėjo nuo Kijevo tėvonijos. Reiškia Rusiją žemės energetinis laukas juos išmes lauk Putinas tai tik paspartina. Skils autonominės respublikos į savarankiškas valstybes. Lenkus taip pat išmes iš jotvingių žemių. lyvis

  9. Vilna:

    Rusai iš Kijevo į Rusiją nėjo, o ėjo tik krikštintieji (ruskije) su “družinom” nešdami pravoslaviją, o kartu su ja ir vykdydami baltų ar ugrofinų genčių slavizaciją.
    Be abejonės baltiškų ar ugrofiniškųjų vėlių laukas gali nusimesti jų žemės svetimuosius tiek Rusijoje, tiek Lenkijoje.

  10. lyvis:

    Pagal tave Vilna kad Maskvoje ir apie Maskvą jau gyveno rusai, o paskui atėjo rusai jų krikštyti. lyvis

    • Vilna:

      Reikia suprasti – kas visiems žinoma, – kad Maskvoje ir aplink Maskvą gyveno baltų ir ugrofinų gentys, kurios rusais tapo juos krikštijant ir pravoslaviškai evangelizuojant senąja bažnytine slavų kalba.

      • LosAngeles:

        Kitaip tariant, rusai tai tie patys baltai, tik apkrikstyti? Taip pagal jus iseina. Ar kazka ne taip supratau?…

        • Vilna:

          Taip, rusai tuo metu, kai gyvenime tapo Rytų apeigų krikščionimis, buvo “tie patys baltai”. Tačiau per tą 1000 metų dėl vykusio rusų maišymosi su kitomis gentimis ir ypač dėl perėjimo prie jiems svetimos – rusų kalbos, kuria buvo vykdoma evangelizacija, jie tapo pakankamai skirtingi nuo baltų (lietuvių) išlaikiusiųjų savo kalbą ir pasaulėžiūrą. Dėl to jau po kelių šimtų metų po krikšto rusai ir lietuviai tapo ir dabar yra ne “tie patys baltai”…

          • LosAngeles:

            Atleiskitre uz ikyruma, bet dar vienas klausimas mane kankina: tai ‘griztame’ i Sarmatija? Visa vidurio europa is jos, tik skirtingais periodais pradeta ‘doroti’?

            • Vilna:

              Jokių “grįžimų” čia nėra, kai buvome baltais, Lietuva, taip jais ir esame. Mūsų kalbos senumas rodo, kad esame iš savęs ir savimi…
              Kas buvo ta Sarmatija, tai kitas klausimas. Greičiausiai, kad tai yra apibendrinantis geografinės kilmės pavadinimas.

              • LosAngeles:

                buvome, esame… kaip toj dainoj…. Grazu, bet kad tiems ‘baltams’ viso labo apie 150m.? Ir isgalvotas terminelis ‘didziosios musu myletojos’ sunaus- vokiecio. Jus man prasau paaiskinkite ko as cia nesuprantu?

                • Kažin:

                  Nėra čia ko nesuprasti. Ne “baltams 150 metų”, o jų genčių apibendrintam pavadinimui. Tai, kad mes egzistavome rodo lietuvių kalbos senumas, ji, kaip kalbotyros mokslo yra nustatyta, gali būti netgi senesnė už sanskritą. Taigi akivaizdu, kad kalbą iki šių laikų galėjo atsinešti ne kas kitas, o patys lietuviai (baltų gentys). Žodžiu, kalbos senumas rodo ir mūsų buvimą pasaulyje nuo laibai senų laikų. Žinoma per tūkstančius metų vardai kito. Be to, tą pačias gentis vieni galėjo vadinti vienaip, kiti kitaip. Ne vieno vardo turėjimas yra neretas reiškinys. Pvz., mūsų upė Neris turi ir Vilijos vardą.

                  • Kemblys:

                    ,,Kažin”, tu sąmoningai nori atkirsti nuo protėvių? Labai blogą ‘darbą’ darai. Jei DABAR vadinamės lietuviais, tai mūsų protėviai kilę iš LIETUVIŲ genčių! Tegul kalbininkai vadina giminingas tarmes ‘baltų’, bet negalima taip vadinti pačias gentis. Gal dar pradėsi keisti iš LDK į BDK? Apie tą ‘šakninę’ gentį, iš kurios atsišakojo lietuvių protėvių gentys, nieko nežinoma – tik daroma prielaida, kad tokia buvo, o ‘dukterinių’ genčių visuma nesudarė JOKIO junginio, kurį galima būtų apibendrintai vadinti.
                    Romuviai, vadindami ‘baltų pasaulėžiūra’ (girdėjau J.Vaiškūną tariant per paskaitą, “Mėnuo juodaragis” ), gudriai stengiasi apibendrinti skirtingų genčių, skirtingu laiku turėtą skirtingą pasaulėžiūrą (kurią skleidė Žyniai, pagal to meto savo gentainių gebėjimą suvokti). Jie apie ‘šakninės’ genties pasaulėžiūrą nieko nežino, bet negali atkūrinėti kažkurios genties, kažkokio laikotarpio pasaulėžiūrą – kiltų daug klausimų apie atkurtosios tikroviškumą. Apibendrinus visų genčių, nereikia net užsiminti apie Žynius, nes ‘viskas’ liko tautosakoje (dainose, sakmėse, papročiuose…), nereikia kurti esamam laikui pasaulėžiūros – dalyvaukime vaidinimuose ir tiek.

                  • LosAngeles:

                    Paaiskinsiu kodel kilo sie klausimai, ir kodel kaip ir nelabai tinka naudoti si termina… Kiek suprantu, vokietukas si termina sugalvojo butent kad atskirti mus nuo slavu. Ir gaunasi kad aplink ‘marios’ slavu, o cia kazkokie baltai, neaisku is kur ir neaisku ka ta saujele tose ‘mariose’ veikia? O juk mes turime bendras saknis, ir atskirdineti musu nereiketu. Tai kaip tik paranku, ypac slavu istorikeliams, kurie apie Lietuva ir jos praeiti praktiskai neuzsimena (jei ir uzsimena, tai kaip apie slavu darini!!!), komentaruose teko net tokiu issireiskimu skaityti ‘…na taip, LDK buvo, bet su siandienine Lietuva ji neturi nieko bendro…’??? Glupstvo, prose pana, ka daugiau ir bepasakysi. Bet… Mums patiems gi naudingiau butu matyti tas bendras saknis ir aiskiai pasauliui (ir ypatingai slavu pasauliui) pareiksti kad nesame kazkoks istorijos nesusipratimas.

                    • Kažin:

                      “Lietuvos bendros šaknys su LDK” atsiveria iš istorijos šaltiniuose fiksuotų lietuviškų kunigaikščių vardų ir Rytų bažnyčios apeigų krikščionybės bei apskritai iš krikščionybės skleidimo proceso – evangelizacijos procesų nuoseklaus, neideologizuoto istorinio pažinimo, tuo metu vykusio gyvenimo Vidurio Europoje ar apskritai jos regione supratimo.
                      Šitai suprasti galima sukaupus daugelio mokslų žinias.
                      Savo šaknis pirmiausiai yra svarbu žinoti, įsisąmoninti mums patiems, tada ir pasaulis niekur nedigs – turės pripažinti.

                    • Kemblys:

                      Kažin:
                      ,,Savo šaknis pirmiausiai yra svarbu žinoti, įsisąmoninti mums patiems, tada ir pasaulis niekur nedigs – turės pripažinti.”

                      Gaunasi, kad šaknys kažkokių ‘baltų’, kai, tuo tarpu, mes esame LIETUVIAI! Kiti ieškos ‘aisčių’ šaknų, dar kiti ‘sarmatų’ – besarmačiai!Blogai, kad šaknyse knaisiojasi istorikai, kurie sugeba vertinti tik šaltinius ir duomenis iš šaltinių. Patarčiau VISIEMS, besidomintiems visuomenės praeitimi, parašyti bent sau patiems apibrėžimus sąvokų: ŠEIMA, BENDRUOMENĖ, GENTIS, TAUTA, VALSTYBĖ. O Tomui Baranauskui priminsiu, kad dar nėra mokslinio išsireiškimo VADYSTĖ – žadėjai juk ‘kembliui’ kažkada!

          • lyvis:

            Noriu patikslinti rusus. Rusai buvo trečio luomo kariai per balse -o- t y vikingai, o ukrainiečiai seni vietiniai gyventojai jau per balsę -i- taigi rusų kot, ukrainiečių kit; rusų skolko, ukrainiečių skilki. Nes rusai nėra kad atsirado iš kažkur. lyvis

  11. as tai taip suprantu:

    seip tai kai Lietuva jau buvo, tokios Rusijos niekas net nežinojo, nes jos apačiausiausiai nebuvo. Buvo Kijevo rusia, kas visai ne Rusija.

  12. )..(:

    skerdyniu rezisierius-Steven Mann
    ww.youtube.com/watch?v=uUJ6KosPAx4

  13. Ūla:

    Puikus straipsnis, Tomai. Džiugu, kad universiteto kai kurie pseudoistorikai “nesužalojo” tamstos mąstymo ir matymo :).

  14. go:

    O čia apie tą pačią aktualiją, tik iš lenkų lūpų. Esmė labai teisinga, tačiau neabejojų, kad atsiras kam nepatiks 🙂 https://www.youtube.com/watch?v=VC-PmpdZqAk

  15. Prusas:

    “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnai vis labiau buvo linkę atskirti save nuo Maskvos valdomų savo gentainių.” kas cia per debilas rase? tai gal ir Lietuviai yra mongolu gentainiai? politine ar religine priklausomybe nenusako gentines priklausomybes, o kacapai visada buvo net genetiskai tolimi nuo Rusenu ir kitu Lietuviu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: