Z. Vaišvila. Baltijos kelio prasmė, Lietuvos būsena ir Ukraina (video) (26)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Rugpjūčio 26 d. 10.30 val. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyks Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos  spaudos konferencija „Baltijos kelio prasmė, Lietuvos būsena ir Ukraina“.

Spaudos konferencija skiriama Baltijos kelio 25-mečio ir Ukrainos 23-iųjų Nepriklausomybės metinių paminėjimams.

Signataras nežada dalintis šventės įspūdžiais, bet ketina priminti mūsų viešojoje erdvėje iškreiptą Baltijos kelio prasmę ir spekuliatyvų šio renginio naudojimą, įvertinti dabartinę Lietuvos būseną ir įvykius Ukrainoje.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai galima buvo internetu pateikti klausimus. Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

2014 08 26 d. 10.30 val. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime „Baltijos kelio prasmė, mūsų būsena ir Ukraina“ perskaitytas tekstas:

Paminėjome Baltijos kelio 25-metį. Dvejopas jausmas. Smagu buvo šiame kelyje vėl susitikti su pražilusiais bendražygiais ir nuoširdžiais Lietuva tikinčiais žmonėmis, iš Skuodo atvykusia 90-mete senute, neįgaliaisiais  vežimėlyje – jie visi atvyko vėl atsistoti toje pačioje kelio dalyje, net ir merkiant lietui. Penki jauni Akmenės policininkai ir policininkės atvyko ne pagal jaunimo organizacijų gautą projektą, o patys panoro būti drauge su žemiečiais šiame kelyje ir pajusti tą dvasią. Ačiū visiems, kurie atvykote ir tiems, kurie padėjote šiems žmonėms vėl būti drauge, prisiminti šio įvykio prasmę ir džiugesį, jaudulį ir galią. Tačiau skaudu buvo matyti ne tik praretėjusias gretas. Prieš 25-erius metus okupanto kariuomenės apsuptyje gąsdinami Kremliaus ir vietinės valdžios, dariusių viską, kad tai neįvyktų, Baltijos kelyje mūsų susirinko ir mums patiems, ir nedraugams neįtikėtinai daug. Ačiū ir tuometinei milicijai, ir visiems, kurie nepabūgo skirti autobusų, gėlių ar kitaip talkinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Šeštadienio vakare prie buvusio Saločių pasienio posto, temstant ir matant lietaus merkiamas negausias mūsų gretas, naikintuvų riaumojimu trikdytą mūsų Tautišką giesmę, tarpusavio diskusijas ir kalbas apie Ukrainą, buvo liūdna. Angonita Rupšytė Baltijos kelią pavadino mūsų refrendumu. Tad kodėl šiemet neatėjome į mūsų pačių referendumą? Išsigandome savo rinktos valdžios ir jų gąsdinimų? Kodėl tuomet buvome geranoriški, o šiandien tokie pikti ir suskaldyti? Nepasitikime valdžia, bet ją renkame vėl ir vėl. Kodėl nepasitikime ir vienas kitu?

Neįsisąmoninome pagrindinių šios gražios ir prasmingos Pamokos tiesų. Tai buvo mūsų nuoširdi vienybė ir ryžtas pasirinktam taikos, o ne karo keliui. Ir tai buvo visiems savaime aišku – mūsų kelias ne karo, o taikos! Pasirinkome kelią į Nepriklausomybę ir tuo įsipareigojome sau ir visiems mums būti šiame kelyje drauge ir nepasiduoti jokiai provokacijai. Vargu, ar karo keliu būtume pasiekę Kovo 11-ąją, tvirtai stovėję Sausio 13-ąją. Ilgai ir kantriai to siekėme, patyrėme skaudžių akimirkų ir aukų. Bet išvengėme karo. Nors kartais nuo karo mus skirdavo akimirka ar žingsnis. Širdyse vyravo gėris, bet ne pyktis. Net ir rusų tautai, kuri drauge su tik išrinktu Rusijos Prezidentu Borisu Jelcinu labai padėjo mūsų siekiui. Pasitikėjome B. Jelcinu, bet ne susikruvinusiu Nobelio Taikos premijos laureatu M. Gorbačiovu, dėl kurio net kaip liudytojo apklausos Sausio 13-osios byloje bijome kreiptis į Vokietiją, suteikusią jam puikias gyvenimą sąlygas. Todėl 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimas buvo mūsų visų bendras rezultatas. Neveltui rusai tų dienų įvykius lygino su Sausio įvykiais Vilniuje. Rusams mes buvome pavyzdžiu. Iš kitos pusės, sunku pervertinti, pvz. TSRS atsargos karininkų organizacijos „Ščit“ („Skydas“) pagalbą Lietuvai tiriant Sausio 13-osios žudynes. 2011-01-13 d. Seime šios grupės karininkas Michailas Pustobajevas pristatė knygą „Agresijos kaina“. Autorius atsisakė didžiulių pinigų ir nepardavė Lietuvos priešams Sausio 13-osios Tiesos – knygos autorinių teisių. Jis Tiesą nemokamai atidavė mūsų Tautos atstovybei Seimui. O mes patys šioje byloje nuo atsakomybės atpalaidavome net kolaborantus. Jie mat nešaudė. A. Paleckis su M. Golovatovu šiandien taip pat mūsų nešaudo, bet mūsų tolerancija šiam Kremliaus eksperimentui pasėjo purvo sėklą net mūsų galvose.

Maskvos pučo žlugimą lėmė ir tai, kad į Kijevą pučistų siųstam TSRS gynybos ministro pavaduotojui maršalui V. Varenikovui nepavyko įtikinti Ukrainos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko L. Kravčiuko paremti juos. Pučistus parėmė tik Baltarusijos, Azerbaidžiano ir Gruzijos, kurios Prezidentu jau buvo eksdisidentas Z. Gamsachurdija, valdžios. Manau, Tarybų Ukrainos valdžios apsisprendimas buvo lemiamas. Ir pati Ukraina iškart po pučo žlugimo 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbė Nepriklausomybę, kurios 23-iąsias metines paminėjome. Beje, tą pačią dieną Nepriklausomybes paskelbė Latvija ir Estija, nes 1990 m., skirtingai nei Lietuva, mūsų Baltijos sesės paskelbė tik deklaracijas, kad pradeda eiti link Nepriklausomybės. Pirmąjį ir vienintelį iki šio pučo Nepriklausomybės nuo TSRS paskelbimo smūgį išdrįsome prisiimti mes, Lietuva.

Nepamiršiu po 1991 m. sausio 8 d. nepavykusio mūsų Aukščiausiosios Tarybos šturmo susitikimo su Tarybinės armijos karininku ukrainiečiu, atvykusiu iš Kaune Linksmakalnyje įsikūrusio pasiklausymo centro, vadinto TSRS vakarų pasiklausymo ausimi. Jis man perdavė mūsų telefoninių pokalbių, identifikuotų pagal mūsų balsus, įrašų stenogramas, pamokė, kaip to išvengti ar apsunkinti jų darbą. Jis neprašė nieko. Tik atsiprašė, kad negali prisistatyti. Šias istorines paraleles priminiau, kad suvoktume tų dienų ir dabartinių įvykių Ukrainoje esminius skirtumus. Ukraina, kaip ir Latvija, Estija nuo 1991 m. rugpjūčio 24 d. pati kūrė savo nepriklausomą valstybę. Mes – nuo 1990 m. kovo 11-osios. Tokie formalūs skirtumai. Pakalbėkime apie tų dienų mūsų supratimą ir skirtumus nuo šiandienos įvykių.

Baltijos kelyje ir Nepriklausomybės atkūrime dauguma mūsų buvome laisvi nuo propagandinių šablonų, puikiai suvokėme valdžios demagogiją. Dar buvome laisvi ir nuo Vakarų „liberalios“ visuomenės propagandinių štampų – visa tai atrodė esant kažkur toli ir tikriausiai labai gražu. Neįsisąmoninome, kad Vakarų didieji nieko neremia be ekonominio ar geopolitinio išskaičiavimo. Jei ir supratome kažką ar nujautėme, tai tyliai kentėme. Dėl švento mūsų tikslo psichologiškai labai norėjome tikėti Vakarų nuoširdumu. Tačiau juos supurtė tik Sausio 13-osios įvykiai. Bet to neužteko mūsų pripažinimui. Kad tik nesukliudytume Gorbio perestroikai! Šiandien A. Merkel taip pat ieško varianto, kad tik nesupykdyti Rusijos. Pripažinti mus Vakarų didžiuosius privertė tik B. Jecino ryžtas, faktiškai sužlugdęs TSRS. Iki tol mus pripažino tik mažoji Islandija, iškart patyrusi TSRS ekonomines sankcijas, ir Danija. Sąžinė ir paprastas žmogiškumas neleido mums suvokti pasaulio didžiųjų pragmatiškų ekonominių ir geostrateginių tikslų, kurių sudėtine dalimi anksčiau ar vėliau tampa ir karai. Vėliau matėme įvykius Jugoslavijoje, bet ir tada iki galo nesuvokėme, kad XX amžiaus pabaigoje Europos centre lyg niekur nieko JAV gali bombarduoti, visų pirma, gamyklas – net chemijos, iš kurių tarša Dunojaus upe plūdo per visą Europą. Pamatėme tik karą Gruzijoje.

Baltijos kelyje siaurąja ir plačiąja jo prasme mes buvome laimingi savo galimybe patiems apsispręsti ir daryti tai, ką manėme esant būtina mums ir kitiems. Gyvenome ir Nepriklausomybę atkūrėme unikaliu laikotarpiu. Drauge su B. Jelcino Rusija ir jo komanda. Net kai kurie Rusijos demokratai, pvz. a.a. akademikas A. Sacharovas nusigręžė nuo mūsų po Nepriklausomybės paskelbimo. Didieji Vakarai mums nepadėjo šiame kelyje. Ir tik po žlugusio Maskvos pučo mūsų pripažinimu tik konstatavo įvykusį faktą – TSRS žlugimą.

Buvome santykinai vienodai laisvi ir dėl to, kad daugmaž visi turėjome elementarų pragyvenimo minimumą, nesvaigome dėl didelių ir greitai uždirbamų pinigų. Ir mes, ir ukrainiečiai neturėjome „savo“ oligarchų ar jų statytinių valdžioje. Už kokius grašius tuo pereinamuoju laikotarpiu buvo perkama valdžia – gėda net atsiminti… Kažkodėl nenorime prisiminti, kas yra oligarchija. Net privalomai mūsų krimsti politinės ekonomikos mokslai aiškino, kad tai yra valdžios ir stambiojo kapitalo susiliejimas. Kodėl tai užmiršome?

Kad lengviau susivokti, priminsiu geografiškai ir laike artimesnį įvykį. Kodėl po „Maksimos“ parduotuvės Rygoje tragedijos atsistatydino Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis? Jis, skirtingai nei Lietuvos politikai, suvokė politinę atsakomybę. Ne visi atkreipėme dėmesį į tai, kad šio politiko atstovaujama partija Naujas laikas dalyvavo priimant sprendimus, kuriais valstybinė statybų priežiūros funkcija buvo perduota privačioms įmonėms. Beje, dar prieš AS „Parekss banka“ griūtį valstybinė komercinių bankų priežiūra buvo atskirta nuo Latvijos banko ir tapo išlaikoma komercinių bankų įnašais. Kuo didesnis bankas, tuo daugiau moka jo veiklą prižiūrinčiai institucijai ir tuo pačiu tuo daugiau ją gali įtakoti. Latvija už „Parex banka“ griūtį sumokėjo milijardus, tačiau politinės atsakomybės už akivaizdžias valdžios nuodėmes neprisiėmė niekas. Per daug ten įklimpusių valdžios žmonių buvo. Paminėsiu ir pusiau privatų JAV Federalinį rezervų fondą, po kurio įkūrimo ši valstybė atsisakė realaus JAV dolerio padengimo. Dėl sudėtingai bekontroliuojamos šios valiutos emisijos tapo nebeaišku, kada ir kas šioje valstybėje priima sprendimus, pavyzdžiui, kariauti ar nekariauti – valstybės valdžia ar privatus kapitalas?

Veidmainiškai š.m. rugpjūčio 23 d. nuskambėjo Lietuvos Prezidentės pareiškimas, kad visus 25-ius Baltijos kelio metus Lietuvos valstybė žingsniavo savarankiškai. Tarptautinių ekonominių santykių ministerijos departamento vadovė, užsienio reikalų viceministrė, finansų ministrė ir derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuvos delegacijos vadovo P. Auštrevičiaus pavaduotoja D. Grybauskaitė negali nežinoti, kaip mus šokdino Vakarai. Kas tik netingėjo. Įvykdysi strateginių ir monopolinių objektų privatizacijas – gausi Pasaulio banko ar kitos globalizavimo institucijos paskolą. Gėdingiausiu Lietuvai matau Seimo Pirmininko V. Landsbergio sėdėjimą „Astorijos“ viešbutyje, laukiant ar „Williams“ veikėjas Dž. Bumgartneris, atskridęs į Vilnių, teiksis kalbėtis su mūsų Nepriklausomybės simboliu… Puikiai ir p. D. Grybauskaitė suvokė, ką reiškė ES vardu jos vykdytas pernykštis spaudimas Ukrainai – beatodairiškas ir šaltas, be jokių žmogiškų jausmų.

Dėl visų šių aplinkybių, kurias visi žinome, bet masinės valdžios propagandos užburti ir dėl baimės tiesiog nepragyventi nesugebame atsiminti ir blaiviai vertinti įvykių nei Lietuvoje, nei Ukrainoje. Negalime lyginti Sausio 13-osios su Maidanu, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – su dabartiniais įvykiais Ukrainoje.

Sausio 13-ąją atsilaikėme, nes į šūvius neatsakėme šūviais. Ačiū Dievui, nelabai ir turėjome, kuo atsakyti į tai. Atsilaikėme, nes mūsų žmonėms ir pasauliui sakėme tiesą, o ne melą. Ir niekas mums už šią kovą nieko nemokėjo – nei Vakarai, nei dar kas nors. Mokėjome tik mes, net ir aukomis. Tik mūsų išeivija prasmingai padėjo mūsų kelyje į Nepriklausomybę savo aukomis, už kurias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui nupirko diktofonus, kompiuterius ir rotaprintus, išgelbėjusius Sąjūdį ir Tautą 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kovo 11-ąją skelbusią mūsų Nepriklausomybės atkūrimą.

Lyginant su Vakarais mes buvome labai neturtingi materialiai, bet turtingi dvasiškai. Mes dalinomės tarpusavyje ir su svečiais viskuo, ką turėjome, ir, visų pirma, skyrėme tai tiems, kurie buvo pirmosiose pavojaus gretose. Tokius mus suprato ir palaikė. Norvegijos liaudis alternatyviąją Taikos premiją paskyrė ne TSRS Prezidentui, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Mes buvome vieningi, nes neturėjome, ką prarasti – tik Tėvynę ir gyvybę. Tarybinis „žiguliukas“ ar valstybei priklausantis butas, sodo sklypas – jie nebuvo pririšti prie mūsų bambagysle. Šiandien labai pasikeitėme – suvakarėjome ir, pasirodo, jau turime ką prarasti. Todėl geriau samdyti karo vyrus, bet nevykdyti konstitucinės pareigos tarnauti valstybei kariuomenėje. Estija mano, kad ji nėra tokia turtinga, kad atsisakytų šauktinių kariuomenės. Ji supranta, kad samdiniams šiandien moki tu, o rytoj jiems kitas pasiūlys daugiau… Sirijos ir Irako karų samdinių persimetimus į kitą karo stovyklą jau matome vos ne kasdien.

Sausio 13-ąją gynėme paskelbtą Nepriklausomybę ir mūsų kuriamą valstybę. Šiandien pasaulio galingieji ginklu dalinasi vieną didžiausių Europos ekonomikų – Ukrainą, be gailesčio aukodami jos piliečius, karius ir civilius gyventojus. Pasaulio galingiesiems nereikia konkurencingos Ukrainos su jos milžinišku pramonės ir žemės ūkio potencialu. Ukraina, gavusi nors kiek investicijų, rimtai konkuruotų su Vokietijos, Prancūzijos ir JAV ekonomikomis.

Vargu, ar užteks mūsų gyvenimo, kad sužinoti, kas pirmas Ukrainoje pradėjo – Rusija, puoselėjusi atsiimti Krymą, ar JAV, sumaniusi Sevastopolyje įkurdinti savo karines bazes, kas prieštarauja Rusijos sutarčiai su NATO dėl pastarosios bazių nesteigimo šalyse šalia Rusijos? Ar kariaujama dėl to, kad Ukrainos kariuomenei tik įžengus į Slovianską, ten nedelsiant pradėti skalūninių dujų ir naftos įsisavinimo darbus pagal Ukrainos dar Prezidento L. Kučmos laikais pradėtą ruošti sutartį su JAV? Ką bendro su demokratija ir sąžine turi Kijeve dažnai besilankančio JAV viceprezidento Joe Bideno sūnaus skyrimas oligarcho I. Kolomoiskio įsteigtos naftos ir dujų bendrovės Ukrainoje direktoriumi? I. Kolomoiskį, reziduojantį Šveicarijoje, š.m. kovo pradžioje naujoji Ukrainos valdžia paskyrė Dnepropetrovsko srities gubernatoriumi. Juk tai tiesioginis stambaus kapitalo su savo interesais susiliejimas su valdžia ir sprendimų jo naudai priėmimais! Tuo tarpu LRT eteryje taip vadinami politologai samprotauja, kad ką darysi – pereinamuoju laikotarpiu Ukrainos gubernatoriais tebūnie oligarchai… Koktesnio intelekto pardavimo reikia paieškoti. O kur, p. protingieji, toks pereinamasis laikotarpis veda Ukrainą? Į karą! Pasiūlykite buvusią „Gazprom“ atstovę Ukrainoje J. Tymošenko grąžinti į valdžią – V.Putinas prieš Ukrainos Prezidento rinkimus viešai pasakė, kad ji tinkamiausia Prezidentė. AR prisimenate, kad Oranžinei revoliucijai ją paskyrus premjere, Rusijoje už jos verslus buvo iškelta baudžiamoji byla. Tinkamas kitos šalies valdžios kontrolės būdas – įvelti asmenį į tarpusavio „verslus“. Ir Europos Sąjunga su mūsų Prezidente priešakyje šiai poniai išskirtinį dėmesį parodė – vertė Ukrainą priimti įstatymą, kad šiai vienintelei kalinei galima važiuoti gydytis Vokietijon. Beje, tos pačios partijos kadrai A. Turčinovas ir A. Jeceniukas ir vadovauja Ukrainai. Kodėl šie vadovai daugiau per 20 tūkst. Ukrainos karių, dislokuotų Kryme, taip ir nedavė jokio įsakymo, kaip šiems elgtis. Pati baisiausia tokia psichologinė būsena kariuomenei, Krymo ir visos Ukrainos gyventojams. Ar sunku buvo tokiam kariškių skaičiui taikiai blokuoti Sevastopolį, kelis aerouostus ir jūros uostus? Ar tylus Krymo atidavimas Rusijai nėra kažkieno suderėtas klausimas?

Oligarchų ir jų statytinių, kurių, ačiū Dievui, neturėjome Lietuvoje 1990-1991 m., klausimas išskirtinai svarbus. Daugumai jų nėra skirtumo, kurių finansų srautų skirstyme jie dalyvaus – Vakarų ar Rytų. Nenuostabu, kad pasipylė informacija apie kitų verslų periminėjimą Dnepropetrovsko srityje. Kiti verslininkai savo kariuomenės juk neturi. Tik oligarchas ir gubernatorius I. Kolomoiskis – keturi batalionai, kuriuose kiekviename yra nuo 4000 iki 20000 samdinių. Kuriame mūšyje šio oligarcho kariuomenė su kuo kariauja? Šiandien – su separatistais ar paslapčia įvestais Rusijos kariais, o ryt su jo oponento ir Prezidento kito oligarcho P. Porošenko vadovaujama kariuomene? O jei ir galutinėse Malaizijos ekspertų išvadose pamatysime, kad keleivinį lėktuvą numušė ne separatistai? Bijau, kad ir šios tiesos bent mūsų karta nesužinos. Ne tik todėl, kad JAV, stebėjusi oro erdvę katastrofos vietoje, neskelbia įrodymų. Jau ir Nyderlandų ekspertai teigia, jog neskelbs visų lainerio juodųjų dėžių įrašų. Todėl, kad Rusija, galėjusi „nerasti“ ar neatiduoti šių juodųjų dėžių, jas atidavė tarpautiniams ekspertams. Todėl, kad nėra sveiku protu paaiškinamo siekio Ukrainos kariuomenei kariauti katastrofos vietoje, kai ten dirba tarptautiniai ekspertai. Ir už visa tai savo gyvybėmis moka žmonės. Ir Ukrainos, ir lėktuvo keleiviai. Kažkodėl nepasirinko „Lufthansos“ ar „British airways“ lėktuvų. Aukai pasirinko ne pasaulio galingųjų lėktuvą.

Iki kokio žemo lygio nusiritome mes, komentuodami įvykius Ukrainoje – kaltiname vieni kitus esant ukrfašistais arba Putino KGB-istais. Ir jokių alternatyvų! Pradedu įsivaizduoti pokario metus, kai brolis trėmė brolį, kaimynas skundė kaimyną. Ir tai darome mes, kurie norime paskleisti ukrainiečiams Baltijos kelio taikos dvasią? Deja, vedami “neklystančios” vedlės, skleidžiame ne Baltijos kelio taikos ir tarpusavio pasitikėjimo, tiesos ir gėrio, o karo ir neapykantos dvasią! Ir kokie mes silpni pasidarėme, beatodairiškai pasiduodami tai  mūsų valdžios demagogijai ir vienintelei „teisingai“ nuomonei, vis stiprinamai pinigais, o matyt ir netrukus „demokratinės“ cenzūros įstatymais, juoda blogio propaganda. Sustokimе! Ir mes, ir ukrainiečiai jau buvome ten – blogio imperijoje, kurioje buvo visuotinis melas, kurią valdė jėga ir kurioje leidžiama buvo turėti tik vieną nuomonę. Prieš mokydami kitus, pažiūrėkime į save. Išrinkome Respublikos Prezidentu D. Grybauskaitę, kurią atvirai mums protegavo Kremliaus svetainė www.regnum.ru. Vėl ją rinkome, nors ji nuolat ir beveik dėl visko meluoja, keičia biografiją, ignoruoja teismų sprendimus ir įstatymus, leidžia valstybės lėšas švaistyti ar savintis jau milijardais. Tautos nuomonė jai nesvarbi. Ji metodiškai naikina mūsų valstybingumą ir Baltijos kelio dieną iš mūsų atvirai tyčiojosi, pareikšdama, kad už laisvę turime kovoti kiekvienas ir kiekvieną dieną. Tad pradėkite, Prezidente, nuo savęs – parodykite kitiems pavyzdį. O mes visi pažiūrėkime, visų pirma, į save ir pradėkime pradžiai gerbti bent save. O tada jau kaltinkime ir kitus.

Taip, tapome labai pažeidžiami, netikri dėl savo ateities. Nepasitikime valdžia, bet vis tiek ją renkame. Bet juk visa tai jau išbandėme ir laiku susivokėme. Deja, nauja karta turės sumokėti savo kainą, kad susivoktų, jog vieną dieną ir jie turės apsispręsti. Tik klausimas, kokią kainą už tai sumokės naujoji karta, ar jai susivokus beturėsime Tautą ir valstybę, bekursime šeimas? Ir kviečiu, visų pirma, suprasti, kad karas – tai nėra išeitis. Ar bandėte įsivaizduoti, ką reiškia karas mūsų mažoje valstybėje? Neišsaugos karas valstybės nei kulkosvaidininkės Prezidentės pastangomis, nei viską šluojančios salvės. Nesvarbu, kas jas į mus paleis.

Baltijos kelias mus mokė ir moko ne karo, o taikos. Ir kviečia telktis taikai. Kviečia vienybei ne paklūsti meluojančiai valdžiai, o vienybei siekiant tikslo. Šiandien šis tikslas – išsaugoti valstybę ir nuo naujos okupacijos, ir nuo lito praradimo, ir nuo Europos Sąjungos vadovų paskelbto valstybių ir Tautų panaikinimo.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: