A.Morozovas. „Lojalaus institucionalizmo“ sutriuškinimas, arba kas dedasi Kremliuje? (2)

V.Putinas. kremlin.ru nuotr.

V.Putinas. kremlin.ru nuotr.

Alkas.lt siūlo susipažinti su Rusijos žurnalisto ir politologo Aleksandro Morozovo analitiniu straipsniu, paskelbtu interneto žurnale „Gefter“. Publikacijos autorius sulaukė teigiamų daugelio analitikų ir politologų vertinimų, išsakytų interneto puslapiuose. Žinomas rusų filologas, politologas ir rašytojas Denisas Dragunskis šitaip pakomentavo autoriaus įžvalgas: „Labai tiksli analizė. Klausimas ne apie „liberalus“ ir „konservatorius“, nes ir vieni ir kiti už institutų (įstatymų ir taisyklių) plėtojimą. Tačiau nugali požiūris į valstybę kaip į biologinį objektą…“

Pats publikacijos autorius teigia, jog jis rašo „apie tai, kas nutiko „lojaliam institucionalizmui“ ir kaip pasikeitė Rusijos „politinė scena“ bei jos politinis centras“.

Šiuo metu ir Rusijoje, ir užsienyje dažnai girdime sakant, jog Putino režimas „toks buvo nuo pat pradžių“, ir nieko naujo jam nenutiko. Ir iš tiesų, visus šio režimo negatyvius bruožus aptikti nesunku pažvelgus į 2000–2014-ųjų istorinius įvykius. Pavyzdžiui, atsigręžę į praeitį pamatytume, jog A.Duginas, A.Prochanovas, S.Kurginianas ir daugelis kitų, propaguojančių ypatingą sampratą apie „valdžią“ – personalizuotą, viršinstitucinę, sakralizuotą – aktyviai reiškėsi viešumoje per visą Putino valdymo laikotarpį. O ir propagandistinė „valdžios vertikalės“ interpretacijos sistema radosi ne Dmitrijaus Kiseliovo dėka, o kur kas anksčiau. Jau 2005–2006 metais ją sukūrė Vladislavas Surkovas. Iškart po 2003 metų Dūmos rinkimų didžioji Rusijos valdininkijos dalis ėmė kurti valstybės ir liaudies „vienybės“ vaizdinį ir suvokti jį kaip natūralų ir todėl vienintelį būdą organizuoti kasdienę praktinę veiklą. Iki 2003 metų dar buvo galima visos frakcijos badavimo akcija tiesiog Dūmos pastate. Tačiau po 2004-ųjų įsitvirtino samprata apie „sisteminę“ viso isteblišmento elgseną, tad tokios viešos akcijos tapo nebeįmanomos. Tokio „sistemiškumo“ prielaida – ne institucinės, o neformalios elgesio normos, kurias Kremliaus vadybininkai greitai apipavidalindavo kaip „korporatyvinę elgseną“.

2

Putinas – turiu omeny „Putino įvaizdį“, putiniškąją stilistiką – spėriai žadino Rusijos politinės klasės potraukį senosioms „rusų ypatingumo“ koncepcijoms. Pagrindiniu to „ypatingumo“ bruožu buvo laikomas absoliučiai visko – taip pat ir visuomenės – suvokimo „vientisumas“. Kitaip nei negyvybingas Vakarų „racionalumas“, rusų žmogus vientisai suvokia ir save, ir savo sąsają su žeme, ir savo ryšį su valdžia. Šio rusų „filosofinio organicizmo“ istorija yra neblogai išstudijuota. K.Leontjevo, N.Danilevskio, O.Špenglerio [etnogenezės teorijos – vert. past.], L.Gumiliovo „istorijos biologizacijos“ tezės – visa tai aktyviai reiškėsi rusų ideologinėje erdvėje jau 1990-aisiais. Tačiau anuo periodu šios teorijos buvo pateikiamos po „raudona-ruda sintezė“ rubrika, tad Kremlius jų sklaidą varžė. 2000-ųjų viduryje Kremlius šio diskurso dar nelaikė dominuojančiu. Tačiau pagal V.Surkovo ir G.Pavlovskio strategiją, šių idėjų propaguotojus derėjo „įjungti“ į „valdomos demokratijos“ procesą kaip tam tikrą terpę, kuri pasitarnautų jos įtvirtinimui. O jau 2004–2008-ųjų laikotarpiu visos šios ideologijos susilaukė finansinės Kremliaus paramos, kuri ir leido steigti įvairius interneto portalus bei klubus.

3

Per pirmąsias dvi Putino valdymo kadencijas ir per Medvedevo prezidentavimo laikotarpį „valdžios vertikalė“ buvo ne tik įtvirtinta, bet ir palydėta gana plačių institucinių reformų. Anuomet radosi nemažas ratas įtakingų verslininkų, valstybės struktūrų vadybininkų, akademinio sluoksnio atstovų, ekonomistų, žurnalistų, kurie visas tas „vientisumo“ koncepcijas ignoravo ir laikė neadekvačiomis, marginaliomis bei nepragmatiškomis. Ši skeptiškai nusiteikusi terpė buvo polemiškai vadinama „sisteminiais liberalais“ („sislibais“). Tokia identifikacija visiškai netiksli, trukdanti suvokti tai, kas vyksta šiandien. Griežtai kalbant, keli tūkstančiai įtakingų asmenų, dalyvavusių Krasnojarsko, Sankt Peterburgo, Permės, o vėliau ir Jaroslavlio ekonominiuose forumuose, buvo visai ne „liberalai“. Jie buvo tiesiog „institucionalistai“. Ką tai reiškia? Juk būtų naivu manyti, jog tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, A.Kudrinas arba A.Šochinas, G.Grefas arba S.Mironiuk – ir dar kelios dešimtys tūkstančių žmonių iš „viršutinio ešelono“, – Putino sistemoje darbavosi tik todėl, jog buvo „korumpuoti konformistai“.

Ne, šių žmonių įsitikinimu, Putino „prezidentinė respublika“ – galima sakyti, „Putino monarchija“ – tai tam tikras apvalkalas, priedanga, tam tikras mokestis už Rusijos specifiką. Už jos didžiulius plotus, skirtingas gyvenimo sanklodas ir blogą socialinį paveldą. Makroekonominiai, pramonės šakų ir kiti socialiniai institutai – visa tai buvo energingai kuriama plataus veiklių žmonių sluoksnio pastangomis: visus dešimtį metų jie triūsė „putiniškomis sąlygomis“. Tarp jų galėjo būti įvairių politinių įsitikinimų žmonių. Kai kas jų buvo liberalas, kai kas – konservatorius. Tačiau visus juos vienijo pasaulėžiūrinis pragmatizmas – jie tikrai žinojo, jog „būtina modernizuoti institutus“.

4

2003–2011 metų laikotarpiu egzistavo „politinė scena“ ir joje visi šie žmonės sudarė platų politinį centrą. Vadinamoji „valdoma demokratija“ reiškėsi tuo, jog pasitelkusi įvairias politines technologijas turėjo užtikrinti dominuojantį „institucionalistų“ vaidmenį. Tuo tarpu kairieji ir dešinieji radikalai, žmonės, išpažįstantys antiinstitucines vertybes, anuomet buvo nustumti į „politinės scenos“ pakraščius.

Kad suprastume „politinės scenos“, sukurtos kaip „valdomos demokratijos“ specifiką, reikėtų prisiminti 1900–1914 metų Rusijos visuomenę. Tuo metu buvo įsitvirtinusi monarchija – radikalai siekė ją nuversti. Tačiau tuo pat metu egzistavo ir platus įvairių progresyvių politinių pažiūrų gyventojų sluoksnis, įskaitant „zemcus“, kadetus, oktiabristus, agrarijus, kurių atstovai manė, jog ne monarchija buvo svarbiausia problema. Gal būtų galima ją net ir išsaugoti. O gali ji ir neišlikti. O gal ji evoliucionuotų į kokią nors ritualinę formą. O gal ilgainiui būtų sukurta respublika. O gal monarchija duota mums Dievo.

Tačiau juos visus vienijo supratimas, jog būtina vystyti biržos mechanizmus, draudimo paslaugas, antimonopolinių įstatymų leidybą, bankų institutus, teismus, atstovaujamosios demokratijos organus ir t.t., ir pan. Kaip šiandien, taip ir anuomet jiems atrodė, jog reikia steigti ir plėtoti ne tik ekonominius ir socialinius, bet ir „kasdienės praktikos institutus“, t.y. sukurti „pėsčiųjų zonas“, laisvalaikio bei poilsio įpročius ir t.t. Jie, kaip ir šiandienos insitucionalistai – visokie „cholmogorovai“ ir „limonovai“, – tai nerelevantiniai žmonės, plepiai. Marginalai, nesuvokiantys, kokie sudėtingi instituciniai uždaviniai iškilę Rusijai.

5

Būtent institucionalizmas visą šio amžiaus dešimtmetį leido būti greta vienas kito, vienoje politinėje erdvėje, tokiems asmenims kaip A.Usmanovas ir A.Auzanas, P.Avenas ir G.Poltavčenka, S.Mironiuk ir R.Abramovičius, A.Čubaisas ir V.Jakuninas [įvairiai vertinami žinomi Rusijos ekonomistai, valstybės veikėjai ir korporatyvinio verslo atstovai – vert. past.]. Kita vertus, jis [institucionalizmas] garantavo sėkmingą sąveiką su Vakarais, su tarptautinėmis institucijomis. Nepaisant visų putiniškosios sistemos trūkumų, 2003–2013 metų laikotarpiu pasaulio isteblišmentas buvo linkęs manyti, jog Rusijoje tęsiamos „institucinės reformos“.

„Revoliucija“ įvyko dar prieš Krymą. Atskaitos tašku galima laikyti A.Kudrino atstatydinimą (2011 m. rugsėjį), o galima ir Bolotnajos [mitingo] išvaikymą (2012 m. gegužę). Reikšmingu momentu tapo „Pussy Riot“ byla – kaip tik tada buvo išbandyti mechanizmai, kaip mobilizuoti masinį valdžios palaikymą. Tačiau situacijos esmė ta, kad po minėtų įvykių politinė scena buvo visiškai pakeista, pakeistas ir politinis centras.

Kova tarp institucinės ir „potestarinės“ (būdingos ikiklasinėms visuomeninėms formacijoms, neturinčioms politinių ir valstybės institutų ir atributų – vert. past.) valdžios sampratų pasibaigė visišku „institucionalizmo“ pralaimėjimu per trečiąją [Putino prezidentavimo] kadenciją. Visą politinės veiklos centrą užėmė „politinės valios“ šalininkai. Visai lojalūs „institucionalistai“ iš pirmųjų politinio centro eilių buvo nublokšti į paribius. Jų vietoje dabar įsikūrė gausus būrelis veikėjų, išpažįstančių vertybes, priešingas institucionalizmui.

Jiems atėjus prasidėjo politikos, kaip tiksliai pastebėjo A.Achutinas ir M.Jampolskis, „sugamtinimo“ procesas. Atidžiau įsigilinus į „vientisybės“ ir „politinės valios“ žodyną, nesunku įžvelgti, jog kalbama apie socialinio prado „natūralizaciją“. Politikos veikėjai – atskiri asmenys ar visuomeninės grupės – mąstomi kaip kūnai. Kiekvienas kūnas turi savąjį „genetinį/civilizacinį kodą“. Šie kūnai išgyvena įvairius afektus. Vienas su kitu susiduria – lyg būtų nesutaikomi gyvūnai, ginantys savo gyvybinę erdvę. Tauta, nacija, valstybė – visa tai mąstoma kaip ypatinga vientisa visuma, panaši į gyvo organizmo kūną. Valstybės „pyksta“, „įsižeidžia“, „keršija“. Politinė istorija suvokiama kaip „lemtis“. Politika ne „teologizuojama“, o būtent „biologizuojama“. Iš kasdienių „politikos centre“ kunkuliuojančių argumentavimo praktikų matyti, kad kai kas negali būti integruotas į tą „visuotinumą“ jau vien dėl to, kad tas „kai kas“ neturi teisės tapti mūsų „tautos kūno“ dalimi (pvz., „Pussy Riot“, gėjai, liberalai). Ir priešingai – daug kas mums teisėtai priklauso jau vien todėl, kad nuo seno yra mūsų kūno dalis (pvz., Krymas). Taigi, nuo šiol turime reikalą su kūnais, o ne su institutais.

Senasis institucionalistinis konsensusas, kai visuomenė suvokiama kaip visuma, sudaryta iš nenutrūkstamai modernėjančių politikos veikėjų, kurių interesai derinami komunikacijos procese, pasitelkus institutus, siekiant išsaugoti senuosius ir kuriant naujuosius, buvo visiškai suardytas. O juk būtent šis institucionalistinis konsensusas, nepaisant visų nesėkmių ir žlugimų, daugiau nei dvidešimt metų buvo savotišku postsovietinės Rusijos politikos „pamušalu“, tam tikru pagrindu. Ir štai dabar jis atmestas.

6

Rusijoje nugalėjo ne „golizmas“ [iš pranc. gaullisme – generolo de Gaulle idėjomis grindžiama prancūzų politinė ideologija – vert. past.], o „holizmas“ [iš gr. holos = visas, pilnas – vert. past.]. Rusijos politikos „ukrainizacija“ užbaigė senojo „politinio centro“ sunaikinimo procesą. Putino palaikymo evoliucija – nuo „elektoralinės daugumos“ 2012 metų rinkimuose iki 2014-ųjų „krymnašo daugumos“ – tai procesas, kai iš politinio centro buvo išstumti saikingi liberalai bei saikingi konservatoriai, kad jų vietas užimtų politikai ir ideologai, anksčiau buvę marginalais. Įvyko politinio centro homogenizacija. Dabar iš jo galutinai išnyko bet kokia pozicijų įvairovė. Nuo šiol Rusijos politinio centro šaukliai E.Mizulina, V.Medinskis, D.Rogozinas, A.Prochanovas, A.Duginas ir kiti. „Stojimo bilietu“ į politinį centrą tapo „krymnašo“ palaikymas ir pritarimas tam, jog galima ginklu palaikyti rusus užsienyje. Taigi, Rusijos vidaus politikos „ukrainizacija“ galutinai perkeitė politinio centro kraštovaizdį.

7

Prieš mėnesį Maskvoje lankėsi amerikiečių žurnalistas Deividas Remnikas, ir jis manęs paklausė: „Tai ką – Rusijoje liberalizmui atėjo galas ir artimiausioje perspektyvoje jam jau nebėra šansų?“. Atsakiau, jog dabar apskritai kalba net ne apie liberalizmą – jis buvo sutriuškintas kur kas anksčiau, netrukus po M.Chodorkovskio įkalinimo ir Beslano tragedijos, 2004–2007-aisiais.

Šiuo metu aktualu kitas klausimas – „lojalaus institucionalizmo“ sunaikinimas. Aleksejus Kudrinas [valstybės veikėjas, 2000–2011 m. ėjęs Rusijos finansų ministro pareigas – vert. past.] jau pusantrų metų kiekviename savo interviu kartoja, jog „politiniai institutai atsilieka nuo socialinės-ekonominės sferos vystymosi“. Tačiau, man regis, savo vertinimais atsilieka ir pats A.Kudrinas. Kadangi dabar yra aktualus ne „politinių institutų vystymosi“ klausimas, o ekonominių ir socialinių institutų išsaugojimas. Griūva ne „valdomos demokratijos“ politinė mašina – dėl to sielojasi Glebas Pavlovskis, sparčiai degraduoja institutų vertės suvokimas apskritai.

Trečioji Putino kadencija virto ne tiek „opozicijos“ sutriuškinimu, bet ir – tai dar blogiau – „lojalaus institucionalizmo“ išstūmimu iš politinio centro. Valdant naujajam Putinui – „Krymo daugumos putinui“ – visą „politinę sceną“ užpildė dviejų tipų antiinstitucioanalistai: garsiai besireiškiantys entuziastingi „politinės valios“ šaukliai ir tylūs biurokratai-konformistai, visiškai nesuinteresuoti išsaugoti institutus ir juos vystyti.

2012–2013 metais Kremlius iš politinės scenos „stūmė“ protesto akcijų dalyvius – vieni buvo areštuojami, kiti pabėgo iš šalies, treti pasitraukė į privataus gyvenimo pašalius. 2013–2014 metais tapo akivaizdu, jog nutyla, pasitraukia į nuošalę arba apskritai palieka šalį „lojalieji institucionalistai“. Senąjį konsensusą galutinai pribaigė Krymas ir sankcijos.

Mano nuomone, svarbiausias ateities klausimas yra toks: kada, kaip ir kokiu pagrindu institucionalistai, šiandien pasitraukę iš viešųjų erdvių, vėl galės sudaryti platų sisteminį sluoksnį.

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *