M. Kundrotas. Šiuolaikinė Lietuvos misija (11)

V. Strikaitytės nuotr.

V. Strikaitytės nuotr.

„Lietuvos viešajame diskurse tauta šiuo metu yra tapusi smegenis apkaustančia sąvoka, kuri deklaruojama ar kritikuojama, bet ne analizuojama“ – prieš 19 metų rašė Vytautas Kavolis. Norėtųsi tam pritarti ar ne, bet mąstant garbingai – sunku paneigti šiuose žodžiuose glūdint bent dalį tiesos. Tad kodėl, antra vertus, ji taip sunkiai įtikina? Ar tik todėl, kad šią tiesos dalį sunku priimti žmonėms, linkusiems į kurį nors įvardytų kraštutinumų? O gal dėl to, kad šiuo principu dengiasi tie, kurie patys linkę į vieną jų, konkrečiau – į antrąjį.

Dar fundamentalesnį klausimą užduoda Aurimas Švedas: ar tauta yra tai, ką reikia kurti, ar tik saugoti? Šis klausimas lietuviškoje intelektualinėje erdvėje nėra naujas: prisiminkime Justiną Marcinkevičių, savo herojaus, karaliaus Mindaugo lūpomis klausiantį – „O gal Tėvynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?“ Rašytojas Umbertas Ekas romane „Rožės vardas“ panašią diskusiją įdeda į dviejų savo herojų – vienuolių Viljamo ir Jorgės lūpas. Pirmasis jų mano, kad žinias reikia kurti, nuolat atrandant ką nors naujo, antrasis – kad vien tik saugoti, kas paveldėta iš seniau. Ši diskusija užgriebia du požiūrius į visą intelektualinį ir dvasinį gyvenimą apskritai.

Jau minėtas A.Švedas gana taikliai pažymi, jog sovietinės okupacijos laikais galimybės kurti tautą, juolab – Tėvynę, buvo stipriai apribotos, ir tai galėjo turėti įtakos tais laikais išaugusios lietuvių intelektualų kartos požiūriui į tautiškumą. Geriausia, ką buvo įmanoma daryti, tai buvo „prarasto rojaus“ – praeities Lietuvos – konservavimas ir atitinkamos pozicijos formavimas: kai grįšime į tą rojų, viskas savaime išsispręs. Paradoksalu, bet gal ir dėsninga, jog panašiai mąstė išeivijos inteligentai – gal net labiau, autentiškiau išgyvenę „anos Lietuvos“ viziją. Vienas jų, artimas prezidento Valdo Adamkaus aplinkai, buvo tik vienas iš daugelio, atvirai pareiškusių: Ne tokios Lietuvos tikėjomės.

Taip ir kyla klausimas: o kokios? Klumpėtų berniokų ir ilgakasių mergiočių, sukančių ratelius? Jaukių trobelių šiaudiniais stogais? Parapinės visuomenės, kurioje viską lėmė kunigo, mokytojo ir policininko žodis? Masinių visuomeninių organizacijų, ugdančių ir skatinančių patriotizmą? O gal tik savo jaunystės, kuri kiekvienam – tiek JAV, tiek Sovietų Sąjungoje gyvenusiam – gražiausias gyvenimo laikas?

Jau istorijos bakalauro studijų metais teko dalyvauti Viljamo ir Jorgės diskusijoje, kai dėstytojas Algirdas Jakubčionis patetiškai teigė, jog joks tikras istorikas (supraskime plačiau – intelektualas) nelįs į politiką. Nors pats nagrinėjo ir dėstė išskirtinai politinę istoriją. Natūraliai kilo atsakomasis klausimas: ką darys tie „intelektualai“, kai nebus kam kurti tuos faktus, kuriais jie operuoja, kuriais ir iš kurių jie gyvena? Atsakymas atrodytų elementarus: kad būtų, ką saugoti, pirmiau kažkas turi tai sukurti.

Įdomu, jog didžiausiu tautiniu konservatoriumi laikomas – ir dėl kitų priežasčių pagrįstai juo laikomas – Antanas Smetona pabrėžė: tauta kuriama nuolatos. Kai ją liaujamasi kurti, ji miršta. Ją kūrė pirmieji didieji kunigaikščiai ir didikai, pirmieji rašytojai ir knygnešiai, „aušrininkai“ ir „varpininkai“, savanoriai ir partizanai, išeiviai su savo „pilnutinės demokratijos“ projektais ir čia likusieji su savo „Mindaugu“, „Mažvydu“, „Herkum Mantu“, „Gyvenimu po klevu“. Jei tiek daug kartų skirtingiausiais istorijos laikotarpiais ir skirtingiausiomis sąlygomis ją kūrė – ar pateisinamas šiandien tingumas, dangstomas „išsaugojimu“ vietoje tolesnės kūrybos?

Deja, tie, kurie kaltina „konservatorius“ (gal tiksliau – konservuotojus) lėkštu dogmatizmu, varžančiu bet kokią tolesnę tautos kūrybą, patys retai pasiūlo ką nors konstruktyvaus. Nejaugi šiuolaikinė lietuvių tapatybė – tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, atvirai besityčiojantis iš Lietuvos partizanų, o gal Oskaro Koršunovo postmodernistiniai spektakliai, kur Hamletą įkūnijantis aktorius laksto be kelnių, o didžiausią meninį efektą sudaro garsūs klyksmai? O gal pop grupė, dainuojanti „Lietuvis lietuviui – vagis“?

Įkandin V. Kavolio seka ištisa plejada liberalių, o jų įkandin – kairuoliškų autorių, kurie ne kuria tautą, bet siekia ją dekonstruoti. Kokią lietuvišką tapatybę – kad ir pačią šiuolaikiškiausią – gali pateikti Nerija Putinaitė, kuriai pats Lietuvos projektas – klaida, Tomas Venclova, kuriam tauta – stabas, Leonidas Donskis, kuriam tik viena tauta turi teisę į savo istorijos interpretaciją, ir toji tauta – ne lietuviai? O gal naują tautos kartą ugdys Andrius Bielskis, kuriam Lietuvos himnas – patyčių objektas, Fiokla Kiurė, besigailinti, kad ne visi Lietuvos partizanai žuvo jaunystėje, Artūras Rudomanskis, kuriam pagrindinė tapatybė – lytinis ištvirkimas?

Tautinė tapatybė nuo pat sisteminės tautinės pasaulėžiūros ištakų dažnai siejama su išskirtine tautos misija. Ir štai čia glūdi tiek didžiulis tautiškumo potencialas, tiek pražūtinga klaida. Žydų tautos pavyzdys jau nuo Johano Gotfrydo Herderio laikų ragino kiekvieną tautą ieškoti priežasties ir būdo, kuriuo ji galėtų vienintelė ir nepakartojama būti būtina visai žmonijai. Nors krikščionių teologai spėja, kad žydų „išrinktosios tautos“ misija daugiau reiškė pareigas, nei teises, jog ji buvo laikina ir baigtinė, tarp pačių žydų ligšiol ne visi su tuo sutinka. Atitinkamas misijas ir vizijas įvairiais istorijos tarpsniais sau kėlė anglai ir prancūzai, vokiečiai, lenkai, rusai.

Priešingą kelią siūlė žymusis lietuvių mąstytojas Vydūnas. Jam priskiriama sąvoka „žmogus sau“. Įdomu, jog – veikiausiai – be jokio tiesioginio ryšio tautos lygmeniu šią viziją teikia ilgiausiai ir labiausiai mesianizmu sergančios Rusijos imperininkas, asmeninis Vladimiro Putino draugas, aktorius Nikita Michalkovas. Jo žodžiai: Rusiško pasaulio nelabai kam reikia. Bet jo reikia mums. Ir to mums turėtų užtekti. Kitaip tariant, tauta skirta ne pasauliui, tik pačiai sau.

Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius galėjome stebėti abi tautiškumo vizijas – tautos, kuri pati savaime gyvybiškai būtina visai žmonijai (ar bent jos daliai), ir tautos sau. Pirmosios vizijos pavyzdžiais galime laikyti Andriaus Kubiliaus ir jo aplinkos „regiono lyderių“ koncepciją, o taip pat – šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos darymą“. Antroji ypač būdinga grupei, besitelkiančiai aplink Rolandą Paulauską. Nors šios grupės koncepcija „apsiribokime savo tvartu“, „atsisakykime dalyvavimo globaliuose procesuose“, „žiūrėkime iš šalies“ disonuoja su tos pačios grupės narių deklaruojamu pritarimu Rusijos imperialistų pozicijoms, tai būtų atskira tema. Gal toks „užsidarymas“ kam savaime naudingas.

Įdomiausia iš visų galimų pozicijų būtų žymaus rezistento Algirdo Statkevičiaus vizija: Lietuva – moralinis pavyzdys pasauliui. Kitaip tariant, išskirtinai aukštos doros valstybė, iš kurios kitos šalys galėtų imti pavyzdį. Vizija – ne tik įdomi, bet ir prasminga, tik vienas esminis klausimas – kuo tai išskirtinai lietuviška? Tai veikiau vizija žmonijai, o ne Lietuvai. Lietuva šiuo atveju galėtų būti bastionas bendrai pasaulinei santvarkai, jei turėtų tam išteklių, bet kuo tai pagrįstų Lietuvos išskirtinumą – sunku paaiškinti, nes tokia pat šalimi gali tapti ir Zimbabvė. Pasauliui nereikalingas Lietuvos buvimas, kad būtų, iš ko imti doros pavyzdį.

Šių eilučių autorius prieš penketą metų, rašydamas monografiją „Tauta amžių kelyje“, kėlė sau kur kas kuklesnį uždavinį, lyginant su tautinio mesianizmo ar atvirkščiai – tautos sau koncepcijos teisingumo pagrindimu. Daug labiau rūpėjo – kam apskritai reikalinga tauta? Šiuo atveju daugiausiai įtakos turėjo Klodas Levis-Strosas, Entonis Smitas, Čarlzas Teiloras, o taip pat – klasikai: Johanas Gotfrydas Herderis ir Džiuzepė Madzinis. Esminiai principai – jog žmogus tampa žmogumi tik santykyje su kitu, jog žmonija tobulėja per kultūrų įvairovę ir apykaitą, jog bendra ar panašia kultūra sujungtos visuomenės – ligšiol tobuliausias valstybingumo, demokratijos, kultūrinio ir socialinio solidarumo pagrindas.

Jei kiekviena tauta savaime svarbi – svarbūs ir lietuviai. Istorija kartais gali dovanoti progas, kuriomis viena tauta gali tapti svarbi žmonijai ar bent atskiram civilizaciniam arealui. Kažkada Lietuva buvo svarbi, sudarydama civilizacinę pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, tikrosios, o ne šiandien iškreiptos tolerancijos ir pliuralizmo imperiją. Galbūt tokia proga glūdi jau artimoje ateityje – kai Lietuva pradės kurti naują geopolitinę koaliciją tarp autokratinės imperinės Rusijos ir ištvirkusios, libertarizmo ir kosmopolitizmo apsėstos Vakarų Europos. Nors nėra būtinybės, kad tokios koalicijos pagrindu negalėtų tapti kokia nors Lenkija.

Išskirtinė konkrečios tautos misija nėra būtina jos egzistavimui. Tautos savyje buvimas savęs nepateisina. Atsakymas į kiekvienos tautos prasmės klausimą – būtent tautos kaip tokios prasmė. Šis atsakymas, tarp kitko, sprendžia tiek kosmopolitizmo, tiek šovinizmo problemas. Lietuva – vienintelė bendruomenė, kurioje lietuviai gali būti savais ir savimi. Kurioje lietuviai gali kurti pasauliui. O gal to kartais kam nors prireiks?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: