M. Jonaitis. Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime? (II) (17)

Marius Jonaitis | asmen. nuotr.

Marius Jonaitis | asmen. nuotr.

Praėjo jau daugiau nei savaitė po pirmosios „Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime?“ dalies. Keista, bet nekilo didelių diskusijų, prieštaravimų ar paneigimų. Aišku, straipsnio sklaida nėra didelė, nors jį publikavo ir Alkas.lt bei Sarmatas, todėl yra gan sudėtinga pasiekti didesnį kiekį žmonių bei sukelti didesnio masto diskusijas. Na, bet turim tą ką turime, todėl apžvelkime tas reakcijas, kurias teko pastebėti.

Labiausiai nustebino tai, jog nesulaukiau jokio paneigimo mano teiginio, kad mes neturime jokios Nepriklausomybės, net ir dėl autonominio statuso galima stipriai ginčytis. Tai tik parodo, jog daug kas situaciją suvokia ir supranta, jog nesame laisvi. Tad kyla klausimas, kodėl vis dar vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato jokio alternatyvinio judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti vėliau, o dabar atsakysiu į kelis pirmosios teksto dalies komentarus.

„Mūsų rytinio kaimyno grubių karinių-okupacinių veiksmų Ukrainoje kontekste, šis Lietuvos Nepriklausomybei skirtas straipsnis vertintinas jau visiškai kitaip, nei tai būtų prieš 9 mėnesius. Šiuo metu Lietuva būti absoliučiai neutralia valstybe – negali, dėl daugelio priežasčių – istorinių, geografinių, demografinių. Keliai du – arba prie demokratinių Vakarų, arba prie rytų… Rytai mums žinomi – ačiū nereikia… Lieka Vakarai, ES – su visom jų teigiamom ir neigiamom pusėm. Ten visuomenė civilizuota, klestinti – bendrą kalbą ir taikius bendrus sutarimus visada rasim. Trečio kelio (kol kas) Lietuvai – nėra. Ir šio „trečio kelio“ intensyvios paieškos šiuo metu, kartais įgauna itin keistas ir nenusakomas, gal net pavojingas, formas. Geopolitinė situacija labai karšta.“

Turbūt jau standartiniu tapęs atsakymas, kuris yra tapęs labai pavojingu. Sakot, suvereniteto netektį keliantis straipsnis dabar turi būti vertinamas kitaip nei prieš 9 mėnesius? O kodėl būtent ta data? Dėl Ukrainos? O prieš šešis metus situacija buvo kitokia? Priminsiu, jog tuo metu vyko Rusijos-Gruzijos konfliktas. O 1991 metų Sausio mėnuo? Irgi nereikėjo kelti nepriklausomybės klausimo, nes po Vilnių važinėjo tankai? O partizaninėse kovose? 1941? 1918? Ir daugybėje kitų sudėtingų situacijų, kada situacija būdavo daug kaitresnė nei yra šiandien. Joks geopolitinis procesas neturi stabdyti laisvės klausimo kėlimo, kitu atveju mes jos niekada neturėsime, nes pasaulinė politika yra labai nenuspėjama ir amžinai gali atrodyti, kad šiuo momentu turime kažko laukti ir gyventi iliuzijoje.

Rinkimasis tarp Rytų ar Vakarų irgi amžina lietuvių bėda. Liūdna, jog tautiečiai vis dar negali gyventi nepuldami kažkam į glėbį (kad ir politinį) bei nekopijuodami kitų šalių gyvenimo būdo (dažniausiai ne pačius geriausius bruožus). Dėti ant svarstyklių gerus-blogus Rytus ar Vakarus ir rinktis tarp blogo ir blogiausio nėra jokia išeitis. Reikia suvokti, jog politikoje nėra tokių sąvokų kaip gėris ar blogis, yra tik skirtingi šalių interesai, o mūsų misija yra kreipti savo žvilgsnius į savus interesus. Deja, bet juos galėsime tenkinti tik būdami savarankiški nuo tų abiejų pasaulių. Suprantama, įtaka visada bus, bet ji neturi būti viską gožianti.

Dar keli komentarai:

„Manau, kad nepriklausomybės turime tiek, kiek jos esamomis sąlygomis galime priimti. Jaunieji, imkite, tik ne dejavimais ir niurzgimu, bet entuziazmu, darbais. Jeigu šių dienų geopolitinėje situacijoje kaip kas galvoja, kad Lietuva gali plūduriuoti laisvai, kaip kokia sala vandenyne, tai tik vaikiškas naivumas arba tyčinis padėties dramatizavimas, liguistas ES neigimas. Vardan ko? O, minčių gali būti daug, labai daug. Kartu su kitais bendraminčiais Lietuvoje ir už jos ribų dėkime visas pastangas, kad kuo daugiau lietuviškumo, savitumo, lygiateisiškumo ir galimybių Lietuvai būtų išsikovota ir įgyvendinta, esant ES, NATO struktūrose. Štai kur turi būti tautininkų politikos kertinis akmuo.“

Ir dar vienas.

„Absoliutus suverenas dabartinėmis geopolit. sąlygomis išsilaikytų iki tol , kol rusų tankai pervažiuotų Luizos tiltą. Ar toks tautininkų uždavinys?… Manau, kad toks neturėtų būti.“

Dar kartą atkreipiu dėmesį, jog žmonės neneigia mano požiūrio, jog nepriklausomybės mes neturime. Jiems tai suprantama ir … tame nemato nieko keisto ar blogo. Tai kelia labai neramias mintis, nes tokį požiūrį demonstruoja ne vien pavieniai komentuotojai, bet ir gan garbingi asmenys. Net ir tautiniuose-patriotiniuose judėjimuose. Tada kyla natūralus klausimas kur link mes judame su tokiu požiūriu?

Laikas nutraukti tas iliuzijas, jog tik prilipę prie kokios nors bambos mes galime klestėti kaip tauta. Penkiasdešimt metų mums vieni kolaborantai giedojo apie brolystę su rusų tauta ir buvimą jų draugiškų respublikų apsuptyje. Pavyko mums iš ten ištrūkti ir turėjome unikalią progą pasukti savarankišku keliu. Bet tie patys kolaborantai, tik pasipildę jaunimėliu ir pasikeitę ideologinius švarkelius, mus įtempė į kitas struktūras ir dabar gieda panašias dainas tik pakeitę terminus. Ir kas iš to? Padaugėjo lietuviškumo, savitumo ir lygiateisiškumo? Kažin… Bet eidamas Laisvės alėja matai daugiau anglų kalbos, kasmet vis labiau suvoki, jog dauguma tavo giminių, draugų ir pažįstamų gyvena ne Lietuvoje ir net neplanuoja čia grįžti. O jų vaikai negauna jokio lietuviško išsilavinimo. Lygiateisiškumo? Pasižiūrėkit į Konstituciją, ten gi aiškiai parašyta kieno įstatymų viršenybė. Kam pagerėjo? Na, gal tiems, kurie šildosi prie ES fondų, bet juk ne apie juos kalba.

Vis minima potenciali Rusijos agresija. Sutinku, tai yra įmanoma, ypač prisimenant Lietuvos istoriją. Bet prisimenant mūsų istoriją reikia būti teisingu ir paminėti, kad vien 20 amžiuje per mūsų teritoriją dukart žygiavo Vokietijos kariuomenė, o 1939 metais buvo atplėšę Klaipėdos kraštą. Patyrėme Lenkijos agresiją. Na ir Vilniaus krašto netektyje nesusilaukėme palaikymo. Visa tai šalių, kurios dabar yra Vakarų pasaulio dalis, politika. Tad reikia būti realistu ir suprasti, jog grėsmė gali būti ne tik iš vienos pusės. Bet ar dėl to turime atsisakyti idėjos būti nepriklausomi?

Jau matau teisuoliškai pasipiktinusius, kurie baksnos į Europos Sąjungos paramą ir „neva tai“ sutvarkytus miestelius. Tai ir yra mūsų nelaimė, nes tereikia pasidomėti kokiais būdais tie miesteliai gražėja. Ogi miestuko valdžia pasiima ES paramą, ji nėra šimtaprocentinė, tad reikia pridėti ir savų pinigų. Jų nėra, tad tenka skolintis. Miestelis lipa į skolas, kurias nebus pajėgus grąžinti. Sakot statybininkai gauna darbo? Šiek tiek, bet juk visi puikiai žinom kaip veikia viešieji pirkimai ir kaip laimi „savas“ rangovas, kuris su užsakovu išpučia sąmatą, kaip užkyla projektų sumos ir kaip iššvaistomos lėšos. Miestukas lyg ir gražėja, bet gyventojų mažėja, nes pinigai sukišami į grožį, o ne į darbo vietų kūrimą. Tad iš principo ta parama yra blogis, nes skatina lėšų švaistymą (taigi reikia įsisavinti ES paramą!) ir savų bei skolintų pinigų sukišimą į ne pirmaeilius objektus bei skatina gyventi ištiesta ranka vietoje kūrybinio ir darbinio proceso (apie išmokas ūkininkams net nekalbu).

Bet grįžkime prie pradžioje užduotų klausimų. Kodėl vis dar vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato jokio alternatyvinio judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Juk gi Lietuvoje yra pakankamai nuovokių žmonių.

Atsakymas elementarus – taip patogiau. Visada yra lengviau gyventi iliuzijoje negu matyti ne tokią gražią realybę. Nes tikrovės suvokimas žadina sąžinę ir kelia galvos skausmą. Naikina svajonių burbulą, kad kažkas kitas mus apsaugos, pamaitins ir nuves į šviesesnį rytojų. Baimė prisiimti atsakomybę ir baudžiauninkiškas nuolankumas prieš poną vis dar gajus mūsų genotipe.

Kodėl neatsiranda judėjimo, kuris siektų politinės, teisinės ir ekonominės Lietuvos nepriklausomybės? Nes tam reikia būti pakankamai stipriam ir revoliucioningam, kadangi prieš tokį judėjimą sukiltų visos politinės jėgos ir masinės informavimo priemonės, nes toks judėjimas turėtų deklaruoti, jog sieks tokių Konstitucijos permainų, kurios kirsis su buvimu Europos sąjungoje (bijančius Rusijos galiu nuraminti, jog mums nebūtina išstoti iš NATO). Tai savaime suprantama, nes neįmanoma jokia nepriklausomybė, kai tu daugumą savo teisių ir valdymo būdų perleidi kažkam kitam.

Todėl tokiam judėjimui yra būtinas 1918 metų signatarų, 1941 metų LAF’o ir pokario partizanų ryžtas bei tikslo siekimas. Bus sunku, velniškai sunku, bet tokia tikrų valstybininkų dalia.

O koks mano vaidmuo tame? Laikas parodys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: