V. Sinica. Biopolitika: mirtininkai sumokės už jūsų išdykavimus (15)

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Kas Lietuvoje sieja lytinio švietimo pamokas ir nutraukiamą finansavimą diabetu sergančiųjų vaistams? Net labai daug. Visus juos logine grandine susiejo pirmoje 2014 metų pusėje socialdemokratų Seime teikti projektai ir jų deleguoto Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio sprendimai. Pastarąjį ministro poste keičiant dar radikalesnes kairiąsias pažiūras demonstruojančiai ir pirmomis darbo dienomis diskusijai dėl vaikų eutanazijos visuomenę spėjusiai pakviesti Rimantei Šalaševičiūtei, aptariami procesai turėtų įgauti pagreitį.

Nuo lytinio švietimo…

Pernai skirtingų parlamentarų pateiktų su vaiko atėmimu iš tėvų susijusių projektų gausa parodė, jog naujosios kairės idėjos „nepažangioje“ Lietuvoje kelio ieškosi sudėtingais skirtingų įstatymų paketais. Šią žiemą naują tokį paketą pradėjo socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, pasiūliusi privalomą lytinį ugdymą Lietuvos mokyklose. Daug kas visuomenėje sutinka, kad lytinis švietimas arba lytiškumo ugdymas (visiškai skirtingi dalykai) yra reikalingas, o informacija – būtina. Tačiau vargu, ar daug kas sutiktų su M. A. Pavilionienės teikiamo projekto turiniu.

Pagal jos siūlymo 22 straipsnio 3 dalį, lytinio ugdymo programa turėtų būti „rengiama atsižvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) nustatytus standartus“. PSO lytinio švietimo standartai Lietuvoje plačiai nuskambėjo, kai nuoroda į juos Europos Parlamente buvo pateikta vadinamojoje Estrelos rezoliucijoje. Tada ši rezoliucija buvo sukritikuota ir atmesta visų pirma dėl nuostatų, kurios buvo įrašytos ne pačiame dokumente, o PSO standartuose. Šie standartai numato, kad vaikai iki 4 metų turi būti mokomi apie „malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną”, „ankstyvosios vaikystės masturbaciją”, „teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes” ir t.t.. 4-6 metų vaikai turėtų būti mokomi apie „tos pačios lyties santykius“, „priimti įvairovę“, o 6-9 metų susipažinti su bręstant vykstančiais pokyčiais, seksu ne vien kaip vaikų, bet ir malonumo šaltiniu bei reiškiniu medijose, kontracepcija ir šeimos planavimu, skirtingais būdais pastoti ir t.t. Galiausiai 9-12 m. vaikai turėtų išmanyti kontracepcijos rūšis ir jos naudojimą, nesaugaus sekso rizikas, taip pat suvokti ir priimti kaip normą seksualinių orientacijų ir tapatybių įvairovę.

Kadangi PSO standartai numato alternatyvių seksualinių orientacijų kaip normos pateikimą pradinių klasių moksleiviams, įstatymo autorė atverdama tam teisinį kelią pasiūlė iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio išbraukti šiuo metu galiojančią nuostatą, jog „neigiama poveikį darančia laikoma informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Išbraukus šį punktą homoseksualius santykius normalizuojančiam lytiniam švietimui kelias į šalies mokyklas būtų atviras.

Cituotos PSO rekomendacijos, Europos atstovų atmestos Europos Parlamente, privaloma forma M.A. Pavilionienės pakartotinai mėginamos įvesti į Lietuvos teisinę bazę pro galines duris. Net liberaliausiam žmogui toks ugdymas greičiausiai skamba bent kaip pernelyg ankstyvas. Tai jokia projekto klaida ar persistengimas, o viena esminių tokio ugdymo sėkmės (tikslų įgyvendinimo) sąlygų – vaikai su instinktais ir galimybėmis juos „saugiai“ patenkinti turi būti supažindinti anksčiau nei jiems gali būti suformuotas valingas ir atsakingas požiūris į elgesį su savo kūnu ir kitu žmogumi.

Apskritai lytinis švietimas siekia suteikti žinių, kurios padėtų išvengti ankstyvų lytinių santykių padarinių – lytiškai plintančių ligų, ŽIV/AIDS, nepilnamečių nėštumų ir abortų, kurie visame pasaulyje – nesvarbu, palaikomi ar ne – yra suvokiami kaip nepageidaujama ir vengtina procedūra. Lytiškai apšviesti jaunuoliai turėtų išvengti visų šių problemų. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, tačiau būtent ryžtingiausiai lytinį švietimą diegiančios Europos šalys susiduria su šių rodiklių prastėjimu. Belgijoje paauglių abortų skaičius auga nuo to laiko, kai buvo pradėta nemokamai dalinti ekstrinę („kito ryto“) kontracepciją. Švedija anksčiausiai Europoje įvedė lytinį švietimą, tačiau šiandien joje didžiausias procentas penkiolikmečių užsiima aktyviais lytiniais santykiais, didžiausias kontracepcijos suvartojimas bei lytinių ligų paplitimas tarp jaunų žmonių.

Lytinis švietimas atmeta galimybę ugdyti susivaldymą kol nesubrendusi asmenybė nemoka valingai ir atsakingai elgtis su instinktais. Priešingai, siūloma jiems pasiduoti kuo labiau sumažinant neigiamas pasekmes. Tai neįmanoma be kelių parengiamųjų ėjimų: a) diegiamas neigiamas požiūris į nėštumą ir gimdymą kaip riziką sveikatai; b) lytiniai santykiai atsiejami nuo meilės ir suvokiami kaip gryna biologija, savaime prasminga kaip „seksualinės saviraiškos laisvė“; c) įgimtas ir reikalingas žmogui drovumo jausmas pateikiamas kaip atgyvena; d) pasitelkiamos vaizduotę dirginančios vaizdinės priemonės (B. Obelėnienė ir K. Pukelis, „Lytinis švietimas Lietuvoje ir pasaulinė reprodukcinė ideologija“, Soter, 2004, 115). Visa tai, priešingai tokio ugdymo šalininkų teiginiams, ne ruošia tariamai neišvengiamam gyvenimo būdui, tačiau kaip tik jį skatina, mokant apie priemones, tačiau visiškai atsiribojant nuo greta to būtino valios ir dorybių ugdymo.

Galiausiai ir galbūt svarbiausia, lytinis švietimas yra žalos mažinimo strategija. Natūralu, jog žmonės linkę ne atsisakyti rizikingos veiklos, o priešingai dažniau jai ryžtasi, jei egzistuoja ir yra lengvai prieinama rizikos kompensavimo strategija – kontracepcija ir abortai. Taigi pagal PSO rekomendacijas jau iki 12 metų apšviesti vaikai juo labiau linkę į išdykavimus. Tokio mąstymo perspektyvoje nėštumas tampa nepageidaujamu šalutiniu padariniu ir  dėl jo „kalti“ ne pasirinkti veiksmai, o nesuveikusi kontracepcija. Be to, atsakomybė nuo paties asmens perkeliama išoriniam veiksniui – medikamentams.

Pavyzdžiui Lenkijoje tuo tarpu pasirinkta radikaliai priešinga strategija – lytiškumo ugdymas. Tai  privalomas rengimas šeimai, kaip idealą iškeliantis abstinenciją iki santuokos. Savaime aišku, toks tikslas nebuvo visiškai įgyvendintas. Visgi pasiekiami rezultatai, kurie lytinio švietimo šalininkų laikomi apskritai neįmanomais ir todėl net nesiekiami. Jei Švedijoje lytinių santykių turėjusių paauglių merginų buvo 30,9%, tai Lenkijoje – 9,2%, infekuotųjų ŽIV dalis milijonui gyventojų Švedijoje buvo 43, o Lenkijoje 15,8, pirmųjų lytinių santykių vidutinis amžius Švedijoje 16,4, Lenkijoje 17,9 ir taip toliau  (Sexuality education in Europe. A Reference guide policies and practices. IPPF European Network, 2006). Galima mėginti aiškinti šiuos skirtumus kultūra, tačiau tokiu atveju belieka pripažinti, kad Lenkija kultūriškai artimesnė Lietuvai nei Šiaurės šalys ir joje veikianti politika gali būti veiksminga ir Lietuvoje.

Visgi kol kas socialdemokratų pastangomis Lietuva sukama visiškai priešingu ankstyvo lytinio gyvenimo skatinimo ir greta to būtino žalos kompensavimo keliu. Davus vaikui pažadą apie prieinamą ir visagalę kontracepciją bei taip sukūrus jai paklausą, būtina tą pažadą tesėti, o tuo pačiu ir laiduoti pasiūlą.

…Per reprodukcines teises…

Lietuvoje žinią apie PSO standartus atitinkantį lytinį švietimą greitai sekė žinia apie reprodukcinių teisių užtikrinimą. Birutė Vėsaitė, Algirdas Sysas ir V. Andriukaitis pareiškė esant būtinybę užtikrinti, kad socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir, žinoma, jaunimui, valstybė turėtų subsidijuoti kontraceptines priemones, visų pirma prezervatyvus. B. Vėsaitės teigimu, „Pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti – nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž. Bumbulienės turimais apklausų duomenimis, sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. Visgi likusiam trečdaliui jaunuolių apsaugoti, o „nevalgantiems“ paskatinti ji siūlo reprodukcinės sveikatos apsaugą.

Šnekas lydėjo veiksmai ir būrelis LSDP atstovų užregistravo Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, kuriame numatė kelis esminius siūlymus. Pirma,  valstybė remia efektyvių šeimos planavimo metodų (pagal įstatymą, tai būdai ir priemonės išvengti neplanuoto nėštumo) populiarinimą ir taikymą Lietuvoje. Antra, reprodukcinės sveikatos paslaugos ir kontraceptikai yra valstybės kompensuojami socialiai remtiniems ir 20 metų nesulaukusiems asmenims. Trečia, abortai yra valstybės kompensuojami socialiai remtiniems ir 20 metų nesulaukusiems asmenims, taip pat kraujomaišos ir išprievartavimų aukoms. Apibendrinant, valstybė pagal šį projektą įsipareigoja mokėti už paauglių išdykavimus biudžeto lėšomis ir kartu įsipareigoja populiarinti priemones, kurios pačios skatina nepilnamečius anksčiau pradėti lytinį gyvenimą.

Jokia paslaptis, jog geriausia, kas gali nutikti bet kokiam gamintojui yra valstybės subsidija jo produkcijos įsigijimui. Visame pasaulyje seniai kalbama apie tai, kokie lobistiniai karai tarp farmacijos kampanijų vyksta dėl vaistų finansavimo konkrečiose šalyse. Kontraceptinės priemonės – jokia išimtis. Pagrindinis kontraceptikų subsidijavimo lobistas visame pasaulyje yra Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (RFSU), skirtinguose baruose veikianti per skirtingus savo narius – šalyse NVO pavidalu veikia nacionaliniai padaliniai (RFSU NGO), o kaip verslo struktūros egzistuoja tos pačios RFSU narėmis esančios įmonės (RFSU Ltd). Šiaurės šalyse būtent RFSU Ltd yra prezervatyvų prekybos lyderė, kuriai jau XXI a. pradžioje priklausė 75 procentai šių šalių rinkos. Iš prezervatyvų prekybos surinktomis lėšomis ir Lietuvoje nuo šių organizacijų atėjimo į šalies rinką buvo finansuojamos rinkos poreikius formuojančios žiniasklaidos ir šviečiamosios kampanijos.

Ryšio tarp lytinio švietimo ir moters „reprodukcines teises“ užtikrinančias paslaugas tiekiančių įmonių finansinio suinteresuotumo nė nereikia įrodinėti – kad lytinis švietimas pasitelkiamas kaip priemonė formuojant abortų ir kontraceptikų poreikį pripažįsta patys buvę šio verslo magnatai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių buvo buvusios 4 abortų klinikų savininkės Kerol Everet (Carol Everett) pareiškimas, jog „abortų paklausą sukūrėme brukdami lytinį švietimą“. Jos teigimu, siekiant užsibrėžto komercinio tikslo – 3-5 abortų kiekvienai besikreipiančiai į klinikas paauglei – reikėjo nuo pat darželio priversti jaunimą kitaip nei ankstesnės kartos žiūrėti į seksualumą, o tai pasiekiama etapais ir priemonėmis, kurie kone identiški aprašytiesiems PSO lytinio švietimo standartuose. Pasak K. Everet, beveik pusei kontraceptikų apsaugota seksualine laisve tikinčių paauglių abortus teko daryti daugiau nei kartą.

Anglijos nepilnamečių abortų statistika liudija tokios komercinės rinkodaros veiksmingumą – per tris pastaruosius metus daugiau nei 200 nesulaukusių 16 metų paauglių darėsi abortus daugiau nei po kartą, o 50-čiai moterų abortai atlikti devynis ir daugiau kartų. Lytiškai šviečiami nepilnamečiai jaučiasi turį teisę į laisvą lytinį gyvenimą be pasekmių, o kairieji politikai tik skatina šią tendenciją, stengdamiesi užtikrinti jiems vadinamąsias reprodukcines teises – valstybės finansuojamą kontracepciją ir abortus padariniams pašalinti. Nekalbant apie tokių tendencijų moralinius aspektus, akivaizdu, kad yra jų finansiniai laimėtojai, tad turi būti ir pralaimėtojai, kurių sąskaita valstybė apmoka kontraceptikų ir kitų „žmogaus teisių“ paklausą.

…Prie biopolitikos – kas turi mirti, kad mes gyventume?

Akivaizdu, jog lytinio švietimo ir reprodukcinių teisių klausimai nėra išimtinai vertybiniai. Kartu tai visada ir finansinės naudos klausimai. Skambus pavadinimo žodis „biopolitika“, išpopuliarintas homoseksualaus, nuo ŽIV mirusio pokario prancūzų filosofo Mišelio Fuko (Michel Foucault), iš esmės reiškia politinius sprendimus, kam gyventi, o kam mirti. Būtent šia prasme biopolitika užsiima minėtus sprendimus priiminėjantys socialdemokratai su šviežiai iškeptu eurokomisaru V. Andriukaičiu priešakyje.

Jau anksčiau komunizmo kanonus atitinkančiomis iniciatyvomis stebinęs V. Andriukaitis nuo gegužės mėnesio ėmėsi negirdėto masto taupymo kampanijos. Pirmiausiai jis priėmė sprendimą, dėl kurio už valstybės anksčiau visiškai kompensuotus vaistus pradėta prašyti priemokos. Tarp tokių vaistų – medikamentai sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligonis, net kai kuriomis vėžio formomis. Šiuo sprendimu ministras panaikino valstybės kompensacijas diabetikams būtinam insulinui. Sprendimas iki šiol nepakeistas, į kritiką ministras ciniškai atsakė, jog reikia rinktis pigiausią variantą.

Toliau ministras nutarė iki dviejų mėnesių apriboti paliatyviosios pagalbos (ligonių, kurių nebegalima išgelbėti, kančių palengvinimo) laikotarpį. Srities specialistai netruko įvertinti, jog toks sprendimas veda tiesiai prie eutanazacijos įteisinimo, nes jei šiandien paliatyvioji medicina kasmet 200 asmenų užtikrina nuo fizinių kančių apsaugotą išėjimą iš šio pasaulio, tai per 60 dienų nespėjęs to padaryti ligonis virstų kankiniu, kuriam niekas negalėtų padėti. Ministras labai greitai susiprato, kad šiuo sprendimu peržengė pakantumo ribas, ir paskelbė jį atšaukiantis, tačiau vis tiek ieškosiąs būdų apkarpyti šiai sveikatos priežiūros sričiai skiriamų lėšų skaičių. Mirtininkai esą piktnaudžiauja jiems prieinama pagalba, todėl dar viena sudaryta darbo grupė turės nustatyti grupes tų nepagydomų ligonių, kuriems pagalbos iki mirties valstybei nereikės užtikrinti. Naujai paskirta Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė jau iškėlė visame pasaulyje ją išgarsinusią mintį, kad eutanazija galėtų būti patraukli alternatyva neturtingiems, už slaugą mokėti negalintiems pacientams.

Galima būti tikriems, kad šiomis priemonėmis sutaupyti pinigai tiesiogiai nebus pervesti jaunimo iki 20-ties metų kontracepcijos ir abortų kompensavimui. Visgi turėtų būti akivaizdus pats principas – valstybė visada užsiima kokia nors biopolitika ir priima sprendimus, kam ir kaip gyventi, o kam ir kaip numirti. Šie sprendimai labai dažnai nulemiami finansiškai suinteresuotų grupių interesų, nors ir atitiktų juos priimančiųjų ideologiją. Būtent intereso ir neomarksistinės ideologijos kombinacija šiuo atveju nulemia, jog Lietuvoje LSDP atstovai jau pusmetį aktyviai dirba prie „nešventos sąjungos“ tarp ankstyvą seksualinį gyvenimą su kuo mažesnėmis pasekmėmis skatinančio lytinio švietimo, jo šalutinius padarinius, t.y. vaikus likviduoti turinčios reprodukcinės sveikatos priemonių ir išlaidas sveikatos apsaugai karpančių Vytenio Povilo Andriukaičio sprendimų.

Tokia biopolitika skelbiamas moto „Mirtininkai sumokės už jūsų išdykavimus“. Sutikime, tai tikrai pažangi ir į ateitį nukreipta programa.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. ...:

    Gal Šalaševičiūtė turi kokio prezervatyvų fabrikėlio akcijų. Prezervatyvų paklausos didėjimas didina pelną.

  2. et:

    Tiek prirašyta niekalo, kad net nebematau prasmės ginčytis. Jaunas žmogus, o samprotauja kaip senas bažnytkaimio klebonas.

    • LosAngeles:

      Gal nesigincykite…
      Ir straipsnio autorius samprotauja tikrai ne kaip ‘baznytkaimio klebonas’. Zmogus nagrineja tiek pasaulines sveikatos organizacijos, tiek musiskes istatymu leidimo ‘istaigeles’ veikla. Tad nenuvertinkite jauno zmogaus pastangu. Norint sumenkinti kita, daznai pasitelkiami panasus argumentai, bet su realybe tai neturi nieko bendro. Jei manote, kad 4-mecius vaikus labai pravartu pamokinti masturbacijos, tai cia tamsteles reikalas, autorius gi mano kitaip.

      • re:

        Ir tu tokio paties raugo…
        Tautiniai isterikai paprasčiausiai linkę iš musės lipdyti dramblį. Juokinga, kai Sinica lygina Švediją su Lenkija ir remdamasis kažkokia suplėkusia statistika bando teigti, kad pas švedus ojojoj kaip blogai, pas lenkus jau žymiai geriau, o Lietuva balansuoja ant bedugnės krašto. Visų pirma, mums iki švedų gerbūvio dar toli visom prasmėm. O lenkai gi mūsų priešai, argi ne taip? Ar šiuo atveju jau mokinsimės iš jų katalikiško marazmo?
        Bet jau sakiau, nenoriu veltis į beprasmiškus ginčus, nes man šlykščios abi pusės. Abi stovyklos kiša nosis ir rankas į asmeninius žmonių ir tų pačių šeimų reikalus. Abi pusės kurpia savas įstatymų versijas, reguliuosiančias privatų žmogaus gyvenimą. Ir abi pusės nori tai daryti kuo anksčiau. Šlykštu.
        O ką čia Sinica dėl Andriukaičio prirašė, tai irgi nei šis nei tas. Andriukaitis yra tik menkas valstybės sraigtelis, laikinai užėmes aukštas pareigas, ir jis daro tai, kas reikalinga valstybės mašinai, kuri ir taip braška per visas siūles. Ir iš tikro, kas padengs skurstančių šeimų išlaidas sunkių ligonių priežiūrai? Sinica? Andriukaitis? Kažkokia jūsų mitinė tauta, kuriai iš tikro giliai px vargetų bėdos? Negi jūs nematot, kad sodros piramidė jau seniai yra giliam bankrote ir tik laiko klausimas kada viskas pažirs dulkėmis? Negi jums neaišku, kad be masinės ir visą visuomenę persmelkusios valstybinės prievartos viskas subyrėtų akimirksniu? Ir taip yra ne dėl kažkokių politikos klounų, atskirų valstybės pėstininkų, rikių, ar karalių, o dėl žaidimo taisyklių, kurios leidžia prievarta atiminėti žmonių pinigus ir, manipuliuojant “ekonomine būtinybe”, “tautos interesais”, “vertybėmis”, “priešais”, ir kitais mulkinimo mechanizmais, daryti su tais pinigais kas tik šauna į galvą. Apie tai reikia kalbėti, o ne apie “šitas daro blogai, anas darys geriau”. Nedarys geriau, nes žaidimo taisyklės lieka tos pačios. Ką pagerino Patackas, ką pagerino Urbšys, ką jau tokio gero nuveikė tas pats prie lovio jau buvęs Vaišvila, kuris dabar čia taip reiškiasi?

        • LosAngeles:

          Juk sakete kad nesigincysite… Tai ir nesigincykite. Pasakete savo ir ramu, autorius gi turi savo nuomone. Tamstos gereasne? Jus tuo isitikines… 🙂
          Ir dar. Mano ‘rauga’ palikite man paciam, as jums jo po nosim nekisu, bet ‘savo nuomone’ turiu, ir ji su tamsteles (siuo klausimu) nesutampa. Ka padarysi…
          Kalba apie lytini svietima, tuo galima ir apsiriboti. Nemalonu pries tamsta, bet manau kad 4-iu masturbuotis mokinti nereiketu, ir jei istatymu leidejai is viso apie tai svarto, tai kyla nemalonus itarimas. Vat autorius tuo itarimu ir pasidalino

  3. ...:

    “Galiausiai ir galbūt svarbiausia, lytinis švietimas yra žalos mažinimo strategija. Natūralu, jog žmonės linkę ne atsisakyti rizikingos veiklos, o priešingai dažniau jai ryžtasi, jei egzistuoja ir yra lengvai prieinama rizikos kompensavimo strategija – kontracepcija ir abortai. Taigi pagal PSO rekomendacijas jau iki 12 metų apšviesti vaikai juo labiau linkę į išdykavimus. Tokio mąstymo perspektyvoje nėštumas tampa nepageidaujamu šalutiniu padariniu ir dėl jo „kalti“ ne pasirinkti veiksmai, o nesuveikusi kontracepcija. Be to, atsakomybė nuo paties asmens perkeliama išoriniam veiksniui – medikamentams.Pavyzdžiui Lenkijoje tuo tarpu pasirinkta radikaliai priešinga strategija – lytiškumo ugdymas. Tai privalomas rengimas šeimai, kaip idealą iškeliantis abstinenciją iki santuokos. Savaime aišku, toks tikslas nebuvo visiškai įgyvendintas. Visgi pasiekiami rezultatai, kurie lytinio švietimo šalininkų laikomi apskritai neįmanomais ir todėl net nesiekiami. Jei Švedijoje lytinių santykių turėjusių paauglių merginų buvo 30,9%, tai Lenkijoje – 9,2%, infekuotųjų ŽIV dalis milijonui gyventojų Švedijoje buvo 43, o Lenkijoje 15,8, pirmųjų lytinių santykių vidutinis amžius Švedijoje 16,4, Lenkijoje 17,9 ir taip toliau (Sexuality education in Europe. A Reference guide policies and practices. IPPF European Network, 2006).”

    Na ką pasakysit, ne bažnytkaimio klebonai?

    • N:

      Jei faktai ir argumentai neatitinka JŲ “teorijai”, tai tuo blogiau faktams ir argumentams.

      • uhu:

        Jūs dar privalomą skaistybės diržą iki 18 metų įveskite, bus statistika dar geresnė, nei Lenkijoje ir Švedijoje kartu sudėjus. O jei dar supleškint visas ne valdžios nustatytame laiko limite pastojusias…

      • uhu:

        Man paties paryškinta statistika sako tik tai, kad Lenkijos visuomenė yra mažiau laisva nei Švedijos. Lytiniai santykiai galimi ne tada, kai kokia nors politikų grupė ar tuo labjau bažnytininkų šaika leidžia, o tuomet, kai pasiekiama lytinė branda, nes ši funkcija yra biologinė, o ne politinė, ar religinė funkcija. Galvoti kitaip yra liguista. Na, bet čia gi visi žmogaus gelbėjimui nuo savęs paties pasišvente. Na, bandykit. Vėjo malūnų daug prikurta yra, turėsit ką veikti.

        • N:

          Taigi, taigi, lytinė branda pasiekiam 4 m? Ar 12 metų? Bet juk nuo tokio amžiaus (4 m) siūloma mokytis masturbuotis, o 12-metis jau turi žinoti kaip dulkintis ir kokie “pavojai” tyko. O gal viski 4 metis dar kalbėti ne kiekvienas normaliai moka, jam gi jau siūloma p*stis su savimi. 12 mečiui mokytis kvadratines lygtis spręsti ir apie augalų dauginimąsi laikas yra, o ne apie tai, į kokią skylę ir kam kišti.

  4. Ec:

    Čia būtų panašiai kaip leisti vairuoti nuo 4 metų su užtikrintu automobilio suremontavimu avarijos atveju. Malonumas – pampersus vėjelis vėdina. O jei užsimuš ar ką kitą užmuš, reiškia nepasisekė ir geriau apie tai nekalbėti. Reikėtų leisti vairuoti nuo 4 metų o sudaužytas mašinas galima būtų remontuoti už atimtas pensijas (Blinkevičiūtė patirtį turi)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: