T. Galinis. Nacionalinis saugumas ir nacionalinė segregacija (9)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Turiu kaimyną. Mūsų namai greta vienas kito toje pačioje gatvelėje, pasistatyti dar sovietmečiu mūsų tėvų. Taigi su kaimynu pažįstami nuo seniausių laikų. Paprastai mes nesisveikiname, bet jei išpuola reikalas su juo šnektelėti, su manimi lietuviškai jis nekalba. Nekokia išeina šnekta: aš ką nors lietuviškai, o jis atsako savaip.

Per valstybines šventes, ypač jei tai Kovo 11-sios ar Vasario 16-osios, kai visiems privalu prie namo iškelti vėliavą, jis, matyt, niekaip neranda kopėčių, o jei suranda, vėliava karo, būtent, karo, susisukusi kaip mazgotė. Daug duočiau už neįtikimą žinią, kad jis tų švenčių metu, su šeima sėdėdamas prie televizoriaus, atsistoja, kai užgroja himną. Dažniau būna, kad lyg tyčia tų švenčių metu jam prisireikia pjauti malkas, zeimerio žviegimas girdėti ir kitame kvartale.

Be abejo, jis neina į mitingus, eitynes, folkloro festivalius. Ne, vis dėlto kokį kartą jį mačiau drožiantį į mitingą, bet į tą, į kurį aš nė už ką neičiau, ir vėliavą jis nešėsi kaimyninės šalies. Ant jo namo neperseniai atsirado gatvės pavadinimas ne lietuvių kalba, mačiau kaip pats prisikalė tą lentelę, kažkieno neoficialiai pagamintą. Naujos lentelės išdygo ir ant autobusų su baisiausiai iškraipytu mūsų gyvenvietės pavadinimu lenkiškais rašmenimis.

Kiek žinau, kažkokį darbą kaimynas turi, bet keletą kartų esu  girdėjęs jį parduotuvėje keikiantis: uh, niekšai, vagys, siurbėlės, atlyginimas toks, kad neapsimoka dirbti, verčiau iš pašalpų gyventi. Jeigu turėčiau automatą…

Galima įsivaizduoti: jeigu jam kas pakištų automatą arba, dar geriau, raketą, jis su didžiausiu pasitenkinimu nušluotų visą valdžią: seimą, vyriausybę ir prezidentūrą. Visus.

Nors manęs irgi nepavadinsi dideliu šitos valdžios mylėtoju, tačiau jeigu man duotų tokias galimybes, ištratinčiau ne visus, o tik kokį trečdalį.  Šiuo kampu mes dar turim šį tą bendro, bet kitais – tik nesutapimai.

Kad ir kaip ten būtų, kol kas esame priversti  vaikščioti ta pačia gatve ir retkarčiais susitikti. Jis ir aš esame du priešingomis kryptimis nukreipti jėgos vektoriai, ir iš tokių priešingų vektorių susideda nemaža dalis šalelės Lietuvos. Tad apie kokį bendrą veikimą būtų galima šnekėti? Apie kokias naujas elektrines, apie kokį emigracijos stabdymą, apie kokias papildomas išlaidas gynybai? Ne, kiekvienas traukia į save. Veltui šauksi, kad kažko reikia tėvynės labui. Tėvynės? Vargu ar tokie kaip mano kaimynas, žinoma, turintys Lietuvos pilietybę, laiko Lietuvą savo tėvyne.

Čia mes priėjom taip vadinamąjį nacionalinio saugumo klausimą. Sakysim, jeigu su tankais atriedėtų anksčiau buvusieji arba kiti negeriečiai, tai tokie kaip mano kaimynas tikriausiai pirmi išbėgtų sveikinti su gėlėmis ir pultų visokeriopai padėti, o paskui surengtų tokią keršto puotą!..

Mat nacionalinis saugumas daugiausia priklauso nuo nacionalinės vienybės ar santarvės. Jei šių nėra, valstybės neapsaugos ir patys geriausi ginklai, nes visada atsiras išdavikų, kurie atkels priešui vartus.

Taip, mūsų, senių, jau nebeperdarysi. Visa viltis – jaunimas. Jie turi išaugti kitokie. Patys neišaugs – reikia išugdyti kitokius. Bet kai pasižiūri, kol kas viskas rieda taip pačiais bėgiais kaip iki nepriklausomybės. Lietuviukai, rusiukai, lenkiukai eina į skirtingus vaikų darželius, į skirtingas mokyklas, žaidžia savus žaidimus, lanko savus būrelius, dainuoja ir šoka savuose ansambliuose. Jie mokosi skirtingai pateikiamos istorijos, skaito savus rašytojus, deklamuoja savus eilėraščius, kur su pasididžiavimu kalbama apie kitos tėvynės meilę. Lietuviukai buriasi į skautus, lenkiukų – į harcerus. Lietuviukai ekskursuoja po Lietuvą, lenkiukai po Lenkiją. Labdara iš užsienio irgi paskirstoma pagal tautybes. Paskui, jau paaugę, jie atsiduria skirtinguose informaciniuose laukuose – politinių, visuomeninių, kultūrinių žinių laukuose, skirtingose propagandinio karo zonose, čia galutinai subręsta ir  patriotiškiausi iš jų nusprendžia aukoti savo jėgas Tėvynei, aišku ir deja, ne tai pačiai. Viskas labai paprasta: ką pasėsi, tą ir pjausi. Per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus beveik nieko nežengta keičiant tą ydingą ugdymo sistemą.

Jeigu vaikai būtų atskiriami vieni nuo kitų, suskirstant juos pagal odos spalvą, šauktume, kad tai segregacija ir tai būtų teisybė. Jeigu skirstytume pagal tikėjimą, irgi būtų tas pats. Tačiau kai vaikus suskirstome ir atskiriame pagal tautiškumą, segregacijos neįžvelgiame. O juk esmė ta pati – segregacija! Lietuvoje yra segregacija! O ji smerkiama visų žmogaus teisių deklaracijų.

Papasakokite amerikiečiams, kurie yra tautų katilo produktas, bet kuriems Amerikos himnas, vėliava ir nepriklausomybės kovos yra šventa, papasakokite jiems, kad mažytėje Lietuvoje, kuri sukurta lietuviams susispaudus į savo etnines žemes, dalį paliekant už sienų, šioje šalelėje vaikai nuo mažens suskirstyti į tautinius darželius ir mokyklas. Jie nusijuoks, jie išplės akis, jie pasibaisės: ką jūs sau galvojate?

Papasakokite apie tai anglams, prancūzams. Jie reaguos panašiai.

Tik mums tas taip įprasta, kad nė nepastebime, nors dabar staiga labai susirūpinome nacionaliniu saugumu. Bet gal jau būtų laikas atsitokėti?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: