Gyventojai neatsigina širšių (2)

Flickriver.com nuotr.

Flickriver.com nuotr.

„Valiau balkono langus, kai netikėtai išgirdau vis stiprėjantį dūzgimą ir išvydau iš palangės lendantį didžiulį spiečių širšių. Vėliau teprisimenu greitosios pagalbos sirenos garsus. Laimei, namuose turėjau adrenalino ir artimieji, greitai sureagavę, ėmėsi tinkamų veiksmų: suleido vaistus ir iškvietė greitąją pagalbą. Kitu atveju nė nenutuokiu, kuo visa tai būtų pasibaigę“, – pasakoja vos prieš savaitę nuo širšių nukentėjusi panevėžietė.

Ankstyvą širšių sezoną paskatino karštis

Kenkėjų kontrolės ekspertai „Dezinfa” perspėja gyventojus būti itin atsargiais, kadangi širšių ir vapsvų sezonas prasidėjo anksčiau nei įprastai.

„Širšės ir vapsvos itin aktyvios būna rugpjūčio pabaigoje, tuo metu jų kolonijos pasiekia beveik maksimalų savo dydį, vabzdžius ima vilioti terasose, lauko kavinėse, virtuvėje ant stalo palikti vaisiai bei uogos. Šiais metais per liepą jau sulaukėme daugiau kaip 100 iškvietimų naikinti geliančių vabzdžių“, – pasakoja UAB „Dezinfa“ vadovė Margarita Kutkaitė.

Biologas Liutauras Grigaliūnas tikina, kad širšių ir vapsvų aktyvumą paskatino pakankamai karšti orai.

„Kai vyrauja karštis, visi vabzdžių gyvenimo procesai vyksta sparčiau, be to, esant šiltesniam orui vabzdžiai būna aktyvesni, didieji širšuolai skraido net šiltą naktį, širšės ir vapsvos maisto ieško didesniame plote ir ima dūgzti šalia gyventojų būstų, kur dažnai randa sau tinkamo maisto“, – perspėja ekspertas.

Net vienas širšuolo įkandimas gali atnešti mirtį

Biologas atkreipia dėmesį, kad geluonimi vapsva gali įgelti ne kartą, todėl šie vabzdžiai itin pavojingi alergiškiems žmonėms. Įgėlus rekomenduojama stebėti organizmo reakciją – pradėjus jausti svaigulį patariama tučtuojau kreiptis į gydytoją.

Dar blogiau, jei susiduriama su širšuolais, kurie suerzinti gali pulti žmogų. Manoma, kad du trys šio vabzdžio įkandimai gali pražudyti kanopinį gyvūną, širšuolų nuodams alergiškas žmogus gali mirti ir nuo vieno įgėlimo. Laimei, šie vabzdžiai nėra tokie agresyvūs, kaip jų mažosios giminaitės.

M. Kutkaitė pasakoja, kad neseniai gavę iškvietimą dėl širšių, atvykę ekspertai sodų gyventoją rado net už kilometro nuo namų.

Vabzdžių įgėlimams alergiškos moteriškės namuose širšės lizdą susisuko po namo slenksčiu. Gyventoja pabandė slenkstį užsandarinti, tačiau vabzdžiai pradėjo veržtis į namus – teko bėgti.

Naikinti patiems – nepatartina

Kauno priemiestyje gyvenanti jauna šeima su širšėmis kovoja jau trečius metus – lizdą jos vis susisuka kuriame nors namo kampe.

„Kai pirmą kartą susidūrėme su šiais vabzdžiais, baimindamiesi dėl vaikučio sveikatos, nedelsiant ėmėmės naikinimo priemonių. Įsigijome du flakonus purškiamų nuodų, kadangi skaitėme, jog reikia palaukti vakaro, tik sutemus juos supurškėme į angą, pro kurią tai atskrisdavo, tai išskrisdavo širšės. Kitą rytą dūzgėjimo nebuvo girdėti, bet vos praėjus savaitei, vėl ten pastebėjome širšių. Taip jas naikinti bandėme dar tris kartus, kol trūko kantrybė – darbą užbaigė specialistai“, – ne itin maloniais įvykiais dalinasi moteris.

Kenkėjų kontrolės ekspertė, paklausta, kaip efektyviausia apsisaugoti nuo širšių ir vapsvų, kaip jas naikinti, nedvejodama atsako, kad pirmiausiai nebandyti naikinti patiems.

„Jokiu būdu negalima judinti širšių ar vapsvų lizdo, ypač dieną. Taip pat nerekomenduotina ant jų purkšti įvairias priemones, įsigytas parduotuvėse, nes jų poveikis yra trumpalaikis ir dažnai tik suerzina vabzdžius, taip pat baidyti ar kitaip bandyti jas vyti iš teritorijos. Širšės tik labiau įsiutinamos. Be to, prastas sprendimas užsandarinti lizdo angas, kadangi jose būna tik nedidelė dalis širšių ar vapsvų – sugrįžę vabzdžiai, neradę, kur įskristi, bus įsiutę ir veršis į kitas patalpas. Tikėtina, kad lizde likusios širšės greičiausiai vis tiek prasigrauš kitą angą“, – perspėja M. Kutkaitė.

Kenkėjų kontrolės ekspertai pataria nedelsti

Siekdami išvengti širšių ir vapsvų, kenkėjų kontrolės ekspertai „Dezinfa“ pataria laikyti maistą sandariai, nepalikti jo lauke, ypač saldaus. Svarbu nepalikti atviros taros su gėrimais, į kurias gali pakliūti geliantys vabzdžiai. Nuo širšių ir vapsvų įsiveržimo į namus gelbsti užverti langai ir tinkleliai nuo vabzdžių. Taip pat patariama per žolę nevaikščioti basomis.

Specialistai pataria atsargiai valgyti vabzdžius viliojančius maisto produktus bei gerti saldžius gaiviuosius ar alkoholinius gėrimus atvirose vietose, nes vabzdžiui įgėlus į liežuvį ar gomurį, didelių problemų gali kilti ir nealergiškam žmogui. Pastebėję nuolat skraidančius vabzdžius ar išgirdę dūzgėjimą, gyventojai raginami nedelsiant imtis priemonių – širšių lizdas turėtų būti pašalinamas, kol nesukėlė skausmingos žalos.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Artojas:

    Prieš por1ą metų, mano kaimo sodyboje buvo tiek privyse širšių puse piršto didumo, kad rydavo vyšnias, trešnes ,kriaušes ir net obuolius. Vyšnių ir ir trešnių visą derlių surydavo. Pagaliau savo sodybos palepėje aptikau jų lizdus, o jų buvo apie penkiolika. Ėmiausi jų likvidavimo. Bet man dvi įgėlė. Išskirus skausma pasekmių nebuvo, tačiau jas išjudinau , daug jų ėmė skraidyti, o aš jas ėmiau mušti. Įgėlė dar viena, o kai įgėlė ketvirta į skruosta ėmė tinti veidas ir ankščiau įgeltos vietos, bet didesnių problemų išvengiau nors buvo ne visai ramu. Užmušdavau šimtais, o jų buvo ir buvo. Tada sugalvojau. Medaus , uogienių pamaišydavau su “Deciu” , nuodais nuo kenkėjų ir padėdavau prie landų, o širšės mielai “vaišidavosi”.
    Per mėnesį išnyko ir dabar, ne pirmi metai ramu. Pabandykite, gal pavyks. Sekmės.

  2. Rimgaudas:

    Prieš keletą metų vienkiemyje su sodu ant aukšto (ten aš daugiausia laipioju) širšuolai susuko milžinišką lizdą. Daug jų skraidė, bet namo kambarius nelindo, turėjo savo oro takus, kaip skruzdėlės, tame tarpe ir pažeme. Nieko nedariau, tik perspėjau mažametes anūkes, kad negalima jų prispausti ir jos neįgels. Rodžiau pavyzdį, kad, kai sukasi virš stalo, nereikia mušti, o nutūpusių, kad ir ant vaisių, baidyti irgi nereikia, geriau vaisių vazą uždengti tinkleliu. Kai užlipdavau ant aukšto (tiesiai virš galvos už metro buvo lizdas), tuoj pakildavo atsirasdavo sargybinis ir netoliese, įrėmęs akis, pakibdavo ore. Pasisveikindavau, paimdavau reikalingą lentgalį (sargybinis paskui mane nesekdavo) ir kopėčiomis nulipdavau žemyn.
    Širšuolai, lyg pažindami šeimos narius, apie juos nesisuko. Du kartus pataikiau ant jų tako pažeme: vieną kartą į mane širšuolas atsimušė ir, lyg savo zyzimu atsiprašydamas, nusuko į šoną, o kitą kartą atsimušė į plaukus, kiek įsivėlė, nubraukiau staigiai ranka ir šis vėl nusuko į šalį. įskridusius netyčia į vidų širšuolus (skraidė palubėje ar atsimušdavo į langus), gaudydavau ore storo rankšluosčio mostu, o ant lango su tuo pačiu rankšluosčiu prispausdavau, išnešdavau laukan ir leisdavau skristi. Buvo atvejis, kai skiedžiau lauke benzino tipo skiedikliu dažus šulinio stogeliui dažyti. Tučtuojau tada už kokių poros metrų priešais mane ore pakibo sargybinis, grėsmingai dūzgė ir vartė akis. Aš dažus, sėdėdamas ir vis įpildamas skiediklį, maišiau toliau. Toliau širšuolas, padidinęs burzgimą iki maksimumo, strėle šaudamas man tiesiai į akis, bet, nepriskrisdavęs sprindžio – kito, atbulas vėl pasiitraukdavo ir atšokdavo grasinimą gelti pakartoti iš naujo (žinojo, matyt, kad žmones su benzinu degindavo aptiktus jų lizdus krūmuose kur ar laukuose). Nekreipiau dėmesio tada sargybinis su baisiausiu “staugimu” iš naujo šoko, bakstelėjo savimi man į kaktą (neįgėlė) ir nusuko tolyn.
    Ėmiau dažyti šulinio stogelį ir po kelių minučių tyliai priskrido širšuolas ir taikia nutūpė ant teptuką laikančios plaštakos. Dažiau toliau, tik sulėtinau judesius. Širšuolas “žinojo”, kad jo nemušiu, ramiai ropinėjo. “Gerai, gerai, – pasakiau žiūrėdamas,- suprantu, kad atsiprašinėji už sukeltą stresą, beruošiant dažus. Atleidžiu. Gali skristi”. Šis neskrido, lyg pasiduodamas mušimui, bet aš nemušiau, o tik švelniu sprigtu nustūmiau į šalį.
    Lyg ir draugais tapome: saldžius, prinokusius obuolius grauždavo supuolusius po vieną ir likdavo tik luobelė, kuri ružava būdavo paliekama atsukta į namą (gal, kad negadintų gražios nokstančios obelies vaizdo?) Kelis graužė vienu metu, tai nuostolis buvo nedidelis. Po kelių metų lizdas nuo skiausčios pastogės nukrito žemyn (gal dėl sunkumo), bet pakartotino tokio lizdo daugiau jos nesuko: štai ir visa istorija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *