A. Patackas. Niekada jie netaps broliais… arba kaip gimsta tauta (video) (53)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Liepos 27 dieną, garsi Ukrainos poetė Anastasija Dmytruk kartu Romanu Koliada, grupės „TaRuta“ klavišininku, bei kanadiečiu Maiki Maiklu (Mickey Michael) dalyvaus paramos Ukrainai koncerte, kuris įvyks po šv. Mišių ir ekumeninių pamaldų Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje Vilniuje. Ta proga skelbiame signataro Algirdo Patacko rašinį apie A. Dimitruk ir Ukrainos išsilaisvinimą nuo Rusijos.

Jaunutė ukrainiečių poetė Anastasija Dmitruk parašė eilėraštį, kuris akies mirksniu pasklido tarp visų rusiškai suprantančių interneto skaitytojų. Kas atsitiko, kad pradedanti poetė, iki šiol rašiusi drovius meilės eilėraščius, parašė kūrinį, kuriame genialiai suglausta Ukrainos praeitis ir ateitis, ir kuris, kaip kokių nors Šandoro Petefi, Maironio ar Kęstučio Genio tekstai, skelbia visai naują, ką tik gimusią tautos būtį ir savimonę?

Никогда мы не будем братьями
ни по родине, ни по матери.
Духа нет у вас быть свободными –
нам не стать с вами даже сводными.

Вы себя окрестили «старшими» –
нам бы младшими, да не вашими.
Вас так много, а, жаль, безликие.
Вы огромные, мы – великие.

А вы жмете… вы всё маетесь,
своей завистью вы подавитесь.
Воля – слово вам незнакомое,
вы все с детства в цепи закованы.

У вас дома «молчанье – золото»,
а у нас жгут коктейли Молотова,
да, у нас в сердце кровь горячая,
что ж вы нам за «родня» незрячая?

А у нас всех глаза бесстрашные,
без оружия мы опасные.
Повзрослели и стали смелыми
все у снайперов под прицелами.

Нас каты на колени ставили –
мы восстали и всё исправили.
И зря прячутся крысы, молятся –
они кровью своей умоются.

Вам шлют новые указания –
а у нас тут огни восстания.
У вас Царь, у нас – Демократия.
Никогда мы не будем братьями.

Niekada mes nebūsime broliais
nei tėvynės prasme, anei motinos
Jūs nedrįstat būti laisvaisiais
mums netapti netgi „savaisiais“

Jūs vadinat save „vyresniaisiais“
Jūsų daug, bet, deja, jūs beveidžiai
Mes jaunesni, bet ne giminingi
Jūs didžiuliai, o mes – didingi

jūs vis spraudžiatės… jūs vis trinatės
jūs vis springstate iš pavydo
laisvė – šito žodžio nežinote
Nuo vaikystės grandines išvydę

ten, namuose, jūs bijote Caro
o pas mus dega ugnys Maidano
taip, mūs kraujas liepsna liepsnoja
ko į „gimines“ taikot, maskoliai?

O mūs akys baimės nežinančios
ir be ginklo mes pavojingi
Nes subrendom ir tapom vieningi
jūsų snaiperiams šaudant klastingai

budeliai klauptis mus vertė
Mes sukilome ir pasitvarkėme
veltui žiurkės slapstysis, maldaus
Greitai nuosavas kraujas jas praus

Jus vis naujais „ukazais“ vairuoja
o pas mus sukilimo laužai liepsnoja
Jus valdo Caras, o mus – mes patys
Niekada mes nebūsime „bratjami“.

Tautos gimimas yra metafizinė paslaptis. Ji gimsta mirksniu, daugiausia dėka kokio nors gilaus sukrėtimo – tragiško ir džiugaus vienu metu, bet jos branda nuo prasidėjimo iki virsmo pilnakrauje tauta gali trukti šimtmečius.

Teko laimė matyti ir patirti, kaip gimė čečėnų-vainachų tauta, kaip ji per vieną dieną iš genčių-teipų sambūrio virto vainachų, seniausių Kaukazo gyventojų nacija. Tai įvyko 1991 m. birželio 8 d., Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nacionalinei šventei – valstybės įkūrimo dienai skirto karinio parado metu. Šviečiant birželio saulei – džiugi, šventiška atmosfera, susijaudinę veidai, ant pakylos – prezidentas Džocharas Dudajevas ir kiti ką tik įkurtos valstybės vadovai. Virš galvų, vos neįsirėždamas, skutamuoju skridimu perskrodžia šventės šurmulį reaktyvinis naikintuvas, bet tai nesutrikdo, o atvirkščiai, uždega susirinkusiuosius, girdisi pritarimo, pasididžiavimo lakūno nutrūktgalviškumu šūksniai – kaip tai čečėniška…

Pirmiausia pražygiuoja Nacionalinės gvardijos kariai – Džocharo pasididžiavimas. Po to reguliariosios armijos-šauktinių, dar vėliau savigynos daliniai, kurie saugo savo aūlus. Jų uniformos ir ginkluotė jau prastesnės, batai palaikiai, tačiau šaunumu, matosi, nežadama nusileisti gvardiečiams. Bet tai dar ne viskas – toliau žygiuoja atskiri aūlai ar teipai, neginkluoti, bet tomis pačiomis gretomis kaip ir kariai. Graudu ir smagu žiūrėti, kaip senukai ir paaugliai stengiasi žengti koja kojon, paradiniu žingsniu kaip ir kariai,. Apsirengę kasdieniškai, netgi skurdžiai – vargu ar išvis turi išeiginius drabužius, bet apimti to bendrumo jausmo, kurio iki šiol neteko patirti. Staiga susivoki, kad tai gal pirmas kartas, kai visos gentys, tolimi vienas nuo kito kalnų aūlai, visa Čečėnija turi progą kartu susirinkti ir kartu švęsti savo, tautinę, ne svetimųjų primestą šventę. Švęsti ir suvokti save kaip vientisą visumą, jau kaip tautą, turinčią bendrystės apmatus, savimonės pradmenis.

Kada buvo pradėta ukrainiečių tauta, tegali atsakyti jos istorikai ir mąstytojai – iš pašalies tai spėti sunku. Gal tai buvo Oršos mūšis ar kitas istorinis įvykis, lietuviui įvardinti yra neįmanoma, nes kultūra iš esmės yra pažini tik iš vidaus.

Išties, kas gi kariavo ten, Oršos mūšyje 1514 m.? Iš vienos, LDK pusės – rusinai ir pravoslavai (etninių lietuvių ir lenkų ten buvo mažuma, o ir pats LDK karvedys Konstantinas Ostrogiškis buvo pravoslavas ir netgi garsėjo kaip pravoslavijos globėjas). Tačiau ir iš Maskvos pusės – taip pat rusinai ir pravoslavai. Atsakymą duoda garsusis paveikslas, vaizduojantis Oršos mūšį – LDK pusėje tviska šarvai, plevėsuoja plunksnos ant riterių šalmų, o Maskvos pusėje – kailinės „šapkos“, žemaūgiai kudloti žirgai, saidokai – žodžiu, „tatarščina“, Aukso ordos palikimas.

Taigi, matome civilizacijų mūšį tarp girios ir stepės, tarp Europos ir Azijos, tarp Vakarų civilizacijos, Western Christendom (Arnold J. Toynbee) ir Aukso ordos.
Gal šis mūšis ir buvo dviejų būsimų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių savimonės pradžių pradžia. Šių tautų ištakos, etninis substratas yra suslavėję baltų gentys – gal tai ir buvo esminis dėmuo, lėmęs jų pasąmoninę orientaciją į vakarus; deja, pasirodęs esąs nepakankamu.

Ukraina yra tiesioginė Kijevo Rusios civilizacijos paveldėtoja, ne Rusija. Pelkėse užsislėpusi ir ten gimusi skurdi Maskvos kunigaikštystė buvo LDK vasalas, mokėjo duoklę – iki LDK sienos tebuvo 70 varstų. Užkariauta Aukso ordos, perėmė jos gyvenseną, santvarką, savimonę bei genetiką ir tapo metisine slavų-tiurkų nacija. Tai suteikė jai pasionarinį impulsą (Lev Gumiliov), ir per šimtą su trupučiu metų ji tapo eurazijine imperija, kurios modus vivendi buvo grobimai ir beprasmiškas plėtimasis, tapęs savitiksliu.

Ir štai šis mažas eilėraštukas, kuriame poetinė nuojauta leido beveik tobulаi nupiešti naujos tautos radimąsi su svarbiausiais jos savimonės žymenimis. Yra dar vienas Anastasijos Dmitruk eilėraštis, rašytas kiek anksčiau, dar tik prasidedant rusiškajai invazijai:

Верните нам наше небо,
верните нам наш покой!
Зачем вы пришли, соседи?
Зачем вы пришли с войной?
Мы с вами детей крестили
и пили на брудершафт…
Зачем вы нас оцепили
колонной своих солдат?
Нам много досталось боли –
хороним своих сыновей.
Мы видели много горя,
мы стали еще сильней.
Зачем вы пришли, ребята?
За что собрались воевать?
Мы выстоим брат за брата,
нас тоже учили стрелять.
Мы выстоим – у нас Воля,
ее не возьмет автомат.
Мы вам не сдадимся без боя,
все церкви пусть бьют набат.
Мы видели смерть, ребята,
ей смело смотрели в глаза.
Не надо войны, не надо…
Потом не вернешь назад.
Grąžinkit mums mūsų dangų
Grąžinkit ramybę mūs!
Ko čia atvykot, kaimynai?
Ko atvykote su ginklu?
Kartu juk kūdikius krikštijom
ir už stalo sėdėjom kartu
Kodėl mus dabar supate
Ordomis savo karių?
Mes patyrėme didelį skausmą –
laidojom savo sūnus
Mums patyrėme didelį vargą
ir tapome dar stipresni.
Kodėl jūs atėjot, vaikinai?
Už ką pasiryžę kariaut?
Mes juk stosim brolis už brolį,
mus juk irgi mokė nukaut
Mes laimėsim – nes turim Valią
jos neįveiks automatai.
Mes nesiduosim be mūšio,
Te cerkvėse aidi varpai.
Mes matėme mirtį, vaikinai,
Drąsiai žvelgėme jai į akis.
Nereikia to karo, nereikia
Nes po jo nebus kaip sugrįžt.

Nors tuos du eilėraščius skiria tiktai koks mėnuo, tarp jų – praraja. Ankstesniajame rusai dar vadinami draugiškai – „rebiata“, į juos kreipiamasi primenant kas iki šiol vienijo rusus ir ukrainiečius – religija ir papročiai („…kartu mes juk kūdikius krikštijom, ir už stalo sėdėjom kartu“), apeliuojama į kančias, kurias Ukrainos žmonėms teko patirti nuo ankstesnio režimo, tikintis atjautõs, ir tik gale reiškiamas ryžtas bei perspėjimas, kad tauta taip lengvai nepasiduos, ir kad po to gali nebebūti kelio atgal.

Vėlesniajame eilėraštyje šito neliko nei kvapo – lyg būtų rašyta apie visai kitas tautas. Iš tiesų, anos, kaimyniškai draugiškos Ukrainos čia nebėra, tarsi jos ir nebuvo. Griežtos formuluotės, sudėliotos ir apibrėžtos kaip egzistencinės priešpriešos; paneigiamas netgi kraujo ryšys – ir visai teisėtai, nes nei kraujas, nei genetika nėra lemiantys tautos savastį, naują, ką tik gimusią savimonę. Genialiai, vertybių hierarchijos seka sudėlioti esminiai skirtumai:

Rusai: Ukrainiečiai:
Tapę svetimi tiek tėvynės prasme, tiek genetiškai, nes nelaisvi, nedrįstantys netgi to siekti („духа  нет у вас быть свободными“) laisvi
beveidžiai („безликие”), t. y. neturintys savimonės ją jau turintys
besididžiuojantys dauguma, kiekiu jaučiantys vidinę savo vertę, didingi („великие“)
pavydūs, nes nuo gimimo nepažįstantys laisvos valios ją turintys ir išpažįstantys
bijantys prasižioti, išpažįstantys „молчанье – золото“, bet besitaikantys į gimines drąsūs, liepsnojantys, atmetantys tokią giminystę
pripažįstantys tik jėgą ir klastą (snaiperiai) nors beginkliai, bet mokantys apsiginti, subrendę  po snaiperių kulkomis; nuvertę savo budelius, išsilaisvinę patys
vergaujantys Carui ir jo įsakymams valdomi demokratinių nuostatų, patys save valdantys

 

Ir kaip galutinė, griežta ir beapeliacinė išvada-priešprieša – „mes niekada nebūsime broliais“

Jaunos mergaitės vizija verčia prisiminti tekstą, rašytą 2008 m., po Gruzijos–Rusijos karo:

„Du panoraminiai vaizdai. Pirmasis – senovinė graviūra iš praeities, iš XIX amžiaus Kaukazo karų. Tarpeklio serpentinu šliaužia, vingiuoja rusų kariuomenės voros, blizga pėstininkų durtuvai, barzdoti kazokai kailinėm kepurėm, gurguolės – netvarkinga, marga, įžūli kavalkada šliaužia, vingiuoja kalnų keliais, iš anapus kalnagūbrio, iš Šiaurės, lyg grėsminga apokaliptinė gyvatė… Ir šiuolaikinė fotonuotrauka – tais pačiais tarpekliais, kalnų serpentinais slenka šiuolaikinė gurguolė – kariniai sunkvežimiai, BMP (bojevaja mašina pechoty), GRAD (Kruša), ta pati netvarkinga, įžūli, razviaznaja eisena, tais pačiais keliais, po ta pačia saule, ta pačia kryptimi, nenumaldomai…

Šalia eurazijinio choro (da, skify my / s raskosymi i žadnymi glazami – „taip, skitai mes / įkypai rėžtomis, godžiomis akimis“ – Aleksandras Blokas) jau pasigirsta ir pamirštas „Moskva – eto tretii Rim… – Maskva tai Trečioji Roma“. Paskubomis ištarus, kad karas – tai blogis, pradedamos išsamios reliacijos „pravoslavų oikumenos“ tema, kur Maskvai skirtas pagrindinis (steržnevoi) vaidmuo – tapti bizantiškojo pasaulio jungimosi centru. Įtartinai supanašėjusi yra Generalinio štabo strategų ir Maskvos patriarchato teologų leksika. Maskva – tai „Trečiosios Romos“ katechonas, ramstis, turintis priedermę varžyti antikristinių Vakarų plėtrą. Garsiai neištariama, bet pasąmonėje glūdinti išvada – kad vienas šio tikslo įgyvendinimo būdas gali būti karas.

… ir tarp maskviškės liberaliosios inteligentijos jau girdėti balsų, kad „pirmą kartą, po Vengrijos, Čekoslovakijos, Afganistano, Čečėnijos – man negėda dėl to, ką mūsų kariuomenė padarė Gruzijoje…“

Kaip čia neprisiminus jauno poeto ir demokrato Lermontovo, poručiko puošniais ūseliais, dejavusio – ką aš darysiu su šita skarmaluota gauja… (jaunajam karininkui teko vadovauti 200 „karių“ būriui Kaukazo kare). Tas nesutrukdė rusiškosios demokratijos žvaigždei pasmerkti 1831 m. sukilimą Lenkijoj ir Lietuvoj (opiatj, narodnyje vitiji / za delo padšee Litvy / na slavu gorduju Rossiji / opiatj šumia vosstali vy…/  ir t.t.).

Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei yra blogų žmonių, ar negali būti tautų, nešiojančių giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės kartkartėmis žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma.“

Dėl šio aukščiau cituoto teksto būta bėdų – doras katalikiškas žurnalas „Artuma“ atsisakė jį spausdinti. Redaktorius Darius Chmieliauskas atsiuntė jautrų laišką, kur prašė atsipeikėti ir priminė, kad blogų tautų nebūna – būna tik atskiri blogiečiai, su kuo katalikiškai-humanistiškai mąstant sunku nesutikti. Ir vis tik –

„Mes ir ukrainiečiai – ne viena tauta, mes skirtingi. Mūsų kultūros skirtingos vidujai. Ne veltui ukrainiečiai visada norėjo gyventi atskira valstybe. Taip, mes artimi, mes daug kuo panašūs, tačiau tai nereiškia, kad mes – viena tauta. Visai ne taip. Mes skirtingi ir tą skirtingumą būtina gerbti ir vertinti.

Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo. Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį. Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę…“ (Aleksandras Sokurovas, žymus rusų kino režisierius)

Dėl iššūkio, kurį tautų bendrijai metė Rusija, Vakarai linkę kaltinti, demonizuoti Putiną. Bet ar Putinas nėra personifikacija ano ontologinio auglio, reiškinio, kurį Džocharas Dudajevas vadino rusizmu?

…Mes, pokario karta, lietuviškieji „šestidesiatnikai“, subrendę jau postalininiais, chruščioviniais-brežneviniais metais, patyrę tiek trumpus atlydžius, tiek Prahos pavasarius, norime to ar ne, esame dvikultūriai – tai yra, rusų kultūra buvo mums tam tikru langu, tegul ir privertu, į pasaulinę kultūrą (su retomis išmintimis, tokiomis kaip Tomas Venclova, kuriems tėvų priklausymas nomenklatūrai leido tiesiogiai pažindintis su Vakarais). Tad turime daug sentimentų rusų kultūrai, visiems tiems „sidabriniams amžiams“, jau nekalbant apie klasiką, tuos puškinus, tolstojus ir čechovus su vyšnių sodais.

…tačiau niekada negalėsiu pamiršti vaizdo, matyto Mineralnyje Vody geležinkelio stotyje, karo su Čečėnija metu. Gauta žinia, kad artėja traukinys su šauktiniais, važiuojančiais į frontą. Skubiai užsidaro kioskai ir kioskeliai, nuleidžiamos štoros, peronas staiga ištuštėja. Iš traukinio išvirsta girta, atsisagsčiusi minia, greičiau gauja – jaunų vaikinų, kai kurie visai dar vaikai. Puolama ieškoti alkoholio, daužyti langus. Visai neseniai jie visi skaitė Achmatovą ir deklamavo „ja pomniu čudnoje mgovenje“, bet dabar jų akyse matėsi vienas noras – patirti skonį to purvo ir kraujo mišinio, kuriam vardas yra neteisus karas, išsimaudyti jame, kuo greičiau užsimiršti…

Jaunystėje bandėme versti į rusų kalbą Antano Maceinos „Niekšybės paslaptį“, norėdami supažindinti bičiulius maskviškius su lietuviškąja filosofine mintimi. Nustebome, kad tikslus žodžio „niekšybė“ atitikmuo šiame kontekste yra ne „podlostj“ (matyt, dėl savo profaniškumo), bet bažnytinis –„cerkovnyi“ terminas „bezzakonyje“. Taigi, „taina bezzakonija“ – tegul tai liks „slėpiningosios rusiškosios sielos“ savivardžiu…

„Nemunas“, 2014 Nr. 14-15

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Vaizdai sielai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

53 komentarai

  1. zinturis:

    Nu kazkoks nukvakimas. “Niekada nebusime broliais”. Sako minti ir net nesusimasto, kad uzprogramuota nesamone kalba. Juk broliu niekas nesirenka. Drauga galima pasirinkti, bet ne broli ar motina ar teva. O kad ukrainieciai, rusai ir net lietuviai fiziologiskai t.y. genetiskai tokie patys, tai jau irodyta ir niekas del to sesigincyja. Idomiausia tai, kad lietuvisi su rusais dar artimesni nei rusai su ukrainieciais. Todel, kad ir kaip man labiau patiktu kulturingas, mandagus britas nei kerzavais batais, chamisku elgesiu pasizymintis statistinis rusas, pastarasis visada buvo mano netolima gimine ir liks, kad ir kaip as to nenoreciau. Tauta tai ne kultura, kaip cia bando primesti, o seima platesne prasme. Seimos nesirenkama. As suprantu, kad ir kaip mes noretume buti tais turtingais ir daugiau pasiekusiais vakarieciais, bet deja yra kaip yra. Ta riba tarp vakaru ir rytu civilizaciju visada ejo ne tarp Rusijos ir Lietuvos, o tarp Germanijos ir Skitijos arba kitaip Sarmatijos, tarp Germanijos ir LDK, veliau ta estafete pereme Rusijos Imperija, dar veliau TSRS. Mes visada buvo su savais ir sis dirbtinis musu isijungimas i ES – bandymas tapti anos puses dalimi tikrai ilgai negyvuos. Be abejo tam tikra dar platesne prasme ir su vakarieciais esame gimine ir gan artima, bet tuomet, jei kalba eina apie toki lygi, tai ir visa rusu tauta yra tos pacios gimines dalis savaime. Sakydamas rusu tauta neskaiciuoju jokiu ten kaukazieciu surusintu. Paziuri tokius video ir pagalvoji, kad atsiskirimas ir savojo AS (ego) iskelimas susireiksminimas yra tikriausiai uzprogramuotas zmogaus pasamoneje, kaip beje ir visos kitos nedorybes.

    • Atleiskim gerbiami skaitytojai:

      šiam net vardo neturinčiam individui už niekų paistymą… likimas matyt jo – nepagailėjo…

      • Grasilda:

        Deja, tokių rusų brolių Lietuvoje yra per daug. Ir jeigu mus ištiks ukrainiečių likimas – jis apsikabins savo rusišką brolį tardamas, kad į vakarus žiūrintis lietuvis yra pats tikriausias jo priešas. Deja, tie mumis eina geopolitinis lūžis, ir kiekvienas renkasi, kurioje pusėje būti. Pačioje Rusijoje yra daug žmonių, kurie man daug artimesni, negu tokio mąstymo tautiečiai.

        • Kemblys:

          Kaip tu čia gudriai sumąstei apie GEOPOLITINIUS lūžius 🙂
          Pati, ar kas patarė iš tau artimesnių ‘žmonių’ Rusijoje?

          • Aušrius:

            Prie ko čia Rusija, Kembly? Terminą “geopolitiniai lūžiai” sugalvojo Samuelis Hankintonas savo kadaise skandalingoj knygoj “Civilizacijų susidūrimas”. Labai gera knyga, rekomenduoju ir jums. O Grasilda tiesiog apsiskaičius moteris ir tiek.

            • Kemblys:

              Jei “geopolitiniai lūžiai” yra TERMINAS, t.y. mokslinis išsireiškimas, būk malonus nurodyk šaltinį, kur yra apibrėžta jo reikšmė. Žodynuose nėra. Yra daug gudručių, jie lipdo iš svetimų kalbų žodžių neįsivaizduojamus derinius, kuriuos visi supranta, kaip kas nori – juk nepasirodysi, kad nesupranti 🙂

              Nežinau ar tu nemoki lietuvių kalbos, ar tavo mintys pranoksta lietuvių kalbos galimybes?
              Aušrius:
              ,,Terminą, skandalingoj, rekomenduoju…”

              • Aušrius:

                Iš pagarbos jums, Kembly, nepatingėjau pagooglinti ir surasti šaltinį:

                Samuel P. Huntington
                THE CLASH OF CIVILIZATIONS AND THE REMAKING OF WORLD ORDER

                Terminų šaltinis gali būti ne tik žodynas. Kiekvienas mokslininkas gali susigalvoti terminus savo darbe. Vėliau žmonės juos ir vartoja. Ir nenumiršta. Kaip tik dar labai patogu susišnekėti.
                Noriu jums padėkoti už nuoširdžią meilę mūsų kalbai, kurią aš laikau šventa. Deja, pats toli gražu tobulai jos nemoku. Tai ir nepykstu dėl jūsų kritikos. Puiku, kad neišleidžiat rykštės iš rankų. Bet visokia kitokia kritika – atleiskit, bet tai tik kabinėjimasis prie žmonių. Kada papasakosit mums apie savo stebuklingąją pasaulėžiūrą, išgelbėsiančią žmoniją? Kada parašysit bent vieną iš savo keturiasdešimties žadėtųjų straipsnių? Niekada? Tai ir prie kitų nuomonių nesikabinėkit. Reiškia jūs ir neturit ko parašyti.

                • Kemblys:

                  Meluoji: ,,Kiekvienas mokslininkas gali susigalvoti terminus savo darbe. Vėliau žmonės juos ir vartoja. Ir nenumiršta.” – moksle vartojami griežtai apibrėžti žodžiai, kuriuos visi suvokia vienodai, tam rašomi sąvokų apibrėžimai. Kaip supratau, tavo ‘šaltinis’ yra SKANDALINGA knyga.

                  Šaipaisi, aš niekada nesiruošiau nieko gelbėti. Nesiruošiau rašyti straipsnių maždaug keturiasdešimčiai sąvokų, kurias man pavyko apibrėžti ir suderinti apibrėžimus tarpusavyje – tai MANO pasaulėžiūros pamatas.
                  Kas tu toks, kad turėčiau tau (jums) pasakoti tam tikrų reiškinių savo suvokimą? Gal mano suvokimas nuves tave klaidingu keliu? Nebijai įsileisti svetimas mintis? Jei pats bandytum suvokti, mes galėtume lyginti mūsų sąvokas. Tuščiai į orą ‘nešaudau’. Jei nori, galime susivaržyti viešai savo NUOMONĖMIS, įsijungtų kiti Žmonės, kurie gal būt geriau nusimano, man būtų labai įdomu. Galėtų pasireikšti įvairių ‘religijų’ atstovai.

                  Mano nuomone, norint permainų visuomenėje, reikia keisti pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra turi užtikrinti dabartinės visuomenės vidinę pusiausvyrą ir pusiausvyrą su Gamta – tokios buvo VISOSE pasaulio gentyse. Pasaulėžiūros pamatas yra savęs, savo santykio su supančiais reiškiniais suvokimas ir gyvenimo tikslo suvokimas. Pasaulėžiūrą kurdavo gentyse Žyniai ir pritaikydavo prie kintamų sąlygų pagal gentainių suvokimą. Kaip jie suvokė, atsispindi KINTAMOJE tautosakoje.

                  • Aušrius:

                    Kembly, nemeluoju. Niekada nebūtų atsiradę termino “neutronų fizika” jei fizikai bijotų naudoti savo susigalvotus terminus. Terminai pirmiausia sukuriami, o tik paskui atsiranda jūsų minimuose žodynuose. Skandalingąją knygą parašė pasaulinio garso politologas, galima jį laikyti mokslininku. Atsirado tas terminas žodynuose, ar ne – jis vartojamas visur. Žmonės jį mėgsta ir supranta. Taigi moksle nevartojami vien tik griežtai apibrėžti žodžiai. Jūs kaip visada skubate užsipulti ir žmogų apkaltinti pavyzdžiui, melagiu. (Atsiprašymus priimu).
                    Viešai susivaržyti su tokiu kategoriškai piktu ir greitu nuteisti žmogum neturiu noro. Jau mačiau jūsų “viešą susivaržymą” su gerbiamu Jonu Vaiškūnu. Ten jūs ir paminėjot, kad išdėstyti savo pasaulėžiūrai reiktų mažiausiai keturiasdešimties straipsnių. Nors Jonas jūsų prašė žengti bent žingsnį – ir toliau tik kabinėjatės prie visų iš eilės komentarų. Kam tada girtis?
                    Vis dėlto asmeninio pykčio aš nejaučiu. Jei išdrįsit ir imsitės darbo, skaitysiu visus jūsų skelbiamus straipsnius. Vien iš pagarbos, kad juos rašo žmogus, mylintis savo tautą ir kalbą.

                    • Kemblys:

                      geo… [gr. gē — žemė], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su Žemės rutuliu, žeme, Žemės pluta.

                      politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas], valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz., vidaus Δ, užsienio Δ, ekonominė Δ, finansinė Δ.

                      Meluoji ir dar įžeidus esi. Žodyne nėra POLITINIS!
                      Man nemalonu perrašyti, ką anksčiau rašiau:
                      ,,Yra daug gudručių, jie lipdo iš svetimų kalbų žodžių neįsivaizduojamus derinius, kuriuos visi supranta, kaip kas nori – juk nepasirodysi, kad nesupranti 🙂 ” – tu man nepaaiškinai žodžio GEOPOLITINIS reikšmės! Apie Samuelį Hankintoną rašai: ,,galima jį laikyti mokslininku.”.

                      Tu su manimi nesivaržyk – rašyk kaip suvoki save. Jei tikrai nori suvokti, tau bus naudingos ir ‘piktos’ pastabos. Prašau, nesikreipk į mane daugiskaitoje – ‘kemblys’ toks yra vienas NEPAKARTOJAMAS 😀

    • Arūnas:

      atsakydamas į tai, ką rašo zinturis, siūlau pasitelkti bent jau rusų kalbos gramatiką. Yra daug slavų tautų, o jų atstovų įvardijimas- украинец, поляк, белорус, словак ir t.t, tų pačių rusų pagal morfologiją priskiriami daiktavardžiams (имя существительное), o руский- tai jau būdvardis (имя прилагательное). Tai nusako, kad ši žmonių grupė save išskiria ir pasižymi atskiru agresyviu būdu, kuris yra toli ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo kitų slavų, Tai labai išreikšta jų tarpusavio sėbrų šaukimu- товар ищи. Tai todėl ir broliautis su jais nenorima, net būnant ar nebūnant broliu.

      • N:

        Ajajai, o kaip vokiečiai? Vokiečių kalba “vokietis” irgi būdvardinis. O prancūzų k. “prancūzas” irgi būdvardinis…

      • Kemblys:

        Papildysiu, į rusų kalbą nesiverčia AŠ ESU.
        Sugretinus, gaunasi, kad rusų nėra. Jie visus darė rusiškais ir patys tapo RUSIŠKAIS, kurie net negali pasakyti ESU.

          • Kemblys:

            Tu čia išvertei AŠ VALGYTI arba AŠ YRA 🙂 neapsimesk, kad nesupratai.

            • N:

              Tai tu pats neapsimetinėk ir neišsigalvok nesąmonių.

            • Arūnas:

              Kembly, su N nepadiskutuosi, jis visada teisus 🙂

              • Dalė:

                Kvepia didžialietuviškumu ( lietuvišku tautiniu egocentrizmu). Nes jūs manote, kad tik lietuvių tautos kalba turi ryšį su visa ko esme, ir kad lietuviška esmė yra žymiai esmingesnė už rusiškąją.

                Norėdamas pasakyti “aš esu žmogus” , rusas sakys “Ja čelovek”, esu netariamas, praleidžiamas, bet jis yra juntamas ir suvokiamas.
                Anglai “I am” trumpina I’m, lietuviai -kartais ištaria, o kartais ir praleidžia.tą “esu”.

                O ištarus “Aš esu” valgyti reikia tiek rusui, tiek lietuviui, tiek kitos tautybės žmogui. Nes nustojęs valgyti, nebegalėsi ištarti “AŠ esu”

                • Kemblys:

                  Rusiškam rusakalbiui Rusijos gyventojui valgyti nereikia – jiems tik užkąsti išgėrus! Anys užgrobė daug svetimų žemių ir pardavinėja Žemės turtus, o pinigus prageria.

                  Dar negirdėjau, kad sakytų “Ja čelovek”… Tu čia pati sugalvojai?

                • bartas:

                  Dalyte, mūsų didžialietuviškumas yra lygus musės šūdukui paliktam ant virtuvinio lango stiklo.
                  O aš pasakysiu : MŪSŲ KALBA- YRA VISOS EUROPOS TAUTŲ KALBŲ MOTINA, išskyrus vengrus ir fino- ugrus. Saksit, tai nesąmonė, nes lenkai , rusai, vokiečiai to nepatvirtino. O aš pasiklausiau Jūratės Statkutės- Gonsalės ir sakau, kad taip. Netikit , tai jūsų reikalas. Įrodinėkit.

              • N:

                Aišku teisus. Jei Kemblys nepakankamai moka rusų kalbą, tai jo problema. Bet atrodo ne jaunas yra, turėjo mokytis mokykloje. Tarybiniais laikais net ir rusų literatūra aukštesnėse klasėse buvo dėstoma per rusų kalbos pamokas. Reikėjo nagrinėti kūrinius ir netgi rašinius rašyti. Aišku, kad rusiškai.

              • Kemblys:

                Arūnai, tas ,,N” yra labai naudingas, panašiai, kaip skiepai, kai ligos užkratas suluošintas.
                Rusiški neturi pasaulėžiūros, tai jis vargšas neturi į ką remtis. Viskas, ką jis gali, be paliovos meluoti tikėdamas, kad kas nors patikės. Jis labai nenori atsimerkti ir pamatyti, kad buvę ‘komunistai’ tapo ‘kapitalistais’, jis laaabai nenori suprasti, kad Rusijoje nesugebėtų gyventi, ten nepritaptų, jis labai nenori suprasti, kad, taip prastai gindamas rusiškas vertybes, daro daugiau žalos, negu naudos.
                Kaip asmuo jis silpnas, jei parašė, čia kiek žemiau, apie Anastasiją Dmytruk:
                ,,2014 07 26 19:51 | IP adresas: 89.117.250.86 Greitai ji Sibire kelius medžius kirs.”

                • N:

                  Meluoji tu pats. Nes pats nemąstai, tik retransliuoji melą, kurį skleidžia Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida ir valdžiažmogiai.
                  Būtent dauguma runkelių, kuriems smegenis praplovė lietuviška propaganda, vis dar mano, kad Rusijoje komunizmas. Dabar apie vertybes. Rusijos vertybės mums kur kas artimesnės nei Vakarietiškos. Nes Vakaruose vertybių iš esmės jau nebėra. O tai, kas kišama, nėra jokios vertybės. Krušimasis su viskais ir iškrypimai – štai pagrdindinės vertybės, kurios kišamos Vakarų. Jos kišamos ir Rusijai, todėl ji priešinasi ir teisingai daro, nes jei ji sunaikins savo vertybes, pakeisdama jas kišamomis pseudobertybėmis, ji išnyks. Lygiai taip pat išnyks bet kuri kita tauta, kuri priims tas “vertybes”. Lietuvių tautai tai irgi kišama, ir jos laukia galas. Todėl tik Rusija gali išvaduoti mus nuo išnykimo. Reikia tik sugebėti tuo pasinaudoti. O tokie kaip tu, suobriai, nemąstantys apie ateitį, tik griežiantys kaip sena plokštelė- rusai puola, rusai blogi, tik prisideda prie Lietuvos naikinimo.

                  • Kemblys:

                    Ko tu taip pergyveni dėl lietuvių, anot tavęs, stuobrių, runkelių? Važiuok į savo tą rusyną ir vaduokis nuo išnykimo. Būsi pas savus, degtinę laksi, dažnutes klausysi, pasipirsčiodamas šoksi atsitūpęs ir nereikės sėdėti 24 val. per parą internete rašyti nesuskaičiuojamus ‘atsiliepimus’ po straipsniais juodinančius lietuvius. Ko nerašai straipsnių apie rusiškas ‘vertybes’?

  2. Kemblys:

    O, Dieve, kokia jėga eilėraštyje – Никогда мы не будем братьями…! Ta mergaitė pakirto tuos ‘rusiškus’, dabar jau kelio atgal nėra.

  3. Suvalkietis:

    Nuoširdus ačiū portalui Alkas.lt. Ukraina – tai sielos veidrodis Lietuvai. Mes turim bendrą nuožmų priešą, okupantą – maskolių imperiją – mus jungia šventa laisvės kova prieš jį. Slava Ukraini !

  4. kaunietis:

    Kol kas rusai iš musu,Lietuvos, nieko neatėmė, ko nepasakytum apie lenkus. Kas išėjo iš brolystės su lenkais visi puikiai žinote.

  5. Aušrius:

    Kembliui. Jau ten nėra vietos atsakymui, tai rašau čia, iš naujos eilutės. Turiu paaiškinti kaip aš pats suprantu tuos geopolitinius lūžius. Pasaulio politinį žemėlapį galima būtų padalinti į kelias civilizacijos atmainas. Didžiausia politinė jėga – JAV su savo kolonijom Centrinėje Amerikoje ir Ramiąjame vandenyne. Kita didžiulė jėga – Kinija. Trečioji galinga politinė jėga – islamas. Tai Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrikos valstybės. Ketvirtasis teritorinis gigantas, bet visai ne gigantas politiškai – Europos Sąjunga. Pati silpniausia, bet vis dėlto savarankiška politinė jėga – Rusija. Na ir dar yra trečiojo pasaulio šalys, kurios jėga nelaikomos. Tai va, Hantingtonas mano, kad kiekviena iš jų (sąlyginai pavadinkim jas lokaliomis civilizacijomis) turi savo kultūrą, papročius, religijų rinkinį ir pasaulėžiūrą. Aš viską pavadinčiau vienu žodžiu – kultūra. Jis mano, kad visi ateities konfliktai vyks sankirtose, kur praeina įsivaizduojama siena tarp šių lokalių civilizacijų. Tas sankirtas jis vadina geopolitinio lūžio linijomis. Būtent ten turėtų vykti visi karai ir provokacijos.
    Aš manau, kad Hantingtonas pasaulį įsivaizduoja neteisingai. Bet knyga įdomi, kadaise rašiau apie ją netgi referatą.
    Dabar lauksiu kritikos dėl svetimybių gausos ir teisingų pataisymų. Aš jau senas, bet vis dar mokausi.

    • Kemblys:

      Ačiū, Aušriau. Svetimybių taip lengvai neatsikratysi. Man prireikė pusės metų, jaučiausi gana kvailai. Ir dabar kalbėdamas kartais ištariu, rašydamas kartais užtrunku kelias minutes, kol parašau tinkamą lietuvišką žodį. Vieną vertus plečiasi žodynas, kitą vertus grynindamas kalbą įgysi VIDINĖS JĖGOS, jei Tavo nuostatos tautinės.

      Šiuo atveju ginčijausi iki galo norėdamas parodyti visą painiavą, kuri atsiranda vartojant DAUGIAPRASMIUS svetimų kalbų žodžius. Labai aiškiai Tu viską išaiškinai, ačiū. Jei norėsi daryti kitiems įtaką, manau, reikia vartoti nesudėtingus lietuviškus žodžius. Esmė mintyje, o ne jos sudėtingoje išraiškoje. Jei ‘Grasilda’ būtų neparašiusi tos pusės sakinio su ‘geopolitiniu lūžiu’, jos mintis būtų buvusi įtaigesnė (pabandyk nubraukti) nors man nebūtų priimtina.

      Sėkmės Tau.

    • N:

      Neteisingai. JAV kolonijos yra visame pasaulyje, ir didžiausia iš jų – ES.

      • Aušrius:

        Taip, N. Ir dėl JAV kolonijų jūs teisus, ir dėl politinių prognozių Hantingtonas neteisus. Karai tarp tų civilizacijų taip dažnai nevyktų, jei jos nebūtų specialiai provokuojamos. Taigi tie karai vyksta ne tarp civilizacijų, o tarp interesų ir ne visada tuose “lūžiuose”.

    • bartas:

      Patikslinčiau. Anglo saksiškoji “civilizacija” ( nes nežinau, kaip lietuviškai) vietoj amerikoniškos.
      O Putinas yra pasakęs. Vienpolis pasaulis nepilnavertis. Tai va – Putino pasaulis ” guliai vasia” nepilnavertis “anglosaksiškam” , nes jie nesugeba pagaminti “samsung”. Mintį pagavai?

  6. Dalė:

    “Nors tuos du eilėraščius skiria tiktai koks mėnuo, tarp jų – praraja”
    Tikrai praraja. Pirmame eilėraštyje mergaitė rašė:
    “Не надо войны, не надо…
    Потом не вернешь назад.”
    Antrame jau gimė neapykanta, kurios formuluotė;
    “Никогда мы не будем братьями.”
    Štai ką daro su žmonėmis karas – jis iškelia į paviršių mūsų pasąmoninę agresiją, nesvarbu ar tai šventas karas, ginant savo namus ar grobikiškas, siekiant užgrobti svetimą teritoriją.
    Karo su Čečėnija metu čečėnai, kovodami šventą karą už savo žemę, pasižymėjo kraštutiniu žiaurumu – jį matant ne vienas to karo dalyvis grįžo pašlijusia psichika.

  7. jo:

    Gal šiek tiek paprieštarausiu gerb. autoriui, pastebėdamas, kad ukrainiečių atsiribojimas nuo rusų (niekada nebūsime broliai, laisvi – nelaisvi) nėra toks jau naujas dalykas, kuris tik dabar būtų užgimęs. Tai buvo ir anksčiau, bet buvo slopinama. Tikėkimės, kad šį kartą nebus nuslopinta. Štai 1921m. atsiradusi ukrainietiška daina turėjo lygiai tą pačią mintį:
    Мій, друже, мій, брате, скажи всьому народу,
    Що нам оті москалі не брати.
    Ми билися за волю, вони ж за – нові тюрми
    Із Леніним і Троцьким на чолі.

    (З-під вражої охрани втекли два отамани)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: