„Jotvos vartuose“ vėl žvangėjo kryžiuočių ir baltų ginklai

Paskutinį Birželio savaitgalį, 28-29 dienomis, prie Alytaus piliakalnio skubėjo istorijos entuziastai, kuriems čia buvo demonstruojama atkurta praeitis. Jau trečius metus iš eilės senųjų amatų ir archajinės muzikos festivalis „Jotvos vartai“, organizuojamas senovės baltų karybos draugijos „Jotvos sūnūs“, žiūrovams siūlė įvairias nemokamas pramogas: pasiklausyti muzikos ir pasimokyti senovinių šokių, stebėti čia pat įvairių rekonstrukcijos klubų demonstruojamus amatus, senovines kovas ir patiems pamatyti, kaip senovėje kryžiuočiai puolė Alytaus piliakalnį. Festivalyje tai pat netrūko ir kitų laikotarpių rekonstrukcijos. Buvo galima pamatyti XVIII a. Kauno pavieto laisvųjų šaulių pasirodymą tai pat pasižiūrėti ir į šiandieninę karinę techniką. „Jotvos vartų“ idėja, brandinta ilgus metus, pagaliau įgijo pagreitį, o šio festivalio pagrindinis organizatorius, Tomas Sutkaitis, viliasi, kad „Jotvos vartai“ su kiekvienais metais plėsis ir žiūrovams turės pasiūlyti ką nors nauja.

Festivalis sukurtas gimtose vietose

Alytaus piliakalnis ir jo gamta tai istorinės Jotvingių žemės, pasižyminčios ypatingu grožiu. Čia, pro dabartinės Dzūkijos miškus, vingiuoja Nemunas, o pats piliakalnis apsuptas nuostabaus slėnio. Būtent šioje vietoje „Jotvos vartų“ organizatoriai visiems, norėjusiems susipažinti su senove paskutinį Birželio savaitgalį, siūlė aibes pramogų. Čia pat buvo galima pamatyti dabartinę karinę techniką, pamėginti šaudyti iš lanko, sukurtame kovos rate stebėti riterių kovas, pasiklausyti koncerto, susipažinti su amatais. Šeštadienio vakarą vyko inscenizuotas pilies vartų puolimas, buvo galima pasižiūrėti kaip atrodė Kauno pavieto laisvieji šauliai. Anot kalbinto pagrindinio „Jotvos vartų“ organizatoriaus T. Sutkaičio, Alytaus piliakalnis ir jo slėnis buvo pasirinktas neatsitiktinai. T. Sutkaičiui ir senovės baltų karybos draugijos „Jotvos sūnūs“ nariams Alytus ir jo apylinkės jų pačių gimtinė, kurioje sukurti panašų festivalį mintis kirbėjo jau seniai. Kažkada T. Sutkaitis net bandė piešti eskizus, kaip turėtų atrodyti festivalio vartai, tačiau savo mintimis dalinosi tik su bendraminčiais, kurie šiai idėjai pritarė. Prieš dvejus metus festivalis pagaliau virto realybe. Pirmieji „Jotvos vartai“, įvykę 2012 metais, galima sakyti, buvo eksperimentiniai, nes niekas nežinojo, ar dviejų dienų šventė ant Alytaus piliakalnio bus priimtina Alytaus gyventojams ir šio miesto svečiams, tačiau, kaip laikas parodė, „Jotvos vartų“ idėja pasiteisino. Pasak T. Sutkaičio, įgyvendinti svajonę padėjo ir Alytaus savivaldybė.

„Jei savivaldybė nebūtų parėmusi projekto, mes jo nebūtume padarę, nes savo lėšomis to padaryti būtų tiesiog neįmanoma“ – kalbėjo T. Sutkaitis. Vėliau buvo sukviesti įvairūs rekonstrukcijos klubai ir festivalis „Jotvos vartai“ iš svajonės virto realybe.

Pritraukia dalyvius iš įvairių užsienio šalių

Šiandien „Jotvos vartai“, nors ir pristatantys įvairių laikotarpių rekonstrukciją, pagal dalyvių skaičių gali būti drąsiai lyginami su „Kernavės gyvosios archeologijos dienomis“. Kiekvienais metais čia susirenka 250-270 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Kaliningrado srities. T. Sutkaitis tvirtino, kad su užsienio šalių rekonstrukcijos klubais bendradarbiaujama.

„Mes važiuojam pas juos į festivalius, susipažįstame su žmonėmis, užmezgame kažkokius kontaktus ir tada jie atvažiuoja pas mus. Pernai buvom tokiam renginyje „Tu Stan“, susibendravom su ukrainiečiais, kitus žmones žinom iš kitų renginių“ – „Vorutai“ pasakojo „Jotvos vartų“ organizatorius T. Sutkaitis.

Kartais pritraukti daugiau dalyvių iš Lietuvos ar užsienio trukdo finansinės galimybės. Kaip bebūtų, „Jotvos vartai“ šiemet atrodė sulaukę dar didesnio dalyvio skaičiaus nei pernai. Pats T. Sutkaitis pastebėjo, kad festivalio erdvės vis labiau užpildomos dalyvių palapinėmis. Šiemet buvo atvykę ir Ukrainos rekonstrukcijos klubas iš Kijevo atkuriantis mongolų X a. kultūrą. Jo nariai tvirtino, kad palyginus su jų anksčiau panašaus pobūdžio matytais festivaliais užsienio šalyse, „Jotvos vartai“, nors ir ne didelis, tačiau gerai organizuotas festivalis, kuriam parinkta graži vieta.

Svečiai tikėjosi, kad „Jotvos vartai“ su kiekvienais metais taps didesni. Ukrainiečiai džiaugėsi turintys galimybė dalyvauti šiame festivalyje, nes šiuo metu Ukrainoje būti dalyviu panašiuose renginiuose sudėtinga. Svečiai prisipažino, kad Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos festivaliuose jie nesijaučia gerai, o Lietuvoje Ukrainos rekonstruktoriai priimami itin šiltai, dėl šios priežasties jie ypatingai dėkingi lietuviams. Patiems ukrainiečiams rekonstrukcija tai ir laisvalaikis, ir gyvenimo būdas. Kiekvienas klubo narys šiuo klausimu turi savo nuomonę. Svečiai vylėsi čia sudalyvauti ir kitais metais, o šiais metais jie dar tikėjosi aplankyti „Apuolės“ rekonstrukcijos festivalį.

Kasmet keičiami pagrindiniai renginio akcentai

Užsukus į „Jotvos vartus“, kiekvieną kartą galima rasti vis ką nors nauja. Pernai metais čia apsilankiusieji galėjo pamatyti ne tik amatininkus ar viduramžių kovas, tačiau ir treniruotus plėšriuosius paukščius. Šiais metais, kiekvienas svajojęs šaudyti iš senovinio lanko, galėjo tai padaryti, o nenorintieji išmėginti savo akies taiklumą, Laisvųjų lankininkų lygos iš Baltarusijos turnyrą ramiai stebėjo ant piliakalnio šlaito. T. Sutkaitis „Vorutai“ pasakojo, kad nors ir kiekvienais metais bandoma išlaikyti tą pačią renginio programą, tačiau kiekvieną kartą pateikiamas vis skirtingas pagrindinis renginio akcentas. Koncertinėje programoje tai pat stengiamasi atsisakyti grupių, kurios susirinkusiuosius į „Jotvos vartus“ savo pasirodymu džiugino jau praėjusiais metais.

„Programos elementai daugiau mažiau išlieka tie patys: keletas koncertų, šokiai, jų mokymas, amatų miestelis. Šiemet pridėjome Kauno pavieto laisvųjų šaulių XVIII a. pasirodymą, jie šovė iš patrankos, tai paįvairino patį festivalį. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas šiais metais pademonstravo įvairius žaidimus, rungtis, parodė daugiau technikos“ – apie šių metų naujoves pasakojo T. Sutkaitis.

„Jotvos vartų“ organizatorius T. Sutkaitis tai pat stengiasi, kad renginys netaptų komerciniu, kuriame vienas atlikėjas per dieną pasirodytų keletą kartų. Norima, kad kiekviena festivalio dalis būtų įvairi ir įdomi žiūrovams. Kitais metais T. Sutkaitis ketina plėsti tai, kas yra, juolab kad aplink Alytaus piliakalnį dar atsiras vietos dalyvių palapinėms.

Gyva istorijos pamoka

Atsidūrus prie Alytaus piliakalnio paskutinį Birželio savaitgalį tikrai buvo galima aiktelėti iš nuostabos ir pasijusti lyg laiko mašina nusikėlus į viduramžių miestelį, kur kiekvienas jo gyventojas puikiai išmanė savo amatą. Tokių renginių reikšmė neabejotina tiek istorikams profesionalams, tiek tik mokyklos vadovėliuose su istorijos subtilybėmis susipažinusiems festivalio žiūrovams. Tai, kad „Jotvos vartai“ yra gyva istorijos pamoka neabejoja ir pats šio festivalio organizatorius T. Sutkaitis.

„Tai yra ta pati istorijos pamoka, kurią kažkas mokėsi mokykloje, kurią ateinama pakartoti. Tai kartu įdomu ir atėjusiems, ir dalyviams“.

„Jotvos vartai“ tai pat buvo ir savo galimybių išbandymas, ir rekonstrukcijos veiklos įprasminimas. Patiems „Jotvos vartų“ organizatoriams senovės baltų karybos brolijai „Jotvos sūnūs“ nariams šis renginys prasmingas savaime. Pasak jo vadovo Giedriaus Navicko-Trako, kiekvienam, kuriam svarbi jo kilmė, reikalinga pažinti kraštą ir jo istoriją, o pati rekonstrukcija daugiau gyvenimo būdas, todėl stengiamasi atkurti protėvių gyvenimą kuo tiksliau.