J. Jasaitis. Po „referendūūmo“ (skiriama, aišku, ne V.Landsbergiui) (27)

Apšaudytas ir apvogtas automobilis, reklamavęs referendumą | referendumo rengėjų nuotr.

Apšaudytas ir apvogtas automobilis, reklamavęs referendumą | referendumo rengėjų nuotr.

Referendumo rezultatai kiekvienam socialinių mokslų atstovui – labai iškalbingi. Didžioji gyventojų dalis nebesidomi tuo, kas vyksta valstybėje ir jiems net nebesvarbu pareikšti savo nuomonę. Akivaizdu, kad jie nebesijaučia esantys piliečiais. Jie nusivylę ir nebetiki, kad valdžia norėtų juos išgirsti.

Įdomūs ir kai kurie komentatorių pasisakymai. Net svetimųjų seniai nupirkta „gandasklaida“ dėl tokių rezultatų nedžiūgauja, išskyrus kokį nors „užkalnį“. Jei valdžioje dar kas nors turi nors kruopelytę proto, tai puikiai suvokia, kad bet kokio pavojaus akivaizdoje šie „gyventojai“ valstybės nebegintų. Jiems tai nebeturi jokios reikšmės. Tie 800 tūkstančių, kuriems Lietuva dar galėjo būti svarbi, iš jos jau seniai išvaryti ir prievarta paversti „pasaulio piliečiais“, t.y. bežemiais benamiais – pasaulio valkatomis. Jiems jau atimta Lietuvos pilietybė arba grasinama ją netrukus atimti.

Referendumas parodė, kad valdančioji grupuotė nebeturi piliečių, nebeturi tautos. Ar to siekė kokie nors federalistiniai internacionalistai ( a la „piat raz austreviciai“), kai iš asmens dokumentų, mūsų net neatsiklausdami ir nieko mums apie tai nesakydami, išbraukė įrašus apie tautybę? Prisiminkime Raudonąją knygą, į kurią įrašomos žolytės ar vabzdeliai, kai jų lieka nebedaug ir kai kažkuriai biologinei rūšiai ima grėsti išnykimas. Ar bet kuri žemės rutulyje susiformavusi tauta ir jos etnografinis paveldas yra mažiau svarbus už retą žolelę? Ar etnokultūros įvairovė visai nebesvarbi, lyginant ją su biologine įvairove? Ar žemės rutulys turi būti apgyventas tik betaučiais mankurtais? Ar tokia standartizuota ir unifikuota, nors žmogaus pavidalą dar turinčių būtybių – zombių – masė yra siekiamybė, gėris, žmonijos ateities vizija? Be abejo, keliolikos svarbiausių globalaus verslo firmų atstovams, svajojantiems apie būsimąjį vieną „auksinį“ milijardą žemės gyventojų, tai yra idealas, kurio jie labai atkakliai siekia.

Kito rezultato šiame referendume ir tikėtis nebuvo galima. Daugybė pastarosiomis savaitėmis sutiktų žmonių net nežinojo, kas čia per referendumas, dėl ko būtų verta pareikšti savo nuomonę. Absoliuti dauguma tų, su kuriais teko bendrauti, buvo supratę tik tai, esą eiliniam piliečiui, kokiam nors Petrui ar Adomui siūloma uždrausti parduoti savo sklypelį kokiam nors Pėteriui arba Adamui. Tokį pasiūlymą jie suprato kaip savininko teisės disponuoti savo privačiu sklypeliu suvaržymą. Pagrindiniai referendumo klausimai – dėl žemės gelmių priklausymo valstybei ir dėl referendumui reikalingos parašų normos sumažinimo nuo 300 iki 100 tūkstančių – jiems atrodė neaktualūs arba buvo visai nežinomi.

Valdžia padarė viską, kad žmonės to referendumo idėjos nesuprastų arba apie ją nieko aiškaus nežinotų. Informacinė blokada gyventojus labiausiai paveikė. Tačiau ar valdančiųjų atstovai patys patenkinti tokiu rezultatu? Dėl to jau dabar tenka labai suabejoti. Tarp valdančiųjų patekę keli ar keliolika banditų (o kad tokių yra, neabejoja net Prezidentė, mojuodama „juodaisiais sąrašais“) aišku, yra patenkinti, nes tauta vis neprisiruošia stabdyti jų siautėjimo. Bet tie, kurie dar nėra galutinai apsisprendę tapti Lietuvos išdavikais, tikriausiai gerokai suglumo, nes jie tokio pasyvumo nesitikėjo. Jokia garbė vadovauti asilams, kuriems niekas neįdomu, išskyrus pašarą, skirtą šiai minutei. Grybauskaitė ir Butkevičius išoriškai vaizduoja patenkintus, bet sėdėti ant parako statinės, kurią bet kada gali padegti koks nors šių laikų diktatorius, nėra nei malonu, nei saugu. Naujajam agresoriui jų neprireiktų ir jie tai gerai žino. Kaip sakoma patarlėje: „Mauras savo darbą atliko“ ir… yra nebereikalingas.

Labai iškalbingas buvo Lenkijos lenkų tautai save priskiriančiųjų dalyvavimas referendume. Jie balsavo „prieš“. Tai reiškia jų akivaizdų norą, kad vis didesnė Lietuvos teritorijos dalis faktiškai priklausytų kitoms valstybėms. Aišku, pirmiausia Lenkijai. Jie dar kartą parodė, kad yra nelojalūs Lietuvai. Prisiminkime: vienintelė Europos valstybė, kuri nepripažino Vasario 16-osios Akto ir 1918-1940 metų Lietuvos (Pirmosios XX a. Respublikos), buvo Lenkija. 1990 metais Aukščiausioje Taryboje už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-osios Aktu nebalsavo visi šeši lenkais save vadinančiųjų atstovai. Tada jie „susilaikė“, o dabartiniame referendume išsakė itin agresyvų „Ne“ Lietuvos teritorijos vientisumui. Belieka paklausti, ar dabartinė Lietuvos valdančioji grupuotė to ir siekė, ar juos tenkina tokie referendumo rezultatai lenkakalbių dominuojamame regione?

Nemanau, kad žmones nuo dalyvavimo referendume atbaidė grasinimai, kad apribojimai pirkti žemę (ne uždraudimas, o būtent tik apribojimai) užtrauks Briuselio ponų nemalonę, kad mus išmes iš Europos Sąjungos arba kad uždės milijardines baudas, atims „išmokas“ ir t. t. Asmuo, kuriam nebesvarbi Lietuva, lygiai taip pat yra nesvarbi ir ta „euro sąjunga“. Jam nė motais, kad euro įsivesti neketina nei danai (o juk Danija gerokai mažesnė už Lietuvą), nei švedai, nei britai. Neskuba į tą zoną nei lenkai, nei vengrai, nei dar kelių kitų ES narių piliečiai. Vargu ar daug Lietuvos gyventojų žino, kad Europos Sąjungoje net 11 valstybių iš 28 jos narių yra mažesnės už Lietuvą. Tačiau dauguma yra girdėję, kad žemės kaina Lietuvoje yra daug mažesnė ne tik už Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos, bet ir už Danijos, Olandijos, Slovėnijos ir pan.

Kas iš mūsų perskaitė visą stojimo į Europos Sąjungą sutarties tekstą ir kas žino, kokius įsipareigojimus stodama prisiėmė Lietuva? Ir kam iš jų šiandien tai dar rūpi? Apie tai, kad planuojamas referendumas nekėlė nė mažiausios abejonės apie Europos valstybių vienybės būtinybę ir nesiūlė Lietuvai išstoti iš ES, suprato net tokie, kurie pliauškė apie „referendūūmą“ ir gąsdino žmones, esą referendumo organizatoriai yra Kremliaus agentai. Tačiau jie taip bijojo to referendumo, kad bet kurį, kuris išdrįstų pritarti jo idėjai, iš anksto apšaukė nesusipratėliu arba Lietuvos priešu. Tiesioginė demokratija jiems atrodo baisiausiu siaubu. Todėl jie taip liaupsino tą neva „atstovaujamą demokratiją“ su jos „proporcine sistema“, vieninteliais „partiniais sąrašais“ ir žadamais „tiesioginiais merų rinkimais“. Todėl pliurpė apie neva jau sudėtus „saugiklius“, kažkodėl nutylėdami, kad jų ėmėsi, tik išsigandę būsimo referendumo. Tik puse lūpų užsimindami, kad tuos ką tik iškeptus saugiklius jau reikia „taisyti“, nes dauguma jų jau „perdegė“, dar net nepradėjus naudoti.

Tiek apie tikros regioninės politikos, tiek apie tikros savivaldos sistemos įvedimą valdžios atstovai ir jų garsiakalbiai stengėsi net neprasitarti. Juos tenkina „strategija“, kuria remiantis perspektyvia Lietuvos dalimi laikoma tik siaura juostelė pagal Vilniaus-Kauno-Klaipėdos magistralę, o visa kita Lietuva esanti tik beviltiška „provincija“, kurią gal būt atgaivins netrukus ateisiantys specialistai iš kažkokių toli pažengusių kitų valstybių. Jie tebepuoselėja 1-2 universitetų hipotezę, likusiai Lietuvai palikdami tik „proftechninio“ mokymo centrų galimybę. Juk ateisiantiems specialistams čiabuviai bus reikalingi tik kaip pati paprasčiausia ir pigiausia „darbo jėga“. Įgiję išsilavinimą „Vilniaus-Kauno“ universitete, jo absolventai darbuosis ten, kur atlyginimai kelis kartus aukštesni negu Lietuvoje. Argi neaišku, kodėl būsimieji gydytojai sutartinai atsuko užpakalius vieninteliam valdžios atstovui, pasiūliusiam jiems pirmiausiai padirbėti Skuode arba Adutiškyje ir pasirūpinti savosios valstybės piliečių sveikatos apsauga.

Aišku, kad čiabuviams nereikia nei universitetų, nei kolegijų. Nereikia jiems nei tautinio etnografinio paveldo, nei kalbos kultūros. Nereikia ir to lietuviškojo raidyno, taisyklingo kirčiavimo ir pan. Užtat švepla puskalbė, kurioje kas antras žodis – šlykštus „tarptautinis“ keiksmažodis, labiausiai jiems tiks. Taigi nereikės nei tankų, nei „žaliųjų žmogeliūkščių“, kad dar po keleto metų Lietuvos vardas išnyktų iš pasaulio žemėlapio.

Artėjant referendumui, birželio 21-26 dienomis teko būti Danijos sostinėje Kopenhagoje, kur  vyko „Europos mokslo“ („Euroscience“) forumas. Apie ką ten buvo kalbama, informacijos yra pakankamai. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad kainos Danijoje – žvėriškos, lyginant su lietuviškomis. Forumo bufete buteliukas „Sprite“ kainavo 20 kronų (9,2 lito), „Calsberg“ alaus skardinukė – 25 kronas (11,5 lito) ir t. t. Bandelė, duonos kepaliukas, pieno produktai, vaisiai – taip pat ne gaunantiems lietuviškus atlyginimus. Ne kažką pigiau ir parduotuvėse. Tačiau lietuvių Kopenhagoje jau yra nemažai. Kai kurie sutiktieji sakėsi pradėję karjerą „nuo šluotos“, kiti – nuo indų nešiojimo viešbučio virtuvėje. Ne kažkur ta karjera juos ir dabar atvedė: jei pakilo vienu laipteliu, tai ir visas džiaugsmas.

Tačiau labiausiai nustebino ne daniškos kainos, o visiškai išplautos forumo dalyvių, atvykusių iš Lietuvos sostinės, smegenys. Asmenys, save tituluojantys technokratais, t.y. tikrais mokslininkais, seniai turintys mokslinius laipsnius ir jau seniai nebevadinami jaunuoliais, net susiriesdami keikė tada dar būsimąjį referendumą ir jo organizatorius, aiškino, kad jokių referendumų nereikia, nes viską sprendžia „partijos“, be kurių valstybės valdymas apskritai būtų neįmanomas. Jie įrodinėjo, kad „liaudis“ (suprask, išskyrus saujelę mokytų vilniečių) yra tokia buka, kad tik vienas kitas iš jų sugeba suskaičiuoti procentus ir t. t. Todėl tauta jokiu būdu negali spręsti tokių klausimų, kaip valstybės aprūpinimas energijos ištekliais arba žemės gelmių eksploatavimas bei euro įvedimas. Moksliniais titulais pasidabinusieji buvo šventai įsitikinę, kad Lietuvoje yra net socialdemokratų partija, kuri dabar geriausiai valdo valstybę. Ar ta partija tikrai vadovaujasi socialdemokratine ideologija, jie net nėra susimąstę. Nelabai ir žino, ką tokia ideologija galėtų reikšti ir kokią valstybės strategiją turėtų formuoti, ja vadovaudamasi.

Jiems atrodė normalu, kad Lietuvos gelmių išteklius eksploatuoja svetimieji. Jie net nepasidomėjo, koks tokio eksploatavimo indėlis į Lietuvos biudžetą. Jų nejaudino nei emigracija (jaunimo ir išsilavinusių viduriniojo amžiaus asmenų evakuacija), nei sparčiai tuštėjančios užmiesčio vietovės. Priešingai: susižavėję pasakojo, kaip užsieniečiai, kažkokio Lietuvos ūkininko lauke radę naftos, pavyzdingai sutvarkė jo ūkį. Jie įrodinėjo, kad vokiečiai išmokys lietuvius moderniai ūkininkauti ir gauti čia puikiausius derlius. Ir dar jie buvo įsitikinę, kad Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip dabar, nes, anot jų, Lietuvoje dar niekada nebuvo toks aukštas ir vis augantis „BVP“. Tai vienintelis rodiklis, anot jų, rodantis bene sparčiausią pažangą tarp Europos Sąjungos valstybių. Kasdien auganti valstybės skola jų nejaudino. Į tai, kad Lietuvos gyventojai užima vieną pirmųjų vietų pagal alkoholinių gėrimų suvartojimą, kad Lietuvoje rūko kas trečias jos gyventojas, kad pirmaujame pagal savižudybių skaičių, nekreipė jokio dėmesio. Štai toks, pasirodo, tų labai mokytų vilniečių strateginis mąstymas, nes jie nuolat pabrėždavo, kad į Lietuvos problemas reikia žvelgti iš „makrokosmo“, o ne iš savojo kaimiško kiemo. Žinoma, žvelgiant iš tokių kosminių aukštybių ar dar gali kam nors rūpėti tokie senamadiški „niekai“, kaip tradicinė šeima ir naujųjų „pamokslininkų“, besidedančių šiuolaikinių vertybių propaguotojais, pliurpimas apie šešias socialines lytis, besąlygišką teisę žudyti negimusius ir t.t.?

O kas bus toliau? Ką darysime? Kad atsipeikėtų valdantieji, nutautinę ir nupilietinę savo valstybės visuomenę, mažai tikėtina. Juk jie – „dabartistai“: „šiandien kombinuojame – vagiame,  o po mūsų – nors ir tvanas“. Galima įsigyti vilą arba dvarą kokioje nors Venesueloje ar Karibų salose, apsigyventi Polinezijoje ar Jamaikoje, kur nė pats „Interpolas“ nerastų. O jei ir rastų, juk nieko neįrodytų: „liudininkai“ paslaptingai mirę, „dokumentai“ – dingę, o „įstatymai“ atbuline data negalioja.

Ar dar atsipeikės gyventojai, tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę šiame referendume ir nebesiruošiantys dalyvauti jokiuose rinkimuose bei apklausose? Ar prisimins, kad jie priklauso tautai, kad turi piliečių teises ir pareigas? Ar dar imsis kažką organizuoti, protestuoti ar bent siūlyti? Štai apie tai tik jie patys ir gali susimąstyti. Žinoma, jei dar liko ląstelių, tinkančių mąstymui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Leonas Milčius:

    Gerb. Jonai, ačiū už stiprų, netgi aštrų, bet teisingą straipsnį. Tikrai, jau seniai yra atėjęs laikas daug ką įvardinti be atsiprašymų. Politinės spekuliacijos morale, lietuvių valstybine kalba, Lietuvos vientisumu darosi tokios skaudžios ir užgaulios, kad doro lietuvio sąžinę deginte degina. Svetimtaučių dirbamos žemės užvaldymas gali atnešti tokias neigiamas ir negrįžtamas demografines, kultūrines ir ekologines pasekmes, kad lietuvių tautos sunykimo grėsmė taptų labai reali ir netolima. O to tikrai negalima leisti. Tad kalbėkime, rašykime, aiškinkime ir telkimės bei telkime kitus. Didžiosios politinės partijos džiūgauja savo dabartine visagalybe ir niekina kitaip mąstančius bei matančius. Tačiau tai neturi mūsų išgąsdinti. Tautinę dvasią galima tam tikram laiko momentui palenkti, susilpninti, bet niekas negali ir negalės jos sunaikinti. Kaip ji atsitiesė po polonizacijos, carinės priespaudos, sovietizacijos, taip atsities ir tada, jeigu tektų pergyventi primityvią europizaciją, nesuvokiant, kad Europos Sąjunga gali būti gyvybinga ir atspari įvairiems globaliems iššūkiams tik būdama lygiateisių, stiprių, laisvų ir modernių tautinių valstybių sąjunga. O primestos “kremlinių”, “referendūūmų” ir pan. etiketės parodo, kad jų autoriai yra labai žemos ne tik politinės kultūros, bet ir moralės.

    • bartas:

      Pritariu. Gerbiamas Leonai. Tik Tamsta , pasirodė, kad bandote atsiprašyti už autoriaus minties aštrumą. Jokių atsiprašymų. Vyksta inirtinga kova už Lietuvą. Arba , arba. Vaizdžiai pasakius, pirmą kėlinį prakišom . Bet karas tęsiasi. Pritariu: aiškinkim, telkim kitus. Laimėsim. Kaip ir praeity buvo nutikę.

  2. pagarba straipsnio autoriui:

    Dėkoju gerbiamam straipsnio autoriui. Labai teisingos mintys, išvardintos visos priežastys, dėl ko referendume patyrėme didžiulį pralaimėjimą. Labai sunku atsigauti žmonėms, kurie, vedini patriotiškų jausmų, rinko parašus, aukojosi vardan Lietuvos, kurie ragino kaimynus eiti balsuoti, bet tam tikrų žmonių, partijų buvo išjuokti, paniekinti ir išvadinti Lietuvos priešais. Labai baisu matyti, kaip oponentai į šį juodą darbą įtraukia vis daugiau jaunų žmonių, juos klaidina ir nuteikinėja prieš tautiškai nusiteikusius žmones, skaldo, jau ir taip suskaldintą, supriešintą visuomenę.

  3. gaudy:

    Ameljanova vėl pamokslauja. Teisybę mokslininkas pasakė. O kai iš tikro kils pavojus tai, kad kažką ir ginti nėra prasmės. Kad ginti reikia turėti. O jei neturi ir ginti nėra ką. Jemeliai noriu pasakyti, kaip asmuo du metus atpylęs sovietinėjei kariuomenėj ir turėdamas šiokį tokį supratimą apie kariuomenę ir karybą, kad tuos tavo studenčiokus gavusius ale karinį pasiruošimą kelių dienų karinėse stovyklose atšaudytų per penkias minutes keli rusijos profesionalūs spec dalinių kariai. Nespėtų net ginklo pakelti. Matyt valdžios veisliniai avinai tikisi, kad gins kitų valstybių samdiniai. O aš manau, kad tikrai neęgins.

  4. Lituanus verus:

    Buvau bepradedąs skaityti, be kai perskaičiau iki autoriaus užuominos apie tą garsųjį „auksinį milijardą“. Tapo aišku, jog toliau skaityti nebeverta.Jei jau rašytojas griebiasi net tokių kvailų sąmokslo teorijų, tai aiškų kokias demagogijas jis toliau plėtos.

    • N:

      Yra realybė, apie kurią tokie kai tu net neįsivaizduoja. Kaip sakė O.Benderis “12 kėdžių”: “Kam jums, Kisa, pinigai, jūs neturite jokios fantazijos?”. Jei tavo turtas būtų trilijonų dolerių vertės, tai tave domintų tik valdžia ir ne šiaip valdžia, o noras vykdyti dievo vaidmenį. Tokių žmionių yra ir tokius turtus turinčių yra. Jų tikslas ne turtas, tai tik priemonė, jų tikslas – tapti dievais žemėje. Ir jie to siekia. Tokių buvo visais laikais ir visur, jie siekė absoliučios valdžios ir kūrė imperijas. Dabartiniame technologijos išsivystymo lygyje galima sukurti pasaulinę imperiją ir valdyti visą pasaulį. Nieko naujo ir nerealaus. O tu apie visokias “sąmokslo terorijas” demagogiją varinėji.

  5. Puikus straipsnis. Tokių a lia mokslinykų yra ir Panevėžyje. Ypač tarp vadybininkų, „matininkų-transportininkų”. Pasakyk, kur eini Lietuva, ašara Dievo aky?

  6. prašalaitis:

    Geras straipsnis. Iš liberaltechnokratinių “dabartistų” ir ne tik jų kažin ko protingo tikėtis neverta. Kadangi jie pasižymi tuneliniu mąstymu, kalbėtis su jais, apeliuoti į sveiką protą yra beprasmiška, apdergta sąmonė nieko nepriima, kartais dar stebina absoliutus jų nesusigaudymas realybėje. Diskutuoti su jais – tai negerbti savęs ir veltui švaistyti brangų laiką. Juos jungia keli bendri ir itin šlykštūs bruožai:
    1. Pinigai (bet kokia kaina).
    2. Karjera (bet kokia kaina) dėl pinigų.
    3. Bailumas, jeigu iškyla grėsmė pinigams arba karjerai.
    4. Lengvai išduoda, skundžia, kad neprarastų pinigų ir karjeros.
    5. Nesuvokia, kas yra dvasingumas, užkietėję pragmatikai, todėl jiems yra nežinomos tikrosios vertybės (ne tos pseudovertybės, kurioms jie meldžiasi).
    Tos atskiros “dabartistinės” smiltelės atstovauja nykią liberalizmo dykumą.

  7. Tarp kitko:

    Geras straipsnis, ypač geras pastebėjimas apie ” Lietuvos atstovus” nuvykusius į Daniją. Nesutikčiau tik su šiuo teiginiu – “Tie 800 tūkstančių, kuriems Lietuva dar galėjo būti svarbi, iš jos jau seniai išvaryti ir prievarta paversti „pasaulio piliečiais“, t.y. bežemiais benamiais – pasaulio valkatomis. Jiems jau atimta Lietuvos pilietybė arba grasinama ją netrukus atimti.”. Niekas jų nevijo ir prievarta niekas jų nevežė, o Frankų Krukų visada buvo. Čia tikrai mauras savo darbą per 50 metų puikiai padarė. Negalima ir ant žmonių pykti, jie 85% (žmonės iš Lietuvos) kalba taip kaip mato TV ekranuose, jie kalba apie tai ką perskaito Delfyje arba “Lietuvos ryte”, jų svajones formuoja “Žmonės” ir t.t., o anie 15% (lietuviai) tiesiog palengva miršta.

  8. M.:

    gaudy:

    Nuoširdžiai užjaučiu už 2 metus praleistus raudonojoje armijoje.Gal užteks rusų karius dievinti, paprasti jie kariai ir nuo kulkos kris kaip ir kiti.Ir nereikia menkinti Lietuvos karių ir žmonių pasiryžusių ją ginti. 1941-1969 metais partizanai nebuvo didžioji dalis profesionalūs kariai, bet sugebėjo pasipriešinti tarybinei imperijai.Sugebės jei reiks ir dabar.

    • gaudy:

      Nereikia man tavo užuojautos. O dėl rusų karių dievinimo, klysti. Pats baisiausias dalykas yra savo jėgų pervertinimas ir priešų nuvertinimas. Toks nuomonės formavimas labai naudingas priešams. Aš didžiuojosi mūsų partizanai Jie padarė tą ką galėjo. Tačiau pralaimėjo. Ir tai yra faktas. Tai buvo tik tautos orumo gynimp aktas, net žinant, kad pralaimės. Bet atsiminkim ir tai, kad prieškary Lietuva turėjo vieną iš geriausiai apginkluotų kariuomenių. Ir tas mūsų generolų visiškas bailumas smogė per tautos savivertę ir orumą. O dabar generolas kuris pasirašė kariuomenės likvidavimo aktą yra pats garbingiausias. Net puskarinikių mokyklą pavadinta jo garbei. O kokius mūšious jis laimėjo…Ir dar norim mes to ar ne tačiau rusų spec. daliniai yra labai ir labai stiprūs ir jų daug. Taip mes turime “Aitvarą” Bet kiekiu tai – ašaros. Be to aš kaip tik džiaugiuosi, kad teko tarnauti, nes už daugelį bent jau tiek esu pranašesnis. O mes kariuomenės iš vis neturim. Ir siūlymas jaunimą neapmokytą. mesti prieš profesionalus yra kvailystė. Ir rezultatas aiškus iš anksto. Per dvidešimt metų mūsų sabotažnikai padarė viską, kad neliktų teritorinės gynybos. Generolas Kronkaitis buvo padėjęs gerus pamatus. Pasakyk, kaip galima dižiuotis tokia kariuomene: – turime oro pajėgų generolą ir vieną mokomąjį naikintuvą. Bet juk tai parodija ir pasityčiojimas. Ir dar dėl ideologijos. Ką reikia manyti, kai krašto apsugos ministrė R. Juknevičienė apdovanoja istoriką apdergusį mūsų tautos legendą ir idelą Margirį. Už monografiją dergiančią Margirį šiam istorikui buvo įteikta patriotų premija. Tai aš suprantu, kad konservai turi tikslą perkeisti pasaulėžiūrą, kad jaunimas niekintų Tautos pripažintus didvyrius ir idealus. Su tokiu parošimu mesti jaunimą į kautynes yra nusikaltimas. Tai privestu prie katastrofos. Žūtų patys talentingiausi ir patriotiškiausi, o išliktų gelžgaliai, prisitaikėliai, sukčiai, stukačiai, kolaboranta (čia laisvai interpretuoju partizano dzūko dienoraštį). Pasižiūrėk į dabartį blaiviai ir pamatysi, kad Dzūkas tiksliai nupiešė mūsų dabartį jau tada rašydamas savo dienoraštį bunkeriuose. Ir dar dėl ginkluotės. pasižiūrėkit ką perka. Mūsų sabotažnikai perka iš lenkų metalo laužą. Priešliektuvines raketines sistemas “Grom” kurių efektyvumas iš dvinešimt šūvių pataiko įvieną (pagal Gruzijos 2008 m. karo duomenis). O tai jau visiškas pinigų švaistymas. Arba mūsų laivai visi buvo nurašyti. Tačiau sugebėjo nupirkti kaip naujus laivus permokėdami ir padarydami paslaugą. Nes pardavusiai pusei nereikėjo vargti dėl jų utilizavimo. Ir dar pinigų gavo.Šie laivai valo Baltijos jūrą nuo minų. Vienas mano draugas pajuokavo: “valo vandens kelius rusų laivams okupacijai, kad tik neužplauktų ant minos ir nesprogtų”.

      • N:

        Partizanavimas nieko gero Lietuvai nedavė. Nesusivokiantys realybėje ėjo kariauti su jėga, kuri nugalėjo fašizmą. Kokia viso to beprasmio partizanavimo pasekmė – dešimtys tūkstančių žuvusių ir ištremtų, užsitęses kaimo pokarinis atsigavimas.

        • gaudy:

          Blogai žinai istoriją. Jei stalinas tėvelis būt pagyvenęs bent penketą metelių ilgiau pagal planus buvo numatyta ištremti visus lietuvius įskaitant ir stribus ir partinukus. Na gal jiems būtų sąlygos šiek tiek geresnės. Taigi ir sniečkus būtų sėkmingai važiavęs į siberiją. O suslovas buvo pareiškęs, kad lietuva bus, bet bus be lietuvių. Jei nebūtų partizaninio judėjimo, tai būtų kitokia ir tautinė sudėtis. pasižiūrėk į latvius ir estus pas juos buvo labai silpnas partizaninis judėjimas ir rezultatai matosi.

          • N:

            Pasakos. 90 proc. informacijos apie tuos metus aplamai TSRS, ne tik Lietuvą, yra liberastų ir dermokratų melas, niekas neparemta jokiais faktais, didelė dalis tai netgi vėlesniais laikais sukurta JAV propaganda specialiai TSRS piliečiams.
            Pirmoji trėmimo banga po karo buvo skirta ištremti režimo priešus. Vėlesnės – dėl partizaninio pasipriešinimo. Nebūtų jo ir trėmimų tokio masto nebūtų buvę. Taigi, Latvijoje ir Estijoje pasipriešinimas buvo kur kas menkesnis, ir didelių trėmimų nebuvo. Tautinė sudėtis Latvijoje ir Estijoje visai dėl kitos priežasties. Pirma, rusų ten ir iki karo buvo daugiau. Antra, vietinė partinė nomenklatūra nebuvo tokia “nacionalistinė” kaip Lietuvoje. Čia Sniečkui pagarba, kad ir kaip kai kas jo nemėgtų. Todėl ir rusų privažiavo daugiau nei Lietuvoje. Be to industrializacija buvo vykdoma vietiniais resursais – sukurta apie 10-12 centrų, kai Latvijoje ir Estijoje visas sukoncentruota kokiuose 3 miestuose, iš kurių vienas (sostinės) yra kur kas didesni už likusius du. Galiu pasakyti tiek, kad jei dabar Lietuvoje įvyktų režimo pakeitimas, tai nauja valdžia turėtų atlikti apsivalymą nuo tų, kurie tiek metų išdavinėjo šalies interesus, parsidavinėjo, vogė, vykdė lietuvių tautos ekonominį ir socialinį genocidą. Ir jei tik būtų galimybė tremti, irgi tremtų. Tik kad Lietuva maža ir tremti nėra kur. Todėl sodintų į kalėjimus.

        • Kemblys:

          Jau aišku kuo tu pasirašinėjai anksčiau 🙂
          Vėl tą pačią ‘istrebitelių’ (rus. ‘naikintojų’) dainelę trauki 🙂

          Priminsiu tau, kad rusų pakalikai ‘stribai’ kovojo už komunistinį ‘rytojų’, kurio jiems nereikia šiandien, kai patys tapo kapitalistais.
          PASIPRIEŠINIMO KOVŲ DALYVIAI liejo savo kraują nelygioje kovoje su atėjūnais rusais ir lietuviais išdavikais.

          • N:

            Kas aišku? Nieko tau neaišku. Kovoti reikia mokėti ir tam reikalinga galva ant pečių. O bėgti su šautuvu į miškus ir bandyto kovoti su šalimi, kuri užėmė pusę Europos ir sutriuškino fašistus, galėjo tik tie, kas nemąsto. Taip kad ginkluota kova tik iššaukė dar didesnes represijas, nei jos būtų buvusios. Ir aukos buvo beprasmės. Nes ir ne jų būtų atėję 1990-ieji ir būtų lygiai tas pats atsitikę.Bet kiek gyvybių būtų išgelbėta ir likę Lietuvoje, o ne ištremti ar žuvę, kurių vieton atvyko kolonistai iš rytų.

            • Kemblys:

              Garbė tiems Vyrams ir Moterims, kurie pakilo į nelygią kovą už savo Tautą ir Tėvynę!

              Tu ,,N” , nesuprasi – tu ne vyras. Tu savo dukrą, žmoną, mamą paklotum atėjūnams………..

              • N:

                Paistalai. Kovoti reikia tik tada, kai yra tikimybė laimėti. O be prasmės mirti daug proto nereikia.

                • Kemblys:

                  Atsakinėji į PAISTALUS? 😀

                  Lietuvoje mažiau rusiškų rusakalbių, nei Latvijoje ar Estijoje – nesaugu buvo, nes vyko Pasipriešinimo Kovos.

                  • N:

                    Kliedesiai visiški. Durnus kaimo bernus Amerikos balsas nuvedė skerdyklon. Ant kiek reikia būti bukiems, kad visiškai nesigaudyti, jog šalis (TSRS), nugalėjusi Vokietiją ir užėmusi pusę Europos negali būti nugalėta kelių tūkstančių kaimiečių su pagaliais ar šautuvėliais.

                    • Kemblys:

                      Graudu tavo ‘išmintį’ skaityti.
                      Užeitų tie RUSIŠKI (būdvardžiai rus.: RUSKIE, RUSKII), pats žinai, žagintų tavo dukrą, žmoną, mamą, galėtum jiems aiškinti, kad tu esi jiems savas – degtinės pats jiems įpiltum 🙂

                      Vyras privalo ginti Tėvynę nuo atėjūnų – taip Gamtos surėdyta! Važiuok į tą savo Rusiją – tu ten nepritapsi, vadins ‘fašistu’.

  9. Amelija:

    Netrnikit , ponas Vaiškūnai, mano komentarų, nes jie nei ciniški, nei prieš konstitucinę Lietuvos santvarką, nei įžeidžiančio pobūdžio. Visų jų dublikatai išsaugomi, tad ne manęs bijokite, o visai kitų asmenų, keičiančių savo IP ir raginančių perversmui. Ne už mano nuomonę gali tekti atsakyti…

  10. Žmogus:

    Na su kainomis Jūs stipriai perlenkėte. Tuborg alaus skardinė kainuoja 2,5 kronos,t.y. dešimt kartų mažiau, nei jūs teigiate matę forume. Nebent forumą organizavo naujalietuviai. Bet minimali alga Danijoje septynis kartus didesnė,nei Lietuvoje. Arba Jūs galvojate,kad Danijoje lietuviai negyvena ir nedirba, arba manote, kad lietuviai nėra pabuvoję Danijoje. Vistiek,ponas autorius atrodo taip pat,kaip ir forume dalyvavę “mokslininkai”,kuriems diplomus nupirko tėvai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *