Pilypas Orlykas ir Pirmoji Ukrainos Konstitucija (0)

Pylypas Orlykas | en.wikipedia.org nuotr.

Pylypas Orlykas | en.wikipedia.org nuotr.

Pilypas Orlykas – vienas iškiliausių kazokų laikmečio Ukrainos valstybinių-politinių veikėjų, Ukrainos etmonas emigracijoje, Ivano Mazepos bendražygis ir jo reikalo tęsėjas.

Pilypas Orlykas gimė 1672 m. spalio 11 d. čekų-lietuvių bajorų šeimoje, gyvenusioje Vilniaus krašto Ašmenos apygardos Kasutos kaime (šiuolaikinės Baltarusijos teritorija). Jo tėvas Stepanas, lenkų kariuomenės karininkas, katalikas, ilgai tarnavo lenkų-lietuvių kariuomenėje.

Mažojo Pilypo motina – Irina Malachovska buvo kilusi iš kilmingos stačiatikių Lietuvos-Baltarusijos didikų, „Hrymala“ herbo turėtojų giminės.
Pilypas mokėsi pirmiausia Kasutos kaimo (Baltarusija) mokykloje prie Šv. Bazilijonų vienuolyno, o vėliau tęsė mokslus Vilniaus jėzuitų akademijoje.1680-jų metų pabaigoje Orlykų šeima persikėlė į Ukrainą, kur jaunasis bajoraitis įstojo į Kijevo Mohylos akademiją, kuri tuo metu tapo vienu iš prestižiškiausių švietimo ir kultūros institucijų Rytų Europoje. Akademijos sienose būsimasis etmonas parodė ypatingą talentą užsienio kalboms, teologijai, istorijai, logikai, retorikai, poetikai.

Nuo 1694 iki 1700 metų  P. Orlykas tarnavo konsistorijos raštininku Kijevo metropolito kanceliarijoje.

1698 metų lapkritį jis veda pulkininko Pavelo Gercyko dukterį Haną ir per savo uošvį užmezga artimus ryšius su Ukrainos kazokų valstybės valdžios pareigūnais ir pačiu etmonu I. Mazepa.

1707 metu rudenį Pilypas Orlykas tampa generaliniu raštininku, antru po etmono Ukrainos kazokų valstybės pareigūnu.

Penkių kalbų mokėjimas, gili erudicija, aukšto europinio lygio išsilavinimas, įgimtas poetinis talentas leido P. Orlykui per trumpą laiką tapti Etmono I. Mazepos „dešiniąja ranka“. Jam buvo patikėti slapčiausi  etmono reikalai, tokie kaip slaptas susirašinėjimas su Lenkijos ir Švedijos politinių ratų atstovais. Kaip tik šiuo metu P.Orlykas prisiekė Mazepai ištikimai remti jo pastangas siekiant Ukrainos nepriklausomybę  ir jungiant į vieną valstybę Kairiojo ir Dešiniojo krantų Ukrainą bei Zaporožę. Jis liko ištikimas šiai priesaikai visa gyvenimą.
Kaip tik šiuo periodu sustiprėjo Rusijos vyriausybės priespauda Etmonijai. Sužinojęs apie Petro I planus likviduoti etmoniją ir kazokų santvarką, I. Mazepa pradėjo slaptas derybas su švedais ir lenkais.

1709 metų pavasarį buvo sudarytas susitarimas tarp Švedijos karaliaus Karlo  % ir Mazepos, numatantis Ukrainos valstybinės nepriklausomybės atstatymą sąjungoje su Švedija.

1710 m. balandžio 5 d. prie Benderų bendroje Taryboje, dalyvaujant visai vyresnybei, zaporožiečiams, registriniams kazokams Pilypas Orlykas buvo vienbalsiai išrinktas Etmonu.

Tada pat tarp Etmono, vyresnybės ir zaporožiečių buvo sudaryta sutartis „Zaporožės kariuomenės teisių ir laisvių Paktai ir Konstitucijos“, kuri reglamentavo valstybinį etmonijos gyvenimą. Vėliau šis dokumentas gavo vardus: „Pilypo Orlyko Konstitucija“, „Zaporožės kariuomenės teisių ir laisvių Konstitucija“. Jos surašyme dalyvavo: P. Orlykas, H. Gercyk, A. Voinarovskis, K. Gordijenko. Šį dokumentą sudaro įžanga ir šešiolika punktų, arba paragrafų. Tekstas buvo parengtas lotynų ir tų laikų literatūrine ukrainiečių kalbomis.
Konstitucijos preambulėje buvo schematiškai išdėstyta Ukrainos tautos ir Zaporožės kariuomenės istorija. Čia buvo tvirtinama, kad „kazokiška liaudis“ buvo Kijevo valstybės įkūrėja. Buvo kalbama apie tai, kad Maskvos kunigaikštystė, pažeidusi prisiimtus įsipareigojimus Ukrainai, bandė likviduoti Zaporožės Kariuomenės teises ir privilegijas ir paversti ją reguliariąja kariuomene ir atimti iš jos valdžią bei „uždėti vergo jungą laisvai tautai, kuri niekam neleido savęs užkariauti ginkluota jėga“. Šiomis sąlygomis Zaporožės Kariuomenė buvo priversta ginti ukrainiečių tautos teises ginklu.
Iškart po išrinkimo etmonu Orlykas pradėjo plačią diplomatinę veiklą, turėdamas tikslą išlaisvinti perpus padalintą Ukrainą nuo rusų ir lenkų valdžios. Tuo pat metu etmonui pavyko prikalbinti Turkijos sultoną Achmedą   kariauti su Rusija. Be to, jis sudarė sutartis dėl bendrų veiksmų su Švedijos karaliumi Karoliu % ir Krymo chanu Davlet-Girėjumi . Šių sutarčių pasėkoje 1711 m. sausio pabaigoje P.Orlykas su šešiolikos tūkstančių kazokų ir totorių būriu pradėjo karo žygį tikslu išlaisvinti Dešiniojo kranto Ukrainą nuo rusų.

Jį džiaugsmingai pasitinka žmonės, į jo pusę pereina kazokai. Be jokių pastangų jis užima Umanę, Boguslavą, Korsunį, o štai tvirtovės prie Bilaja Cerkva šturmas užsitęsia. Ir čia išdavikiškai pasielgė totoriai: puolė plėšti žmones, varyti juos į nelaisvę, be to, etmono nepalaikė, kaip buvo žadėję, ir švedai. Pyktis, apmaudas, neviltis apėmė etmoną, kartu su savo vyriausybe jis 1711 m. balandžio gale buvo priverstas grįžti į Benderus. Tuo metu rusai, kurie puolė pavymui, priėjo net iki Pruto upės, bet čia jų laukė nesėkmė. Maskvos armija buvo apsupta turkų ir jos kapituliavimas buvo neišvengiamas.

Nors ir lydimas materialinių nepriteklių ir sunkių gyvenimo sąlygų, etmonas visada prisiminė Ukrainą ir įdėmiai stebėjo tarptautinės situacijos raidą, ieškojo bet kokios progos, kad iškelti Ukrainos išlaisvinimo reikalą į tarptautinį lygmenį.  Jis nuolat ieško galimybės sukurti antirusišką koaliciją. 1718 metų žiemą mirus Karoliui  % atsirado viltis sudaryti Europoje stiprią antirusišką koaliciją.

Neužsilaikydamas Švedijoje, Pilypas Orlykas palieka šiaurę  ir su šeima iškeliauja per Vokietiją ir Prahą į Vroclavą. Etmonas bando vesti derybas su didžiųjų valstybių vadovais, rašo jiems laiškus, kuria politinius projektus tikslu sudaryti antirusišką koaliciją ir tokiu būdu išlaisvinti Ukrainą.

Rusijos slaptoji tarnyba pradėjo tikrą etmono medžioklę, siekdama jį sunaikinti.
Bet etmonas neapleido politinių reikalų. Bendravo su užsienio konsulais ir diplomatais, susirašinėjo su Europos valdovais, toliau bandydamas atgaivinti  susidomėjimą „Ukrainos reikalu“, kuriam skyrė visą savo gyvenimą.
Karas, Švedijos paskelbtas Rusijai 1741 metais, šiek tiek pakėlė nusivylusio etmono emigranto dvasią, bet Turkija atsisakė kariauti su Maskva. Ukraina virto dar baisesniais griuvėsiais – milžiniška žaizda visos Europos kūne.
1742 m. gegužės 26 d. svetimam krašte, Jasuose, vienišas ir neturtingas Pilypas Orlykas mirė.

Štai toks etmono emigracijoje, pirmosios pasaulyje Konstitucijos kūrėjo, patrioto, Ukrainos sūnaus likimas, kuris yra Ukrainos tautos pasiaukojimo kovojant už  nepriklausomybę pavyzdys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: