Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės (2)

A.Solomino (DELFI) nuotr.

Kalbininkai tvirtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.

Taip teigiama Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstame rašte.

„Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą“, – teigia lituanistai ir atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas.

Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkų, jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra, ir priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema: „Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių  asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wroblewski, Želažnik ar Želaznik, Pečko ar Pieczko, Žultkievič ar Žoltkiewicz.“

Seimo komitetui bei VLKK adresuotame laiške mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitų valstybių praktiką. Pavyzdžiui, Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes, Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

„Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 m. numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą, bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja“, – pažymi mokslininkai.

Anot jų, jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje. Pavyzdžiui: Gulbinas –> Gulbinovič –> Gulbinowicz; Daugėla –> Dovgialo –> Dowgialo ir pan.

„Europoje iki šiol vykta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra sudedamoji jos dalis. Anot specialistų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“. Jų teigimu, jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomone, asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.

Pasak kalbininkų, išimtys galėtų būti taikomos asmenims, turėjusiems teisinių ryšių su kita valstybe – buvusiems kitų valstybių piliečiams. Kitų asmenų kitakalbiai asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų atsirasti nebent greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba.

Kalbos specialistų teigimu, dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Nors lietuvių kalboje – žiniasklaidoje, mokslo veikaluose – galima sutikti nelietuviškų rašmenų, jie, kalbininkų teigimu, yra kitų kalbų citatos, o ne lietuvių kalbos faktai. Kadangi Lietuvos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės šalies kalbos faktai, jiems ši pastaba negalioja.