M. Giraitė. Sumaišytų iškabų metas (5)

zemesvardu.ltReferendumui artėjant

…Vaikystėje skaičiau tokią H. K. Anderseno pasaką „Apie tai, kaip vėtra sumaišė iškabas“. Tikrai vaizdingai papasakota apie senų laikų Danijos miestą, kuriame labai svarbu buvo iškabos. Kai meistras, artelė ar dirbtuvės keldavosi į kitą vietą, įvykdavo iškilminga iškabos pernešimo šventė, lydima vaidinimų, šokių, bufonadų, muzikantų ir karnavaliniais rūbais apsitaisiusių juokdarių. Iškabos palydėti susirinkdavo visas miestas. Apie šventę ilgai kalbėdavo, dalindavosi įspūdžiais, seneliai pasakodavo anūkams…Iškabos buvo labai svarbios andainykščiams miestelėnams, nes tik pagal jas jie buvo įpratę orientuotis, kur kokia gatvė ar pastatas – bažnyčia, teatras, rotušė ir kt.

O štai vieną naktį atūžė tokia smarki audra, kad lankstė metalinius bokštų smaigalius, ardė stogus, plėšė iškabas ir… jas sukeitė.  Statinių dirbėjo iškaba atsidūrė ant „Damų mados“ pastato, o didelis meniu „Krienų sriuba ir įdaryti kopūstai“ – ant teatro, kurio niekas nelankė. Miestiečiai, pamanę, kad toks naujo spektaklio pavadinimas, puolė pirkti bilietų… Gudri buvo toji audra, iškabų sukeitimas vertė miestelėnus slapčia šypsotis lyg supratus ilgai slėptą teisybę – na, kaip kitaip, jei gaisrininko būdelė atsiritino prie vartelių varguolio, iš gaisro išgelbėjusio tris žmones, o barzdaskučio lenta su dubeniu – ant pasipūtusio justicijos tarėjo durų… Nekalbant jau apie liesą silkutę, pakibusią prie itin reikšmingo laikraščio redakcijos… Ta itin šmaikšti audra smagiai padirbėjo visame mieste. Ilgai, ai, kaip ilgai, gyventojai svarstė visą šią iškabų sukeltą sumaištį, ypač tas senukas, kurio vardu pasakininkas atpasakojo anuos senus įvykius…

Senus įvykius…  Bet, pasirodo, visa, kas sena, pasikartoja. Jau kuris laikas jaučiuosi gyvenanti tarp sumaišytų iškabų. Juk mes patys esame nelyginant miestai, susidėlioję savyje, savoje Dvasioje orientyrus – „iškabas“, kas yra gera ir gražu, o kas nedera, kas – melas, o kas – tiesa…  Kas – vertinga, o kas – tuščia, praeina kaip niekas. Bet štai atlėkė pasaulio vėjas aštrus, kandus, šaltas… Bejausmis viesulas, apsimetąs jausmingu ir geru. Jis pučia be perstojo ir taip uoliai maišo mūsų protus, kad garbūs valdžios vyrai valandų valandas aptarinėja, kas yra šeima, kas tėvas su motina, kas vyras, kas moteris, kada prasideda vaikas ir t.t., ir t.t. Tam svarstymui nesimato pabaigos, visiškai susikeičia sąvokos ir mes kaip andainykščiai Danijos miestelėnai liekame vėjo išūžtomis ausimis, išsižioję bei triną akis…

Gudresnieji susivokia greitai – jie patiki ar apsimeta tikintys vėjo naujovėmis, gūsis juos pakelia aukštyn ir neša, neša virš tų mažutėlių, tokių senoviškų, nemadingų, vis dar apsikabinusių Jėzaus Knygelę…  Vis dar ieškančių garbingumo, doros, Tiesos, Dvasios laisvės, tarnystės Tėvynei…

Ak, ta Jėzaus Knygelė, tikriausiai guodė kažkada mūsų knygnešėlius vargetas, narsuolius biednužius sukilėlius, partizanus, šąlančius žeminėse, tremtinius tolimose lagerių kankyklose, sausio 13-osios gynėjus, žvelgiančius į žvėrišką istorijos vėjo artumą…

Jėzaus Knygelė stiprino Ukrainos Maidano gynėjus… Atsimenu tą naktį – ypatingo pavojaus artimybėje keturių bažnyčių atstovai kas valandą meldėsi drauge su aikštėje susirinkusiais. Išbudėjau drauge su jais internetinėje erdvėje baisėdamasi, kas gali nutikti, o jie mane drąsino. Iš aikštės centro – scenos – sklido maldų ir tikėjimo Ramybė. Ramybė sklido iš paties pavojaus vidurio – buvo matyti liepsnų barikados, it siena sustoję šarvuoti kareiviai… Tie, kas aplankė Maidaną tą aršiąją žiemą, apsakė, kaip ten lengva kvėpuoti, kaip žmonės išgyvena didelį bendrystės ir brolybės stebuklą, kaip yra pasiruošę be jokios baimės atiduoti gyvybę už Tėvynę. Jie išreiškė savo valią… JIE IŠREIŠKĖ SAVO VALIĄ.

Pavydžiu šiai tiek ugnies savyje turinčiai tautai… nes… nežinau, kokia mūsų valia. Ar mes ją išreiškiame? O gal tos valios kaip ir nebėr?

Kaip mes susmulkėjome! Susivyniojome į baisybę nuostatų ir tvarkelių.  Tapome pigūs ir niekingi – signatarų laužui uždegti reikia leidimo (gerai, kad anuomet nebuvo nustatyta valanda, iki kurios dera suspėt pralieti savo kraują už laisvę!). Taikliai rašo Erlickas, kad partizanas dabar nelabai pasistatytų žeminę, nes negautų architekto detaliojo plano…

Mes nebeskiriame idealo, didelės, pasiaukojimo vertos idėjos nuo kasdieniškų menkniekių. Kaip gėdinga… Lyg Šventą Dvasią pakeistume benzininiais žiebtuvėliais!

Ak, tas istorijos vėjas sumaišė mums iškabas. Istorijos vėjas šį kartą itin gudrus – jis sukeičia iškabas, siekdamas Vertybes išjuokti. Jam sekasi, nes štai – artėja referendumas dėl žemės, plėšte išplėštas iš lemties, iš būtinybės, o taip rimtai svarstoma apie valstybę be žemės, nebeaišku – prekė ji ar ne…

O aiškumo gal nė nebereikia, nes audžiame naują vėjo troškimą – mes būsime turtingi europiečiai! Europa, štai kas svarbiausia! Dėl to reikia mums būti kuo mandagesniems, tykiai tykiai kiūtoti, ginkdie, nepyptelint apie savus poreikius, norus ar vertybes, mat, dar pagalvos apie mus ką negero.

O istorijos vėjas gali pasiausti dar pikčiau, mes nežinome, koks ūpas apims jį po kelių ar keliolikos metų. Gal sumaišys pačios Europos riboženklius, didžiųjų miestų aikštėse supūs krūvas eurų lyg senų lapų? Kas gali žinoti? Neliks nei turtų, nei žemės…  Sakote – negali būti, pasakos?..

Bet ir mūsų laisvės svajonė sovietmečiu atrodė tiktai pasaka. Sovietija atrodė tokia niūri, tvirta ir amžina, amžina… Net H. K. Anderseno vėjas ten prapūsdavo nebent pro rakto skylutę…

Tik štai iš savo išsvajotos ir išsipildžiusios pasakos mes jau kuriame… nežinau ką. Net nenoriu mėginti įvardinti, nes labai skaudu. Ne tik man – tai daliai visuomenės, kuri, kaip ir kažkada, užgniaužia savyje tiesos troškimą ir grimzta vėl į vidinį kantrų tylėjimą…

Ne ukrainiečiai esame. Neturime kazokų kraujo.

Mūsų Maidanas – kantrybė ir ryžtas. Nesumaišykime iškabų, ateikime į referendumą dėl žemės, nes referendumas – mūsų Maidanas.

Kad būtų lengviau kvėpuoti.

Kad neliktume tik po iškaba LIETUVA…

Autorė – Maža Giraitė, irgi rašanti pasakas apie GĖRĮ, ir trokštanti jų stebuklų išsipildymo

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *