A. Lapinskas. Kur V. Tomaševskis nuves koaliciją? (4)

Anatolijus Lapinskas | delfi.lt, Š.Mažeikos nuotr.

Anatolijus Lapinskas | delfi.lt, Š.Mažeikos nuotr.

Ne kartą ir ne du Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis tvirtino, kad sovietmečiu Lietuvos lenkai gyveno geriau nei dabar. Kitais žodžiais, Rusijos okupacijos ir komunistinės santvarkos metu Lietuvos lenkai buvo laimingesni nei gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje. Taip mąstantį Lietuvos pilietį galėtume laikyti jei ne pamišėliu, tai jau bent visiškai susimaišiusį gyvenimo vertybėse ir tiesiog nekreipti į jį dėmesio.

Tarsi pajutęs, kad visuomenė į jo žodžius jau tikrai nekreipia dėmesio, V. Tomaševskis šia linkme ėmėsi jau ne žodžių, bet darbų. Jo spaudimu, o greičiau ultimatumu, valdančiųjų politinė taryba nutarė atkurti sovietinių laikų įstatymą. Turiu mintyje Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymą, priimtą 1991 01 29. Atrodytų, kad tai jau nepriklausomos Lietuvos įstatymas. Deja, ne visai. Iš esmės tai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymas, priimtas 1989 m. kapkričio 23 d., pasirašytas tuometinio Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko Vytauto Astrausko.

1991 m. sausio 29 d. jis buvo papildytas keliais straipsniais ir pavadintas jau Lietuvos Respublikos įstatymu, nors visas likęs tekstas liko nepakeistas, o Lietuvos TSR jame paminėta net septynis kartus. Kodėl reikėtų siekti tokio įstatymo sugrąžinimo?

Panašiai pernai kalbėjo ir Vytautas Landsbergis: „Grįžti prie šio įstatymo – tai grįžti į Sovietų Sąjungą. Mes pradėtume grįžti į sovietinę santvarką nuo kai kurių įstatymų reanimavimo. Tokie siūlymai grįžti prie sovietinių įstatymų gana įdomūs, rodantys, kad jų smegenys tokios ir yra. Šis reikalas turi būti iki galo atviras, nes reikia atvirai kovoti prieš siūlomas nesąmones.“

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo irgi griežtai: „tai būtų įstatymas, kuris galiojo iki Lietuvos Konstitucijos priėmimo, tai būtų beprecedentis žingsnis, tiesioginis Konstitucijos pažeidimas ir mėginimas grįžti į posovietinę erdvę, tokios situacijos, kokia siūloma, nėra nė vienoje ES šalyje“.

Aptariamo tautinių mažumų įstatymo (jis galiojo iki 2009 m. gruodžio 31 d.) pataisos buvo priimtos 1991 m. sausio 29 d., jau po Sausio 13-osios, bet vis tiek dar gręsiant mirtinam pavojui kovoti Lietuvai dviem frontais – prieš rusus ir lenkus. Paklausite – kodėl prieš lenkus? Todėl, kad dar gerokai iki Kovo 11-osios, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų vadovai lenkai, dabar juos drąsiai vadintume separatistais, pradėjo raginti savo rajonų žmones protestuoti prieš lietuvių kalbos valstybinį statusą (Konstitucijoje įteisintą 1988 m. lapkričio 18 d.), kaip neva pažeidžiantį kitakalbių teises, nors iš tiesų, lietuvių kalba iš pagalbinės statuso buvo tik prilyginta rusų kalbai, o šią pagal tą pačią LTSR konstituciją įsipareigota „mokytis ir vartoti kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“.Dėl šios neva problemos, Lietuvos lenkai ėmė steigti lenkų nacionalines apylinkes, jų buvo paskelbta apie 30. Tolesniuose planuose buvo rajonų autonomija, 1989 m. rugsėjį lenkų teritoriniais nacionaliniais rajonais paskelbti Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. Netrukus pasigirdo kalbos ir apie Rytų Lenkijos SSR SSRS sudėtyje kūrimą. 1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai buvo įteiktos „Vilniaus lenkų nacionalinio – teritorinio krašto administracinio – teisinio statuso pagrindinės nuostatos“. Taip buvo rengiamasi sukurti kažką panašaus į dabartines separatistines Ukrainos Donecko ir Lugansko liaudies respublikas.

Štai tokiomis aplinkybėmis, siekiant stabilizuoti politinę ir karinę padėtį (jau buvo ir ginkluotų separatistų būrių) buvo priimtos Tautinių mažumų įstatymo pataisos, neturinčios analogijų tarptautinėse konvencijose ir gretimų šalių įstatymuose. Taip pat ir būsimajame Lenkijos tautinių mažumų įstatyme, jis buvo priimtas net 15 metų vėliau nei Lietuvoje – 2005 metais.

Kas buvo numatyta 1991 m. Lietuvos tautinių mažumų įstatyme? Jame Lietuva įsipareigojo garantuoti tautinėms mažumoms teisę ne tik mokytis gimtąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir turėti „grupes, fakultetus  ir filialus  aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus bei  kitus tautinių  bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus”.

Kokie tie poreikiai? Jei turėsime mintyje mokytojus, tai tuomet reikėtų steigti visą aukštąją mokyklą lenkų švietimo poreikiams, t.y. rengti tikybos, etikos, anglų, istorijos, matematikos, fizikos, geografijos, muzikos, kūno kultūros ir kitų dalykų mokytojus lenkus (lietuvių mokytojų lenkai į mokyklas neįsileisdavo). Kiti svarbūs poreikiai, matyt, galėjo būti teisėjai ir advokatai, gydytojai ir slaugos specialistai, nes nemokančius lietuvių kalbos lenkus lietuviai esą galėjo blogai nuteisti ir blogai gydyti. Beje, Lenkija kažkada siūlėsi į Lietuvą komandiruoti šimtus lenkų gydytojų ir advokatų, kad šie teisingai gydytų ir gintų savo tautiečius. Visa tai, aišku, būtų nesąmonė, bet atstačius senąjį įstatymą, lenkai to galėtų reikalauti.

Kaip ir dar vieno dalyko: „Administracinių teritorinių  vienetų, kuriuose  kompaktiškai gyvena  kuri   nors   tautinė   mažuma,   vietos   įstaigose   ir organizacijose greta  valstybinės  kalbos  vartojama  tos  tautos mažumos (vietinė) kalba“. Atkreipkime dėmesį, Europos tautinių mažumų konvencijoje sakoma, kad mažumos kalba gali būti vartojama „santykiuose tarp šių asmenų ir administracinės valdžios“. Taigi, Europoje kreiptis į administracinę valdžią galima ir mažumos kalba, tačiau pačiose įstaigose vartojama tik oficiali valstybės kalba. Beje, lygiai tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lenkijos mažumų įstatyme: kreiptis galima, bet valstybinėse įstaigose vartojama tik valstybinė kalba.Jeigu Lietuvoje būtų atstatytas senasis tautinių mažumų įstatymas, tuomet lenkai ir rusai galėtų reikalauti vartoti jų kalbas ir kasdienėje įstaigų veikloje – įvesti daugiakalbę savivaldybių raštvedybą, medicinos įstaigose rengti dvikalbius ar trikalbius gydytojų konsiliumus, teisėjams ir advokatams kalbėti skirtingomis kalbomis, žodžiu, imti statyti Babilono bokštus. Į ką pavirstų Lietuva? Kai dėl daugiakalbių informacinių užrašų, jie irgi minimi įstatyme, tai gatvių pavadinimus tuomet reikėtų rašyti ir rusiškai, tai taptų jau tiesioginiu reokupacijos ženklu.

Tai dar ne visos Politinės tarybos naujienos. Anot paties V. Tomaševskio, „koalicija sutarė, kad bus pritarta po pateikimo pono Kirkilo ir ponios Šiaulienės įstatymui dėl pavardžių rašymo“ ir dar patikslino, kad tai yra „pataisos dėl pavardžių dokumentuose rašymo originalo kalba“.

Keistas susitarimas, nes ir dabar, remiantis 1991 m.Lietuvos AT nutarimu „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Pavyzdžiui, jeigu Lenkijos pilietis priimtų Lietuvos pilietybę, jo pavardė lietuviškame pase būtų rašoma originalo kalba. Tačiau šis nutarimas nenumatė situacijos, kai Lietuvos Respublikos piliečiai visai legaliai įgytų nelietuviškos formos pavardes, pvz., lietuvaitė ištekėtų už užsieniečio, ir tuomet norėtų savo naująją pavardę rašyti kitais lotyniško pagrindo rašmenimis.

Būtent tokioms situacijoms skiriamas „pono Kirkilo ir ponios Šiaulienės įstatymas“. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo pavardė Vardų ir pavardžių rašymo taisyklių nustatyta tvarka rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, jeigu pavardė šiais rašmenimis įrašyta dokumento šaltinyje“. Vadinasi, ne tik užsieniečiai, bet ir Lietuvos piliečiai galėtų pretenduoti į pavardę „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“, jeigu turėtų tinkamą dokumento šaltinį.

Kas gali tuo šaltiniu būti? Tai „Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas arba išduotas asmens ar kitas dokumentas, kuriuo remiantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas“.

Įstatymo aiškinamajame rašte tas šaltinis aiškiai įvardijamas: tai dokumentas, „kuriame pavardė įrašyta lotyniško pagrindo rašmenimis, pvz., užsieniečių sutuoktiniams, jų vaikams“. Tokiu būdu įstatymas iš esmės skiriamas lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių ir pasirinkusioms vyro pavardę, taip pat tokios šeimos vaikams.

Tačiau iš kitų V. Tomaševskio pasisakymų aiškėja, kad jo nuomone, įstatymas būtų skirtas ir Lietuvos lenkams, norintiems dokumentuose rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis. Deja, čia koją pakištų šaltinio problema. Teoriškai juo galėtų būti koks nors Lenkijos okupacijos metais išduotas dokumentas. Tačiau jame nebūtų jokių įrodymų, kad tai nesulenkinta arba parinkta artimiausia panaši į lietuvišką lenkiška pavardė.

Tarpukario metais Vilniaus krašte niekas nesuko galvos, kaip užrašyti lietuvio pavardę lietuviškomis raidėmis ir, tarkim, Pilypaitis automatiškai virsdavo Filipowicz, Matulis – Matulewicz, o Žvirblis skrisdavo visai į dausas – Wróblewski. Aktyvaus dabartinio Vilniaus krašto veikėjo Ryšardo Maceikianeco nuomone, tarpukario metais „prievarta įjungus Vilniaus, LDK istorinės sostinės, kraštą į Lenkijos sudėtį, to meto valdžia nebuvo labai išranki dėl priemonių, kuriomis siekė sulenkinti tą teritoriją, įskaitant gyventojų vardus ir pavardes“. Taigi aišku, kad patikimų žinių, kad Lietuvos „lenkai“ buvo lenkai nėra, tuo pačiu ir šaltinio nėra.

Šiame kontekste didžiausia nuostabą kelia vienos užsienio valstybės pozicija, kuri aktyviai kišasi į Lietuvos piliečių pavardžių darybą. Birželio 11 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis  (Radoslaw Sikorski) Lenkijos Senate skaldė žaibus: „Lenkija laukia aktualiausių lenkų mažumos problemų sprendimų, tokių kaip vardų ir pavardžių rašyba ir dvikalbių vietovių pavadinimų“. „Tautinių mažumų teisių pažeidimai neatitinka tarptautinių standartų“. „Lenkija šį reikalą atidavė ESBO komisaro tautinių mažumų klausimams arbitražui“ (gerai, kad ne Maskvos arbitražui…).

Šimtą kartų buvo aiškinta ir patvirtinta, kad Lietuva atitinka visus tarptautinius standartus, tačiau lenkams vis negana. Įdomiausia, kad toje pačioje kalboje R. Sikorskis apžvelgė lenkų padėtį Baltarusijoje ir išvardijo čia gyvenančių lenkų bėdas: draudimą legaliai veikti Baltarusijos lenkų sąjungai(!), drastiškus lenkų švietimo apribojimus: 300 tūkst. lenkų – dvi mokyklos(!), bet dėl to kreiptis į ESBO, jos narė yra ir Baltarusija, Lenkijoje niekas negalvoja. Kaip čia su dvigubais standartais? Dar vienas palyginimas: Ukrainoje visų jos piliečių, tarp jų – rusų ir lenkų, pavardės pasuose rašomos tik ukrainietiškais rašmenimis. Nei rusai, nei lenkai dėl to pretenzijų nekelia.

Baigdamas vėl Lietuvos lenko R. Maceikianeco, dar prieš keletą metų sakyti žodžiai: „Mūsų kuklia nuomone, tiktai lietuviakalbiai Lietuvos žmonės turi teisę nuspręsti, ar apskritai reikia keisti… jų gimtąją kalbą, kuri kartu yra ir mūsų valstybinė kalba. Ir tai nėra diskusijų tema ar dalykas, dėl kurio lenkai turėtų daryti spaudimą, juolab prisimenant istorinius lenkų ir lietuvių santykius“.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: tampax'as Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: