A. Katilius. Tremtinio užrašai (1)

tremtinio-uzrasai-knyga2Artėjant birželio 14 d., Gedulo ir Vilties dienos minėjimui, spausdiname kelias ištraukas iš Algimanto Katiliaus knygos „Tremtinio užrašai“ kurią 2013 m. išleido leidykla „Gimtasis žodis“ (sudarytoja Rasa Bačiulienė).

Knygą galima įsigyti leidykloje „Gimtasis žodis“: el. paštas : info@gimtasiszodis.lt, tel. +370 527 25352 (vadybininkė Violeta).

Ištraukas iš knygos „Tremtinio užrašai“ birželio 14 d. 14 val. Gedulo ir vilties dienos minėjime prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo skaitys aktoriai.

***

Algimantas Juozas Katilius (gim. 1929 m. sausio 2 d. Kaune) yra Juozo Katiliaus (nuo 1945 m. – Vytauto Vaitiekūno, 1902–1984), teisininko ir politiko, vėliau vieno iš VLIK‘o įkūrėjų, lietuvių išeivių JAV veikėjo, ir Anelės Katilienės (Šaltenytės, 1897–1986), Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo referentės, sūnus. 1941 m. birželio 11 d. dvylikametis Algimantas pradeda rašyti dienoraštį, o vos už 3 dienų prasideda didysis trėmimas, nulėmęs inteligentų šeimos iš Kauno likimą. Tremtyje motinai su keturiais vaikais tenka praleisti iš viso 17 metų. Tad šios knygos pagrindą ir sudaro paauglio dienoraščiai, papildyti prisiminimais, užrašytais pabėgus iš tremties į Lietuvą. Kai kurie tremties periodai papasakoti dabar, kad sudarytų nuoseklią tremtinio gyvenimo istoriją.

Ši knyga unikali keliais atžvilgiais: pirmiausia, tai autentiški dienoraščiai, išsaugoti daugiau nei 70 metų, kuriuose atsiskleidžia kaip iš dvylikamečio svajotojo, nuotykių ištroškusio paauglio gyvenimo sunkumai tremtyje, alinantis darbas, skurdas, nepritekliai, nuolatinis alkis ir neįtikėčiausi nutikimai kalėjime tarp nužmogėjusių nusikaltėlių subrandina aštuoniolikametį beveik suaugusį vyrą.

Tai taip pat unikalus liudijimas apie istorines to meto realijas. Paauglio dienoraštyje kruopščiai aprašyta sibiriečių buitis bei papročiai. Dienoraščio puslapiai išmarginti piešiniais, kaip atrodo sibiriečių žeminės, kuriose teko glaustis tremtiniams. Vaikas stropiai fiksuoja ir gandus ar skurdžias naujienas apie karo eigą, kurios pasiekia atokų užkampį, pateikia savo pasvarstymus apie didžiąją politiką. Dienoraštyje užfiksuotas ir šeimos gyvenimas, ypač daug dėmesio skiriama broliui Emanueliui Katiliui, būsimam žymiam dailininkui (1926–1997). Vėliau paaugliui tenka stoti prieš teismą ir beveik porą metų praleisti įvairiose SSRS įkalinimo įstaigose bei nepilnamečių kolonijose.

Tremtinio užrašai

/…/

Mūsų kupė buvo nedidelio ūgio, žemesnis už mane, labai judrus ir apsukrus, linksmom rudom akim ir rusvais plaukais berniokas. Manau, jis norėjo pasipuikuoti prieš „atamanus“, pasirodyt „blatnas“ ir vertas pagarbos, nes labai kabinėjosi prie silpnesniųjų, užgauliojo, provokavo muštynes, barnius, stumdėsi. Laukiau, kada ateis ir mano eilė… Ir sulaukiau! Kažkaip jis pradėjo šūkaut, kad Rusijoj tvarkosi visokie kitataučiai, o rusai engiami savo tėvynėj, kad kitataučius reikia pamokyt, kad dėl jų kilo karas… Priėjęs prie manęs, patraukė už kaklo:

– O tu iš kur? Lietuvis? Gal nori paragaut rusiško kumščio? – provokavo muštynes rusiukas.

Mano kraujas užvirė. Supratau, kad nusileist, praleist tokius užgauliojimus negirdom negalima! Netaręs nė žodžio aš stipriai stumtelėjau jį nuo savęs, jis net suklupo, tačiau tuoj pat mėgino mane pulti, mojuodamas kumščiais. Tąkart jį sulaikė kiti kaliniai:

– Čia ne vieta muštynėms! Pasodins į karcerį, nubaus visą kupė! Bus progų jums pasimušti! Baikit!

Dar ilgai provokatorius muistėsi ir prisiekinėjo, kad su manim susidoros, atkeršys, išmuš dantis, primuš iki sąmonės netekimo, kai tik atsidursime kalėjimo kameroj! Galėjau džiaugtis nebent tuo, kad mano šalininkų buvo daugiau. Jie mane drąsino, kurstė nebijoti, kad tikriausiai su juo susitvarkysiu, nes atrodau stipresnis. Kai kas mėgino mane mokyti: tu pulk pirmas, spausk jį į kampą, taikyk į nosį, spirk į koją žemiau kelio. Stengiausi neaštrint padėties, tylėjau, bet į tiesų klausimą, ar sutinku muštis, ar pasiduodu iš anksto, buvau priverstas atsakyti, kad sutinku muštis. Tai jau garbės reikalas! Nors bijojau, nes nebuvau patyręs mušeika, niekas manęs nemokė, jaučiausi šiek tiek nusilpęs, bet pasirodyti bailys negalėjau. Norėjosi kuo greičiau šį reikalą baigti. Būgštavau, kad praeis mano pyktis, o su juo ir narsa. Vaikai neleido užsimiršti iki pat Novosibirsko kalinių paskirstymo kalėjimo, kuriame atsidūrėme kitą dieną. Ilgai negalėjau užmigti. Dar turėjau vilčių, kad mus išskirs, pasodins į skirtingas kameras, kad mano skriaudikas pats atsisakys muštynių arba užmirš, o aš tikrai jam nepriminsiu…

Novosibirske visus nepilnamečius suleido į didelę tuščią kamerą, kurios viduryje kūrenosi didžiulė krosnis su dūmtraukiu iki lubų, šalia mėtėsi truputis malkų ir stovėjo pora kibirų akmens anglių, didelė metalinė kačerga. Pasakė, kad mes čia laikinai, kad po pirties ir dezinfekcijos būsime išskirstyti į nuolatines kameras.

Vos tik sargai mus paliko vienus, mano skriaudikas priėjo prie manęs ir kumštelėjo į petį:

– Neužmiršai? Laikas atsiskaityt! Stokis ir ginkis!

Laukiau šios minutės, bet ne taip greitai ir ne taip staiga. Tačiau pasirinkimo nebuvo. Apsidairiau – niekas nemėgino kištis, ramint, taikyt! Atvirkščiai – mus supo smalsūs, raginantys pradėti muštynes veidai. Jiems tai buvo įdomus spektaklis, o mes atsidūrėme gladiatorių rolėse…

Atsistojau. Jis puolė mane labai staigiai, tuoj pat apkabino rankomis per liemenį ir galva smogė man į smakrą iš apačios „nokautuojantį“ smūgį. Aš virtau, bet orientacijos nepraradau, rankomis užsikabinau už jo kaklo ir patraukiau užpuoliką kartu su savimi. Dabar mudu voliojomės ant grindų, aš „užrakinau“ jo galvą savo rankų kilpoj ir spaudžiau prie krūtinės smaugdamas. Jis muistėsi, galva daužydamas man veidą, o rankomis plėšydamas mano marškinius ir nagais draskydamas odą. Nieko kito negalėjau daryti, tik tvirčiau spausti jo kaklą, smaugti. Ištaikęs momentą, staiga viena ranka kelis kartus smogiau kumščiu jam į veidą. Pataikiau į nosį, nes pamačiau kruvinus savo sudraskytų marškinių skutus, kruvinas rankas. Dar nesupratau, kieno tai kraujas, bet priešininkas sutelkė jėgas, tad užspaudžiau jo kaklą dar stipriau. Aplinkui girdėjosi šauksmai:

– Duok jam! Negailėk! Jis juk tavęs nepasigailėtų! Atkeršyk už visas skriaudas!

Man pasirodė, kad jis kažkiek nurimo, ne taip aktyviai priešinasi… Išsigandau, kad nepersistengčiau, nepasmaugčiau! Paleidau jį, pašokau ir mėginau pasitraukti, bet jis puolė šaukdamas, kad užmuš mane. Atrodėme baisiai: iš jo nosies lašėjo kraujas, akys buvo pasruvusios krauju, lūpos pamėlę, plaukai sukruvinti ir sulipę, mano marškiniai sudraskyti į skutelius, abu išsitepę jo krauju… Man skaudėjo smakrą, jaučiau, kad tinsta vienas paakys, kad apdraskytos rankos ir nugara.

Bet muštynės dar nesibaigė. Jis čiupo prie krosnies stovėjusią kačergą ir mojuodamas ja artėjo prie manęs:

– Na, dabar tau galas! Ištaškysiu smegenis! – įsiutęs rėkė mano persekiotojas.

Jau ir kameros kolegos subruzdo:

– Nusiraminkit! Su kačerga kiekvienas drąsus! Muštynės turi vykti pagal taisykles! Baikit! – girdėjosi  balsai, bet puolėjas neklausė.

Nebuvo kitos išeities: gelbėdamasis puoliau bėgti aplink kameros vidury stovėjusią krosnį. Jis mane vijosi, vis mojuodamas kačerga ir šaukdamas „užmušiu“, „užmušiu“. Taip apsukome porą ratų. Buvau rimtai išsigandęs, nes niekas kameroje nemėgino jo sulaikyti, o žodžių jis neklausė. Mano laimei, įsikišo mano „angelas sargas“: subraškėjo atidaromos kameros durys ir sargybinis liepė visiems eiti į pirtį. Mūšis pasibaigė nepaskelbus nugalėtojo. Tiesa, mano priešininkas pažadėjo su manim vis tiek atsiskaityti, įrodyti savo pranašumą, bet iš tikrųjų po muštynių manęs vengė, nebesikabinėjo ir neįžeidinėjo, žydu nebevadino. Taigi, lyg ir laimėjau… Kita vertus, juk viskas „kabėjo ant plauko“: jeigu nebūtų netikėtai nutrauktos muštynės – kuo galėjo viskas baigtis, niekas niekad nesužinos…

Kai mus, sukruvintus ir sudraskytais drabužiais, pamatė prižiūrėtojas, pasakė:

– Ech, jūs! Gaidžiukai! Radot vietą ir laiką suvedinėt sąskaitas! Pirtis jus išgelbėjo, būčiau į karcerį pasodinęs!

Aš vis dar bijojau savo priešininko. Bijojau, kad nepultų tęsti muštynių, bet jis nesiartino ir jau nebegrasino užmušti. Kažką pasakodamas savo palydovams piktai žvairavo ir pirštu rodė į mano pusę. Buvo nejauku, kai pirties darbuotojai, matydami sukruvintus drabužius, klausinėjo, kas atsitiko, kas laimėjo, kieno kraujas. Mėginau meluoti, kad kraujas iš nosies bėgo…

– Ko čia meluoji! O kodėl paakys mėlynas, veidas apdraskytas?

Po pirties apsivilkau paskutinius savo marškinius iš namų, ir regimų muštynių ženklų beveik neliko. Iš sudraskytų marškinių pasidariau autus ir nosinę. Ilgiau skaudėjo smakrą ir paakys negreit sugijo. Tiesa, pasitikėjimas savimi truputį išaugo: apgyniau savo garbę, įrodžiau, kad nesu didelis bailys, kad galiu ir muštis, kai to būtinai reikia!

***

Tikrų draugų neturėjau. Aplinkiniai nepilnamečiai buvo visai kitokie, svetimi, žiauresni. Bet kuris galėjo nuskriausti silpnesnį, jeigu turės iš to naudos. Daugelis mėgaudavosi muštynėmis, konfliktais, juos kurstė. Atrodė, kad jautė malonumą išjuokdami ar pašiepdami kitus, ypač silpnesnius. O jų kalboj kas trečias žodis keiksmažodis. Nešvankios istorijos – mėgstamiausias pokalbių žanras. Privalėjau prie jų taikytis, laviruoti, kad išlikčiau.

Netvirtinu, kad visi jie buvo chuliganai ir vagys. Buvo ir tokių kaip aš, atsitiktinai papuolusių jaunuolių. Bet jie buvo tylūs, užguiti, nepastebimi, nuolat išjuokiami kalėjimo senbuvių. Pastarieji pasididžiuodami girdavosi savo „žygdarbiais“ laisvėje, pabrėždami savo žiaurumą. Kalėjimą ir koloniją jie vadino savo namais, žinojo vagių pasaulio taisykles, kalbėjo jų žargonu. Jie žinojo daug senų kalėjimo tradicijų, įvairių gudrybių; jų dėka kamerose būdavo kortos, iš duonos nulipdyti šachmatai; galėjo prisidegti susuktą „bankrutkę“ su naminiu tabaku teturėdami vatos gniužuliuką. Su jais skaitydavosi kalėjimo sargybiniai ir net vadovybė. Kažkodėl jų nebausdavo už akivaizdžius prasižengimus, už kuriuos kitus kalinius sodindavo į karcerį. Mane stebino kalėjimų tvarka, kad kaliniai tarpusavio santykius tvarkosi patys: į skundus, kad kas nors ką nors nuskriaudė, nereaguojama. Tuo naudojasi kamerų „atamanai“, nusikaltėlių pasaulio autoritetai. Pastebėjau, kad jie žiauresni, bet ir protingesni, labai valingi, fiziškai stiprūs, bauginančios išvaizdos, išmarginti tatuiruotėmis, bet apsirengę tvarkingai.

Po pirties mus išskirstė į kameras po kelis nepilnamečius. Buvau nustebęs, kad nepilnamečiai buvo maišomi su suaugusiais: su grupele jaunuolių, tarp kurių jau nebuvo mano persekiotojo, papuoliau į suaugusių vyrų kamerą. Vėl teko atsakinėti, kas mes, iš kur, už ką nuteisti, keleriems metams. Radau laisvą gultą pirmame aukšte. Prasidėjo įprastas kameros gyvenimas. Po kelių dienų nepilnamečius pavardėmis iškvietė kitam kelionės į nepilnamečių koloniją etapui. Labai apsidžiaugiau, nes kameroj buvo velniškai daug blakių, kurios naktį mane tiesiog užkankindavo: patalpoj tamsoka, žibalinė lempa nedaug teapšviečia, o blakės kaip vandens lašai krinta nuo antro aukšto gultų iš plyšių kartais tiesiai ant veido… O nuo kvapo sutraiškius blakę net pykina… Esu labai jautrus įvairiems vabzdžių įkandimams: tuoj atsiranda kietas guziukas, kurį labai niežti. Per porą naktų nusidraskiau iki kraujo daugelį kūno vietų.

Apie „atamanų“ siautėjimus kamerose buvau nemažai prisiklausęs įvairių pasakojimų. Pavyzdžiui, „atamanas“ kameroj įveda „karantiną“ daliai duonos davinio: kiekvienas privalo jam atiduoti trečdalį savo duonos. Arba – „karantiną“ cukrui: tą dieną visi privalo savo cukraus davinį atiduoti „atamanui“! Šioje kameroje, ačiū Dievui, nieko panašaus nebuvo, bet tikrų „atamanų“ buvo net keli. Tiesa, jie labai neišsiskyrė iš kitų, bet jų „karaliavimas“ kameroj jautėsi. Veikė jie daugiau per prisiplakėlius – pataikūnus, kuriems nuskriaust silpnesnį nieko nereiškė. Kameros hierarchiją sudarė trys kalinių sluoksniai: „atamanai“, jų padėjėjai ir „frajeriai“ – t. y. „laisvieji“, nepriklausantys valdančiųjų kastai.

Baisoka man buvo kameroj su tokia kompanija. Kol kas manęs niekas nelietė, bet nebuvo jokių garantijų, kad viskas baigsis gerai. Ypač bijojau „atamanų“ prisiplakėlių, kurie visur šmirinėjo, žiūrėdami, kas ką geresnio turi. Jeigu kas nors gaudavo siuntinį iš namų, prisiplakėliai viską patikrindavo ir trečdalį maisto paimdavo į „atamano rezervą“, geresnį drabužį ar ką nors kitą, kas jiems patikdavo, irgi „pasiskolindavo laikinam naudojimui“.

„Įteisintu vagimi“ tapti ne taip jau lengva ir paprasta. Galioja labai senos griežtos taisyklės ir apeigos. Apsišaukėliai „autoritetais“, nepraėję procedūrų, nepripažįstami ir persekiojami. Girdėjau pasakojimą, kad apsišaukėlį sumušė iki sąmonės netekimo… Priimant į „įteisintų vagių“ kastą vertinami įvairūs nuopelnai, kalėjimo stažas, patikimumas.

Kalėjimuose daug pasakojama apie tai, kaip susidorojama su nepaklusniaisiais, su skundikais kalėjimo vadovybei, „pagražinant“ pasakojimus žiauriomis scenomis… Man pačiam teko matyti, kaip „autoritetas“ lentgaliu du kartus vožė per nugarą vienam iš mėginusių kažką murmėti prieš jo valią. Tas tik pasimuistė, bet tylėjo. Taip duodamos pamokos kitiems. „Autoritetas“ turi būti valdingas, žiaurus, turėt akmeninę širdį ir geležinę valią!

Man sekėsi. Pačią pirmąją dieną, gavus rytinį duonos davinį visai dienai, pro šalį praėjo „atamanas“, stabtelėjo ir, pažvelgęs į mane ir tikriausiai pajutęs mano susirūpinimą bei baimę, liepė savo palydovui atpjauti trečdalį duonos davinio iš mano kaimyno, o ne iš manęs…  Taip nė karto ir nepapuoliau į vadinamąjį „karantiną“, kada konfiskuojama dalis kasdienio maisto davinio.

Vienas iš „autoritetų“, išgirdęs, kad kameroj yra lietuvis, pasikvietė mane prie savęs „į svečius“. Išsigandau. Jis tuoj mane nuramino:

– Aš tik norėjau, kad papasakotum apie Lietuvą. Draugavau su vienu lietuviu, puikus žmogus buvo… Pasakojo, kad Lietuvoj prieš karą žmonės labai gerai gyvenę…

Aš pradėjau kažką pasakoti, mano rusų kalbos žodynas buvo dar skurdus, kalba ir tartis netaisyklinga. Aplinkiniai pradėjo taisyti, juoktis, bet „autoritetas“ juos nutildė:

– Baikit šaipytis! Žmogus atsidūrė toli nuo tėviškės, dar nespėjo išmokti rusiškai. Bet išmoks!

Jis liko manim patenkintas, davė gabalą duonos su cukrum lyg ir atsilygindamas.

– Aš gerbiu lietuvius! Čia tau ne atlyginimas už pasakojimą, o vaišės lietuviui, mano buvusio draugo atminimui! Žinok, kad turi rimtą apsaugą: jeigu kas nors mėgins skriausti, kreipkis drąsiai į mane – visada padėsiu!

Tai buvo tikra sėkmė! Turėjau tokį užtarėją! Dabar nieko nebereikės bijoti!

Kita vertus: kaip lengva „nupirkti“ žmogų – keli gražūs žodžiai, pavaišinimas, gražūs pažadai – ir aš, „įteisintų vagių“ didžiausias idėjinis priešas, jau tampu jo draugu! Tikras gyvenimo absurdas!

Po poros dienų mane išsiuntė toliau, į koloniją. Su savo naujuoju „šefu“ daugiau neteko bendrauti.

Bus daugiau

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: A. Katilius. Tremtinio užrašai (II) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: