N. Šulija. Kuo viskas pasibaigs (41)

Naglis Šulija | asmeninė nuotr.

Naglis Šulija | asmeninė nuotr.

Rusijai at(si)plėšus Krymą ir tebemėginant sukurstyti pilietinį karą Ukrainoje politikų, politologų, apžvalgininkų ir šiaip žmonių komentarų bei nuomonių pasipylė tiek, kad astrologo komentaras bei pastabos – tiesiog dar viena nuomonė, irgi turinti teisę būti.

Ciklų metodas

XX amžiaus antroje pusėje prancūzų astrologai pasiūlė naują šalių ir net šalių grupių gyvavimą nusakantį metodą. Įsivaizduokime, kad Zodiako ratas – tai laikrodis, o planetos – tai to laikrodžio rodyklės. Skirtingų šalių ir net šalių grupių (tarkime, islamiškų šalių arba demokratiškai valdomų šalių) gyvenimą – plėtrą, stagnaciją, recesiją, – nusako planetų—rodyklių (planetų – „laiko valdovų“, dar vadinamų chronokratoriais) poros. Tai panašu į Mėnulio fazes: eilinis ciklas prasideda tuomet, kai plenetos – chronokratoriai susitinka viename Zodiako rato taške, antroji ciklo dalis prasideda tuomet, kai dėl skirtingų judėjimo greičių tarp planetų – rodyklių atsiranda 90 laipsnių kampas, trečioji fazė prasideda nuo jų opozicijos,  o paskutinioji, ketvirtoji fazė – vėl nuo 90 laipsnių kampo, tik jau planetoms artėjan prie naujo susijungimo taško. Nesigilinant į teoriją kodėl taip yra (tam reikėtų atskiro rašinio) belieka tik kaip aksiomą priimti, kad Rusijos gyvavimo ciklus puikiai nusako Saturno ir Neptūno planetų „rodyklės“. Nors kai kada sakoma, kad protu Rusijos suprasti neįmanoma (umom Rossiju nepniat’), tačiau žinant jos gyvavimo ciklus pasidaro įmanoma suprasti kas su šia šalimi vyksta ir gali įvykti ateityje.

Truputis istorijos

Pirmiausia pamėginkime patyrinėti kokius Rusijos gyvenimo įvykius bei etapus Saturno—Neptūno „rodyklės“ rodė praeityje. Radus dėsningumų, bus galima žvelgti į ateitį.

XX amžiaus pradžioje eilinis ciklas prasidėjo 1917 metais, tuo metu, kai Sankt Peterburge vyko RKP(b) – Rusijos komunistų (bolševikų) partijos VI suvažiavimas. Beje, tezes jam Vladimiras Uljanovas Leninas rašė vėliau komunistų ikonografijoje ir anekdotuose plačiai apdainuotose Razlivo pievose. Tezėse buvo teigiama, kad esama padėtis bolševikų netenkina ir suvažiavimas nutarė, jog reikia rengtis sukilimui. Po kelių mėnesių jis ir įvyko.

Antroji ciklo fazė prasidėjo 1926 metais. Deja, susieti šią datą su istoriniais įvykiais labai sunku, nes iki šiol apie šį laikotarpį beveik nėra patikimų istorinių duomenų – jie vis dar slepiami. Aišku tik, kad po Lenino mirties Josifas Stalinas generaliniu sekretoriumi išrinktas jau buvo, tačiau ir arši kova dėl valdžios tarp Kremliaus sienų dar vyko. Trockį ir kitus politinius oponentus J.Stalinas sudorojo keliais metais vėliau.

Trečioji ciklo fazė – 1936/1937 sausis. Sovietų Rusijos gyvenime – savarbus įvykis: priimta taip vadinama Stalino konstitucija, ilgam įtvirtinusi šalie gyvenimo pagrindus.

Ketvirtoji fazė vyko 1944/1945 metų sandūroje. Pusė Europos jau užkariauta. Joje atsidūrusiems paprastiems eiliniams kareivėliams pasidarė aišku, kad kuo puikiausiai galima gyventi ir be bolševikinių idėjų, tad jos žmonėms vienyti nebetiko. Bolševikų ideologai jų ir atsisakė, pakeisdami „Rusijos – išvaduotojos“, „Tūkstantmetės Rusijos“ ir panašiomis idėjomis. Bolševikai tapo… rusais. Ir ne bet kokiais – didžiarusiais.

Šis ciklas pasibaigė ir naujas prasidėjo 1953 metais. Tai J.Stalino mirties metai, o kartu ir karingojo bolševizmo pabaigos metai. Po J.Stalino mirties jis, bolševizmas, tansformavosi, tapo nebe toks kraugeriškas ir brutalus. Šalis pradėjo gyventi kitaip.

Po 1953-ųjų, Antrojo XX amžiaus ciklo svarbiausi lūžio momentai buvo: 1962/1963  metais (Karibų krizė, ideologinių santykių nutraukimas su Kinija) ir kartu tai Nikitos Chruščiovo valdymo pabaiga (1964 m. jis išleidžiamas į pensiją); ciklo vidurys buvo1972 metais – įvyko XXIV komunistų partijos suvažiavimas, kurio metu buvo konstatuota, kad susidarė nauja formacija – tarybinė liaudis (palyginkime su Stalino konstitucijos priėmimu), be to, tais metais N. Chruščiovas ir mirė; ketvirtoji ciklo dalis prasidėjo 1980 metais – tai Maskvos Olimpiados metai, ir kartu tai laikas, kai dėl karo Afganistane pašlijo Rusijos santykiai su tarptautine bendruomene, tai metai, kai į SSKP politinį biurą ateina Michailas Gorbačiovas ir kartu tai metai, kai ekonominė šalies padėtis pradėjo nesulaikomai riedėti pakalnėn.

Atriedėjo į tą pakalnę jau 1989 metais, kai vienas ciklas baigėsi ir prasidėjo kitas. SSRS padėtis tapo tokia prasta, kad teko išvesti armiją  iš Afganistano, normalizuoti santykius su Kinija, o konstituciją teko pataisyti taip, kad buvusios sovietinės respublikos gautų bent jau teorinę galimybę nustatyti savo politinę sąrangą. 1991 metais nebeliko ir pačios SSRS.

1989 metais pasibaigė antrasis XX amžiaus Rusijos gyvavimo ciklas ir prasidėjo trečiasis, nusitęsęs jau į XXI amžių. Pirmoji šio ciklo fazė pasibaigė ir antroji prasidėjo 1999 metais. Tuo metu Rusijoje įvyko finansinė katastrofa ir į valdžią atėjo dabar puikiai žinomas ir nuolat linksniuojamas Vladimiras Putinas.

Šio ciklo viršūnė vyko 2006/2007 metais, kai įvyko taiki rokiruotė – V.Putinas vėl tapo premjeru, o Medvedevas – prezidentu. Ekonomika pradėjo po truputį buksuoti, o nacionalizmo ėmė rastis vis daugiau.

Kitos šio ciklo fazės – tai 2015-tieji, kai, bent jau teoriškai, turėjo būti baigta Eurazijos sąjunga, kurios likimas dabar pakibo ant plauko, ir 2026-tieji, apie kuriuos dabar ir pagalvoti sunku – per toli. Gali būti (ir tai atitiktų ciklų teoriją), kad idėjas „Eurazijos sąjunga“ ir „Muitų sąjunga“ dabar pakeis nauja idėja „russkij mir“ – „rusų pasaulis“ (palyginkime su „rusais išvaduotojais 1944—1945 m). Šios idėjos įgyvendinimas leistų V.Putinui jį valdyti iki pat mirties – kai valdai pasaulį, tegu ir rusų, visai nesvarbu, kokia jo politinė santvarka.

Paprasčiausios ir akivaizdžios šios apžvalgos išvados galėtų būti kelios. Pirmoji yra ta, kad pirmoje kiekvieno ciklo pusėje ši šalis turėdavo tikslų, kuriuos daugmaž sėkmingai įgyvendindavo – tai ir kapstymasis iš ekonominės duobės po spalio revoliucijos, ir N. Chruščiovo atšilimas, ir laisvos rinkos elementų atsiradimas po 1989-ųjų. Antroje kiekvieno ciklo pusėje ekonomika silpdavo, o ideologiniai varžtai buvo užsukami vis tvirčiau. Be to, teritoriniai užkariavimai „išorėje“ (nepainiokime su maištų tramdymu Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, tai yra sistemos „viduje“) vykdavo besibaigiant trečiajai ciklo fazei. Valdant J. Stalinui užgrobta buvo nemaža Europos dalis, valdant Leonidui Brežnevui – Afganistanas, valdant V. Putinui jau atplėštas Krymas, o kova dėl Ukrainos toli gražu nėra baigta. Kitaip tariant, principas tas pat, tiktai užgrobimų mastelis vis mažėja.

Beje, analogiškos fazės metu, 1774-aisiais, Krymas tapo formaliai nepriklausomas, tai yra Osmanų imperija jau nebegalėjo jo ginti nuo Rusijos, o Rusija dar negalėjo jo okupuoti, tačiau tai įvyko kiek vėliau, bet irgi eilinio Rusijos gyvavimo ciklo antrojoje pusėje.

Apibendrinant, galima pasakyti ir taip: savo ritmu gyvendama Rusija šiuo metu yra tokioje savo gyvenimo stadijoje, kai šalies ekonomika šlyja ir šis lėtas šliaužimas silpnumo link mėginamas kompensuoti  „griežtos rankos“ politika šalies viduje, nacionalizmo kurstymu ir teritoriniais užkariavimais. Tuo pat metu ekonominė šalies galia nesulaikomai silpsta. Taip pat, panašiai, kaip 1944—1945 metais,  Rusija ieško naujos ideologinės paradigmos savo gyvensenos ir veiksmų pagrindimui. Panašu, kad į pirmą vietą išplaukia politologų jau gana smulkiai nagrinėta „rusų pasaulio“ („russkij mir“) idėja.

Šiuos Rusijos gyvenimo ritmus ir jo fazes labai patogu pavaizduoti tam tikra kreive. Laikotarpiais, kuriuos atitinka kylanti kreivės dalis, šalies galia auga, o laiko tarpsniais, kuriuos atitinka besileidžianti kreivės dalis, galia silpsta.

ciklas-n.sulijos-brez

V. Putinas

Taigi, šalis pasirengusi teritorinei ekspansijai. O kaipgi jos valdytojas? Šalį valdo asmuo, gimęs po Svarstyklių ženklu. Jeigu tikslus jo gimimo laikas kam nors žinomas, ši paslaptis turėtų būti saugoma griežčiau nei griežčiausiai, nes žinant šį laiką, galima nesunkiai įsivaizduoti ką asmuo darys, ko norės ir ko sieks. Tačiau gimimo data – 1952 m. spalio 7 d. – yra žinoma, tai nėra karinė paslaptis.  Išeitų, jog V. Putino gimimo metu greta viena kitos buvo Saulė, Saturnas, Neptūnas ir Merkurijus. Kitaip tariant, tai stiprus savo ženklo atstovas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Kas porą metų Marso planeta ilgam laikui – maždaug 9  mėnesiams, – apsistoja viename Zodiako ženkle. Šiuo metu jis kaip tik yra Svarstyklėse. Tokiu metu Marsas įžengia į Zodiako ženklą, keliauja juo pirmyn, po to apsisuka , grįžta atgal ir po to vėl keliauja pirmyn tol, kol iš Zodiako ženklo išeina. Kitaip tariant, įvyksta klasikinė, astronomams puikiai žinoma planetos judėjimo kilpa. Ne veltui „planetos“ – graikiškai „klaidžiojančios“, tai yra keičiančios kryptį.

Kas gi nutinka su žmogum, kai jo ženkle taip ilgai apsistoja kovų ir varžybų planeta Marsas? Asmuo jaučiasi taip, tarsi būtų gavęs gerą dozę dopingo ir būna labai energingas. Geriausiu, produktyviu atveju energijos perteklius panaudojamas kokiems nors sunkiems darbams (tarkime, būsto remontui ar statymui), tokiu laikotarpiu nepaprastai lengva sportuoti ir siekti rekordų, tačiau tokiu metu asmuo gali tapti ir konfliktiškas, pats ieško su kuo įsivelti į kovą, kai kada – tiesiog pasipešti.

Į Svarstyklių ženklą Marsas įžengė 2013 m. gruodį ir išbus jame iki 2014 m. liepos pabaigos. Įžengus Marsui į Svarstyklių ženklą V.Putinas sportuoti nepradėjo, tačiau sportines kovas iš Sočio olimpinės tribūnos tikrai stebėjo. O iš karto po olimpiados prasidėjo karas.

Dabar pažvelkime truputį atidžiau. V. Putino gimimo metu Saulė buvo arba 14 arba 15  Svarstyklių laipsnyje (tai priklauso nuo gimimo laiko paros metu; iš tiesų man teko matyti mažiausiai keturias V.Putino horoskopo versijas ir jos viena nuo kitos skyrėsi tik tuo, kokiu mastu astrologas norėjo jį demonizuoti; dėl to čia kalbėsiu tik apie tai, kas yra žinoma neabejotinai). Toliau rikiuojasi Saturnas, Neptūnas ir 24-ame laipsnyje – Merkurijus. Gauname jautrią Svarstyklių ženklo dalį nuo 14 iki 24  šio ženklo laipsnio. Ir ką gi?

Bėgdamas Zodiako ratu pirmyn, Marsas šią sritį įveikė 2014 m. sausio 7 – vasario 8 dienomis, tai yra prieš pat olimpines žaidynes. Nenuostabu, kad V.putinas jų metu atrodė toks sportiškas ir pasitempęs. Po to Marsas nukeliavo iki pat Svarstyklių ženklo pabaigos, apsisuko ir patraukė atgal, vėl jautriąją sritį prabėgdamas kovo 22 – balandžio 22 dienomis. Ką gi, Krymas okupuotas buvo pirmoje kovo pusėje, o po to kova persikėlė į rytinius Ukrainos regionus.

Retrogradinė Marso fazė truks iki gegužės 20  d., kai Marsas vėl pajudės Zodiako ženklu pirmyn. Jautiriąja V.Putino horoskopo dalimi (ta, dėl kurios neabejojama) Marsas judės nuo birželio 19 iki liepos 16 dienos, o toje Zodiako rato srityje, kurioje buvo okupuojant Krymą, bus  liepos 10 – 22 d.d.

Išvada paprasta, bet negailestinga – atrodo, jog V.Putinas yra nusiteikęs ilgai kovai – bent jau didžiąją vasaros dalį Ukrainoje ramybės tikrai nebus, o tikėtis, kad nuo vienokiOs ar kitokiOs formos agresijos jį sustabdys ekonominės sankcijos yra euronaivu. Tiesiog, asmuo nusiteikęs kovoti. Dar viena išvada yra ta, kad šalies gyvenimo ritmas sutapo su asmens gyvenimo ritmu. Kai Ukraina suteikė pretekstą, reakcija tapo atitinkama.

Be to, galima padaryti ir vieną labai svarbią strateginę išvadą – ji susijusi ir su Rusija, ir su pačiu Vladimiru Putinu. Šiame rašinyje jau esu kalbėjęs, kad Rusijos gyvavimo ritmą nusako Saturno ir Neptūno planetų sąveika. Tačiau ir Vladimiro Putino gimimo metu šios planetos buvo greta – tarp jų sąveika irgi buvo. Todėl galima sakyti, kad Vladimiras Putinas yra savotiškas „idealusis rusas“ arba kad tarp jo asmens ir šalies likimo yra rezonansas (beje, juk jau dabar sakome „Putinas“ – manome Rusija, sakome „Rusija“ – manome Putinas), tai yra asmens ir šalies likimai susipynė, tapo kažkuo vienu.

Prisimenant Rusijos gyvavimo ciklą ir tą faktą, kad dabar ši šalis yra įžengusi į vis didesnio ekonominio nuosmukio fazę, galima manyti, jog šią vasarą asmuo (V.Putinas) ir šalis (Rusija) išprovokuos tokią atsakomąją reakciją, dėl kurios (ir dėl vidinių šalies priežasčių) Rusijos ekonominė galia pradės silpti vis smarkiau. Šis procesas truks ilgai – maždaug iki 2026-ųjų. Priklausomai nuo JAV ir ES valios bei pastangų, apie tą laiką Rusijos padėtis gali būti maždaug tokia pat, kaip Sovietų Sąjungos 1989-aisiais. Atitinkamai, silpstant ekonominei galiai, silps ir galimybė palaikyti įprastą politinę bei ekonominę tvarką sistemos viduje bei įtakos srityse. Ir ar tik nenutiks taip, kad po korumpuotu Rusijos padu pakliuvusios šalys (ne tik Krymas ar Padniestrė) apie tą laiką pasinaudos eiline Rusijos silpnumo akimirka ir nuspręs gyventi be jos, motinos Rusijos?

Jeigu taip, tai Vladimiro Putino laukia karti ironija: tai dabar jis – rusiškų žemių rinkėjas ir rusų pasaulio kūrėjas, savoje šalyje garbinamas kaip pusdievis didvyris, o 2026-aisias jis gali būti jau viską suš…siu politiniu veikėju, savoje šalyje vertinamu panašiai, kaip dabar yra vertinamas Michailas Gorbačiovas, apie kurį irgi sakoma, kad tai jis sugriovė Sovietų sąjungą. Ir dar: nepamirškime, kad V. Putinas – tai Rusija, o Rusija – tai V. Putinas. Atėjus laikui, kai šalis turi baigti (ir pradėti naują) eilinę savo gyvavimo fazę, ateis ir laikas ir kitam lyderiui. Ar senasis dar bus savo fiziniame kūne, ar kaip tik iš jo išeidinės, panašiai, kaip J.Stalinas 1953-aisiais, žvelgiant istoriškai nėra taip jau svarbu.

Ir apie Lietuvą

Įvykus Krymo okupacijai, kilo labai natūralus klausimas – kas laukia Lietuvos?

Pirmiausia reikia pastebėti, kad teritoriškai, politiškai ir ekonomiškai daug galingesnės Rusijos gyvenimo ritmai Lietuvą įtakoja jau daugiau nei 200 metų – nuo trečiojo Žečpospolitos padalijimo. Maždaug dvidešimties metų pertrauka ir pastarsis dvidešimtmetis mažai ką tepakeitė, nes per trumai truko. Du šimtmečiai – pakankamas laiko tarpas įsiūbuoti rezonansą, panašiai, kaip susisiekiančiuose skysčių induose. Bent jau viso  XX amžiaus metu (taip pat ir prieškario Lietuvoje) svarbūs politinio gyvenimo įvykiai su Rusijos gyvavimo ciklais arba sutapdavo, arba tarsi sekdavo paskui juos: tarkime, pasinaudoję ciklišku Rusijos silpnumu, nepriklausomybes atstatydavome ne 1917 ir 1989, o 1918 ir 1990 metais, Antanas Sniečkus ir Petras Griškevičius Anapilin išėjo irgi ne tiksliai ciklą atitinkančiais metais, o kiek vėliau, kai pasidarydavo aišku, kad papūtė kitokie politiniai vėjai. Politinius bei ekonominius 1998—1999 metų skersvėjus irgi nesunku prisiminti. Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Svarbu viena – Rusija netrukus pradės silpti, tad atlaikius jos spaudimą dabar, nereikės smarkiai jaudintis vėliau.

Kita tema yra pačios Lietuvos gyvenimo ritmas. Dėl to, kad buvome pasiglemžti daug didesnės šalies, jie buvo nuslopinti, neišryškėjo. Tačiau tas faktas, kad Lietuva siekė ir siekia savo nepriklausomybės bei savarankiško gyvenimo, be kita ko kalba ir apie tai, kad rusiškasis ritmas jai svetimas, primestas. Koks galėtų būti būtent Lietuvos ritmas, kol kas iki galo nėra aišku.

Tačiau gerai žinomas 1990 kovo 11 d. paskelbtos Nepriklausomybės, tai yra šiuo metu egzistuojančios Lietuvos valstybės horoskopas. Tyrinėjant jį, tokių grėsmių ir įtakų, kokios dabar matyti Ukrainos horoskope, tikrai nematyti. Vienintelė sritis, prie kurios galima būtų „prisikabinti“, yra finansinė situacija, kuri prasidės praėjus maždaug metams po euro įvedimo. Beje, problemas simbolizuojanti planeta, Saturnas, Lietuvos horoskope valdo sritį, kuri atitinka sąvokas „trumpos kelionės, transportas, kaimynai“. Išvados kaip visuomet dvi: pirmoji – kuo daugiau kelių ir būdų apsirūpinti save turėsime – tuo geriau; antroji – atrodo, mūsų kaimynai pamiršti mūsų tikrai neketina.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: