A. Rudys. Teritorinis vientisumas asmenvardžių rašymo kontekste (12)

Audrius Rudys | respublika.lt nuotr.

Audrius Rudys | respublika.lt nuotr.

Visuomenę Lietuvoje sujaudino vėl atsinaujinęs dirgiklis – ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo klausimas. Blogiausia, kad šis klausimas aptariamas labai siaurai, tik lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso požiūriu. O turėtų būti matomas ir vertinamas žymiai platesniame – Lietuvos kaip valstybės teritorinio vientisumo ir net išlikimo – kontekste. Aš būtent taip matau šį klausimą.

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (LLRA) lyderiai, o jie yra tikrieji lenkų bendruomenės Lietuvoje lyderiai, neabejotinai siekia atskirti lenkus nuo lietuvių visuomenės ir, be kitų priemonių, tai padaryti ir vizualiai, t.y. taip, kad vien pažiūrėjus į žmogaus asmenį identifikuojantį dokumentą būtų aiškiai matyti to žmogaus tautybė. Ir kad tokia asmenvardžių forma apimtų kaip galima didesnę lenkų dalį. Juk ne vien w atsirastų varduose ir pavardėse, bet ir ł, ś, ó, taip pat cz bei sz tipo raidžių junginiai.

Toks Lietuvos piliečių lenkų asmenvardžių rašymas galėtų tapti diskriminacijos faktoriumi. Diskriminacija gali pasireikšti tiek lenkų atžvilgiu, kai lenkams teks susidurti su prieš juos nusiteikusiais valdininkais ir darbdaviais, tiek ir kitų tautybių piliečių, kai jie susidurs su prolenkiškais valdininkais ir darbdaviais. Ypač tose savivaldybėse, kuriose LLRA nacionalistai yra dominuojanti ar bent įtakinga politinė jėga. Ko gero, to sąmoningai siekiama. Juk kuo daugiau lenkų iš tikrųjų patirs, pajus ar tik pamanys pajutę asmeninę diskriminaciją, tuo labiau jie jausis lenkais ir bus ištikimesni savo bendruomenės lyderiams ir gynėjams, suprask, LLRA. Neabejoju, kad didesnė dalis lenkų Lietuvoje asmenvardžius keis, o lenkų nacionalistų aktyvistai pasistengs, kad keistų ir tie, kuriems to visai nereikia, ir tie, kuriems nesvarbu. Dar daugiau, pagal lenkišką rašybą pavardes bus priversti keisti net ne lenkai, o „lenkiškose savivaldybėse“ gyvenantys baltarusių, mišrios, neapibrėžtos ir net baltiškos kilmės slavakalbiai gyventojai, tuo pagausindami lenkų etnosą Lietuvoje.

Kitas svarbus LLRA politikos elementas yra lenkų švietimo sistemos stiprinimas. Savaime suprantama, kad lenkų kilmės jaunimas renkasi lenkiškas mokyklas. Suprantama, kad ir kitų tautybių slavakalbiam jaunimui artimesnės ir suprantamesnės yra lenkų, o ne lietuvių kalba vykstančios pamokos. Juo labiau kad ir vietiniai lenkų nacionalistai, ir Lenkijos visuomeninės organizacijos, pagaliau Lenkijos vyriausybinės struktūros deda dideles pastangas, kad lenkų dominuojamose vietovėse vietos gyventojai rinktųsi lenkiškas mokyklas, kuriose ugdymas organizuojamas taip, kad užtikrintų ne tik lenkiukų tautinio identiteto stiprinimą, bet ir kitų tautybių (pvz., baltarusių) ir mišrios kilmės mokinių sulenkėjimą. Todėl lenkiškos rašybos asmenvardžių įdiegimas kartu su švietimo sistemos poveikiu turės paremti vieną iš strateginių LLRA tikslų – visus slavakalbius Rytų Lietuvos gyventojus per vieną dvi kartas paversti apsisprendusiais lenkais.

Stiprinti ir įamžinti lenkiškumą Rytų Lietuvoje turi ir siekis palaikyti kuo glaudesnius asmeninius ir bendruomeninius ryšius su tautiečiais ir visuomeninėmis bei valstybinėmis organizacijomis Lenkijoje. Siekis bendrauti su tautiečiais užsienyje yra natūralus ir normalus reiškinys. Svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad toks bendravimas objektyviai skatina labiau save identifikuoti su lenkų tauta, jos valstybe (Lenkijos Respublika) negu su valstybe, kurios piliečiai jie yra (Lietuvos Respublika). Toks bendravimas vyksta ne tik (ir ne tiek) spontaniškai, natūraliai, bet yra organizuojamas ir skatinamas, rodo, kad ir lenkų Lietuvoje bendruomenės lyderiams, ir Lenkijos valdžios struktūroms tai yra apgalvota ir gerai koordinuojama (ir finansuojama) politika.

Pagrindinis instrumentas visoms šioms pastangoms įgyvendinti – nacionalistų kadrų išdėstymas svarbiose valstybės, ypač savivaldos, organuose. Todėl suprantamas LLRA siekis per politines institucijas įsitvirtinti įtakinguose postuose, kuriems suteiktos organizacinių sprendimų ir finansavimo galios. Rezultatas tas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių valdininkiją bei pavaldžių įstaigų ir įmonių administracijos vadovų kontingentą sudaro ištikimi LLRA aktyvistai ir nariai. Būtent jie vykdo anksčiau aprašytą politiką stiprinti ir konsoliduoti lenkų bendruomenės Lietuvoje tautinę savimonę ir bendruomeninį organizuotumą. Be to, taip LLRA lyderiai užsitikrina asmeninį šių vykdomąją galią turinčių veikėjų lojalumą bei įsipareigojimą vykdyti jų politiką ir taip organizuoti rinkimų procesą, kad visi „administraciniai resursai“ užtikrintų tolesnį šios politinės jėgos dominavimą Rytų Lietuvoje. Nes kiekvienas toks veikėjas žino, kieno ranka suteikia jam darbą, t.y. įtaką, duoną ir sviestą. O dabartiniu laiku Lietuvoje tai ypač svarbu.

Taigi, asmenvardžių rašymo klausimas nėra savaiminė problema. Tai yra sudėtinė dalis LLRA politikos – kaip galima labiau atriboti lenkų bendruomenę nuo lietuviškosios mūsų valstybės visuomenės dalies, apsunkinti tautinių bendrijų integraciją į šią visuomenę ir išsaugoti bei išplėsti asmeninę politinę įtaką ir išlikimą politikoje neribotiems laikams. O tokios integracijos stoka, kaip rodo dabartiniai įvykiai Ukrainoje, yra neabejotinas pavojus Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui ar net, tam tikroms sąlygoms susiklosčius, pačios valstybės išlikimui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Kažin:

    Maceikianeco apeliavimai į politikų padorumą atgyvenęs dalykas. Jau keli šimtmečiai, kai tarp politikos vykdytojų mūsų regione padorių asmenų nebėra, jie nyko ir sunyko kartu su senosios lietuvybės susitraukimu…

    Nieko konstruktyvaus nėra ir iš Rudžio minčių, be to, jos visos tiems, kas domisi vadinamais Lietuvos lenkais, yra šimtus kartų girdėtos.
    Antai, dažnas žino, kad didžioji dauguma vadinamų Lietuvos lenkų patys save įvardija tuteišo, o savo gimtąją kalbą, poprostuo pavadinimais. Lenkijos lenkais jie “pagaminami” mokyklose. Šių faktų pagrindu reikalingi konstruktyvūs valdžios veiksmai.
    Todėl būtų prasminga svarstyti tuteišo ir poprosuo pavadinimų pripažinimo oficialiais ir saugotinais kaip etnografinio Lietuvos paveldo, darželių, mokyklų steigimo poprostuo kalba ir t.t. Be to, būtina imtis gilesnių šio paveldo tyrinėjimų. Antai, istorijos, kalbotyros mokslams yra žinoma, kad pirmoji LDK kanceliarinė kalba buvo vadinama “poprostuo” vardu, o tūteišo pavadinimą kaip etnovardį Vengrijos kronikos yra užfiksavusios 13-ojo amžiaus viduryje (1240 metais). Be to, Vengrijos kalbininkai yra nustatę, kad šį etovardį vengrai yra gavę dar I-ojo tūkstanmečio viduryje iš baltų. Taigi būtini gilesni šių istorinių, kalbinių faktų tyrimai, valstyės veikimas kostruktyviai, strateginiu lygiu. Tik taip gali reikalai pasikeisti Lietuvos naudai – atsikratytume Lenkijos, o ne vergiškai verkšlenti Lenkiojs valdžios aderesu, tarsi patys nebūtume valstybė.

  2. Perkūno Paukštis:

    “Ooooo jakie ludzi! Witam pana brodacza !”
    —————
    Šitą kreipinį į Vatikano Paulių-2 beveik supratau, tik gal kas žino, ką reiškia “brodacza” ?

  3. Kažin:

    Konstitucinė “teritorinio vientisumo” sąvoka teisine kalba reiškia, kad tokių tautinių susiformavimų, kas tarptautinės teisės kalba vadinama tautinių mažumų subjektais, Lietuvos valstybės teritorijoje nėra. Tokiu atveju politikai, žurnalistai tautinės mažumos sąvoką Lietuvoje gyvenantiems nelietuviams vadinti vartoja iškreiptai ir tuo iškreipimu daro atitinkamą populistinę politiką, Lietuvos valstybinio vientisumo ardymo politiką.
    Akivaizdu, kad, taisyklingai kalbant, vietoje įsigalėjusios tautinės mažumos sąvokos vartojimo Lietuvoje gyvenantiems nelietuviams pavadinti vartotina kitataučio sąvoka. Taigi ir rengiamas įstatymas turėtų būti vadinamas kitataučių gyvenimo Lietuvoje, o ne tautinių mažumų, įstatymu.
    Tai daryti save gerbiančius asmenis įpareigotų ir Konstitucija, kurioje kitataučiai įvardinami tautinės bendrijos sąvoka. Tokiu atveju kitataučių, jų bendrijų sąvokų viešas vartojimas neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms dėl teritorinio vientisumo ir tautinių bendrijų.

    • Rimgaudas:

      Kitataučiais laikyti būtų, gal, per žiauru. Manyčiau, reikėtų atsigręžti į ne taip jau seną mūsų istoriją ir “tuteišius” pripažinti esant tuteišių potarme komunikuojančiais dzūkais. Tokią potarmę reikėtų išgryninti gramatiškai ir įteisinti šalia kitų Lietuvos tarmių ir potarmių lygiais pagrindais. Ateis, juk, laikas, kai, sakysim, ir Vakarų baltarusius reikės pripažinti esant baltarusių kalba komunikuojančiais jotvingiais, t. y. baltiškos, o ne slaviškos, kilmės žmonėmis. Savų neatstumkime, o tie, atskiri (pavyzdžiui, atvykę čia gyventi iš Varšuvos ir čia seniau gyvenantys), kurie norės save laikyti kitataučiais, tegu tokiais ir lieka su visomis iš to išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis. Nekankinkime, gi, tų mūsų pavilnės dzūkelių, norėdami juos iš mūsų tarpo kaip ir išspjauti.

      • Kažin:

        Kitataučiais laikyti tuteišų nesiūlau.
        Matyt, nesupratote, – tuteišas nebūtų lygu Lietuvos lenkas. Tuteišai – skirtingai nuo tų, kurie save oficialiai laikytų Lietuvos lenkais, nebūtų laikomi kitataučiais.
        Siūloma rebilituoti tūteišo pavadinimą, padaryti jį lygiu su kitų Lietuvos žmonių tarmių pavadinimu, o ne ir toliau jį palikti prie pravardžiuojamųjų žodžių…

        • N:

          Nereikia čia išsigalvoti visokių nesąmonių. Tik griežta asimiliacijos politika ir po 20 metų vaizdelis būtų kitoks. Jei ta politika būtų vykdyta po nepriklausomybės atgavimo, šiuo metu neturėtume tų problemų, kurias turime.

  4. markas:

    Kol valstybėje visų piliečių pavardės nepriklausomai nuo tautybės, rasės, tikėjimo rašomos pagal tarimą valstybine kalba, tol nėra jokių galimybių Krymo ar Padniestrės scenarijui. Juk prielaidos tokiems scenarijams ir atsiranda kaip tik tada, kai valstybėje aktyviai pabrėžiamas kurio nors regiono netapatumas, atskirumas nuo likusios šalies IŠIMTINAI TAUTINIU pagrindu – pavardėmis ir užrašais. Be to, dėl šito išimtinai tik lenkų (lotyniško raidyno vartotojų) interesus tenkinančio projekto gali kilti pagrįstų kaltinimų dėl diskriminacijos nelotyniško raidyno atstovų atžvilgiu (pvz., kirilica). Kaip čia dėl LYGIŲ TEISIŲ IR GALIMYBIŲ tolesnio užtikrinimo Lietuvoje? Turbūt, geriausia ir įvairių tautybių žmonių (o ne tik lenkų) interesus tenkinanti išeitis būtų įrašas papildomame paso puslapyje nors ir arabiškais ar kinietiškais rašmenimis.

  5. Kas sustabdys?:

    Lenkų akcija įžūlėja ir kuria autonomiją. Europos sąjunga nesupranta pavojų, kurie kyla mažoms tautoms (lietuviams , latviams) dėl neteisėtų ” vadinamų mažumų” reikalavimų.
    Nei lenkai, nei rusai nėra mažumą – jie turi šalia savo motinines dideles valstybes, joks išnykimas joms nekyla.
    Atvirkščiai – lietuvių ir latvių kalboms bei tautoms gresia išnykimas.

    • jo:

      Kuo čia dėta Europos Sąjunga? Ko ji nesupranta? Europoje lenkų priekabiavimai prie Lietuvos buvo atmesti (Liuksemburgo ES Teismas, Strasbūro EŽTT). Pagal Europos standartus Lietuva tenkina visus kitataučių poreikius daugiau nei būtina, atitinka visas europietiškas normas. Didžiausias pavojus, kad vietiniai kirkilai „nesupranta“ ir noriai kolaboruoja su Lenkijos reikalavimais. Lenkijos reikalavimai Lietuvai stebėtinai atitinka Rusijos aršiai ir agresyviai keliamus reikalavimus Ukrainai: oficialiai kaip nors kažkiek įteisinti svetimą kalbą, sukurti kažkokius federalizuotus ar autonomizuotus regionus su ten vyraujančia ta svetima kalba. Mūsų vietiniai janukovičiai vykdo Lenkijos strategiją ir po truputį pridavinėja Lietuvą svetimai valstybei.

      • N:

        ES puikia supranta ir palaiko tokią politiką. Nes ES tikslas – pilkos homoeuropiečių veislės sukūrimas. Ir mažos tautos čia pirmoje eilėje. Didesnės kiek vėliau. Didesnės jau dabar turi kitų bėdų – mases imigrantų iš kitų žemynų.

  6. Veda:

    daug teisingų komentarų, dar pamirštama, kad galimai reiktų pagrįsti kad esi lenkas, nes tada galima teigti, kad esi polinezietis ar papuasas, ir reikės tomis kalbomis mokyklų, be to, galima pasakyti kad esi ir marsietis, tik kokia kalba mokyti bus neaišku. Yra neblogi Lietuvos archyvai, norintys vadintis lenkais tikrai ras savo senelių dokumentus, ar iš kur atkelti į Lietuvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: