Žilvinas Danys prie aukuro Duburių šventvietėje, Zarasu r. 2014.
Žilvinas Danys – savitą meninę kalbą, gamtinę pasaulėjautą ir regioninę tapatybę aktyviai puoselėjantis jaunasis menininkas.
Jo sukurtas fotografijos ir tapybos darbų ciklas „Geografinės plotmės“, neseniai eksponuotas Zarasų kultūros centre (2014.04.15 – 05.15), originaliai liudija itin savitą, kitokį, nei perša masinė kultūra, požiūrį į gimtinės ir protėvių žemės kraštovaizdžio sakralumą, necivilizuoto pirmapradžio grožio kultūrinę reikšmę.
Tai savitas poetizuotas jauno šiuolaikinio menininko savojo rytinių Europos Sąjungos ir Lietuvos pakraščių gamtovaizdžio lyginimas su priešingu vakariniu pakraščiu – Ispanija. Šis kūrinių ciklas akivaizdžiai išreiškia gerokai prasiplėtusius šiuolaikinio lietuvio dvasinius-geografinius akiračius, kurie tam tikra prasme gali būti aiškinami, kaip atsigręžimas į lietuviškasias šaknis ir drauge tai tarsi baltiškos svajonės apie kalnus ir tolimus horizontus įgyvendinimas. Tuo pačiu tai ir mistinės, parapsichologinės pasaulėjautos darbų paroda. Menininką ypatingai traukia mitologinės ar istorinės vietovės įstabiame protėvių žemės kraštovaizdyje. Jo kūriniai – tai jų įkvėptos pakilios galios išraiška subtiliose ir kartu didingose panoraminėse nuotraukose ir milžiniško mastelio abstrakčiai geometrizuotuose bioornamentiškose tapybos drobėse.
Naujasis jaunojo menininko darbų ciklas apima 2009 – 2013 metais kurtą šešių panoraminių nuotraukų grupę ir du 2013 metais ant drobės akrilu tapytus paveikslus (diagramas). Sukurtuose fotopeizažuose fiksuojami įstabios Lietuvos ir Ispanijos gamtos vietovės ir jų skirtumai – šiaurietiškas žiemos šaltis, lietuviška Zarasų krašto žaluma, karštos Pirėnų pusiasalio uolos ir kalnai bei nuo jų atsiveriantys toliai.
Savo tapyboje dailininkas įsivaizduoja neregimą informacinę erdvę bei drauge, tarsi pasitelkdamas biofizikos mokslą ar parapsichologiją, asociatyviai vizualizuoja elektromagnetinių bangų ar torsioninių laukų virpesius, judančius spalvose, tonuose ir linijų storyje. Tokių energetinių diagramų kompoziciją lemia vietovės aplinka – vidinė žemės sandara ir jos paviršiaus augmenija, kalnų aukštis, atsiverianti erdvė, saulės apšvietimas ir kintančios kraštovaizdžio spalvos.
Žilvinas Danys šiuo kūrinių ciklu siekia perteikti subjektyvų, giliai asmeninį savo vidinės būties ryšį su protėvių žemės gamtinės tikrovės pajauta, kurią iš esmės lemia subjektyvi mistifikuota menininko vizija į senųjų Europos kultūrų, ypač baltų, dvasinį turinį.
Darbų komponavimas ekspozicinėje erdvėje pasirinktas remiantis geografiniu Šiaurės Rytų ir Pietvakarių šalių išsidėstymu. Šalia eksponuojamas kompasas, kurį autorius netikėtai rado Valensijos pajūryje, projekto įgyvendinimo metu. Šis artefaktas jam turi simbolinę prasmę, mat kompasas visą laiką rodo Šiaurę – jo gimtinę ir protėvių žemę. Kompasas eksponuojamas ant strėles formos akmens ir yra nukreiptas į šiaurinę sieną ant kurios kabo fotografija vaizduojanti Lietuvos šiaurėje esančią Potašinės šventvietę, o pats akmuo taip pat yra atsivežtas iš Potašinės šventvietės.
Šios kūrybinio projekto užuomazgos siekia 2010 metus. Kurdamas Vilniaus dailės akademijoje bakalaurinį darbą „Šviesos teritorija“ menininkas ketverius metus intensyviai domėjosi protėvių žemės gamtine aplinka, esančia Duburių kaime. Taip pradėjo fotografuoti ypatingas, ledyno suformuotas kalvas Šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone, Dusetų apylinkėse. Panaudodamas juostinės fotografijos priemones fiksavo saulės apšviestas kalvas anksti ryte ir vakare, kai šviesa kraštutinai išryškindavo kalvų siluetus, nuo seniausių žmonijos laikų pabrėžtinai ypatingais šventiniais laikotarpiais, susijusias su saulės judėjimu metų ratu – per Rasas ir Naujuosius metus..
Į šventvietės koncepciją jaunasis dailininkas pradėjo gilintis dar brandindamas VDA magistrinį darbą „Senovės Baltų kultūros supratimo tyrimas“ (2011 – 2012 m.). „Geografinių plotmių“ cikle Ž. Danys tyrinėja, stebi Zarasų kraštovaizdį ir siekia sukurti pasirinktųjų šventviečių – alkakalnių ir piliakalnių būties laike portretus. Pasitelkdamas juostinę fotografiją kaip dokumentalistinę mediją, jis stengiasi užfiksuoti tik akimirką trunkantį realiai matomą kalvų formų bei spalvų, taip pat saulės apšvietimo ir šešėlio kaitos žaismą, dialogą. Šiais ypatingais vaizdais jis mėgina atskleisti šventviečių paslaptį ir simboliškumą, savaip įkūnydamas mitologo Vladimiro Toporovo mintį, kad baltiškoje tradicijoje žodis šventas semantiškai artimas gyvybei, augimui, kad šventuma siejama su gamta, intensyviu gyvybės pasireiškimu, taip pat su švytėjimu ir šviesa.
Panašaus pobūdžio landšafto stebėjimų 2012 metais menininkas ėmėsi ir Ispanijos kalnuose. Tokiu būdu „Geografinės plotmėse“ nagrinėjamos šiaurės ir pietų Europos gamtos formos, spalvos, apšvietimas, klimatas ir pati vietovių dvasia. Pasitelkdamas analoginę fotografiją, tapybą ir instaliacijos priemones, menininkas siekia atskleisti dviejų geografinių Europos vietovių – Šiaurės rytų Lietuvos ir Pietvakarių Ispanijos gamtą, jos būsenų savitumą ir nuotaiką, skatinančią intuiciją ir fantaziją. Kaip pasakoja Žilvinas Danys, – „Projekto ašimi tapo Lietuvos kalvos ir Ispanijos kalnai, taip pat įtraukiau savo vaizduotę ir tapytojo pasaulėjautą. Tapydamas paveikslus ant tų pačių kalvų, kurias fiksavau fotografijose, stengiausi abstrakčiais vaizdais išreikšti vidinę, neregimą vietos atmosferą ir energetinį žemės poveikį, kurie mane ypatingai įkvepia“. Dailininkas siekė, kad interdisciplininė parodos aplinka nepaliktų žiūrovo abejingo, kad ji paveiktų žiūrovo emocijas, todėl įspūdžiui sustiprinti jis pasitelkė muzikanto Gedimino Žilio sukurtą dambrelio virpesių skambesį.
Naujausiasis jaunojo menininko projektas – tai savotiškas kultūrinis priešinimasis dabarties civilizacijos greičiui, jos laikinumo medžioklei, racionalumui ir materializmui. Ž. Danio kūriniuose iškeliamas gamtos laiko pastovumas ir subjektyvaus mąstymo intuityvumas, vidinio pasaulio viršlaikiškumas ir jo nematerialus estetizmas.
Parašykite komentarą