K. Stoškus. Dveji metai po Garliavos šturmo… Ar kas pasikeitė Lietuvoje? (11)

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Stebėsimės ar ne, po ginkluoto Garliavos šturmo jau prabėgo dveji metai. Panašu, kad visi nusiramino. Praėjo ir baigta… Kokia palaima viską užmiršti. Arba apsimesti, kad nieko nebuvo. Tada gali pasijusti lyg būtum iš naujo užgimęs. Negi maža buvo visokių kalbų. Galvojimo mutacijų. Duoto žodžio sulaužymų. Keisto visų valdžių ir lengvai paperkamos žiniasklaidos gudravimo. O gal čia nė mergaitės nebuvo? Vadinasi, ir prievartavimo. Juolab kad ir jos veido niekas nematė. Nesvarbu, kad ji isteriškai klykė, kad buvo išnešta ir išvežta nežinoma kryptimi. Prieš dvejus metus valdžia padarė „tvarką“, panašią į košmarišką sapną. Paslėpė vaiką visiems laikams. Šiurkščiai, brutaliai, ciniškai. Be ceremonijų. Bet darbą atliko. Nusiplovė rankas. Ir tikisi ramiai gyventi. Ir visa valstybė atsiduso. Be sąžinės graužimo, be atsakomybės už vaiko likimą.

O gal viskas, ką mes žinome ir matėme, buvo tik mūsų fantazijos vaisius? Visai kaip standartiniame filme apie itališką mafiją. Nebuvo nė tų lavonų, kurių atidesni žmonės yra priskaičiavę iki dešimties? Turbūt ir jie išgalvoti vienas po kito, eilės tvarka. Kas patikės, kad taip nuosekliai surežisuoti dalykai galimi Lietuvoje? Tai tiesiog neįmanoma. Kilę kažkokie paranojiški įtarimai pedofilija. Jais nė policija nepatikėjusi. Juk visi turėtų žinoti, kad Lietuvoj tokių dalykų nebūna, kadangi nebūna niekada. (Kaip tame Čechovo laiške mokytam kaimynui). Ir dar teisinėje sistemoje. Beveik jos viršūnėse. Juk iki šiol niekas nežino rimtos priežasties, kodėl vieni buvo nušauti, kiti baloj nuskendo, treti užspringo savo „skrandžio turiniu“. Pagaliau nėra ir Venckienės, tos karingos tetos, kadaise sukėlusios ant kojų beveik pusę Lietuvos ir davusios daug peno visai žiniasklaidai. Ją dabar tik Seimas retkarčiais prisimena. Bet juk ir jis neretai fantazuoja, kaip apsukti tautą. Ar ne simptomiška, kad po įtemptų darbų prigeso ir teismai. Ir jie mažai realūs. Kadangi neįstengė duoti atsakymų į iškilusius klausimus. Net daugiau iškėlė naujų klausimų, negu davė atsakymų.

Kam dabar rūpi, kur gyvena mergaitė, kurios beveik nebuvo? Kaip ji jaučiasi? Kas su jos psichika? Kaip ji atlaikė tokius išbandymus, kurie net suaugusiems nepakeliami ir nežmoniškai užtamsinti? Apipinti pačių žvėriškiausių nusikaltimų. Ar jos pakrikusi ir aiškiai abejinga motina pajėgi ja pasirūpinti? O juo labiau išauklėti žmogų? Kai jau nežinia, kur čia baigiasi žmogus ir prasideda žvėris.

Turbūt keista ir tikriausiai nenormalu, kad pačioj Lietuvoj dar vis randasi žmonių, kurie budi. Prie pat Prezidentūros. Ir ne taip mažai. Valdžios žmonių čia paprastai neužklysta, mergaitės artimųjų – taip pat. Didžioji žiniasklaida šios vietos seniai vengia, o gal ir bijo. Nežinau, nė kaip tuos budinčiuosius pavadinti. Atminties saugotojais? Nerimo žadintojais? Prezidentės kaltintojais ar kalbintojais? Pilietiškais menininkais? Bet prieš juos kažkodėl norisi nulenkti galvą. Jiems teko praeiti teismus, atlaikyti negailestingas policines represijas ir apginti savo teises, kad būtų galima reguliariai rinktis viešoms akcijoms. Tiek laiko išlaikyti jautrią sąžinę ne kiekvienam duota. Ir iš jo išauginti beveik visą judėjimą. Šitie išbandymai ir pats užsiangažavimas jaudina, guodžia ir žadina viltį, kad dar ne viskas prarasta. Būtent šioje ištvermingoje grupėje, teisingiau sakant, jos moraliniame įsipareigojime negalima nepajusti kai ko sakralaus.

Nepaisant visų kliaudžių, jie vieni ir tik jie išlaikė pasiryžimą neužmiršti visos šalies akivaizdoje vaikui padarytos skriaudos. Tik jie iki šiol sugeba liudyti tą brutalią prievartą, kurią visą laiką neigė beveik visi politikai ir pareigūnai. Juk net orūs pražilę juristai kartojo – „viskas teisėta“. Vienintelis Tiesos judėjimas iki šiol skelbia, kad tai buvo pats gėdingiausias ir įžūliausias valdžios nusižengimas prieš jauną mergaitę. Tik jis pajėgė suprasti, kad tas moralinis nusižengimas buvo ištisos nusikaltimų serijos baigiamoji stadija, kuria buvo norima padėti paskutinį tašką. Tiesos judėjimas pasakė „NE!“ ir dabar kartoja primindamas, kad nebus laiminga tokia tauta, kuri gali susitaikyti, kai jos akivaizdoje vykdomas smurtas prieš vaiką.

Kiekvieną mėnesį jie susirenka, užrašo vieną didelį žodį „Tie-SOS!“. Prisimena tai, ko „nebuvo“. Paskui sugieda Lietuvos himną ir išsiskirsto. Matyt, jie tiki, kad ta „tiesa“ ir tas himnas kam nors dar gali rūpėti. Kad šie ritualai gali pasiekti tuos, kam jie skirti. O gal net prisibelsti į juodas sąžines. Kartais ima atrodyti, kad šis prašymas teturi vienintelį adresatą – Viešpatį Dievą. O gal čia užtenka vien to, kad neleidžiama užgesti humaniškai vilčiai, jog tą tiesą kas nors kada nors vis tik išaiškins. Ir tą viltį paversdami šventu tikėjimu, nepaliaujamai kartoja sau ir kitiems, kurie ten atsitiktinai prisijungia: „Tie-SOS! Tie-SOS! Tie-SOS!“

Sunku pasakyti, ar kam šiandien tos tiesos reikia. Kaip ir Kudirkos himno, kurio žodžių, atrodo, jau niekas rimtai negieda. Ten irgi yra „šviesa ir tiesa“, iš kurių mūsų nihilistai su pasimėgavimu daro patyčias. Dabar beveik kiekvienas grumiasi tik už savo akiračio, savo interesų ir savo partijos sufabrikuotą „tiesą“. Tìkrai, arba bendrai, TIESAI nelieka nei vietos, nei laiko, nei noro. Beveik visi išsisukinėja nuo jos taip pat, kaip ir nuo teisingumo. Juolab kad vieni šventai tiki valdžios versijomis, kiti – Garliavos aukų priešininkais, o treti net neturi kada pagalvoti apie tuos dalykus, kurie nesusiję su jų buitiniais reikalais. O ką kalbėti apie tiesą tų žmonių, kurie viskuo nusivylę – net ir tuo, kad gali būti pasauly žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti.

Juk esame civilizacijos, o dabar ir tautos krizės laikų žmonės, mokomi gyventi ir be tiesos, ir be sąžinės, ir be teisingumo, vadinasi, ir be sutarimo, be solidarumo ir be geros valios. Jau daug mūsų tautiečių gali be tų dalykų lengvai užmigti ir ramiai miegoti. Todėl esame pagiežingi ir įtarūs, beviltiškai susiskaidę, prisisegę prie savo dalinių ir laikinų nuomonių ir polinkių, praradę tarpusavio pasitikėjimą. Lengvai mumis gali naudotis bet koks klanas, veikiantis pagal paprasčiausią sovietinių laikų principą, vadinamą „vzaimnaja porūka“. Kiekvienas suktesnis politikas gali bet kada mus apmauti ir sėkmingai laimėti rinkimus į aukščiausius valstybės postus.

Tokie negalavimai taip greitai įsišaknijo tik dėl to, kad iki šiol jokių viešų moralinių nusižengimų anksčiau mums nepavyko tinkamai įvertinti, o visos valdžios akivaizdžiai pradėjo čiuožti žemyn. Padėtis darosi vis panašesnė į Brežnevo laikus, kuriuos geriausiai primena vienas iš žinomo R.Vabalo filmo („Birželis, vasaros pradžia“) personažų, kai jis išreiškė nuogąstavimą: „Baisiausia, kad niekas nepasikeis“. Šita analogija tiesiog glumina. Juk ten buvo sustingusi mumifikuota autoritarinė valdžia. Pilka, primityvi, buka. Tam tikras neostalinizmo variantas, monotoniškai represyvus ir militaristiškas. O čia šiandien valdžia keičia valdžią, partijos – partijas, permainos griūva ant galvos, visų liežuviai palaidi. Ir vis dėl to tos visos permainos – tik dekoracijų perstatinėjimas. Po jomis tas pats valdžios atitrūkimas nuo visuomenės, tas pats cinizmas ir nesiskaitymas su savo tauta, tas pats tieioginės demokratizacijos procesų slopinimas ir ribojimas, tas pats politikos tęstinumo nutraukinėjimas, tas pats nuolatinis visų permainų grąžinimas į pradžių pradžią, tas pats pražūtingas partinių interesų iškėlimas virš valstybinių, tas pats įtemptas gyvenimas be perspektyvos, tas pats direktyvų laukimas iš centro. Tik tada buvo Maskva, o dabar Briuselis. Tas pats nuolatinis išsisukinėjimas nuo svarbiausių problemų. Tas pats nenoras pripažinti, kad su netikusiu (nemokšišku ir savanaudišku) šalies valdymu yra susijusi ir didžiausia gyventojų emigracija, ir jų savižudybės, ir plintanti depresija, ir korupcija… Tie patys veidai, tas pats glitus frazieriškumas ir tas pats atitrūkimas nuo realybės ir nuo žmonių gyvenimo. Žodžiu, trypimas vietoje arba sukimasis ratu. Be krypties ir be ateities.

Nesvarbu, kad ten buvo Rusija ir vienas vadas, o čia Lietuva ir daug partijų. Procesai stebėtinai panašūs. Po Stalino ir Chruščiovo ten keitėsi tik generalinių sekretorių fizionomijos, o čia keičiasi partijos. Viena save vadina kairiąja, o kita – dešiniąja. Jos rašo skirtingas programas, bet iš jų politikos tos skirtybės neatpažinsi. Tai tik rinkiminės iškabos. Bet keičiantis valdžioms, jų visai užtenka, kad būtų keičiami žmonės ir demonstruojamos politinės permainos. Bet tos permainos paprastai nieko kito nereiškia, kaip tik suardymą tų politinių sprendimų, kuriuos yra įvykdę jų pirmtakai. Jei vienas ministras suspėjo įvesti mokinių krepšelius, kitas kuria planus, kada ir kaip geriausia juos sunaikinti, jei vienas ministras už padarytus nusižengimus įveda vairuotojams balų sistemą, kitas ją panaikina. Vienas kultūros ministras džiaugiasi, kad pavyko parengti geras kultūros politikos nuostatas, kitas iki savo kadencijos pabaigos parengė nieko bendra su tomis nuostatomis neturinčias mėgėjiškas Kultūros politikos gaires. O paskutiniam ministrui nereikia nei Nuostatų, nei Gairių. Jis skelbiasi kursiąs savo kultūros politiką, orientuotą į visuomenės švietimą. Žodžiu, valstybė valdoma taip, kad keisdamasi politika nepakeistų pačios gyvenimo srities, kad būtų sudaryta tik permainų regimybė, bet rimtų, esminių, kokybinių pasikeitimų apskritai neįvyktų, kad viskas liktų, kaip buvę.

Partijų pasikeitimai čia svarbūs tik pačioms partijoms, bet ne visuomenei ir valstybei. Jų skirtumai tik lozunginiai ir skirti vienai kadencijai. Politikos tęstinumas čia neįmanomas. Valdžia tariamai vykdo valstybė politiką. Bet iš tikrųjų tik kariauja tarppartinį karą ir sutartinai ginasi nuo tautos, kurios net sava negalėtų pavadinti. Kai tauta iš nevilties puola į depresiją, emigruoja, žudosi, valdžia apsimeta, kad tai nuo jos nepriklauso. Girdi, žmonės turi laisvę rinktis. Į visuomenės raginimus imtis neatidėliotinų veiksmų arba iš viso nereaguojama, arba išsisukinėjama, kad valdžia čia nieko negali padaryti, arba vaizduojama, kad daro viską, ką leidžia jų kompetencija.

Ką reiškia ta maža mergaitė tokiai didelei politikai? Kas gi dar galėtų prisiminti jos tragišką likimą. Po tiek laiko? Kas galėtų ją užstoti? Ir kaip tą būtų galima padaryti? Ypač dabar, kai neliko pačių artimųjų, o kiti ilgam nutildyti. Juolab kad ją atidavė teisėtai motinai, kuri pati kažkodėl dingo. Kaip mįslingai dingo bene dešimt kitų žmonių. Negi galėtų mūsų krašte kas nors rišliai į tuos klausimus atsakyti? Ypač kai niekas nesiryžta nieko rimtai apklausti. Ar ne dėl to taip lengvai valdžia išsisuka nuo bet kokios atsakomybės? Net rinkiminės kampanijos metu apie tai nieko nekalbama. Yra sena tradicija: valstybės lėšomis nupirktame eteryje negalima kelti netrafaretinių ir nepatogių klausimų. Ir oficialioji žiniasklaida nedrįsta paklausti. Ji padeda saugoti nemalonias paslaptis, net tas, kurios visiems žinomos. Ištikimai saugoma regimybė, kad valdžia čia nieko dėta, todėl toliau gali žaisti lėkštus politinius žaidimus ir imituoti diskusijas. O tuo labiau, kad nauji įvykiai griūva ant mūsų galvų užslopindami pačius skaudžiausius vakarykštės dienos įspūdžius. Išreikalautas tautos referendumas, sukėlęs tikrą paniką valdžios viršūnėse. Pavojingi įvykiai Ukrainoje. Ištisas rinkimų maratonas.

Kas šiame šviežių įvykių sraute bebūtų atsiminęs pilietinę mažos mergaitės likimo pamoką, jeigu nebūtų užgimęs reikalavimas „Tie-SOS!“?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: