Apgailestaudamas dėl Europos Sąjungos neveiklumo stabdant Rusijos agresiją Ukrainoje, baigiantis kadenciją europarlamentaras prof. V. Landsbergis neseniai „Vorutos“ laikraštyje (Nr.8 balandžio 26 d.) pareiškė, kad atėjo laikas „priminti Rusijai Karaliaučių“.
Sutikdamas su pačia idėja, vis dėlto norėčiau ją patikslinti. Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos laikino administravimo, Potsdamo konferencijoje pavesto Sovietų Sąjungai, problemą reikėtų priminti ne tiek Rusijai, kiek pačiai Europos Sąjungai. Be to, neužtenka tik priminti, o būtina imtis konkrečių veiksmų kartu su JAV denonsuojant šį Sovietų Sąjungai suteiktą mandatą.Putino Rusija, užgrobdama ir aneksuodama Krymą, šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę bei savo pačios daugiašalius įsipareigojimus dėl Ukrainos teritorinio vientisumo. Net ir artimiausios Rusijos režimo sąjungininkės nepripažįsta Krymo Rusijai, tačiau V.Putinui tai nė motais, kadangi de facto Rusijos kariuomenė šią teritoriją užvaldė, o su įvykusiais faktais pasaulis esą nesunkiai apsipras, kaip jis apsiprato ir su Karaliaučiaus bei Rytų Prūsijos lietuviškosios dalies užvaldymu, lietuvininkų genocidu ir šio krašto prijungimu prie Sovietų Sąjungos (dabar – jau prie Rusijos).
Šiuo metu beveik visa pasaulio bendruomenė mėgina pranešti Rusijai, kad jos įvykdyta Krymo aneksija niekada nebus pripažinta. JAV ir Europos Sąjungos valstybės taiko Rusijai sankcijas (tiesa, gan simbolines), siekdamos priversti dabartinį Rusijos režimą grįžti prie tarptautiniais susitarimais ir taikiu sambūviu grindžiamos tvarkos. Tačiau V. Putinas niekaip neišgirsta, kas jam norima pasakyti, arba to nepriima už gryną pinigą, kadangi ir Europos Sąjungos valstybės nedrįsta imtis realių sankcijų, kurios sukeltų nuostolius taip pat ir jų pačių ekonomikai.
Niekaip neįmanoma pateisinti to fakto, kad dar ne visos Europos Sąjungos valstybės nutraukė karinį bendradarbiavimą ar net prekybą ginklais su Rusijos režimu (tai ypač pasakytina apie Prancūzijos manevravimą, mėginant išsaugoti dviejų lėktuvnešių „Mistral“ pardavimo Rusijai kontraktą).
Tačiau, sakysime, Vokietijos atsargumas ir nerimas dėl visos prekybos su Rusija embargo sukeltų ekonominių nuostolių, dėl milijardinių investicijų Rusijoje likimo, dešimčių tūkstančių darbo vietų praradimo pačioje Vokietijoje bei dėl dujų tiekimo iš Rusijos nutraukimo yra labiau suprantamas.
Galbūt šalia karinės prekybos embargo bei asmeninių sankcijų Rusijos režimo veikėjams yra ir kitokių, ne tokių nuostolingų, kaip visos prekybos užšaldymas, veiksmų, kurie paskatintų V.Putiną atsikvošėti ir kurie būtų priimtini pinigą skaičiuojančioms ES valstybėms bei eurokratiniam elitui? Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos laikino administravimo mandato Rusijai denonsavimas, šių teritorijų suvereniteto Rusijai nepripažinimo aiškus deklaravimas kaip tik ir būtų toks veiksmas, kuris būtų greitai išgirstas net ir Putino propagandos okupuotoje plačiojoje Rusijos visuomenėje.
Ir tai būtų ne koks nors pagrasinimas, laikina sankcija ar kokie nors mainai dėl aneksuoto Krymo. Tai būtų nebegrįžtamas sprendimas, parodantis, kad Europa ir visas tarptautinę teisę gerbiantis pasaulis niekada nebesitaikstys su užgrobtų teritorijų prijungimu net ir tais atvejais, kai karo laimėtojai kam nors suteikė „laikino administravimo“ mandatą. Pagaliau, tai būtų kelias link tikro Europos saugumo, nes būtų grįžta prie Prūsų Lietuvos tarptautinio statuso nustatymo ir globos, jos demilitarizavimo ir laisvos raidos, atstatant istorinį teisingumą bei kultūros paveldą, sprendžiant ekonomines, socialines ir ekologines šio krašto problemas.
Grįžimas prie į Rusiją inkorporuotos „Kaliningrado srities“ tarptautinio statuso svarstymo nereikštų kokios nors sienų su Lietuva ir Lenkija revizijos (ar kokių nors kitų Europos sienų revizijos), o tik neteisėto Rusijos suvereniteto šiam kraštui panaikinimą ir neteisėto inkorporavimo pasekmių šalinimą. Suprantama, kad šio krašto ateities klausimai turėtų būti svarstomi, aktyviai dalyvaujant dabartiniams šio krašto gyventojų atstovams ir pačiai Rusijai. Tačiau tokios derybos ar tarptautinės konferencijos, kaip ir Krymo atveju, nereikštų kokio nors Rusijos teritorinių įsigijimų legalizavimo ir nevestų prie kokios nors naudos dėl neteisėtų veiksmų gavimo.
Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos 1991 m. sutarties 11 straipsnį Rusija pripažino Lietuvos teisę ar net pareigą rūpintis „Kaliningrado srities“ socialine ir ekonomine raida, tačiau ši raida negali būti tik Lietuvos nacionalinio saugumo ar tik Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių klausimas. „Kaliningrado srities“ ateitis turi tapti visos Europos Sąjungos ir NATO klausimu. Juk derybų dėl „Kaliningrado srities“ demilitarizavimo pradžia reikštų politinės ir karinės įtampos mažinimą visame Baltijos jūros regione ar net visoje rytų Europoje. Kartu tai reikštų pagarbą tarptautinei teisei, o ne klaidingam agresijos principui, kai „šuo loja, o karavanas vis tiek eina“.
Europos Parlamentas kaip ir yra ta vieta, kur galėtų kilti daugiašalė iniciatyva dėl „Kaliningrado srities“ statuso, jos demilitarizavimo, dėl ekonominės, socialinės ir ekologinės pagalbos jai, dėl lietuvininkų genocido pripažinimo. Todėl gaila, kad dabartinė Lietuvos delegacija Europos Parlamente, regis, apsiribojo tik vieno jos nario pareiškimais labai garbingame Lietuvos istorijos savaitraštyje. Reikia tikėtis, kad būsimieji Lietuvos europarlamentarai, kurie gaus rinkėjų mandatą šiuose rinkimuose, imsis ir konkrečių veiksmų kartu su savo kolegomis iš kitų šalių. Esu tikras, kad bent jau tautininkai remtų tokią iniciatyvą, jos imtųsi ar prisidėtų prie jos nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų Lietuvoje ir nepriklausomai nuo partinių skirtumų Lietuvoje bei Europoje.
Beje, o koks galėtų būti būsimasis „Kaliningrado srities“ statusas? Tai klausimas ir šios srities dabartiniams gyventojams, kurių apklausos rodo, kad dauguma palaiko srities savarankiškumą, išsaugant ryšius su Rusija. Tai klausimas ir visai Lietuvos visuomenei bei politikams, kurie šią viziją pasiūlytų Europai. Karaliaučiaus, kaip laisvojo miesto, statusas tikriausiai būtų priimtinas daugeliui, o savarankiška, Europos Sąjungos globojama sritis (su Lietuvos garantijomis) galėtų būti priimtina tiek jos gyventojams, tiek ir pačiai Rusijai, jei ji atsisakys agresyvios priešpriešos.
Tai reikštų ir sprendimų paiešką kitose „užšaldytose teritorijose“ Padnestrėje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje, gal būt ir Kosove bei kitur. Tai reikštų, kad ir Krymas netaps tokia užšaldyta teritorija… Atsižvelgiant į imperinį dabartinės Rusijos patosą, karinių užkariavimų ir geopolitinio dominavimo kliedesius, kelias į tarptautine teise pagrįstą santarvę gali būti ilgas. Bet tai vienintelis teisingas kelias ir reikia juo eiti.
Tai mūsų šiuolaikinė, europietiška pareiga. Jei šio išbandymo neišlaikysime, tai išties beliks vien „geopolitinė teisė“ ir vienintelis klausimas: kas stipresnis?
Autorius yra Tautininkų sąjungos Strateginio komiteto pirmininkas.
“Tai reikštų ir sprendimų paiešką kitose „užšaldytose teritorijose“ Padnestrėje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje, gal būt ir Kosove bei kitur. Tai reikštų, kad ir Krymas netaps tokia užšaldyta teritorija… Atsižvelgiant į imperinį dabartinės Rusijos patosą, karinių užkariavimų ir geopolitinio dominavimo kliedesius, kelias į tarptautine teise pagrįstą santarvę gali būti ilgas. Bet tai vienintelis teisingas kelias ir reikia juo eiti.”
Taip, bet prisiminkite Aliaską arba Giblartąrą ir nusiraminkite.
Gibraltarą turėjau omeny
Bet juk Aliaską rusai savo noru, niekieno neverčiami amerikonams pardavė. Čia jau priekabių ieškoti niekaip nepavyktų.
Aliaska niekada nepriklausė Rusijos imperijai, ji neturėjo savo valdžios atstovų, o ten buvo tik rusų privačių kailių kompanijų faktorijos. Rusijos caras gavo kompensaciją ne todėl, kad jis pardavė jam tariamai priklausančią teritoriją, o todėl, kad jis nereikštų pretenzijų į nei vienai valstybei nepriklausančią teritoriją, kurią savo nuosavybe paskelbė JAV, kitoms šalims neprotestuojant. Taip kaip ir Putino Rusija paskelbė Ledjūrį iki pat Šiaurės ašigalio Rusijos teritorija, bet to nepripažįsta nei viena su Ledjūriu besiribojanti valstybė. Beje, kaip ir dabar Putinas paskelbė Krymą…
Nukrikščioninama ir nukrikščioninta Lietuva prarado beveik viską (kai neliko piliečių-pilių iečių).
Ar reikia lietuviams taip pergyventi del Ukrainos, prisiminkit kaip visa Lietuva buvo pakilus, prisiminkit Baltijos kelia, kaip greitai dingo Lenino paminklai, is Lietuvos aiksciu… Ar tikrai ukrainieciai nori atsiskirti nuo Rusijos, gal tie kurie Maidane, Ukrainoje tiek gyventoju… kur jie visi, kodel iki siol Iljiciaus paminklai stovi…Laisve iskovojama paciu pilieciu ir nei vokietis nei amerikonas jos jiems neatnes…todel ir vakarai nesipuola i pagalba nes mato milijonu ukrainieciu pasyvuma. Gyvenu daug metu Kanadoje, taciau domiuosi kas vyksta Lietuvoje. Kiek straipsniu kritikuojanciu Lietuvos valdzia, kad zmones nuskure, pencininkai badauja ir t.t. Taciau tie patys lietuviai kritikuoja A. Merkel, B.Obama kad jie perdaug atlaidziauja Putinui. Kiekvienas protingas salies vadovas ziuri kas naudinga jo saliai, jo zmonems. Rusija ne Uganda ar Bolivija, tai viena is galingiausiu valstybiu su didziausiais resursais, kuri turi didele itaka pasaulio ekonomikai ir butent tai yra daug svarbiau nei Ukraina kur puse gyventoju nori buti su rusais kita puse su vakarais… taip kad gal duokim jiems patiems apsispresti su kuo jie ..o nemosikuokum kumsciais pries veja rupinkites savo valstybe, savo pensininkais savo antzmogiskais mokesciais ir istatymais, susiraskite savo vieta Europoje atrodo kad Lietuva paskendus savo problemose. Ar dabar laikas kalbeti apie Kaliningrado sryti, ziurekit kad nebutumet prie Kaliningrado prijungti. .
Straipsnio autorius teisus: manyčiau, kad, Rusijai persiorientuojant į Rytus (šių dienų sutartis su Kinija), jai derėtų sutikti su palankiu Rusijai laisvo Kaliningrado miesto statusu. Kol taip nėra, Kaliningradas jai yra didelė ekonominė našta, kuria derėtų atsikratyti. Niekas, gi, nėra suinteresuotas rusiškos meškos silpnumu Kinijos tigro akivaizdoje ir taip jai padėtume. Prof. V. Landsbergio idėja yra palanki tiek Europos sąjungai, tiek mums.
dar vienas JAV agentas – CHEVRONŲ draugelis?
Pats laikas Karaliaučiaus klausimą judinti ir pilnai pritariu autoriui. O reikėtų jau dabar kelti klausimą dėl kultūros paveldo naikinimo Prūsų Lietuvoje: sovietų primestų bolševikinių pavadinimų miestams ir kaimams primetimą, t. y. Europos kultūros paveldo konvencijos pažeidimas. Ir tai tinka ir dėl to, kad šie metai Junesko paskelbti Donelaičio metais. Tautininkai galėtų pirmieji šio reikalo imtis. Linkiu sėkmės
Šiaurinės Prūsijos likimo negalima spręsti atskirai nuo Pietų Prūsijos. Ir, norim ar ne – nuo Klaipėdos krašto.