D. Razauskas: Ne raidelės didžiausia mūsų valstybės bėda (47)

dr. Dainius Razauskas | respublika.lt, S.Venckaus nuotr.

dr. Dainius Razauskas | respublika.lt, S.Venckaus nuotr.

Paprašytas išsakyti savo nuomonę svetimos abėcėlės raidelių klausimu tituliniame Lietuvos valstybės paso puslapyje, žinomas Lietuvos mitologas, religijotyrininkas ir filosofas, habilituotas mokslų daktaras Dainius Razauskas sako nematąs čia jokios lietuvių ir lenkų problemos. Skaudžiausia Lietuvos problema jis vadina valdžią, kurios požiūris į savąją Tautą, valstybę, jos kalbą ir kultūrą ir tuo požiūriu grįsti konkretūs darbai akivaizdžiai byloja, kad Lietuvą valdo arba niekšai, arba kvailiai.

– Lenkija neriasi iš kailio besistengdama priversti lietuvius įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą Lietuvos valstybės dokumentuose, aiškindama, kad tai mums – nieko nekainuojanti smulkmena. Nemaža dalis lietuvių taip pat mano, kad tai smulkmena, negalinti atverti kelio jokioms grėsmėms. Nesu iš tų, kurie mano, kad šiomis raidelėmis pasinaudoję lenkai iš mūsų Vilniaus kraštą atims, bet sakykit, argi politikai turi teisę dėl vieno ar kito laikotarpio, tebūnie – net epochos politinių aplinkybių ardyti tuos darinius, kurie turėtų būti nekintami kaip Biblija, nes saugo mūsų identitetą – pačią Tautos šerdį?

– Prieš svarstant raidelių pasuose klausimą, būtina suvokti, kad XIX amžiuje didžiulis rytų Lietuvos kraštas buvo trikalbis. Čia gyveno lietuviakalbiai, lenkakalbiai ir gudų, arba rusėnų, kalba kalbantys žmonės. Tiek genetiškai, tiek etniškai visi jie – lietuviai (išimtys – iš svetur atsikėlusieji naujakuriai). O kraštą okupavus, buvo vykdomas nuožmus lenkinimas, šiurkšti polonizacija. Net tautybę „lietuvis“ į pasą įrašyti buvo draudžiama. Tebuvo galima rašyti „baltarusis“ arba „lenkas“, o jei nori rašyti „lietuvis“, vieta pase lieka tuščia. Lietuvių kalba buvo ne tik niekinama, bet ir persekiojama. Pasidomėkite – esama žiaurių istorijų, su kankinimais, šaudymais…

Gudų kalba irgi buvo niekinama, bet toleruojama. Tačiau parduoti arba pirkti žemę turėjo teisę tik tie, kurių pasuose įrašyta „lenkas“, todėl daugelis gudų ir lietuvių „lenkais“ tapo vien dėl ūkinių ir socialinių priežasčių.

Štai taip atsirado „lenkai“ Vilniaus krašte, kuriame jų niekada nebuvo. Nereikia dumti akių – Adomas Kirkoras XIX amžiaus viduryje yra aprašęs to meto Lietuvos gyventojų tautinę sanklodą – nei Vilniaus, nei Trakų gubernijose lenkų nėra nė kvapo. Kas be ko, okupacijos metu itin palankiomis sąlygomis buvo dalijama žemė Lenkijos lenkams, siekiant kuo labiau kraštą polonizuoti, dalis gyventojų čia atsikėlė po Antrojo karo iš Gudijos (esmiškai irgi buvę lietuviai), bet didžiausia, pamatinė dalis šiandien save vadinančiųjų „Lietuvos lenkais“ yra būtent sulenkintų lietuvių (ir gudų) palikuonys – polonizacijos aukos, kuriomis iki šiol mėginama manipuliuoti, iškraipant tiesą.

Štai toks yra kontekstas, į kurį turime atsižvelgti, jį žinoti ir jam atsiverti. Be abejo, lemiama – asmens apsisprendimo teisė, nesakau, kad genetinis lietuvių palikuonis neturi teisės apsispręsti būti lenku. Tačiau būtent apsispręsti, o ne laikyti save juo iš nežinojimo. Apsisprendimas melo pagrindu nėra apsisprendimas. Todėl manau, kad Vilniaus krašte turi būti privalomai dėstoma to krašto istorija, ne lenkiškoji propagandinė versija, o tiesa. Ir tik tada, žinodami savo krašto ir savo pačių istoriją, žmonės įgytų tikrą teisę apsispręsti ir dėl tautybės, ir dėl pavardžių rašybos.

– Na, o grėsmių Lietuvai, slypinčių šiame spaudime dėl nelietuviškos rašybos Lietuvos pasuose, jūs neįžvelgiate? Ta dviguba v ir kitos svetimos raidelės išties tėra smulkmena?

– Kažkas iš šio pasiūlymo entuziastų per radiją tikino, kad su tomis svetimomis raidėmis mes susitiksime tik jeigu pasas bus atverstas prieš mūsų akis – esą visuose kituose kontekstuose jokių pasikeitimų nepastebėsime. Žinoma, būtų galima suabejoti šiuo patikinimu, bet netgi jei tas tikintojas teisus ir niekur daugiau su tomis raidelėmis aš nesusidursiu, grėsmę kelia ir žemina vien jau tai, kaip iš Lenkijos pusės šių pakeitimų reikalaujama.

Vaikystėje esu labai smarkiai gatvėje gavęs į dantis, vežtas į ligoninę, lopytas, o tos egzekucijos priekabė buvo: „Duok septyniolika kapeikų“. Suprantat, septyniolika kapeikų tėra smulkmena. Jei koks nors draugas, pažįstamas ar net praeivis būtų manęs paprašęs septyniolikos kapeikų, būčiau galėjęs duoti nesvarstydamas. Bet tai buvo ne prašymas – tai buvo reikalavimas nusilenkti, paklusti jėgai. Grasinimas. Supratau, kad ar duosiu, ar neduosiu – vis tiek gausiu į dantis, todėl nedaviau. Lenkai savąjį „prašymą“ leisti rašyti svetimas raideles Lietuvos pasuose formuluoja panašiai, kaip anie manęs „prašė“ kapeikų. Todėl Lietuvos valdžios svarstymus, kaip atiduoti lenkams „septyniolika kapeikų“ kuo nuolankiau, tegaliu vadinti apgailėtinu kvailumu.

Tokius kvailius, negalinčius nė truputėlį pastovėti už savo orumą, kalėjime vadina „gaidžiais“. Kalbama čia net ne apie fizinę jėgą, ne apie sugebėjimą pasipriešinti ir net ne apie lietuvių ir lenkų ar kitų tautybių tarpusavio santykius, o apie žmogiškosios būtybės orumą – jeigu šioje vietoje kapituliuoji, esi šiukšlė, niekas.

Yra posakis: „Ant pasvirusio gluosnio visos ožkos lipa“. Tai reiškia, kad praradęs savigarbą žmogus netenka teisės egzistuoti – jis bus nuėstas iš pašaknų.

– Tad kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

– Problemą? Gal jau daugiau nei metai girdžiu lietuvius apie tai kalbant kaip apie savo problemą, bet jokios problemos aš čia nematau.

Tarkim, plėšikas nori apiplėšti banką. Jam sako: „Įstatymai to neleidžia. Bankų mūsuose plėšti negalima, priešingu atveju būsi nubaustas, atsidursi kalėjime“. O plėšikas sako: „Bet aš vis tiek noriu“. Jį dar kartą mėgina atkalbėti, įrodinėdami, kad šitaip elgtis negalima, o jis ir vėl savo: noriu apiplėšti banką, ir baigta.
Ir ką? Nejaugi tada banko vadovybė susirinks ir tarsis: „Turime problemą – nors mūsuose ir negalima plėšti bankų, bet vienas plėšikas labai nori. Reikia ieškoti būdų suteikti tam plėšikui galimybę tai padaryti“?

Šioje situacijoje absurdą kažkodėl lengvai pastebime, o svetimų raidelių klausimu, nors situacija – tokia pati, manome, kad tai mūsų „problema“, kad turime Lenkijai kaži kokių „įsipareigojimų“.

Manau, gal ne vienintelė, bet rimčiausia Lietuvos problema iš tikrųjų yra sava valdžia, kuri kartais yra šlykšti iki apsivėmimo, tiesiog nusikalstama. Deja, ne tik santykių tarp tautų, užsienio politikos, bet net ir savivaldos, buities ir teisingumo nesugebanti sutvarkyti. Be savanaudiškumo ir partinių interesų, jie daugiau niekuo neketina ir neįstengia dorai rūpintis.

Ar bėra prasmės tiems „valstybininkams“ priminti, kad yra dar ir kitas elgesio kodeksas, grindžiamas ne išskaičiavimu ir nauda. Karmajoga moko: „Elkis teisingai ir nesirūpink padariniais“. Teisingai elgiantis padariniai gali būti skirtingi, matuojant juos pelnu, tačiau jie visada bus geri vidine prasme. Teisingai elgiantis padariniai visada būna geri. Štai tokio požiūrio mūsų valstybėje labai pasigendu.

Kalbama apie lietuvių ir lenkų santykius, o iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie tikruosius kiršintojus – apgailėtiną valdžią. Nemalonu ir beviltiška dabar grįžti prie Garliavos įvykių, bet iš anuomet liko vienas labai aštrus klausimas: kas sprendžia, kada pareigūnai privalo vykdyti teismo sprendimą, o kada – ne? Štai sakome, kad gėda ir žema Rusijai žvanginti ginklais prieš brolišką ukrainiečių tautą, o Lietuva savo ginkliukus žvangino prieš vieną bejėgę mergaitę, nes privalėjo nesvarstydami vykdyti teismo sprendimą.

Tuo pat metu buvo paskelbtas ir teismo sprendimas dėl neteisėtų svetimkalbių gatvių pavadinimų užrašų, kurie tebekabo iki šiol, ir jokios teisingumo vykdytojų struktūros kažkodėl savo ginkliukais nežvangina, nesvarstydamos teismo sprendimo vykdyti neskuba. O dar tuo pat metu dėl Nerijos botelių po teismo sprendimo dar pasirodė įmanoma „prieiti kompromisą“. Smalsu būtų sužinoti, kas ir kuo remdamasis atrenka, kada teismo sprendimą vykdyti reikia, o kada ne? Kada savo Konstitucijos turime paisyti, o kada „geriau“ ją pakeisti? Manau, būtent toks valdžios elgesys ir sukuria galimybę žmonėms apsimesti skriaudžiamiems visiems privalomų valstybės įstatymų ir tokios „skriaudos“ priežastimi laikyti tautinę, religinę, seksualinę, rasinę ar kitokią diskriminaciją.

– Jeigu mes, svetimos valstybės mygiami, kartą „patobulinsime“ savo Konstituciją jos labui, Konstitucija nustos buvusi saugikliu – tuomet jau „tobulinsime“ ją visada, kai tik ji kliudys mūsų „bičiuliams“ mus engti, melžti ir niekinti. Tiesa?

– Na… Juk akivaizdu, kad nuolankiai atidavę „septyniolika kapeikų“ vis tiek gausime į dantis, nes „tų gaidžių“, neturinčių savigarbos, nėra nė ko gailėtis. Be to, atiminėti iš mūsų „kapeikas“ pasidarys norma.

– Bet lenkai juk siūlo originalaus pavardžių užsirašymo galimybę ir Lenkijos, pavyzdžiui, Seinų krašto, lietuviams?

– Pusiausvyros tarp Vilniaus krašto ir Seinų krašto nėra ir būti negali. Ir Vilniaus, ir Seinų kraštai – lenkų okupuotos nuo seno lietuvių gyvenamos teritorijos. Tiesiog Vilnių mums „atrėžė“, Seinų – ne. Beje, jeigu lietuviai nebūtų paklusę Antantei, būtume atsiėmę visą Lietuvą. Bet tai jau istorija. Praeities tuščiai aitrinti neketinu, tik noriu pasakyti, kad toks lenkų siūlymas anaiptol nėra lygiaverčiai mainai, o tarsi išpirkos reikalavimas už galimybę atsiimti teisėtą skolą. Vargu ar toks siūlymas yra bičiuliškas ir sąžiningas.

Pagaliau dar: juk niekas iš tikrųjų nesvarsto klausimo – leisti ar neleisti rašyti lenkams pasuose pavardes nelietuviškais rašmenimis. Svarstoma tik, kuriame paso puslapyje tas originalus užrašas turėtų atsirasti. Manau, nebūtų protestuojančių, jei antrame paso puslapyje turėtų teisę originalia rašyba savo pavardes įsirašyti ne tik lenkai, bet ir rusai, ir netgi japonai, kurių raidynai visai kitokie, jei tik jie taptų Lietuvos piliečiais. Manau, tai būtų ir gražu, ir teisinga.

Todėl Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama, kad Lietuvoje lenkiškos pavardės nebūtų rašomos lietuviškai. Siekiama uždrausti Lietuvoje lenkiškas pavardes rašyti ietuviškais rašmenimis. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė būtų visur rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, iškraipančius pavardę, bausti. Na, o tai yra svetimos valstybės noras mūsų pačių valstybėje apriboti mūsų valstybinės kalbos galimybes, esmiškai vėl lenkinti Lietuvą per mūsų pačių įstatymus.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

47 komentarai

  1. pi-Ratas:

    Gryna tiesa, tik gaila gaidžiai turi mažai smegenų ir to nesupras

  2. nepasidalina:

    valdžios.Nežinau,man lenkai kultūringumo pavyzdys Lenkijoje.Lietuviams dar toli iki to.

    • Manau, kad Dainiaus Razausko tekstą reikia padauginti ir padėti prieš nosį visiems šios “problemos” sprendėjams, pradedant Kalbos komisija, Konstituciniu teismu, seimūnais ir baigiant vyriaysbės nariais. Ir tegul pareiškia nuomonę kiekvienas individualiai, taip bus galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje šiuo metu yra gaidžių…

    • pi-Ratas:

      Žiūrint ką lyginat. Tamsta gali lyginti lietuvius šalia stoties su lenkų kultūros atstovais. Gali ir atvirkščiai. Todėl abiem atvejais gausi tą patį rezultatą, t.y. anie laukiniai, o va šitie tai šviesuoliai. Todėl jūsų komentaras yra visiškai niekinis.

  3. tautininkas:

    gal valdančioji koalicija perskaitys? deja, “Respublika” regis, greitai virs žurnalu …

  4. Iš miškų:

    Kai perskaitau D. Razausko straipsnį, tai ir diena šviesesnė tampa. Tiksliai, tiesiai ir ne kitaip…

  5. apuolė:

    Geras pamintijimas mums visiems. Puikus straipsnis 🙂

  6. Vanduo:

    Nereikia pamiršt, kad lenkų okupacijos metais ne tik kad buvo draudžiama pase įrašyt tautybę “lietuvis”, bet ir lietuviškos pavardės buvo drastiškai pasuose ir gimimo liudijimuose ištaisomos į lenkiškas, pvz.graži lietuviška pavardė “Burėnas” lenkų valdininko užrašoma kaip “Burowski”. Be jokių ceremonijų. Ir lietuvių šeimoje gimęs vaikas, jei tik užtaikydavo gimt lenkų okupuotame Vilniaus krašte, tuo būdu virsdavo beveik ”tikru lenku”.

  7. Klodas:

    Tekste nurodoma, jog „didžiausia, pamatinė dalis šiandien save vadinančiųjų „Lietuvos lenkais“ yra būtent sulenkintų lietuvių (ir gudų) palikuonys – polonizacijos aukos” – todėl dera vartoti lenkakalbių terminą.

  8. Kemblys:

    dr. Dainius Razauskas:
    ,,toleruojama, socialinių, manipuliuoti, kontekstas, propagandinė versija, genetinis, entuziastų, fizinę, egzekucijos, egzistuoti, situacijoje absurdą, religinę, seksualinę, rasinę, diskriminaciją, istorija, originalus, protestuojančių…”.

    dr. Dainius Razauskas:
    ,,Tokius kvailius, negalinčius nė truputėlį pastovėti už savo orumą, kalėjime vadina „gaidžiais“.”.

    Nežinau iš kur tokia kalėjimų patirtis. Rusiškus kalinių žodžius verčia į lietuviškus, o SVETIMŽODŽIŲ neverčia…

    Kiek esu matęs GAIDŽIŲ, visi buvo drąsūs, dėl vištelių pasiaukodavo, gindavo jas, pakviesdavo, ką skaniau radę, ir bėgte bėgdavo nuplunksnuoti kaimynų vištelių, kurios neturėjo GAIDŽIO. Man Gaidys yra vertas pagarbos, labai nenoriu, kad virstų keiksmažodžiu. Šuo keiksmažodis, kiaulė taip pat, višta irgi nieko gero, galima ką nors įžeisti ir karve vadindami… Kuo jie nusikalto ,,žmonėms”?

    • LosAngeles:

      ‘..Tarkim, plėšikas nori apiplėšti banką. Jam sako: „Įstatymai to neleidžia. Bankų mūsuose plėšti negalima, priešingu atveju būsi nubaustas, atsidursi kalėjime“. O plėšikas sako: „Bet aš vis tiek noriu“. Jį dar kartą mėgina atkalbėti, įrodinėdami, kad šitaip elgtis negalima, o jis ir vėl savo: noriu apiplėšti banką, ir baigta.
      Ir ką? Nejaugi tada banko vadovybė susirinks ir tarsis: „Turime problemą – nors mūsuose ir negalima plėšti bankų, bet vienas plėšikas labai nori. Reikia ieškoti būdų suteikti tam plėšikui galimybę tai padaryti“?..’

      Labai taikliai 🙂
      Kas liecia jusu pastebejima, tai autorius kalba apie ‘gaidzius’, jus apie Gaidi. Tai ne tas pats

    • Katė:

      “Tokius kvailius, negalinčius nė truputėlį PASTOVĖTI UŽ SAVO ORUMĄ,…” – net atsiverčiau Lietuvių kalbos žodyno 13-ąjį tomą. Pasiskaitykite ir Jūs 910, 911 ir 912 psl. – ar rasite tokia reikšmę vartojamą veiksmažodį “pastovėti”? O štai “Rusų-lietuvių kalbų žodyno” 3 tomo 296 psl. yra “постоять (за кого, что): за родину, за свободу”, taigi ir “за достоинство, за себя.”.. Tai verčiama – “apginti (neleisti skriausti) tėvynę, laisvę, orumą, nesiduoti skriaudžiamam” Ir be įrodymų aišku, kad šioje situacijoje “pastovėti” yra aiškus rusicizmas, bet kada jį savo kalboje pavartoja toks eruditas – įrodyti būtina. /////// Ir jau be įrodymų – junginyje “negalinčius nė truputėlį pastovėti…” vartotinas neiginio kilmininkas “negalinčius nė truputėlio” pratęsčiau “ginti savo orumo”. Tataigi…

  9. Perkūno Paukštis:

    Lietuvių “propagoniška” kalba – ne tik kokia tai vertybė, o tiesiog mūsų esybė.

  10. alksnaitis:

    istorinė tiesa: Seinų kraštai – lenkų okupuotos nuo seno lietuvių gyvenamos teritorijos. Beje, jeigu lietuviai nebūtų paklusę Antantei, būtume atsiėmę visą Lietuvą.

    • Algirdas Bagdonavičius:

      Mano buvę bendradarbiai inžinieriai, kurių pavardės dar kažkaip tai buvo nesulenkintos, Giedrys, Kuprys, Medzelic (Medelis), Vaišnys, ir daug kitų turėjo gražias lietuviškas pavardes , bet lietuviškai nekalbėdavo, nors ir suprasdavo.Laikė save gudais arba lenkakalbiais.

  11. alksnaitis:

    Sąjungininkų Lietuva, lietuvių tauta turėdavo rytuose ir vakaruose.Ne viskas auksu kas auksu žiba , kaip ir su dabartine lietuvių tautos būkle. Ar neištirpsim šiame liberaliame vakarų pasaulyje .Apie kuri rašė Vilius Bražėnas, popiežius Benediktas 15, Jonas Paulius 2 kuriame viešpataus rytų bolševikiniai ar vakarų liberaliniai globalistai. Kur gerai jausis KGB ir gestapo tipo kosmopolitai.

  12. Getas:

    Mes raidyno klausimu jokios problemos neturime ir sutinku su autoriumi, kad tai mūsų valdžios elgesio problema – jie nepriaugę būti garbingos, didvyriškos tautos valdžioje.
    Seniai reikia kurti problemas Lenkijai, nes ji nusikALTUSI NE TIK LIETUVIŲ TAUTAI, BET IR MŪSŲ KAIMYNAMS: GUDAMS, UKRAINIEČIAMS, VOKIEČIAMS, LIETUVININKAMS, ČEKAMS. REIKaLAUKIME LENKAMS KEISTI SAVO RAIDYNĄ, NES LABAI NETIKĘS: DVIGUBOS RAIDĖS – VIENAM GARSUI BEI AIBĖ ĮSTRIŽŲ LAZDELIŲ ANT PRIEBALSIŲ. TOKS LENKŲ RAIDYNAS TRUKDO BENDRAUTI ES. Pvz.: sz – š pas lenkus, o sz – s, pas vengrus, kažkoks absurdas. Lenkų ne tik bjauri maišyta kalba, bet ir raidynas netikęs vartoti 21-ajame amžiuje. Rašysiu Lenkijos prezidentui keisti netikusį savo raidyną. Kviečiu visus.

  13. Galindas:

    Labai teisingos mintys, būtinai pasiųsti visiems Seimo nariams po kelis kartus

  14. Algis:

    Labai teisingos mintys. O tai, ką sako autorius priešpaskutinėje pastraipoje, yra mažiausiai prieš 5 metus suformuluota Konstitucino teismo sprendime ir, berods, vėliau dar kartą patvirtinta: kitataučių pavardės asmens dokumento pagrindiniame puslapyje turi būti rašomos pagal valstybinės lietuvių kalbos taisykles, kitame puslapyje gali būti rašomos pagal kitonišką rašybą. Viskas pasakyta, galima buvo per kelias savaites parengti tokio dokumento pavyzdį, jei neaišku – pasižiūrėti, kaip tai padaryta Latvijoje, suorganizuoti gamybą ir pasiūlyti nepatenkintiems turimu dokumentu jį pasikeisti. Gal lenkų šovinistai kurį laiką parėkautų, bet protingas kompromisinis sprendimas būtų priimtas ir debatams padėtas taškas. Bet ir šitos, ir buvusios valdžios gaidžiai metų metais nieko nedaro, tik vis žada spręsti: bijo nepatikti lenkams , bijo ir saviškių, kad gal įpykę neišrinks į valdžią. Paklausus, ko tempia gumą, tikriausiai atsakytų: biudžete tam nenumatyta pinigų. Bet pasikelti sau atlyginimus tūkstančiais pinigų atsirado: mat vykdo Konstitucinio teismo sprendimą. Apie minetąjį aną sprendimą – nė žodžio.

  15. Valdas Banaitis:

    Valstybės piliečių vietų vardai turi būti rašomi tos valstybės valstybine kalba. Kvailiausia – perrašinėti svetimų valstybių piliečių ir vietų vardus bei adresus – čia toliau valstybės ir sostinės vardo jau ne mūsų kompetencija. Lietuviškols diasporos getai, jeigu tokie yra, neturėtų demonstruoti lietuviškumo lietuviškais rašmenimis net ir Punsko krašte, kol nebus sutarta, kad asmenkims, turintiems interesų savo metropolijoje, būtų įteisinti įrašai abiem raštais aswmens dokumentuose, įstaigų pavadinuose. Jeigu mes leidžiame angliškus užrašus, galime leisti ir užrašus visomis kitomis 29 kalbomis, jeigu tai pagerintų komunikaciją, o ne teiktų provokaciją.

  16. Valdas Banaitis:

    Geriau pasirūpinkim savo kalba – bent jau pietryčių Lietuvoje mokykimės tteisingai kkirčiuoti viewtovardžius. Kai pasiūliau Vilnijos krašto kelioi ženkluose kirčiuotą vietoivardžio ar upėvardžio skiemenį rašyti stambesniu (riebesniu) šriftu, toks Pisarskas iš plentų inspekcijos atsiraštė, kad jokia instrukcija jo neįpareigoja rūpintis kirčiavimu. kol niekas jo neapmokĘstins arba nepateps, kaip antai Vilniaus vicemerą Romualdą Adomavičių anų rinkimų išvakarėse, kai Naujoji Vilnia skundėsi dėl Lietuvos spaudos draudimo – visoje seniūnijoje iš 7 kioskų liko tik 3, ir tie patys tik Parko gatvės gale. Lietuvių kalbos inspekcija pasiūlė vairuotojams ir keleiviams įsijungti bevielį internetą.

  17. Juozapas:

    Lenkijai ir Lietuvos lenkams su Lietuvos Prezidento (ės) parašu turi būti pasakyta ir Lietuvoje su Lenkija viešai paskelbta, kad viešųjų užrašų, pavardžių rašybos ir lietuviškos abėcėlės reikalus sprendžia Lietuvos valstybė. Lenkijos pozicija – tai svetimos valstybės kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus. Oficialiai pareikšti, kad šia tema su Lenkija ir Lietuvos lenkais jokių diskusijų daugiau nebebus. Jeigu tautinės bendruomenės (lenkai) ar tautinės mažumos (čigonai) nori savo pavardžių pasuose kita abėcėle, Lietuvos valstybė galėtų jas įrašyti paso pažymėtame 2 puslapyje pageidaujančio asmens sąskaita. Ir baikim kvailas diskusijas, ir ieškokim sąlyčio taškų su visomis tautomis ir valstybėmis. Tačiau neišduokim savo pamatinių vertybių, nes už tai mūsų ateities kartos išdavikams nedovanos.

  18. nepartinis:

    “Tokius kvailius, negalinčius nė truputėlį pastovėti už savo orumą, kalėjime vadina ….“.
    Kalėjime gal ir vadina, nežinau, ar tai reiškia, kad mes esame kažkokiame kalėjime? Ar kad kalėjimo taisyklės yra mums svarbios? Ar čia autoriui atstitiktinai išsprūdo, ar jis išties taip jaučiasi? Ką gali išgirsti iš žmogaus, kuris jaučiasi lyg būtų kalėjime?

    Visų tų W ir dvikalbių lentelių klausimą reikėjo spręsti dar prieš 24 m., kai atgavom neprilklausomybę, t.y. iš tiesų ištrūkome iš kalėjimo. Tuomet oriai ir niekieno nespaudžiami, galėjom išreikšti savo norą matyti lojaliais bendrapiliečiais tuos autochtonus, kurie savo gimtąją kalba laiko lenkų. Jau tada reikėjo leisti žmonėms užrašyti savo pavardę pase taip, ir savo gatvės pavadinimą tokį, kokį jie nori. Ir koks dangus būtų sugriuvęs? O gal tiesiog daugiau draugų turėtume?

    Prie visos pagarbos autoriui, žinoma, kad dabar mus spaudžia lenkai, ir mums skauda, orumą žeidžia, jaučiamės silpni prieš didelius, pasijusime pralaimėje, kai teks ieškoti kompromisų ar nusileisti.
    Būti stipriu ir oriu yra ne tas pats kas vaizduoti stiprų ir orų.

    Dabar galima tik numatyti, kad šis lenkų/kalbų/raidžių klausimas skaldys visuomenę, visų pirma pačius lietuvius, nes bus problema tiems politikams, kurie bus valdžioje ir leis drumsti vandenį tiems, kurių valdžioje nėra. Ir kuo ilgiau būsime užsispyrę (konstitucija, “lietuvių kalba nėra derybų objektas” ir t.t.), tuo ilgiau ir tuo blogesnes pasekmes šitie antraeilio svarbumo klausimai neš. Tuo mažiau orūs būsime, nesvarbu kaip atrodysime.

    • Antanas:

      Ponuli, o kodėl leidus lenkams, neleisti rusams? Tai būtų diskriminacija tautiniu pagrindu. Juk vienų ir kitų gyvena panašus skaičius, o ir okupavę mus buvo ir vieni ir kiti…

    • l.O.:

      po karo Lenkijos vyriausybė kvietė visus, kurie įvardijo save lenkais, persikelti ten gyventi ir parėmė materialiai, dovanojo žemės, arklį, karvutę ir t.t.Tie kurie norėjo būti tikrais lenkais išvyko, tai kam mosuoti kardais po mūšio.Kaip atrodytų jeigu pvz. 10 kiniečių šeimų reikalautų gatvės pavadinimo su užrašu kiniečių kalba?
      Juk čia gryniausias žeminimas lietuvių Tautą.

  19. kaip pirštu į akį:

    Todėl Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama, kad Lietuvoje lenkiškos pavardės nebūtų rašomos lietuviškai. Siekiama uždrausti Lietuvoje lenkiškas pavardes rašyti ietuviškais rašmenimis. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. 
    Dr. Razauskas tiksliai identifikavo brolių lenkų reikalavimo esmę: MŪSŲ PILIEČIŲ PASUOSE REIKALAUTI SAVO RAIDŽIŲ. Kokia valstybė sau tai leistų? Ar dar yra neaiškumų, ponai?

  20. Vilma:

    Labai pilietiškas ir aiškus autoriaus požiūris į lenkų (ne lietuvių!) problemą dėl raidelyčių pase…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *