K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (VII) (6)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Iškovojome nepriklausomybę ir atmerktomis akimis sapnuojame, kad pagaliau mes laisvi. Tikrai laisvi buvo knygnešiai ar Sibiro tremtiniai, kurie visaip ujami ir naikinami, išsaugojo savo laisvą mintį ir meilę Tėvynei bei gimtąjai kalbai. Tikrai laisvi buvo M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, Vaižgantas, Jonas Basanavičius… Laisvi buvo Martynas Mažvydas, Kazimieras Būga, Antanas Baranauskas… Ką jie pasakytų išgirdę, kad reikia supaprastinti mūsų rašybą, „apkarpyti“ balsių nosines, nes užsieniečiams esą per sudėtinga suprasti. O mūsų pačių sukurta seimo komisija, turinti visokiausiais būdais saugoti seniausią pasaulio – lietuvių kalbą, bando ją naikinti!

Man labai mielas japonų studentas, kuris atvykęs į Lietuvą lietuvių kalbos mokytis taip ją pamilo, kad savo sūnų Eglės vardu pavadino. Eglė – moteriškos giminės daiktavardis. – Bet juk japonai to nežino, – išdidžiai išrėžė jis, – o vardas Eglė labai gražiai skamba.

Sugaišau marias laiko, kad įsitikinčiau, jog XVII amžiuje baltai (kuršiai) turėjo savo kolonijas Afrikoje, jų laivai pasiekdavo Vest Indiją ir nuosavybės teise valdė salą Karibų jūroje. Juk visos tos žinios mus pasiekti turėtų per orius vidurinės mokyklos vadovėlius, juk mes, – laisvi!

Juozas Šeimys perskaito užrašą ant varinės plokštelės, kuri atrasta statant funikulierių prie valdovų rūmų Vilniuje. Plokštelė yra nuo vardinio ginklo – kardo makštų dalis. J. Šeimys tvirtina, kad pats ginklas priklausęs kunigaikščio Kęstučio sūnui Vaidotui. Esą, ten viskas aiškiai surašyta. Juk vien šis radinys tikrai taptų simbolišku ir vien jo atradimas įprasmintų valdovų rūmų statybas. Kas trukdo nors patikrinti prielaidos pagrįstumą. Bet pasirodo, kai kam tas paprasčiausiai nerūpi… Neįdomu.

Juozas Šeimys perskaito įrašus steloje, kuri stovi Čikagos muziejuje. Ten smulkiai aprašyti mūsų protėvių hetų su edonais žygiai ir nuotykiai, kovos su hidromis, lietuvių probočių nuotykiai pas actekus ir t. t., ir pan. Ir visa tai vyksta dar 100 metų iki faraono Tutanchamono gimimo!

Galbūt Juozas Šeimys kai kur klysta. Bet neklysta tik tie, kurie iš viso nieko neieško.

Tikroji laisvė neateina, pasikeitus politinei situacijai ar nubrėžus geografines sienų ribas. Ji prasideda iš vidaus, iš kiekvieno iš mūsų vidaus. Ir kaip čia nepaminėti Vydūno žodžių: kiekvienas vergas svajoja apie laisvę. Tačiau kai ji ateina, pradeda galvoti, – ką čia nuveikus? O kad pats mąstyti nemoka, tai pradeda ieškoti naujo šeimininko.

Lietuvių kalba iki XX amžiaus, kaip prieš kelis šimtmečius ir mūsų girios, pasauliui buvo terra incognita. Šiandien nebūtina šokti ant žirgo arba sėsti į lėktuvą, kad nukakti į kitą žemės rutulio vietą. Atsiradus kibernetinei erdvei, erdvės sąvoka pasikeitė, todėl kalbos labai greitai keičiasi – visi tapome „klajokliais“. Iš šalies klausant, kaip tarpusavy bendrauja virtualioje erdvėje – kompiuteryje gyvenantys žmonės, neįmanoma nieko suprasti. Pasaulyje gimė ir vystosi nauja, kompiuterių kalba. Ji naikina ne tik lietuvių, bet visas ligi šiol gyvavusias kalbas! Ir mes turime su tuo susitaikyti, nes neįmanoma istorijos rato pasukti atgal. Kaimai, per amžius buvę lietuviškosios kultūros genofondu, išmiršta. Mūsų vaikams vien perskaityti Baranausko „Anykščių šilelį“ – tikra kančia, nes jie tiesiog nesupranta kūrinio turinio tikrąja to žodžio prasme! Todėl jei nesuremsime pečiais ir bet kokia kaina nesaugosime ir nepuoselėsime to, ką iš protėvių paveldėjome – kaip individuali tauta mirsime jau po 30–50 metų, t. y. laiko liko tiek, kiek truks užaugti mūsų vaikai, nemokantys kalbėti tikrai lietuviškai.

Taigi atrodytų, kad pagrindinis lietuvių kalbos priešas šiandien – kompiuteris. Iš tiesų, vien perskaičius šį grėsmingą vardą lietuviškai, net šiurpas krečia: kompiuteris – kom piut eris, t. y. kuom pjaut erius, arba kuom pjaut ėriukus (baltos lankos, juodos avys, kas išmano, tas jas gano). Tačiau norėdamas būti nuosekliu, turiu išpešti kažkokią naudą iš naujai atrasto lietuvių kalbos skaitymo meno, kurio visą lietuvių tautą noriu išmokyti. Taigi perskaitykim žodį kompiuteris adverniškai. Kompiuteris – si retui p mok – šis retai taip moko! Galima būtų dar išplėsti giluminę prasmę, nes senovinis pagalbos prašančių lietuvių bobučių šauksmas būdavo ratavokit, ratuikit! Taigi galėtume perskaityti ir taip: kai ateina laikas ratavojimui, šis (t. y. kompiuteris) kaip reta moka (ratavoti, t. y. gelbėti). Ir iš tiesų, jeigu kompiuteryje, ieškodamas sąvokos esė apibūdinimo, rasčiau ne lakonišką – esė pavadinimas kilęs nuo prancūzų kalbos žodžio essai-bandymas – o ir trumpą paaiškinimą, kad jeigu polemizuojant gimsta Tiesa ir esmė, gal taikliau būtų šį žanrą vadinti tikru, bendru lietuvių-sanskrito vardu asmi-asti, arba esmi-esti, tačiau pirmojo prancūzų kilmės rašytojo garbei šis žanras vadinamas ir t. t. – būtų žengtas pirmas žingsnis susitaikymo link. Kompiuteris juk ant manęs nepyksta, tai aš pykstu ant kompiuterio. O jei nuo manęs priklauso, kas kompiuteryje parašyta – pykstu ant savęs (pykti ant savęs – tikrai kvaila. Save reikia tik mylėti, nes kaip mes išmoksime kitus mylėti, jei ant savęs pykstame?). O jeigu mano vaikai žaistų kompiuterinius žaidimus, kurių turinys būtų susietas su senovės lietuvių istorija, kalba, santykius su kitomis tautomis – tada ko gero pasidaryčiau aršiu kompiuterių mylėtoju.

Dabar pasigilinkim, kaip pagerinti santykius su kaimynais, pavyzdžiui, su rusais. Žodį taika perskaičius atbulai, gausim akėt. Vadinasi, jeigu taiką akėsim, jos niekada ir nebus. Bet čia ir taip aišku. Tada pasitelkim senolių išmintį ir patirtį. Mūsų protėviai lietuviai-egiptiečiai buvo užkietėję gnostikai. Ir netikėkit, jei kas jums bandys aiškinti, kad žodis gnosis graikų kilmės ir reiškia daugybe terminų apibrėžiamą pažinimo ir netobulumo santykį su kontepliuoju, perpendikuliariuoju ir kosminiu suvokymo lygiais (čia laisvai interpretuoju tikėtiną žodžio paaiškinimą, kurią enciklopedijoj rasit). Skaitykim lietuviškai gnostikai – gi nosies tikėjimas, tai yra tikėjimas, remiantis uosle ir asmenine patirtimi, o ne teoriniais išvedžiojimais. Ką daro mūsų kaimiškieji senoliai, jei Tata pradeda išmintį Motei rodyti ir save protingesniu vaizduoti ir dar nesantarvę bei ilgalaikius ginčus tęsia? Močiute sako: na gerai, gerai, tegul tavo velnias būna juodesnis… – ir daro toliau, ką dariusi, kol seneliui šišas praeina! O jeigu norim bendrą darbą pradėti, pažiūrėkim, kaip senoliai su mūsų anūkais žaidžia. Niekada senelis nebruks anūkui į rankas plaktuko – pats sau kalinės, kol anūkėliui net seilės iš smalsumo pradės tįsti, o kai šis pradės nekantrauti kuo greičiau irgi dirbti – duos apdairiai paruoštą įrankį. Taigi kuo daugiau dairysimės ir išminties iš savo senelių mokysimės, juo arčiau vėl prie Viešpaties artėsime. Gal tai ir bus ženklas, kad mes pagaliau užaugome ir tai bus pagrindinė sąlyga susijungti rėdos ratui.

Mūsų senoji kultūra ir kalba, ir ypač su visomis tarmėmis, yra stebuklų stebuklas. Mes patys nesuprantame, kokius lobius turime. Tai yra pasaulinis kultūros paveldas, kurio tikrajai vertei nusakyti nėra ekvivalentų. Paimkime kad ir vardų pokyčius. Anksčiau minėtą salą Trinidadą (trinyčiomis apipintą Adą – pragarą, o pasak agiptologų dd-kalbėti), Karibų (Karybų, arba Kara – bausmė+riba) jūroje savo anūkui kuršių (kur šiaurinė) kunigaikščiui Jokūbui (jok ūbaudamas) padovanojo Anglijos (angelijos, arba angelų krašto) Karalius Karolis I (karolių karoliukas arba visas vėrinys). Vėliau karaliaus vardas dėl anglų tautos kalbinių ypatumų stebuklingai virsta Čarliu (čaromis, stebuklais lyjančiu) o dabartinė vardo versija – Čarlzas. Paklauskite bet kurio anglo, ką šis vardas reiškia, o gi – nieko. O mums Čarlzas – Valdovas, sėdintis už čarų nulieto, nulyto, iškilmių stalo Zaslano (tarmiškas suolo pavadinimas). Kur beapsidairytum: Sachara – Čia Kara, Australija – nuAUSTa iš piemenėlių, avis ganančių RALIavimo ir t. t. ir pan..

Istorija – tai mokslas, kuriame iš esmės nėra neginčijamų įrodymų. Mes gyvename pagal ne lietuvių sukurtas versijas ir legendas. Gal pagaliau atėjo laikas ir mums, lietuviams, atkurti ir pateikti pasauliui sąvąją lietuvių kalbos ir istorijos versiją.

Manoji atgimusi ateities Lietuva – tai gražus žaliuojantis gausiai viso pasaulio turistų lankomas kraštas su šventų ąžuolų giraitėmis, su gyvais kriviais, kur muziejuose galima perskaityti lietuvių parašytą, o ne svetimų sukurtą išgalvotą istoriją. Tai kraštas, suskirstytas į etnografinius Žėmaičių, Sūduvių ir kitas autonomijas, kraštas – gyvas didžiulis pasaulio muziejus – lobynas. Tai kraštas, kuriame visose be išimties mokyklose sustiprintas gimtosios lietuvių kalbos – seniausios pasaulio kalbos – mokymas. Tai kraštas, kuriame bet koks tikėjimas priimamas pagarbiai. Tai – manoji ateities Lietuva.

Pradžios pabaiga. (Tęsinį skaitykite sekančio konkurso rašinyje. Beje, žodį konkursas skaitant adverniškai, gausime Srūk (raginimas tekėti srauniai), Nok (raginimas subrandinti vaisių)!)