B. Kuzmickas. Tautiškumas – duotis ir projektas (9)

Tautiškumas | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Tautiškumas | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Savaime suprantamu dalyku laikome tai, kad gyvename vis greitėjančių pokyčių epochoje, „kai vienintelė mūsų gyvenimo konstanta yra permainos“, – rašė kanadiečių kultūrologas Maršalas Makluhanas (Marshal McLuhan). Vos ne kasdien patobulėja informacinės technologijos, greitai keičiasi politinės konjunktūros, daugelis socialinių gyvenimo sąlygų. Nelieka pamirštos ir bendresnių dalykų sampratos, pamatinės socialinių ir humanitarinių mokslų sąvokos. Šitai vyksta, pirmiausia, teorinių svarstymų lygmenyje, bet iš jų neilgai trukus gimsta ir į praktinį gyvenimą kreipiami modeliai, kurių įgyvendinimas veikia žmonių gyvenimo būdą, mąstyseną, elgseną. Šiuo požiūriu neišsiskiria tautos ir tautiškumo sąvokos. Jų sampratų pokyčiai nėra vien akademinio intereso dalykas, bet atsispindi įvairiuose kultūros, politikos, kitų gyvenimo sričių projektuose. Straipsnyje trumpai nušviečiami svarbesni šių sąvokų kitimo aspektai.

Kultūrų ir civilizacijų tyrėjas Vytautas Kavolis rašė: „Pradžioje tautiškumo nebuvo. Buvo tauta, bet jinai to nebuvo įsisąmoninusi“. Šiuo teiginiu pasakoma gili, bet ne iš karto suvokiama tiesa – tautiškumas, kaip tautos būties bruožų visumos suvokimas, nebūtinai savaime išplaukia iš tautos faktiškosios esaties. Tas suvokimas įgyjamas palaipsniui, tautos nariams plėtojant savo kultūrą, bendraujant su kitomis tautinėmis bendruomenėmis, mąstant – nuo atskirybių kylant prie bendrybių. Vadinasi, tautiškumo savivoka, kaip idėjinis kultūrinis darinys, yra kuriama, plėtojama, reiškiama kultūrinės, politinės, religinės ir kitokios tikslingos veiklos formomis. Su pakilimais ir nuosmukiais tai vyksta per visą tautos istoriją. Visaverte gali būti laikoma tokia tauta, kuri ne tik faktiškai gyvuoja kaip savita etninė kultūrinė bendruomenė, bet ir suvokia savo tautiškumą. Tauta gali gyvuoti tik kaip pabira individų masė, nesuvokdama savęs kaip visumos arba suvokdama tik fragmentiškai ir miglotai, tuo nulemdama savo istorinį beperspektyviškumą.

Tad kyla klausimas, gal ne tik tautiškumas, bet ir pačios tautos, kaip specifiškos bendruomenės, atsiranda ne kitaip, o yra sukuriamos, sumodeliuojamos atitinkamu žmonijos istorijos laikotarpiu? Kaip tik šitaip klausimą kelia ir teigiamą atsakymą į jį pateikia kai kurie šių dienų postmoderniosios pakraipos humanitarinių mokslų srities mokslininkai.

Problema gali būti tikslinama – ar į tautas turime žiūrėti kaip į pirmaprades žmonijos sandaros duotybes, ar tik kaip į filosofų, istorikų, politikų ir kitokių veikėjų sukonstruotus darinius, esant tam tikroms aplinkybėms? Ar dabar gyvuojančios tautos turi savyje kažką substancialaus, ar yra tik daugiau ar mažiau nusisekę „istoriniai projektai“?

Dėl aiškumo į problemą reikia pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Tautų, tautiškumo klausimus imta plačiau svarstyti prieš porą šimtų metų romantizmo laikotarpio filosofijoje ir grožinėje literatūroje. Prisimintinas vokiečių filosofas G. Herderis, aiškinęs, kad tautų įvairovė yra dieviškojo pasaulio plano dalis, kad kiekviena tauta yra unikali, pasižymi savitu charakteriu ir kultūros dvasia, pasireiškiančia istorijoje, kalboje, papročiuose, literatūroje, religijoje. Kiekvienos tautos kalba išreiškia savitą pasaulio matymo ir mąstymo būdą, kiekviena tauta įneša savo indėlį į žmonijos kultūros lobyną.

Svarbi ir mąstytojo G. Hegelio filosofija, pagal kurią tautos yra dėsningo absoliučiosios dvasios įsikūnijimo istorijoje etapai. Kiekvienos tautos istorinę prasmę apsprendžia tikslai, kuriuos ji įgyvendina realizuodama savo laisvę, kurdama kultūrą, ugdydama savo individualybę, pagaliau įgyvendindama pagrindinę paskirtį – sukurdama savo valstybę. Nesukūrusi savo valstybės tauta lieka istoriškai nevisavertė.

Filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras Bronislovas Kuzmickas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyne Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose | mokslolietuva.lt, G. Zemlicko nuotr.

Filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras Bronislovas Kuzmickas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyne Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose | mokslolietuva.lt, G. Zemlicko nuotr.

Tai tik kelios idėjinės prielaidos, kurių pagrindu susiformavo tradicinė tautos samprata, teigianti, kad tautinė įvairovė yra „natūrali“, žmonijos sandaros duotybė. Teiginys, kad žmogus yra socialinė būtybė, kartu reiškia, kad jis yra etnokultūrinė būtybė, ateina į šį pasaulį ne kitaip, o tik tam tikroje kalbos, papročių, tikėjimų bei daugelio kitų dalykų aplinkoje, kurių visuma sudaro savitą kiekvieno etnoso kultūrą. Nėra ir negali būti žmogaus, kuris nebūtų vienokios ar kitokios etninės bendrijos narys.

Aiškėja ir tai, jog vien šių duotybių, kaip jau minėta, nepakanka, kad susidarytų autentiška tautiškumo savimonė. Žmogus gali visą gyvenimą pragyventi tam tikroje tautinėje aplinkoje, jos nesuvokdamas ir neįvardydamas. Praėjusiame amžiuje gyvenęs istorikas Stasys Matulaitis atsiminimuose rašo, kad jo tėvas lietuviškai kalbėjo ir dainavo, bet „nežinojo“, kad yra Lietuva ir lietuvių tauta. Akivaizdus tautos nario, neįsisąmoninusio savo tautiškumo, pavyzdys. Nieko stebėtino, ne tik Lietuvoje, bet ir kitur tuo metu tautiškumas nebuvo svarbus asmens socialinio tapatumo savivokai, daug svarbesnis tapatinimasis su socialiniu sluoksniu, ypač su konfesija. Žmogui buvo svarbu pirmiausia suvokti save esant tam tikro sluoksnio, luomo nariu, išpažinti katalikybę, protestantizmą ar kurią kitą konfesiją ir tik po to matyti savo priklausomybę ir tam tikrai tautinei bendrijai.

Tautiškumo savivoka, kaip reikšmingas asmens tapatumo elementas, Europos šalyse ėmė formuotis ir kilti į pirmąjį planą tik įsitvirtinant moderniajai kultūrai – augant miestams ir industrializmui, plečiantis išsilavinimui, raštingumui, švietimui. Tautinės priklausomybės savivoka – moderniųjų laikų reiškinys. Skirtingų tautų istorijoje tai vyko skirtingais būdais ir tempais.

Išryškėjo du tautų, o tiksliau, moderniųjų tautų formavimosi keliai ir jų sampratų paradigminiai kontūrai. Vienais atvejais pagrindinis tautą formuojantis veiksnys buvo ir iki šiol tebėra valstybė, jos įstatymai, norminantys piliečių ir valstybės santykius. Tai prancūziškasis, dar vadinamas vakarietiškuoju, kelias, prasidėjęs, kai XVIII a. pab. per Prancūzų didžiąją revoliuciją buvo paskelbta, kad žmonės, turintys bendrų interesų, lojalūs bendriems įstatymams, sudaro tautą (naciją). Apie tautą buvo prabilta politine, ne etnine, prasme, toks politiškai apibrėžiamas tautiškumas įgavo nacionalizmo pavadinimą. Piliečių etninė kilmė, kalba ar dialektas, kuriuo kalbama namuose, nacijos sampratai neturėjo jokios reikšmės. Kalbų įvairovė buvo pasmerkta kaip reakcinė, vyko intensyvi tautinių mažumų nutautinimo politika, Prancūzijos įstatymai iki šiol nepripažįsta tautinių mažumų, visi valstybės piliečiai – prancūzai.

Nuo pastarojo skiriasi rytietiškasis variantas, kai pagrindinis tautą kuriantis veiksnys yra ne valstybė, bet etninė bendrija, jos kilmė, kalba, istorinė atmintis, kultūra. Tautiškumas laikomas pirminiu pradu, tauta pasitikima labiau negu valstybe, pastaroji kildinama iš tautos valios. Valstybė gali sugriūti, o tauta išlieka. Tai romantikų požiūris, pagal jį iškilo vokiečių, italų tautos, tik XIX a. sukūrusios tautines valstybes.

Tautų istorijoje netrūksta atvejų, kai apibūdintieji tautų formavimosi keliai susipina, vienas kitą papildo ir užbaigia, ne viena tauta skirtingais laikotarpiais yra judėjusi tai vienu, tai kitu keliu.

Tai būdinga ir lietuviams. Istorikai aiškina, kad lietuvių tauta susidarė XII–XV a., tačiau modernioji lietuviškojo tautiškumo savivoka pradėjo reikštis XIX a., ypač antrojoje pusėje, aktyvėjant tautinio atgimimo judėjimui.

Modernioji lietuvių tapatybė plėtojosi pagal rytietiškąjį modelį, t. y. rėmėsi etnine savivoka, kalba, istorine atmintimi. Taigi tauta atkūrė ir apgynė valstybę. Atkūrus nepriklausomą valstybę ir 1918 m., ir 1990 m. tauta konsolidavosi ir valstybine, taigi vakarietiškąja, prasme. Lietuviais pilietine prasme tapo ir nelietuviškos etninės kilmės asmenys.

Valstybės, kurių gyventojų daugumą sudaro tos pačios etninės kilmės ir ta pačia kalba kalbantys žmonės, vadinamos tautinėmis valstybėmis. Tokių valstybių pradėjo rastis, kaip minėta, moderniaisiais laikais, jų gerokai padaugėjo po Pirmojo pasaulinio karo nusilpus ir suirus kai kurioms daugiatautėms imperijoms. Rytų Europoje jų padaugėjo ir suirus Sovietų Sąjungai. Tautinė valstybė visą XX a. Europoje buvo vyraujantis valstybingumo modelis. Tokia valstybė yra ir Lietuvos Respublika.

Beje, abiejų Amerikos žemynų, taip pat daugelis Azijos ir Afrikos tautų neturi vieningo etninio pamato, yra etniškai mišrios, jų formavimuisi lemiamos reikšmės turėjo būtent valstybės, susikūrusios dažniausiai buvusių kolonijų teritorijose.

Tęsiant svarstymus aukščiau iškelta problema, reikia žinoti, jog tokie mokslai, kaip archeologija, etnologija, kalbotyra, savais aspektais tyrinėjantys ir daug ką galintys pasakyti apie etnosų kilmę ir raidą, atranda senąsias, dar priešistorinių laikų kultūras, identifikuojamas kaip priklausančias aisčių, keltų, germanų ir kitokiems etnosams. Toliau jau istorijos mokslas aiškina, kaip iš etnosų susidaro gentys, kaip jos besivienydamos ir besimaišydamos pasiekia tam tikrą kultūrinio vienalytiškumo ir savimonės lygmenį, atsiranda integruotos visumos – tautos, gebančios telkti ir vienyti savo narius bendriems tikslams.

Išryškėja, jog esminė šio vyksmo pusė yra nenutrūkstanti veikla ir kultūrinė kūryba, pasireiškianti paprotiniais, ūkiniais, religiniais, politiniais, meniniais ir kitokiais turiniais. Šių veiklos sričių visuma suteikia pagrindą aptarti tautinį tapatumą, kaip istoriškai kislią perimamumo ir tęstinumo, tradicijos ir inovacijos seką, kurios aplinkoje bręsta ir kiekvieno jos nario individualus tapatumas.

Taigi apibendrindami, matome, kad tautų buvimą lemia tiek „ateinantys“ iš tolimos praeities etniniai pradai, tiek ir tikslinga kūrybiška žmonių veikla. Pastaroji aplinkybė kai kurių mokslininkų ne tik itin sureikšminama, bet ir laikoma pagrindiniu, tautų buvimą lemiančiu veiksniu. Tai skatina rastis teorijas, kad tautiškumas yra sąlyginis dalykas, tautos yra sukuriamos, ar net – „išrandamos“. Šitoks požiūris atsiranda postmoderniosios mąstysenos erdvėje. Pvz., manoma, kad tautų „kūrėjas“ yra ne kas kita, o tik tam tikrais laikotarpiais susiklostančios istorinės politinės aplinkybės. Tam, kad susiformuotų tauta, teigia vienas minėto požiūrio atstovų vokietis Horstas Kurnitzkis, prireikdavo išorinio priešo. Vakarų Europos tautos atsirado iš karų prieš imperinius Napoleono siekius, Balkanų tautos – iš karų prieš Osmanų imperiją. Galėtume pridurti, kad modernių Baltijos tautų formavimosi svarbi aplinkybė iš tiesų buvo priešinimasis Rusijos imperijos nutautinimo politikai, o lietuvių tautos atveju – dar ir atsiskyrimas nuo unijinės su Lenkija tradicijos, „atsiplėšiant“ ir nuo lenkiškos kultūros hegemoniškų siekių.

Panašaus požiūrio laikosi ir anglų filosofas Benedictas Andersonas, pateikęs tautų kaip „įsivaizduojamų bendruomenių“ koncepciją. Remiantis ja, tautos gimė kaip vaizdiniai, kurių įsikūnijimui prielaidas sudarė kapitalizmas, industrializacija, spaudos technologijos. Naudodamiesi spauda ir laikraščiais, šimtai tūkstančių žmonių suvokia, kad jie priklauso konkrečios kalbos laukui. O prie kalbinės savimonės prisideda ir daugelio kitų, žmones vienijančių dalykų įsisąmoninimas. Žiniasklaida ir kitoks spausdintas žodis yra galingas veiksnys, kuriant „įsivaizduojamas bendruomenes“, evoliucionuojančias į tautas iš skirtingos etninės kilmės žmonių. Tokiu atveju žmones telkiantį vaidmenį atlieka labiausiai išlavinta, dominuojanti kalba. Tai būdinga daugiataučių valstybių visuomenėms.

Dėl tokių teiginių pagrįstumo abejoti netenka, nepaisant to, šioje teorijoje išleidžiama iš akių aplinkybė, jog kaip tik kalba yra toji pirminė duotybė, kurios dėka, naudojant informacijos technologijas, ir yra įmanoma kurti tokias bendruomenes.

Žvelgdami į naująją lietuvių tautos istoriją kaip tik ir matome tą milžinišką vaidmenį, kurį modernaus lietuviškojo tautiškumo formavimesi suvaidino lietuviškas spausdintas žodis, sklidęs iš Jono Basanavičiaus „Aušros“, Vinco Kudirkos „Varpo“ ir kitų carinės Rusijos valdžios persekiojamų lietuviškų leidinių. Vis dėlto, pamatinis veiksnys, kad nuo amžių egzistavo lietuvių tauta, kaip savitas etninis kultūrinis darinys, išlaikęs savo kalbą, istorinę atmintį.

Spaudos reikšmę tautų ir nacionalizmo reiškinio formavimuisi pabrėžia ir jau minėtas medijų problematikos autoritetas McLuhanas, pastebėdamas, kad pastaruoju metu spauda turi aršų varžovą – elektronines medijas, kurių plėtra veikia ir nacionalizmo būklę. Svarbiausia yra medijų greitis. Renesanso laikais spausdinimo ir spausdinto žodžio greitis lėmė, kad nacionalizmas atrodė natūralus ir naujas, o elektroninių medijų plėtra gali sukelti priešingą poveikį.

Ši trumpa tautos ir tautiškumo sampratų kaitos apžvalga parodo, kad tautos istoriškai egzistuoja kaip sąryšinga perimamumo, tęstinumo ir savikūros vyksmų seka, kurių tarpusavio ryšys skirtingais laikotarpiais klostosi nevienodai. Tolimesnėje praeityje lemiama aplinkybė buvo tradicijų perimamumas ir tąsa, tačiau dabar tautos tęstinumui ir tautiškumo savimonei vis svarbesnė tampa savikūra. Lemia tai, kad smarkiai keičiasi ar net iš viso nyksta daugelis modernaus lietuviškojo tautiškumo „ramsčių“, tokių kaip lietuviškai kalbantis ir dainuojantis sodžius, jo gyventojų betarpiškas harmoningas santykis su gamta, šeimos trijų kartų ryšiai, bendra praeities įvykių atmintis. Dabar didžioji tautos dalis – miestiečiai, tarp žmogaus ir gamtos įsiterpia technika, o moralinis reliatyvizmas, perdėta emancipacija, emigracija atskiria, atitolina vieną nuo kito šeimų narius, pati šeimos institucija tampa svarstymų objektu. Be to, globalusis atvirumas, iš jo plaukiančios kosmopolitizmo tendencijos, vartotojiškumas, postmodernioji mąstysena ir pramogų kultūra taip pat ardo ir „nutrina“ esminius tautiškumo bruožus.

Norint atsilaikyti prieš šiuos niveliuojančius, dažnai tiesiog destruktyvius poveikius, reikia daugiau nei praeityje sąmoningų kūrybiškų pastangų, nes mūsų „postmoderniojo tautiškumo“, jeigu nesikratome tokio termino, kūrimas yra įmanomas tik kaip tikslingo, gerai apgalvoto „projekto“ rezultatas.

Istorinis, kultūrinis tautiškumo pamatas, koks turtingas bebūtų, laikui bėgant nuvertėja, tampa mažai ką sakantis, pamirštamas, jeigu nėra nuolatos permąstomas, interpretuojamas, inovatyviai papildomas, atsižvelgiant į išorinių politinių ir ekonominių aplinkybių kaitą ir laikmečio civilizacijos pasiekimus.

Abejingumas, aplaidumas, plaukimas pasroviui, prilygstantys stovėjimui vietoje, gali mus atvesti į pamirštančios savo tautiškumą tautos, panašios į beveidę vartotojų masę, būseną.

Straipsnis parengtas pagal mokslinį tyrimą finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: