V. D. Hansonas. Kas motyvuoja Vladimirą Putiną? (7)

Vladimiras Putinas | kremlin.ru nuotr.

Agresoriai dažnai puola savo silpnesnius kaimynus vien tam, kad atkurtų savigarbos jausmą.

nationalreview.com | 2014 m. gegužės 8 d.

Vladimiro Putino Rusija yra ne kas kita, kaip nesėkmė, pasižyminti gyventojų skaičiaus mažėjimu, korupcija, autoritarizmu, iškreipta ekonomika ir aukštu alkoholizmo rodikliu. Kodėl tuomet V. Putinas nori sužlugdyti dar vieną teritoriją Kryme ir Ukrainoje lygiai taip pat, kaip jis nustekeno didžiąją dalį Rusijos?

Argi Rusija neturi pakankamai žemės savo mažėjančiam gyventojų skaičiui? Ar ten nėra pakankamai naudingųjų iškasenų, medienos, dujų ir naftos V. Putino kleptokratams?

Šiais laikais, ypač nuo Karlo Markso, mes racionalizuojame karų priežastis kaip suprantamas kovas dėl realių dalykų, pavyzdžiui, dėl prieigos prie uostų, naftos telkinių, geros dirbamosios žemės ir panašiai. Tačiau per pastaruosius 2500 Vakarų istorijos metų tautos taip pat dažnai kėsinosi ir puolė viena kitą dėl nematerialių dalykų. Istorikas Tukididas rašė, kad klasikiniai atėniečiai laimėjo ir išsaugojo savo imperiją daugiausia dėl „baimės, garbės ir savanaudiškumo.“

Galbūt dėl to dauguma kautynių senovės Graikijoje staiga kildavo dėl akmenuotų ir kalnuotų pasienio sričių. Disponavimas šiais dažniausiai beverčiais koridoriais nepapildė spartiečių, tėbiečių ar atėniečių materialių turtų. Bet mirtis dėl tokių pergalių darė stebuklus su jų nacionaliniu pasididžiavimu ir kolektyvine sąmone.

Kodėl Argentinos diktatūra užgrobė britų Folklandų salas 1982 metais? Didysis Argentinos rašytojas Jorge Luisas Borgesas atmetė visą Argentinos ir Didžiosios Britanijos ginčą dėl izoliuotų, vėjo pustomų uolų kaip apgailėtiną kovą tarp „dviejų nuplikusių vyrų dėl šukų“.

Akivaizdu, kad Malvinų (Folklandų) salų užėmimas buvo labai svarbus siekiant atkurti prarastą Argentinos diktatūros pasididžiavimo jausmą. Ir, priešingai, lordo Nelsono įpėdiniai buvo ne iš tų, kurie leistų keletui pasipūtusių generolų įžeidinėti Britanijos Karališkojo karinio jūrų laivyno garbę.

Ar Kinija neturi pakankamai žemės, kad pradeda ginčus su Japonija dėl negyvenamų Senkaku salų? Nors netoli jų gali būti šiek tiek naftos, abi pusės aiškiai suvokia šias negyvenamas kalnuotas saleles kaip daug svarbesnių dalykų – nacionalinio prestižo ir valios – simbolius. Jeigu prarasime Senkaku salas, tuomet kuriai didesnei salai ateis eilė?

Sadamas Huseinas turėjo pakankamai žemės ir iki įsiveržimo į Iraną 1980 metais. Tačiau jo nualintus irakiečius užvaldė revoliucingų Irano šiitų baimė ir jis juos užpuolė. Irakas taip pat turėjo pakankamai naftos ir neužėmęs Kuveito 1990 metais. Tačiau jo okupavimas leido irakiečiams jausti pasididžiavimą tėvyne ir sukėlė baimę kaimynams Artimuosiuose Rytuose.

B. Obamos administracija bandė analizuoti V. Putiną taikydami psichoanalizės metodą – jis puola dėl savo silpnumo. Arba jis tėra taisyklėms nepaklūstantis vaikas, besipjaustantis klasės gale. Arba jis elgiasi kaip kietas vyrukas, anot prezidento B. Obamos.

Galbūt. Bet būtų protingiau apžvelgti istorines karo priežastis, ypač tai, kodėl staiga kyla konfliktai. Agresoriai dažnai puola savo silpnesnius kaimynus tam, kad atkurtų savigarbos jausmą. Jų savanaudiškumas reiškiasi ne tiek siekiu gauti daugiau turtų, kiek pelnyti didesnę garbę, saugiau jaustis ir sukelti daugiau baimės.

Tokie chuliganai kaip imperinė Persija, Napoleono Prancūzija, imperinė Vokietija, Hitlerio Trečiasis reichas ir Stalino Sovietų Sąjunga iš tiesų nemanė, kad jų gyventojai badaus, jeigu nebus aneksuotos kieno nors kito žemės. Nepaisant jų pretekstų, visos šios imperijos pačios žinojo, kad jos turi pakankamai gyvenamojo ploto.

Šios autokratijos veikė įkvėptos emocinį pasitenkinimą teikiančių idėjų, tokių kaip silpnos išsišokėlės Graikijos sutriuškinimas ar prancūzų kultūros skleidimas Europoje, ar priminimas Europos valstybėms, kad išdidi vokiečių tauta yra tiek pranašesnė, kiek ir neįvertinta, ar rusų tikinimas, kad naujasis sovietinis žmogus yra pagaliau apsaugotas, gerbiamas ir užsienyje jo bijoma.

Taip pat svarbu, kad istoriniai agresoriai priėmė savo baimes ir garbės jausmą, nes jie manė, kad taip elgdamiesi galės išsisukti nuo bausmės, jeigu bus pamatyta, kad nebeįmanoma jų sulaikyti.

V. Putinas, kaip Hitleris 1939 metais, gali būti silpnas geostrateginiu požiūriu. Tačiau tol, kol nesukelia bendros Amerikos ir Europos reakcijos, jis gali manyti, kad Rusija yra daug stipresnė negu bet kuris iš jo artimiausių taikinių.

Kaip Hitleris, V. Putinas tiksliai nežino, kuris būsimas agresijos aktas paskatins Amerikos ir Europos reakciją. Bet iki tol jis nori tęsti lošimą, kurio metu gali be didesnių pasekmių atkurti truputį daugiau prarastos carų ir komisarų imperijos – ir kartu daugiau Rusijos garbės, įtakos ir pasididžiavimo.

Jeigu istorija ko nors moko, tai šios emocijos skatina V. Putiną grobti tai, kas jam nepriklauso. V. Putinas veikia dabar, nes nesugebėtos atkurti diplomatijos ir pastarųjų Amerikos nustatytų ribų tuštumo, raudonų linijų ir ribų peržengimo laikais jis jaučia, kad senųjų JAV atgrasinimo priemonių nėra arba jomis nesinaudojama. Ir jis tęs savo agresiją tol, kol pajus, kad auganti rizika nebepateisina mažėjančios kaimynų įtraukimo į Rusijos sudėtį naudos.

Mes turėtume liautis bandyti taikyti V. Putinui psichoanalizės metodą – tvirtinti, kad jis iš tiesų yra silpnas ar kad jis yra paauglys, visiems demonstruojantis savo vyriškumą, dar mažiau – kad jis turi pagrįstų nuoskaudų.

Atvirkščiai, V. Putinas tiki, kad kuo daugiau jis užgrobs iš kitų, tuo išdidesni taps jo kitais atžvilgiais pažeminti piliečiai, tuo daugiau pagarbos jie bus nusipelnę užsienyje ir tuo mažiau tikėtina, kad kiti jį apgaudinės.

V. Putinas tęs tol, kol tai nebebus tiesa.

Autorius yra Stanfordo universiteto Huverio instituto filologas klasikas ir istorikas, taip pat naujausios knygos „The Savior Generals“ autorius.

Iš anglų kalbos vertė Laura Molytė, nationalreview.com