Z. Vaišvila. Rinkimai – nerinkimai (17)

V.Kudirkos tiltas? | Alkas.lt koliažas

V.Kudirkos tiltas? | Alkas.lt koliažas

Gegužės 9-oji. Paskutinieji kandidatų dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose debatai LRT. Pertraukos metu – „Panoramos“ reportažai. Įvykiai Ukrainoje. Pergalės prieš fašistinę Vokietiją diena. Europos Sąjunga ir Lietuvos dar Respublika mini Europos dieną – Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka savo vardo aikštėje Vilniuje apvyniotas mėlynu ES šaliku, papuoštu geltonų žvaigždučių ratu. Ir nemokama (?) jaunojo „mičiūriniečio“ pamokėlė apie užsienietiškų liepų sodinimo naudą Vilniaus gatvėse.

Suprantamas priešrinkiminis rinkinys. Bet V. Kudirka – su naujos sąjungos šaliku… Jei negerbiate V. Kudirkos ir savo istorijos, tai ar gerbiame patys save, taip elgdamiesi?

Atsiverčiau V. Kudirkos „Lietuvos tilto atsiminimus“ (1896 m. rugsėjis). Paskaitykime ir pamąstykime drauge apie seno tvirto Lietuviško tilto per parubežiaus Šešupės upę atsiminimus ir patirtį. Gal pravers prieš balsuojant? Skaitydami V. Kudirkos aprašytų maskolių ir jų tarnų Lietuvoje, tarnavusių senajai imperijai, „gudrybes“, palyginkime jas su naujosios sąjungos „žaidimo“ taisyklėmis.

Pradžiai – apie valdžios „verslus“ ir būtinybę būti valdžioje. Amžiams, nekeičiamai ir valdžią paveldint:

„Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu, kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa ant linijos… Da kitąsyk abiešcikų buvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukų suvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? Vogs da daugiaus ir drąsiau daužys kulbėmis tuos, kurie pasikėsins ginti savo turtą… Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą — sako negirdėt kontrabandos…. Draudimai, Kontrolė. Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi ne perleidimas per rubežių kontrabandos… Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abieščikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmos kelių metrų aukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipogi vidudienyje persigabent siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis. Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė apicierams ir abieščikams ir t.t.

Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turi tiesą, ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Gali gabent netik patys, bet ir jų pačios, vaikai ir giminės iki ketvirtos kartos iš tėvo pusės ir iki trečios iš pusės motinos. Vienok, nežinantiems tos tiesos, visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą, kad ir tokia mintis: „Jeigu tu, bičiuli būdamas parubežio arkangelu taip begėdiškai velki kontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Ko man neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už kelias dešimtis rublių ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagaut, suduot randą daugiau ne kaip už dešimtis rublių ir užmokėt korą. Kur gi tavo gėda?“

Kaip išsaugoti valdžią? Reikia neleisti žmonėms skaityti to, ko nereikia, ir persekioti tuos, kas tai platina:

„Sargyba, Laikraščiai, Laiškai, Knygos O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybai įsakyta, ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas. Abieščikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, tai jiems tiesiog liepta lovit bumagu (gaudyt popierą). Tiesa, pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinos popiero nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą, tai žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.

Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutems jau ir girdi: „pykšt! pokšt! pykšt! pokšt! pokšt! pykšt! pokšt!“, gandą duoda, kad popierą neša. Tuojau: „lapatai, lapatai, lapatai, lapatai!“ — lekia strimgalviais raiteliai su apicieru priešakyje į pagalbą. Kaip užlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija, kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, nes laksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt — jau aš būdavo pradedu drėbėt…“

Tačiau tokiam darbui reikia labai uolių ir nemastančių aukščiausio rango prievaizdų:

„Baimė Tai naktį. O dieną eina abieščikai su apicieru ir krato namus visų parubežinių ūkininkų. Kas jiems dykaduoniams galvoj, kad trukdo darbininkus žmones? Ateinančią naktį ir ateinančią dieną vėl tas pat. Iš tikro neduoda žmonėms ne dirbt, ne miegot. Bet popieros nesugriebia nė gaudydami, nė kratydami. Tas dalykas labai įpykino parubežinius apicierus ir vienas iš jų, Baron Rylosujev, davė apicierio žodį, popierą išgaudysiąs. Per dienų dienas, jeigu neišeidavo į Prūsus parsinešt kontrabandos, vaikštinėja po miestą, susikišęs iš užpakalio rankas į galus rankovių ir rodos ne kam ko. O tuo tarpu tėmyja. Tegul tik Lietuvis išmes popiergalą ar papiroso kotą, jau Baron Rylosujev ir lenkiasi prie žemės. Nors jisai pats nelabai permanė, kokia ta popiera, kurią reikia gaudyti, bet gi papiroso koto neimdavo. į trume tą laiką taip išvalė visus miesto užkaborius nuo yvainų — pridursiu: labai neištikimų — popįergalių, kad tokio švarumo neįvykdino nė vienas sanitariškas komitetas koleros laike. „

Tačiau labai uolūs ir ne patys protingiausi prievaizdai galų gale tampa visuotinės pajuokos objektais:

„Pamatė kartą: išeina nuo daktaro lietuvio žmogus su laiškeliu rankoje. Paskui tą išeina kitas taipgi su laiškeliu. Trečias taipgi. Sužaibavo apiciero galvoje mintis: pas tą daktarą turi būt labai daug popierės, jeigu jis net žmonėms dalina… Ant rytojaus anksti apstatė namus abieščikais, pats Baron Rylosujev suėmė daktarą toli nuo namų, atvažiuojantį nuo ligonio, ir prasidėjo kratymas. Daktarui rodėsi, kad parubežiniai sargai ieškos kontrabandos, bet Baron Rylosujev iš sykio šoko prie knygų. Beknisdamas, užtiko sena neatidarytą lietuvišką laikraštį ir abejojo, ar imt ar ne, ar paskirt prie popieros, ar kaip čia. Paėmė. Išvydęs gi lapelį popieros, kur buvo ranka rašytos lenkiškos eilės, pastvėrė be abejojimo. Nesuprato, kad rankraščiai nepaguli prie kontrabandos ir nepasijuto atlikęs žandaro pareigos, už ką gėda ir atsakymas.

…Kitame atsitikime Baron Rylosujev beveik da geriau atsižymėjo. Mieste slampinėjo pakiemiais vienas išėjęs iš proto amatininkas. Nieko nešneka ir bėga nuo žmonių. Kartais išeina į laukus ir persodinėja akmenukus iš vienos vietos į kitą, arba rankioja žoleles. Vieną dieną apie pietus pamatė sumišėlį abieščikas ir davė gandą. Ugi žiūriu — Baron Rylosujev su keliais raiteliais lekia, tarytum akis išdegę. Sumišėlį nė nebandžiusį bėgt apsupo septyni abieščikai. Kad apicieriui būtų lengviau prieit ir iškratyti, vienas abieščikas sudavė porą kartų su karabino kulbe sumišėliui per galvą. Tas, apsvaigęs, parvirto. Tada Baron Rylosujev prišoko prie gulinčiojo kišenių ir ištraukė pundelį popierėlių. „Veskite!” — paliepė sėsdamas ant arklio. Ir taip, kaip stovėjo, visi traukė į miestą ant kordono. O ten jau buvo prisirinkus daug žmonių, pažiūrėti, ką sugavo. Prisiartina prie kordono, o žmonės ima garsiai juoktis, sėdintis ant prieangio apicieras taipgi šypsosi.

— Kam jūs tą žmogų suėmėte? Juk jis sumišusios galvos.
— Su popiera — atrėmė trumpai Baron Rylosujev, žengdamas ant prieangio ir paduodamas pundelį.
— Žiūri — vienos tik suterštos popierėlių, į kurias vyniojo cukrelius.
???
!!!

Sumišėlį paleido, popieras išmėtė lauk, o abieščikui, kuris padavė gandą, apdaužė žandus. Nuo tos dienos Baron Rylosujev tapo pramintas: Bumažnjj oficer (popierinis apicieras). Garbė nusipelniusiems!“

***

V. Kudirkos Lietuvos tiltas – mūsų tvirta, bet vargšė valstybė: „…aš tysau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose… Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą Lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau…O drūtas buvau tiltas!…Da pamenu tą gadynę, kada ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks būdavo karieta, su ketvertu užkinkyta — aš nė nejaučiu!… sueis viso miesto žydai neš „neštines” nuodėmės skandyt — aš ne linkt…. Pervažiuos storiausias prabaščius — aš ne krust… da man smagiau, kad išlaikiau. Arba pavasaryje, pradėjus eit lytims: ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane parmuš liūtis.

O jūs, žiopliai — manydavau — aš ne toks lepus, kaip jums rodėsi! Mane ne guvernantės augino! Nueidavo sau liūtis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.

Teisybę pasakius, tai ir lytlaužos be reikalo styrėjo — tik man garbę mažino. Tvirtas buvau. Lenkai sakydavo, kad aš most. Sakykite, kaip sau norite, o aš žinau, kad aš tiltas ir drūtesnis ne kaip jūs most.

Vieną kartą važiavo smarkiai per mane du vežimai priešais vienas kitą ir porą žydukų, iš išgastės norėjusių pasišalint nusmuko į upę. Nuo to laiko užginta buvo greit per mane važiuot ir abiejuose mano galuose pastatė stiebelius su lentomis ir lietuvišku parašu: „Žinginė”. Nors man nesmagus buvo tas važiavimas žingine, neduodantis ne padundėt gražiai, bet, jeigu tas žmonėms į naudą, tegul sau… Stiprus buvau.“

Tačiau valdžia „duota“ tam, kad ją naudoti „tinkamai ekonomiškai“. Kaina – nesvarbu! Nes mes – valdžia! Mes protingiausi! Patarėjų ir referendumų mums nereikia:

“… Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikės be taisymo, kad ne maskolių činovninkai. Tai da ypatingi sutvėrimai — tegul juos liūtis!.. O kaip užkeiks, tai net per mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškos kalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko — ta dalyką galima sakyt, įvedė į sakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik man sveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!

Jei valdžia nusprendė, kad valstybę reikia „išgelbėti“, taip ir padarys – tiltą suremontuos! Nesvarbu, kad tiltui to nereikia. Valdžiai to reikia! Kaip tai padaryti? Reikia tik pasivaikščioti per tiltą:

„Vaikštinėjo sykį po mane pavieto viršininkas, Kopejkoliubov, ir pavieto inžinierius Nikčemnicki.

— Žinote ką, Boleslav Stanislavovič — tarė staiga viršininkas — ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?
— Susimildami Teofilij Dulovič! Juk tiltas sveikas, drūtas — atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.
— Na, už consihuni daktarai paima kad ir nuo sveiko, jeigu tik norėtų gydytis.
— Aa! Dabar suprantu… Gerai…

Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau. Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt. Mane taisyt! Buvau jau užmiršęs apie tą atsitikimą.“

Kaip tai padaryti? Proto tam daug nereikia, reikia kitų sugebėjimų:

„Tiktai ar į dvi nedėlias ateina žydas, visai nepažįstamas. Apžiūrėjo mane iš viršaus: čia su lazda pabandė, ten paspyrė su koja. Paskui apžiūrėjo iš apačios, nusiavė kojas įbrido į upę, pagnaibė vandenyje polius ir apsisukęs išėjo į krantą. Čia sustojo, paskaitė iš pirštų ir greit stvėrėsi autis — čebatais, bambėdamas tuo tarpu pusgarsiai: „Gerai jie nori uždirbt, bet ir man išteks, pasidalinsime… kasmet uždirbsime betaisydami…“

Žydas nuėjo sau. Man net koktu pasidarė. Argi iš tikro rengiasi mane taisyt? Pasirodė, kad iš tikro.“

Nesvarbu, ką pasirinkti tiltu – nacionalinį stadioną ar skystų dujų terminalą. Dar geriau – Visagino AE:

„Viršininkas su inžinieriu į ūmą laiką suspėjo apiprekiuot visa ką, gaut užtvirtinimą, o žydas apsiėmė pristatyt medegą ir atlikt darbą. Privežė medžių, pradėjo tašyt, pjaustyt ir vieną dieną mane uždarė.

Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Mane taipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo, ten paskutinėjo — ir tiek. Tiesa poškino, baladojo dikčiai — mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga. Ant rytojaus po pa taisymo, pamenu, buvo prekymetis. Žmonelių, ir pilnais ir tuščiais pervažiavo ne mažai. Per visą dieną nieko, o vakare apėmė krėsti drugys. Kitą dieną važiuoja vežimas šieno — ar nenudiegs man kairiąją pašonę? Pusę dienos buvau į tą šoną pakrypęs. Nuo to laiko jau man kasdien šis ar tas kenkė. Pasijutau, kad jau aš ne tas tiltas, ką kitąsyk. Ypač man buvo pikta, jog į niekus pavirtau ne iš savo kaltes, ne iš senatvės, o tik per činovnikų besąžinystę. Pasižiūrėjau sykį į Šešupę — net pasibaisėjau, išvydęs savo paveikslą: taip nusiminęs, taip nesmagus jo vaizdas.

Kai vyksta tokie svarbūs valstybei darbai, tauta gali palaukti: „O ką gi darysi? Kad ir paliegęs, tarnavau žmonėms toliau.“

Taigi, gegužės 11-ąją rinksime naują vadą ar vadę: „Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur pinigai da nebuvo išvogti. Šitas naujasis vadinosi Maksim Maksimovič Merzavcev. Turėjo jis gaidžio būdą ir visada vaikščiojo su pentiniais prie čebatų. Nieks nepatikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Tai tik turiu laimę prie viršininkų!“

Tačiau ir po naujojo vado atėjimo nieko naujo „ant Lietuvos“: „Atėjo Merzavcevui į galvą mane sumaskoliuot. Už tokį darbą, kaip paskiau patyriau, visokį viršininkai taipgi gerai uždirba — da daugiau, ne kaip už tolydinį taisymą. Maskoliavimą pradėjo nuo užgynimo lietuviškos kalbos ir rašto. Viešoje vietoje — ištarė Maksim Maksimovič — turi būt vartojama maskoliška kalba. O ta vieša vieta buvo mat anos lentutės su parašu „Žinginė”. Užtepė lietuvišką parašą ir padėjo maskolišką: „Šagom”.

Bet šitas pasikėsinimas su uždraudimu lietuviškos kalbos nepasisekė. Naujas parašas patiko tik vaitams, šaltyšiams ir piemenims: būdavo eina pro jį lėčiau ir bando neva maskoliškai kalbėt. Vienok, arkliai išvydę maskolišką parašą pradėjo baidytis. Į trumpą laiką sudaužė keletą vežimų, sužeidė arba suvažinėjo keletą žmonių — na ir turėjo maskolišką parašą pašalint. Nors lietuviško nesugrąžino, bet arkliai jau nesibaidė. Likau visai be parašo.

Dabar, sakau, jau manęs nejudins. Kur tau? Aš turiu jį sumaskoliuot — ištarė kitu žygiu Merzavcev, šnairiai pažiūrėjęs į mano atlošas.

Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot, prie ko stversis dabar smarkusis maskolintojas Lietuvos tilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta, pritaikyt prie manęs baisiausią dalyką — prievartą. Kad da nors gerumu, tai kad ir jaustum neteisingus siekius, tai rodosi visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čia prievarta! Užmanė, matote, išmest mano dalis, pataisytas da lietuvių rankomis ir vieton įstatyt naujas, parengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. 1 še radžiu buvo net nuspręsta statyt visai naują kitą, tiktai pradėjus svietui rėkti, turėjo apsistot ant „pertaisymo”.

Šaukiasi viršininkas inžinierių, tą Nikčemnickį ir sako, norįs tą ir tą, taip ir taip. Inžinierius, žiūrint toks tiktai pelių perkūnas, o kaip gabus prie užgriebimo pinigų! Mato, kad čia užmanyta neteisybė nesutinka prie to prisidėt ir da pats pamena ant vieškelių esą daug tiltelių, kuriuos galima būtų apmaskoliuot. Žiūrėk tu! Tai neva lenkas, katalikas, o Maskoliams padeda maskoliuot Lietuvos tiltus! Da žmonės šneka, būk lenkai eina išvien su lietuviais.

Pertaisymą apiprekiavo 3000 rublių. Darbą paėmė pažįstamas jau mums žydas, inžinieriaus didžiausias bičiulis. Taisymas, Nuostaba Privežė baisybė medegos, mane vėl uždarė ir prasidėjo darbas. Triukšmo buvo kur kas daugiau, ne kaip pirmąkart taisant. Vyreli tu mano! Kaip ėmė draskyt mane, tai sakau, bus man paskutinioji. Da laimė, kad išgelbėjo mane inžinieriaus ir žydo godumas. Marzavcev ne nesusiprato.

Matote, kad mažiau reiktų pirkti naujos medegos, tai įsakyta darbininkams, žinoma už geresnį užmokestį, naktimis tašyt ir obliuot senas išmestas mano dalis. Iš vakaro buvo jos senos, o iš ryto jau naujos ir tiko. Na, už tai pertaisymas parėjo tik į 500 rublių.

Tokiu būdu atgriebiau atgal daug lentų ir balkių, nors susilpnintų, bet visgi savo ir drūtesnių už naujuosius priedus. Davė štai iš vienos pusės naujus polius — jau apie menkesnes dalis nė neminėsiu. Tai man coliai! Kreivi, ploni ir da gi įstatyti į žemę viršūnėmis, mat, kad per vandenį nebūtų taip žymus jų plonumas. Ar tai jiems tiltą laikyt? Karvelidei dar per menki!

Taigi dabar aš jau toks ir tiltas. Važiuoja tuščiomis, o aš siūbuoju, tarytum kliubai; eina pėsčias — aš siūbuoju; šunelis zovada perbėgs — aš taipgi siūbuoju. Sakau, kad nebūčiau atgriebęs nors keletą savo senųjų dalių, tai būt buvę po manęs. Visi mato, kad aš niekai, o viršininkas nesirūpina. Jis tikisi, mat, jog aš jau sumaskolintas, gyrėsi vyriausybei ir jam to gana.“

Tad sekmadienį eikime į rinkimus. Balsuokime ir pasistenkime išvengti naujo „krikšto“ tąsos:

„Ką aš sakau, gana? Negana! Neseniai vėl išsitarė Maksim Maksimovič, kad jis versis mane į pravoslaviją. Kaip atliks, tai sunku įspėt Aš žinau tik, kad verčiant į pravoslaviją, turi pravoslaviškai apkrikštyt, t.y. panardint į vandenį.

Tai mane dėl to silpnino, kad aš panerčiau į Šešupę?

Išgrauš!

Ryžtas Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus — išlaikysiu. O visų dalių bičiuliai permainyt nesuspėsite… Juk ir jūs patys ne amžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo tiltus.“

Kviečiu prisiminti Vincą Kudirką tokį, koks jis buvo. Ne su mėlynu šaliku, nes jis netarnavo svetimiems. Jis tarnavo savo šaliai ir jos žmonėms. Perskaitykime jį ir pamastę tinkamai apsispęskime. Jis mūsų Tautiškos giesmės autorius.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lituanistikos klasika, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *