Seinuose pasirodė knyga apie Antaną Baranauską (0)

E. Aleksandravičius „Giesmininko kelias“Neseniai Seinų „Paribio“ leidykloje pasirodė prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knyga lenkų kalba „Antanas Baranauskas. Szlak wieszcza“. Ši knyga buvo parašyta lietuviškai 100-osioms vyskupo ir poeto mirties metinėms (2002 m.) ir išleista pavadinimu „Giesmininko kelias“ Vilniuje, 2003 m.  Kviečiame pasiskaityti Aleksandro Mažrimo atsiliepimą apie šį leidinį.

***

Atsakyta audiencija

Gražų balandžio pusdienį panoro recenzentas pasikalbėti su recenzuojamos knygos autoriumi. Nusiteikęs jis buvo kaip reta geranoriškai. Pagalvota buvo ir apie brangintiną autoriaus laiką – sugaišta būtų 10 ar 15 minučių. Mokslininkas pasakė: „Ne… Ačiū, kad domitės. Išspausdinsite, perskaitysiu“. Recenzento pasitaikyta naiviai įsitikinusio, jog jo pastabos padės pagerinti ruošiamo knygos vertimo į lenkų kalbą tekstą ir išvengti elementarių netikslumų. Žodis kaip paukštis, išsprūdo – nebepagausi. Gal dėl tų „elementarių“ profesorius dar kategoriškiau atsisakė tęsti pokalbį.

Nebeklasifikuokime profesoriaus knygos „Giesmininko kelias“ netikslumus į elementarius, apmaudžius, klaidinančius. Epitetus pajėgūs pasirinkti patys skaitytojai. 14 puslapyje reprodukuojama vyskupo nuotrauka. Kaip turėtume suprasti užrašą po ja: „Gyvenimo pusiaukelėje. Peterburgas, 1897 m.“ Žemiškasis vyskupo kelias nutrūko po penkerių metų.

32 puslapyje perskaitysime: „Lietuviškoje intelektualinėje mintyje A. Baranausko atitolimas nuo tautinio judėjimo buvo vertinamas gana negailestingai. Bene pikčiausi kritikai buvo du jo luomo žmonės, savo kultūrinėje ir politinėje veikloje tiesiogiai susidūrę su A. Baranausku: tai jau minėtas J. Tumas-Vaižgantas ir prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas)“. Toliau cituojama ištrauka iš prelato prisiminimų, kuriuose neįžvelgsime jokių pykčio protrūkių ar užuomazgų. Visų jo prisiminimų tonas pagarbus. Vyskupo pažiūros į lietuvių tautybę A. Dambrauskui tebuvusios keistos – negalima kartu būti ir lietuviais, ir lenkais. Neiškęsdavo kartais prelatas nepabaręs Vaižganto. Prie piktokų vyskupo kritikų priskirtume Joną Šliūpą.

Atsivertę 53 puslapį sužinosime, jog „valstiečių vaikai S. Daukantas ir M. Valančius baigė solidų Vilniaus universitetą“. Paprastai rašoma, kad M. Valančius baigė Vilniaus vyriausiąją seminariją. Žinoma, seminarija irgi buvo solidus Vilniaus universiteto padalinys.

Kodėl istorikui Aleksandravičiui Peterburgo dvasinė akademija tebuvusi akademikų bursa (p.109)? Bursomis XIX a. Rusijoje buvo vadinamos seminarijos, o jų auklėtiniai – bursokais. Nykų bursokų gyvenimą, slogią Rusijos seminarijų atmosferą talentingai pavaizdavo rašytojas Nikolajus Pomialovskis „Bursos apybraižose“ (1862–1863m.). Manytume, kad akademiją menkinantis pavadinimas buvo pasirinktas nežinant laikmečio realijų.

Aleksandraviciaus knygaPopuliari Lietuvoje televizijos laida „Klausimėlis“. Paklausinėkime miestų bei miestelių gatvėse sutiktų tautiečių, kas perkirto Gordijo mazgą? Absurdiškų ir naivių atsakymų netrūktų. E. Aleksandravičius atsakė – Cezaris (p.113). Įdomu, ar leistų profesorius savo studentams suabejoti ir atsakyti – Aleksandras Makedonietis?

Turintys šiokį tokį supratimą apie žydų literatūrą suklus perskaitę (p.126) apie XIX amžiaus viduryje Kaune kūrusį hebrajiškos literatūros pradininką Mapu. Hebrajų, senąja žydų kalba, parašytos dauguma Biblijos knygų. Garsūs viduramžių žydų poetai, eiliavę hebrajiškai. Abraomas Mapu, – jo vardu pavadinta gatvė Kauno senamiestyje, – tėra romano žanro hebrajų kalba pradininkas.

Kaip vadintinas Rusijos administracijos Lietuvoje prievarta įpirštas raidynas, 1864–1904 m. pakeitęs tradicinį? Susipažinkime su mokslininko Vytauto Merkio rekomendacija: „Naujasis raidynas, kuris turėjo pakeisti lotyniškąjį, anuomet buvo vadinamas rusišku, rusišku pilietiniu (civiliniu) raidynu. Turint galvoje, kad lietuviškajai spaudai buvo teikiamas ne visas šis raidynas, kai kurios raidės praleidžiamos ir net bandoma parinkti naujų, matyt, galima jį vadinti ir bendresniu terminu – kirilica“ (Vytautas Merkys. Knygnešių laikai. – Vilnius: 1994. – P.25). Matome, mokslininko rekomendacija nėra kategoriška. Vincas Kudirka ir kiti jo amžininkai brukamą raidyną vadino graždanka. Recenzentas savo nuomonę išsakė straipsnyje „Kaip senelis vaikaičių knygas skaitė“ („Literatūra ir menas“, 2001 m. vasario 9 d.).Leiskite jam, ko gero, pirmą kartą gyvenime pacituoti save: „Rusiškomis raidėmis išspausdintas geras pusšimtis lietuviškų knygų. Tą lietuviškoms knygoms spausdinti pritaikytą raidyną kirilica rekomenduoja vadinti ne bet kas, o kapitalinių veikalų apie spaudos draudimo laikotarpį autorius Vytautas Merkys. Retas išdrįs žinomam mokslininkui papriekaištauti. Žinoma, formaliai jis teisus, bet formaliai. Šiandien žodis „kirilica“ vis mažiau asocijuojasi su šiuolaikinio rusų raidyno kilme, o labiau su slavų cerkvės bei senosios slavų kalbos rašytų ar spausdintų tekstų šriftu (raidžių išvaizda). Pamėginkime įsivaizduoti rusų raštijos istoriko, išgirdusio, kad XIX amžiaus antroje pusėje lietuviai buvo verčiami spausdinti kirilica, reakciją. Dievaži, patikėtų ir tol nenurimtų, kol pamatytų bei savo akimis įsitikintų, o pamatęs atlaidžiai nusišypsotų: „Gerbiami kolegos, argi čia kirilica… Tai elementariausia caro Petro įteisinta graždanka. Pageidaujate kirilicos? Atsiverskite XVI ar XVII amžiuje išspausdintą rusišką knygą“. E. Aleksandravičius vartoja V. Merkio rekomenduotą terminą.

Painokai profesorius komentuoja vyskupo verstą Bibliją (p. 245). Juozapas Arnulfas Giedraitis teišvertė „Naująjį Testamentą“. Aiškesnį komentarą rasime „Literatūros ir kalbos“ XIX tome išspausdintuose Aleksandro Kuršaičio prisiminimuose: „Jis jau buvo įpusėjęs versti Bibliją į lietuvių kalbą, būtent Vulgatą, ir tvirtino, kad katalikai negalį naudotis prūsų lietuvių vertimu, padarytu Liuterio vertimo pagrindu“. Pasak Aleksandravičiaus, dėl vertimo žemaičių kalbos…

Lenkiškai skaitančių šiandien Lietuvoje mažoka. Lenkiški „Giesmininko kelio“ tekstai kažkodėl į lietuvių kalbą neišversti.

Koketavimo pamokos

Viena iš priežasčių, paskatinusių recenzentą kreiptis į profesorių dėl audiencijos, buvo „Giesmininko kelio“ pratarmės žodžiai apie galimybę „vienu metu rengti spaudai lenkišką knygelės vertimą ir lietuvišką jos versiją…“ Tituliniame lietuviškos versijos lape aiški nuoroda: „Monografija“. Ar išliks ji lenkiškos knygelės titule? Monografijos statusas įpareigotų ir lenkiškąją vadinti knyga bei pasirūpinti lietuviškosios moksliniu aparatu – dalykine ar pavardžių rodykle. Kita vertus, autorius informuoja skaitytoją, kad „parašyti biografinę Antano Baranausko apybraižą, pirmiausia mąstant apie lenkų skaitytoją, paakino mano bičiulio, nepralenkiamo idėjų animatoriaus, poeto ir visuomenės veikėjo pono Krzysztofo Czyzewskio pasiūlymas“. Jeigu apie lietuvių skaitytoją beliko pamąstyti paskiausia, kodėl lietuviška versija išvydo dienos šviesą pirmiausia? Ką galų gale paleido pasaulin profesorius – monografiją, biografinę apybraižą ar lenkiškos knygelės lietuvišką versiją? Ne nuoroda tituliniame lape paverčia knygą monografija. Vytauto Merkio 800 puslapių triūsui apie Motiejų Valančių neprireikė jokios nuorodos. Nori ar nenori, bet pirmiausia reikia priskrebenti bent trejetą šimtukų puslapių. Vieni niekai „Giesmininko kelią“ iš knygos paversti knygele. Išspausdinkime ją be nuotraukų, sumažinkime tarpus tarp eilučių (V. Merkio monografijos puslapyje – 41 eilutė teksto, o E. Aleksandravičiaus – 30 ). Išskirtiniu monografijos požymiu laikytume išsamumą. Jo nekompensuos net aukščiausio pilotažo eseistika, nei reportažiškumas, nei akivaizdus autoriaus koketavimas su skaitytojais: „Geriausiu atveju besijausdamas esąs šioks toks XIX amžiaus kultūros istorijos žinovas, ėmiausi tokios vyskupo A. Baranausko gyvenimo apybraižos, kuri išplaukia iš kultūros istorijos interesų“. Mažoka, manytume, pagrindinę apybraižos herojaus Alma Mater išvadinti bursa, net nesusimąsčius, ką tatai turėtų reikšti. „Giesmininko kelias“ nėra monografija, nėra ir vyskupo biografija. Šitokios išvados jokiu būdu nesumenkina mokslinės ar publicistinės eseistinių apybraižų vertės, neturėtų įžeisti profesoriaus. Poeto, vyskupo gyvenimo epizodai jam tėra medžiaga pamąstymams apie jo vietą vakar ir šiandien, skiriant vieną kitą puslapį ir savo senelių šviesiam atminimui. Profesoriaus kolega dr. Antanas Kulikauskas pamėgino abejojančius įtikinti savaip: „(…) antraštiniame knygos puslapyje esantis įrašas „monografija“ anaiptol neliudija vien autoriaus noro pelnyti akademinius taškus už mokslą. Knyga turi visus struktūrinius monografijos elementus bei požymius, tik įvilkta į apybraižų rūbą, patraukiantį Aleksandravičiui būdinga laisvesne eseistine maniera. Tarpais, atrodo, skaitytum stilingą analitinį reportažą iš praeities“. Visą recenziją galima perskaityti VDU tęstinio leidinio „Darbai ir dienos“ 37 tome.

Pirmiausia, paskiausia

Pamėginkime perskaityti apybraižas, parašytas „pirmiausia mąstant apie lenkų skaitytoją“, lietuvio akimis. Profesorius nenorėtų sutikti su tais, kurie mano, kad „A. Baranauskas, 1857–1859 metais užsidegęs lietuviškuoju patriotizmu, buvo kaip nors antilenkiškai nusiteikęs… Lygiai kaip negalima pritarti minčiai, kad nustojęs poetinės aistros, praradęs tą patriotinę ugnelę A. Baranauskas senatvėje pasidarė aršus lenkintojas“. Istoriko galva, poeto pažiūros nelabai pasikeitusios ir per visą laikotarpį po sukilimo. Nerasta vietos „Giesmininko kelyje“ Varnių seminaristo Antano pažiūroms, išdėstytoms lenkų kalba 1857 metų rašinyje „Apie žemaičių ir lietuvių kalbą“. Lietuvos krikštas bei Lietuvos ir Karalystės unija buvę dideli smūgiai tautiškumui ir kalbai. Juk „tuo metu klestinti lenkų kultūra žymiausių Lietuvos ponų dvarus užliejo lenkiškumu ir labiausiai prisidėjo prie visiško lietuvių kalbos sunykimo. Teisėtvarka buvo palanki ne tiek lietuvių liaudies charakteriui ugdyti, kiek jam sulenkinti. Senojo feodalizmo engta liaudis atsidūrė pavergtos baudžiauninkės padėtyje ir tokiu būdu prarado senąjį nepriklausomybės ir tautinio savarankiškumo entuziazmą“. Kitas svarbus dokumentas būtų seminarijos dėstytojo Baranausko laiškas kalbininkui Janui Baudouinui de Courtenay (1876). Laiške kunigas lituanistas paaiškina, kodėl nesutinkąs su lenkų filologo Jano Karlovičiaus nuomone, jog svetimos kalbos žodžiai esą „pakvitavimai, kad gauta iš kitos tautos civilizacijos gėrybių tiek dvasios, tiek kultūros srityje“. Kokios „geradėjystės“ dėka, stebisi A. Baranauskas, lietuvių, lenkų, žydų ir kitose kalbose girdimi maskoliški žodžiai? Kaip rusiški lenkiškoje, taip ir lenkiški žodžiai įsimaišę lietuviškon kalbon – vien kalbos gadinimas. Kieno viršus, to ir kalba plinta: „Lenkai lietuvininkų nemokė paleistuvystės, išmokė vieros ir krikščioniško gyvenimo. Bet Lietuvos ponai, bajorai ir kunigai, savąją lietuvišką kalbą pametę, paniekinę, lenkiškos tvėrėsi. Vergeliai, prasčiokėliai, lietuviškai tekalbėjo. Bet jie tamsūs, prasti, nemokyti. Mokytojai lietuvininkų, lenkiškai kalbėdamies patys, lietuviškai gerai neišmokę, tūlą žodį ir sudarymą (constructionem) lenkišką lietuviškon kalbon intmaišė; ir taip per 300 metų darydami, tūloje vietoje lietuvišką kalbą apgadino, labiausiai po raštus, gyvojoje gi kalboje po miestelius ir po dvarus“. Ilgus metus „Anykščių šilelio“ autoriui buvo priskiriamas ir „Paskutinis pamokslas viena žemajcziu kuniga priesz smerti“. Ši lenkų ir lietuvių vienybės apologija ir radikaliausio prolenkiško konservatyvaus katalikybės sparno manifestacija bei proklamacija prieš rusinimą įžeidė naujojo lietuvybės sąjūdžio aktyvistų jausmus, atrodė begėdiška ir smerktina. „Tėvynės sarge“ jaunesniųjų kunigų kartos vardu aštriai pasisakė J. Tumas-Vaižgantas. Pirmą kartą „Paskutinis pamokslas“ išleistas Amerikoje 1890 metais be besaikių liaupsių lenkų „geradėjystėms“ Lietuvoje. 1895 metais „Pamokslas“ išleidžiamas Tilžėje jau su visomis liaupsėmis. Mokslininkė Regina Mikšytė kruopščiai išanalizavo visas „Pamokslo“ atsiradimo peripetijas, kalbininkų išvadas. Beje, R. Mikšytės monografija „Antanas Baranauskas“ (Vilnius, 1993) ir XIX „Literatūros ir kalbos“ tomas, skirtas 150-osioms poeto gimimo metinėms, yra pagrindiniai E. Aleksandravičiaus ramsčiai, be kurių nebūtų pasirodžiusios ir jo apybraižos. Profesoriui mokslininkės išvada, jog A. Baranausko autorystė absoliučiai atkrentanti, regisi gerokai perdėta. Jis linkęs diskusijas dėl „Paskutinio pamokslo“ autorystės tęsti. Pasiremdamas Tomo Venclovos teiginiu, kad „Pamokslo“ mintys daug kur primenančios A. Baranausko įsitikinimus, profesorius kibirais semiasi citatų, tiems įsitikinimams demonstruoti. Palyginę juos su Varnių seminaristo rašinio bei 1876 metų laiško mintimis, nebegalėtume teigti, kad giesmininko pažiūros nelabai pasikeitusios.

Kokius argumentus priešino lenkiškų „geradėjysčių“ apologetams jų oponentai? Turime iškalbingą unijos tąsos priešininkų ir kovotojų prieš Lietuvos lenkinimą argumentų šaltinį – Vaižganto 1898 metų „Atvirą lakštą į kunigą Ambroževičių Vilniuje“. Būtina pasisemti ir iš jo: „Per du šimtu metų su viršum lietuviai su lenkais turėjo padarę vieną respubliką, kurios nei per sapną patys lenkai nepavadino Polska, bet visuomet ir visur vadindavo Lenkų Karalystė ir Didi Lietuvos Kunigaikštystė, kaip šiandieną vadinas Austrija ir Vengrija arba Švedija ir Norvegija. Ką pasakytų vengras, kad jį pavadintume austriečiu – vokiečiu, arba švedas, kad pavadintume norvegiečiu? Paklaustų, ar su sveiku esate protu? Žąsys su antimis vienoje tvankoje plauko, bet niekam neateina į galvą vadinti žąsis antimis arba antis žąsimis, arba pasakyti, kad tai vienos žąsys ar vienos antys. Bet jūs, lietuviai, įplaukę su lenkais į vieną tvanką, pražuvote, jau jūsų nebėra, yra tiktai – vieni lenkai, savo ir savo tėvynės vardo nebegalite minavoti. To nuo mūsų reikalauja lenkai, to ir maskoliai: nebe Lietuva čia, bet Maskolija, kad maskoliams į nagus pateko. Kaip pirmųjų reikalavimai neteisingi, taip ir antrųjų neparemti nei ant kokio pamato, dėl to nekrypstame nei į vieną, nei į antrą pusę, nes norime pasilikti patys savimi, ir tai yra visa mūsų nelaimė, visas mūsų „bendrijinis griekas“, anot lenkų“. Atkurti Lenkiją lietuviams neturėtų labai rūpėti: „nes mes, lietuviai, vargu ką prie to išgrajitume; tiesa, nevaržytų mūsų tikybos, kaip varžo maskoliai, t. y. neatimtų pusės mūsų dūšios; bet praėjusis laikas parodo, kad ir tas nevaržymas apvirstų mums ant pikto, nes per tikėjimą stengtųs, kaip stengės, išplėšti antrą pusę mūsų dūšios, mūsų lietuvystę… Per lenkiškas bažnyčias Gardino ir Vilniaus gubernijose baigia nykti lietuviškas vardas, kaip Prūsuose per vokiečius baigia nykti. Ar šiaip tada lietuviškus dalykus svarstysime, ar taip, vis pasirodys, kad mums, lietuviams, negal nei į maskolių, nei į lenkų pusę krypti, reikia mums lietuviais pasilikti, ir galas. Lietuva niekuomet nebuvo „iskonnyj russkij kraj“ arba „ojczyzna polska“, tai ir toliau nebus. Mūsų vyresnybė mainos, bet mes ir mūsų kraštas nemainomės“. Vis norėtųsi cituoti ir cituoti Vaižganto „Atvirą lakštą“. Koks didžiulis kontrastas – „Paskutinio pamokslo“ ir „Atviro lakšto“ kalba. Pirmasis tarsi rašytas „Bromos atvertos ing viečnastį“ autoriaus Mykolo Olševskio ranka, o antrasis juk – produktyviausio lietuvių žurnalisto ir literatūros klasiko ranka. Bibliotekų bei knygynų lentynose jau puikuojasi keturiolika baltutėlaičių J. Tumo-Vaižganto „Raštų“ tomų, daugumoje kurių, – vien publicistika. E. Aleksandravičius pastebi žiojėjančią prarają tarp „Anykščių šilelio“ ir „Paskutinio pamokslo“, erspėja, kad „neverta ir tiesmukiškai tapatinti pastarojo teksto su galimo autoriaus pasaulėžiūros visuma. „Pamokslas“ gal net labiau atspindi kultūrinį adresato, t. y. lietuvių liaudies, lygį, negu charakterizuoja patį autorių“. Manytume, kultūrinis liaudies lygis nebuvo jokia paslaptis ir Vaižgantui, sugebėjusiam jai rašyti vaižgantiška kalba, o ne „Bromos“ autoriaus.

Taikliau už profesorių nepasakysime, jog, „kalendoriui slenkant į XIX amžiaus pabaigą, vis labiau ryškėjo, kad unijinio solidarumo su Lenkija lietuvių nacionalizmui buvo pavojingai per daug, o lenkams – akivaizdžiai per mažai“. Sutiktume su profesoriumi, kad politiniai ir socialiniai Lenkijos ir Lietuvos keliai išsiskyrė 1918 metais, bet pageidautume prisiminti 1919–1920 metų įvykius: žūtbūtines kovas su lenkais dėl nepriklausomybės, lenkų kariškių sąmokslo užmačių Kaune likvidavimą, sostinės ir Vilnijos krašto užgrobimą. Nebūtų šitų įvykių – visiškai kitoks būtų ir skyrybų pobūdis. Pakoregavo, manytume, jie ir docento Vaižganto paskaitų apie A. Baranauską tekstą, išleistą atskira knyga 1924 metais. Vilniaus praradimo žaizda patrioto Vaižganto širdyje tebebuvo atvira, kraujuojanti. Įskaudino jį kadaise ir tolygi prakeiksmui vyskupo rezoliucija lenkų kalba: „Tegu nepatirs laimės tas, kas išdrįs pakeisti nors vieną mano žodį“. Nusižengimo tebūta menko. Vaižgantas išspausdino „Tėvynės sarge“ A. Baranausko naujai išverstus „Graudžius verksmus“. Vieną žodį, jam pasirodžiusį lenkišką, pakeitė kitu, korektiškai nurodęs išnašoje ir autoriaus. Iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį keliauja vis tos pačios gerokai įsiėdusios citatos. Paieškokime mažiau nuvalkiotų. 1898 metais Vaižgantas, informuodamas „Tėvynės sargo“ skaitytojus apie A. Baranausko paskyrimą Seinų vyskupu, rašė: „Jei kun. Antanas būtų daugiau nieko nepadaręs dėl Lietuvos, kaip tik parašęs „Anykščių šilelį“, jau būtų nebeužmirštamas gret Kristijono Donelaičio. Tomis eilėmis savo tėviškę Anykščius pagarsino ne tik Lietuvoje, bet ir toli už rubežiaus“. Vyskupas esąs ir garsus mokslo vyras. Vyskupu tapęs lietuvių kalbą apleidęs, nes neberašąs, bet mylėti jos nesiliovęs.

Neįmenama mįslė?

Taip, pritartume E. Aleksandravičiui – vyskupas vis dar tebelaukia „savo biografų, išaugusių iš Katalikų bažnyčios istorijos srities“. Jau turime filologės R. Mikšytės, literato Rapolo Šaltenio, aptariamą kultūros istoriko knygą. Pageidautina ir plačių kultūrinių interesų gydytojo psichiatro ar psichologo studija. Įvairiai aiškintinas ankstyvas vyskupo emocinis sustingimas, savotiškas širdies suakmenėjimas. Pasak Vytauto Kavolio, sustingimą sąlygojo vaikiško klusnumo įpročiai, noras, kad gyvenimą tvarkytų tėvai, vėliau bažnyčios hierarchai. Impulsyvusis Vaižgantas laiške V. Mykolaičiui-Putinui aiškino: „Gero kunigo“ sąvoką apibūdina katalikiškai suprantama moralybė, ypač celibato dalyke. Moterų nepamilęs, neišvengsi: vilkas vis žiūri į mišką. Ir to aš neskaitau blogybe; antraip, meilės kankynės tepadaro žmogų žmogumi, o ne suvytusia kerpe ar bejausmiu basliu, kokis buvo a. a. Baranauskas ir kiti jam lygūs beširdžiai sukepėliai. Tik kas kita mylėti ir prieteliautis, kas kita terštis“. Paslaptingumo šydu pridengti A. Baranausko ir vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus santykiai. Neabejotinai turėjusi būti gausi jų korespondencija, bet laiškai dingę. Minimi nepublikuoti A. Beresnevičiaus prisiminimai. Kur jie yra, koks jų turinys? Sovietmečio knygose peršama nuomonė apie didžiulę reakcingo hierarcho, aršaus lenkintojo įtaką poetui. Lietuvos diduomenei bajoras Beresnevičius buvęs artimesnis už „mužiką ir mužikų vyskupą“ Valančių. „Giesmininko kelyje“ vyskupas bajoras teminimas kaip atkaklus kovotojas dėl Katalikų bažnyčios tiesų, kruopščiai suregistruoti jo trėmimai. Lietuvoje gausiai leidžiamos kunigo, psichologijos mokslų daktaro Antano Paškaus knygos. „Kunigų meilėje“ (V., 1996) jis įvairiais aspektais analizuoja kunigo meilę Dievui, vyrui, moteriai. Reikšmingos ir kunigų tarpusavio draugystės: „Religiniame celibate gyvenantys, ypač dvasiškiai, stipriai jaučia žmogiškos atramos reikmę. Nors celibatiniu skaistybės įžadu dvasiškis ir atiduoda savo širdį Dievui, vis tiek Dievas tėra Dievas, ir kartais jis, atrodo, būna pasitraukęs į žmogui nepasiekiamas tolybes. Tuo tarpu žmogiškoji draugystė esti tokia artima ir apčiuopiama. O tuo apčiuopiamu dvasiškio draugu gali būti daug kas: dvasios vadovas, bendradarbis, dažnai sutinkamas asmuo ar brolis kunigas. Draugu gali būti ir tas, su kuriuo sieja artimi saitai, pagrįsti charakterio ar (ir) vertybių bei interesų atitikme. Net ir po ilgų metų atsiskyrimo ta vidinė artuma vis dar būna tebejaučiama. Taip gali atsitikti draugaujant tiek vyrams, tiek moterims“.

Ar glaudesnė draugystė gali tapti celibatinio įžado dėme? Nors draugysčių be pavojaus nebūna, glaudi bičiulystė labai prisidedanti prie psichinės ir dvasinės raidos: „Juk niekas kitas negali mums geriau padėti mylėti Dievą kaip žinojimas, kad esame pajėgūs mylėti ir būti mylimi“. Išsamesnė A. Beresnevičiaus charakterio, interesų, vertybių bei veiklos išklotinė, manytume, būtina ir poeto biografijos mįslėms įminti. Bajoro vyskupo įtaka poetui nors ir akivaizdi, bet deramo profesoriaus dėmesio nesulaukė.

Pagaliau ir tėvynėje tinkamai pagerbtas Vincas Maciūnas. Pernai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido jo tūkstančio puslapių „Rinktinius raštus“. Didžiuliame foliante V. Maciūno „Keli Antano Baranausko charakteristikos bruožai“ sutelpa į keturis puslapius, bet mūsų atveju juos sunku pervertinti. Mokslininkas, norėdamas labiau išryškinti poeto charakteristikos bruožus, sugretina jį su M. Valančiumi: „Abu vyskupai – turtingos, nekasdieniškos asmenybės. Jos nesiduoda apibūdinamos viena kuria sąvoka, nesiduoda įspraudžiamos į banalios charakteristikos rėmelius. Jos neturi eilinio žmogaus monotoniško vienodumo, o stebina mus ypatingu savo veiklos įvairiopu komplikuotumu, netgi prieštaravimais“.

Mokslininkai ir bėgikai

Bėgikai skirstomi į sprinterius ir stajerius. Vieni bėga trumpas distancijas, kiti – vidutines ar ilgas. Ilgiausių distancijų bėgikai vadinami maratonininkais. Panašiai, atsižvelgdami į mokslinio darbo apimtis, galėtume skirstyti net mokslininkus. Parašei monografiją – įveikei dvidešimties kilometrų ar maratono distanciją. E. Aleksandravičius pasirinko vidutinę, bet pasiskelbė įveikęs maratoną. Įveikti maratoną jam sutrukdė devyndarbiavimas: direktoriavimas, pirmininkavimas, dėstytojavimas, dažnokas dalyvavimas televizijos bei radijo laidose… Gelbėjo, žinoma, solidus kultūros istoriko įdirbis: kaprizingas ir neamžinas palydovas, reikalaujantis visokeriopo puoselėjimo, intelektualaus peno. Pagelbėjo ir neįvardinti pasiuntinukai. Vienas jų keletą kartų sulakstė Kauno technologijos universiteto bibliotekon, ir „Giesmininko kelio“ viršelis pasipuošė jauno mąslaus Peterburgo dvasinės akademijos studento (šventvagystė būtų, pavadinus bursoku ) portretu. Ilgiau žiūrėdamas į jaunuolio veidą, pamažėl paklūsti hipnotizuojančio įtaigaus žvilgsnio kerams, skubi ravėti per pusantro šimtmečio gerokai užžėlusius ir skiriančius takus.

Ilgokai priešintasi paminklo vyskupui statybai Seinuose. Svarbiausias paminklas jam Lietuvoje tebestatomas – du daugiatomių akademinių „Raštų“ tomai jau pasiekė skaitytoją. Pranešdamas šią džiugią naujieną, šioks toks kultūrologas norėtų ir užbaigti „šiokio tokio XIX amžiaus kultūros žinovo“ apybraižų knygos recenziją.

Aleksandras Mažrimas

2004-05-30

„Literatūra ir Menas“

Kategorijos: Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *