D. Paukštė. Ignoravę savisaugos instinktą (5)

Dainius Paukštė | J.Vaiškūno nuotr.

Dainius Paukštė | J.Vaiškūno nuotr.

Pamenat, kaip Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio“ pagrindinis veikėjas Ostapas Benderis, kalbėdamasis su savo sėbru Šura Balaganovu apie pinigus, greitai perpranta ribotą pastarojo mąstymą: „Ir kam tau pinigai? Juk tu neturi fantazijos – nežinosi kam juos išleisti.“

Žinia, fantazija, įžvalgomis apdovanoti visi kūrybos žmonės. Niekas nepaneigs, kad tokie turėtų būti ir mūsų Seimo nariai. Tačiau kai tik priartėjam prie migracijos klausimų, Seimo nariai kažkodėl virsta eiliniais šuromis balaganovais. Ir ne tik jie: kaip migracijos problema sprendžiama Vyriausybėje ar Prezidentūroje? Įtariu, kad pagal principą: tą dieną niekas iš šono nepajudino – ir ačiū Dievui! Neturi ten žmonės jokių idėjų ir net noro ką nors daryti. Viskas palikta savieigai. O juk neturėtų taip neatsakingai elgtis tie, kam tauta suteikė įgaliojimus spręsti savo likimą. Spauda ramina, migdydama visuomenės budrumą: „Emigracija jau dvejus metus mažta!“ O Premjeras metiniame pranešime išdidžiai pareiškia, kad „ tarsi didvyriškų“ jo vadovaujamos Vyriausybės pastangų dėka pavyko sumažinti ir suvaldyti emigracijos srautus.

Žinot, kai po nakties ateina rytas, niekas nesistebi ir nesigiria, kad tai įvyko, pavyzdžiui, dėl kokios nors jo veiklos  pastangų, nes aplinkiniai įtartinai į tokį pažvelgtų. Premjeras aiškiai pasiskubino savintis emigracijos mažėjimo tarpinius rezultatus. Matyt, apie juos nelabai nutuokia ir jo patarėjai. O daugiamečiai stebėjimai patvirtina: migracijos procesai vyksta ciklais – srautų padidėjimą keičia jų mažėjimas. 2010 m. išgyvenome piką (83,5 tūkst.), po kurio prasidėjo natūralus srautų kritimas žemyn. Jis tęsiasi jau trečius metus (2011 m. – apie 54 tūkst.; 2012 m. – apie 43 tūkst.; 2013 m. – apie 40,5 tūkst.). Matyt, jų mažėjimas tęsis tol, kol galop pasieks savo daugiamečių rodiklių vidurkį. Jo metinė norma yra apie 33 tūkst. emigruojančių kasmet. Taip kad džiaugsmui pagrindo tikrai nėra. Tą patvirtina ir Gyventojų registro tarnybos pranešimas, jog per pirmus du šių metų mėnesius iš Lietuvos emigravo beveik 6 000 žmonių. Taigi, metų pabaigoje bus apie 36 000 emigravusių ir dar būsime nepasiekę daugiamečio vidurkio! Negi ir vėl Vyriausybė tvirtins, kad emigracija mažėja? Nenorom kyla klausimas: kas pavojingesni Lietuvai – politikai ar emigracijos skersvėjai?

Štai akademinės visuomenės atstovas VDU profesorius V. Čiubrinskas, pastebėjęs, kad trečius metus iš eilės daugėja į Lietuvą grįžtančių reemigrantų, viešai pareiškia: „Be abejo, pasaulis globalus ir mobilumo jame tik daugės. Migraciją vadinkim mobilumu ir tada bus daug lengviau žiūrėti į šią problemą, nes ypač ES erdvėje tas uždarbiavimas – grįžinėjimas yra įprastinis reiškinys. Kai dėl mobilumo skatinimo, atrodytų, kad mes eksportuojame darbo jėgą ir protus. Bet kita vertus, sienų neuždarysi…“ – tvirtina jis. Čia pat iš naujo primenamas ir dvigubos pilietybės klausimas, mat registruojant vaikus užsienyje, prarandama Lietuvos pilietybė.

Manau, kad jau seniai būtume pati turtingiausia šalis pasaulyje, jeigu Lietuvą kankinančias problemas  pavadinus kitaip,  jos išnyktų iš mūsų gyvenimo tarsi dūmas. Bandome save apgauti? Keturženklį grįžtančiųjų skaičių turime tik trečius metus. Ir  iškart po paties didžiausio emigracijos piko 2010 m., kai iš Lietuvos emigravo, kaip minėta, daugiau negu 83 500 žmonių. Tiek daug žmonių tuomet buvo begėdiškai išstumti iš šalies sukūrus dirbtinę situaciją. Priežastis – naktinė A.Kubiliaus vyriausybės reforma, sukėlusi ir sparčiai didėjančią bedarbystę, ir turėtų garantijų naikinimą, ir prievartinį atlyginimų mažinimą ir kt. Gavosi taip, kad savi darbdaviai atsikratė, o sava vyriausybė nusigręžė nuo žmonių, palikusi juos vienus su jiems primestomis problemomis. To nedarė nei viena valstybė Europoje ir juolab iš ES narių tarpo. Todėl daugelis žmonių emigravo tinkamai nepasirengę: nesusiradę darbo, be garantuotos gyvenamosios vietos. Tokioje padėtyje įsitvirtinti kitur – labai sunki užduotis. Ne visiems pavyko užsikabinti. Pagal savo formą tokia emigracija vadinama prievartine ir su laisvu asmenų judėjimu ar mobilumu neturi nieko bendro. Būtent todėl pastaraisiais metais ir grįžta į Lietuvą daugiau žmonių.

Mano nuomone, tikrasis laisvas asmenų judėjimas yra galimas tik tarp vienodo ar panašaus ekonominio išsivystymo valstybių. Todėl mūsų emigrantai yra tiesiog eiliniai pasaulinės ekonominės migracijos proceso dalyviai ir nesvarbu, kad iš ES šalies. Tai, kad atvykę į kitą ES šalį kol kas turime kažkokių privilegijų (socialinis draudimas, darbo stažo skaičiavimas pensijai, pašalpos ir kt.), neturėtų mūsų apgauti, nes tokios pat teisės jau suteikiamos ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie į ES taip pat buvo atnešti ekonominės migracijos srautų. Be to, reikia turėti omenyje, kad  Lietuvos pilietis, ketinantis emigruoti, privalo deklaruoti savo išvykimą tik tuo atveju, jeigu jo išvykimo trukmė viršija 12 mėn. (anksčiau buvo 6 mėn.). Jeigu išvykimas trumpesnis – deklaracija nebūtina ir jis neįtraukiamas į emigruojančių iš Lietuvos skaičių. Kalbant apie mobilumą svarbu ir tai, kad jis turi vieną privalomą sąlygą – grįžimą į savo šalį. Nuo 1990 m. iš Lietuvos emigravo gerokai daugiau negu 800 000 žmonių. Dauguma jų yra išvykę daugiau nei penkeri metai ir savo nuolatine gyvenamąja vieta jau yra pasirinkę ne Lietuvą. Jie išsivežė savo šeimas, jau yra integravęsi į tų šalių visuomenes ir savo ateities su Lietuva nesieja. Tokių, manau, yra ne mažiau kaip 0,5 mln. Ar juos taip pat priskirsime mobilumui?

Nežinau, kodėl vėl keliamas antrosios pilietybės klausimas. Negi jį kelia taip vadinami mobilios migracijos dalyviai? Kiek žinau, šis klausimas mūsų valstybėje yra išspręstas – vaikui gimus užsienyje tiesiog reikia nepamiršti nuvykti į Lietuvos ambasadą. O esant tam tikroms sąlygoms, kai jis sulaukia pilnametystės, jis gali išsaugoti ir abi pilietybes. Na, o esantiems ES erdvėje kalbėti apie antrąją pilietybę, manau, iš viso nereikėtų. Mes visi ir taip turime antrąją – ES – pilietybę. Tik ją reikėtų įteisinti ir įprasminti. Tai duotų žymiai daugiau „cemento“ stiprinant ES pagrindus, nei nuolat vykstančios diskusijos apie ES galių koncentravimą (centralizavimą) Briuselyje.

Visiškai pritarčiau Ministro Pirmininko patarėjui finansų klausimais Stasiui Jakeliūnui dėl socialinio draudimo įmokų kompensacijos šaliai, iš kurios atvyko emigrantas. Bet turtingoji ES narių dalis to niekada nepadarys, kol pačios nuo emigracijos nukentėjusios ES narės ir jų politikai neinicijuos klausimo Europos parlamente. Juk migracija – vienintelis nepakitęs reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje, kurios galimybėmis, kaip ir prieš du, tris ar penkis šimtus metų, pelnosi tik stipresnė valstybė, ekonomiškai žlugdydama emigranto tėvynę.

Matant tokį mūsų politikų polinkį neveiklumui, o pagal esamus emigracijos srautų dydžius – ir visišką sveiko savęs išsaugojimo instinkto nebūvimą, ir bet kokios atsakomybės vengimą, kartais norisi pasakyt: gana, darykit ką norit, jeigu visiems gerai ir visi tyli. Bet praeina diena kita – ir supranti: daug kas apsidžiaugtų, jeigu nutilčiau. Todėl kalbu.

Autorius yra Migracijos klausimų ekspertas, LSDS pirmininko pavaduotojas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Klajūnas:

    Lietuvoje įsiviravo neofeodalizmas, su savo luomais: kunigaikščiai, ponai, bajorai, miestiečiai, dvasininkai, baudžiaunikai (chalopai). Norint, kad būtų sprendžiama emigracijos problema, reikia keisti sistemą iš esmės iš neofeodalizmo į demokratiją. Koks ponas norės atsisakyti ponų demokratijos, koks bajoras sutiks, kad mokesčius turi mokėti visi, o ne tik baudžiaunikai/chalopai, kad už darbą turi būti teisingas atlygis (pagal nusistovėjusias ES primtas proporcijas). Baudžiaunikai nekelia maištų, nes tam reikia organizuoti struktūras ir veiksmus – profsąjungas, streikus. Papraščiau emigruoti ir bėgti iš dvarų ir kunigaikštysčių (šiuo atžvilgiu sąlygos geresnės nei anksčiau). Ponai ir Ponios, atsiverskime istorijos vadovelius ir pamatysime, kad šiam pasaulyje viskas kartojasi, tik naujomis formomis. “Elitas” gyvena čia ir dabar, o chalopams siūlo gyventi rytoj. Pabaigai šiek tiek optimizmo. Skaitant Lietuvos istoriją ,susidaro įspūdis, kad Lietuva turėjo išnykti, stebuklas, kad neišnyko. Buvo ir sunkesnių periodų, tikiu, kad savisauga suveiks ir išliksime

  2. N:

    Ne, sunkesnių periodų nebuvo. Nes tiesioginė okupacija aiškiai brėžia ribą, kur priešas. Dabar gi tos ribos dauguma net nemato. Be to emigracija jaus seniai pagal mastus pralenkė netgi sovietinius trėmimus. Ir jokio skirtumo tautai nėra, ar žmonės buvo išvežti prievarta, ar buvo sudarytos sąlygos patiems išvažiuoti ir netgi apmokėti tai iš savo kišenės. Dar daugiau, visi tremiami jautė neapykantą trėmusiai pusei, o dabar didelė dalis “savanoriškai” ištremtųjų (emigrantų) jaučia nuoskaudą ir net neapykantą Lietuvai.

  3. aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į koncentracijos stovyklą:

    “… laisvas asmenų judėjimas yra galimas tik tarp vienodo ar panašaus ekonominio išsivystymo valstybių.”
    O jei nėra vienodo ekonominio išsivystymo tarp Europinių valstybių, tai laisvus žmones reik laikyti nelaisvėje? Žiauru.

    Kai Lietuva ir vėl tapo laisva, nedelsiant reikėjo imtis veiksmų ir Lietuvos žmonių veiklos sąlygas daryti kaip vokiečių Vokietijoje, kaip prancūzų Prancūzijoje, kaip anglų Anglijoje. Dabar netektų matyti katastrofiškai tuštėjančios mūsų Lietuvos, jei valdžia būtų tarnavusi mums. Jei suprantamiau ir vaizdingiau, tai reik įsivaizduoti dviejų susisiekiančių indų su vandeniu modelį, su vienodom aplinkybėm. Nė vienas seimas to nedarė, nė viena vyriausybė tuom nesirūpino.

    Veiklos sąlygas galima suvienodinti ir dabar net tokioj katastrofiškoje lietuviškos bendruomenės būsenoje. Tačiau bolševikinė valdžia dirba ne Lietuvos naudai ir nieko panašaus nesitikėkim iš tokių jų. Tai akivaizdu. Todėl reikia patiems savarankiškai susikurti veiklos sąlygas geresnes nei vokiečių Vokietijoje, anglų Anglijoje. Ar tai sunku? Ne. Tai yra labai lengva. Reikia tik noro.

    • N:

      Kokia bolševikų valdžia? Ponai, jūs realybėje nesigaudote. Visi bolševikai jau seniai tapo liberastais, tolerastais ir sėdi ES kišenėje. Plius išaugo jaunoji elito vaikučių karta, kuri su bolševizmu neturi jokio ryšio ir yra išdavikai, žiūrintys į Briuselį.

      • LosAngeles:

        Nenuvertinkite bolseviku… Juk ir pats sakote, kad ‘..Visi bolševikai jau seniai tapo liberastais, tolerastais ir sėdi ES..’. Tai kas pasikeite? Pavadinimas? ‘Bijokite vilku aveliu kailiuose…’ Pasivadinti sita chebra gali bet kaip, bet ideologija tesiama, darbai toliau vykdomi nemazinant apsuku. Ir, kaip teisingai sakote, ta chebra sedi dabar ES kabinetuose. Bolseviku plitima iprasta tapatinti su gresme is rytu, deja siai dienai jie (butent bolsevikai, nesvarbu kaip jie pasivadine- ideologija rodo tikra veida) slenka is vakaru. Tai chebra turinti daug vardu ir buveiniu, bet nesuklyskime- tai tas pats. Ir jos darbai islieka tie patys: kosmopolitizmo pletimas, nacionaliniu valstybiu zlugdymas, rasiu maisymas tarpusavyje, tautu kirsinimas ir t.t.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: