A. Butkus. Asmenvardis – ne apatiniai marškiniai (34)

Prof. Alvydas Butkus | asmeninė nuotr.

Prof. Alvydas Butkus | asmeninė nuotr.

Niekaip nerimstantys lietuviškos asmenvardžių rašybos chaotizavimo entuziastai, pakurstomi dar ir kitos šalies politikų, verčia ir mane grįžti prie šio klausimo. Kadangi esu kalbininkas, be to, vardyno tyrinėtojas, kalbėti šiuo klausimu jaučiu turįs didesnę teisę negu istorikai, gydytojai, inžinieriai, teisininkai ar sociolingvistai. Juo labiau, kad net Konstitucinis Teismas neseniai nurodęs, jog spręsti apie asmenvardžių rašybą pirmiausia turi kalbininkai.

Europinio standarto nėra

Visiškai sutinku, kad raštas yra susitarimo dalykas, joks prigimtinis. Raštas ilgainiui gali kisti, būti modernizuojamas ar net keičiamas iš esmės. Keičiant raštą, kinta ir asmenvardžių rašyba – ji pritaikoma prie naujesnės rašto formos kartu su kitais tos kalbos žodžiais, tiek savais, tiek skolintais. Vadinasi, rašyba natūraliai nutolsta nuo ankstesniosios. Latviai su estais XX amžiaus pradžioje atsisakė gotikinio šrifto ir visas pavardes ėmė rašyti pagal dabartinės rašybos reikalavimus ir dabartinėmis abėcėlės raidėmis. Niekas ten nebado pirštu į senuosius raštus ar XIX a. antkapius, kuriuose latvio ar vokiečio Valterio pavardė rašyta „Walters“ ar „Walter“. Nedaromos išimtys ir Latgalos (buv. Inflanty Polskie) lenkams. Turkai 1928 m. atsisakė arabiško rašto ir pasirinko lotynišką – ar dėl to dingo „prigimtinė teisė“ rašyti Turkijos piliečių arabų asmenvardžius arabiškai? Azerbaidžanas savo abėcėlę XX a. kaitaliojo net kelis kartus, bet niekas ten nesiblaško po ankstesnius abėcėlės variantus.

Jei pavardžių rašyba, t. y. grafika, būtų „prigimtinė teisė“ ar „asmens privati nuosavybė“, ji nebūtų atimama iš Lietuvos piliečių žydų, rusų ar graikų. Prigimčiai ir nuosavybei išimtys nedaromos. Be to, jų taikymas tik lotyniškos abėcėlės asmenvardžiams pakvimpa segregacija.

Iš kitų užkeikimų dažnai minėta „europinė tradicija“, „europiniai standartai“, užmiršus, kad kiekviena šalis pirmiausia laikosi savo standartų ir savo tradicijų, o kokio nors bendro „europinio standarto“ šiuo klausimu išvis nėra. Viena iš įstatymo projekto autorių I. Šiaulienė prisipažino, kad jos pavardė pagal „europinius standartus“ kitose šalyse paverčiama Siauliene. Net Lenkija, 1994 m. sutartyje su Lietuva įsipareigojusi savo piliečių lietuvių pavardes rašyti „pagal fonetinį skambesį“, niekada jų taip nerašė, ir Šidlauskas ten visada oficialiai yra Szydłowski, ne Szidłauskas. Registrų centre pavardės liko senos, tad pavardę sulietuvinusiam Lenkijos piliečiui vis tiek reikia turėti ankstesnę asmens kortelę ar pasą, kad asmenį būtų galima identifikuoti banke, poliklinikoje, policijoje ar kitoje valdžios įstaigoje. Pavardė lietuviškais rašmenimis Lenkijoje skirta tik naminiam vartojimui.

Ne privati nuosavybė

Teigti, jog asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai tik todėl, kad neturi sąvokos, yra tas pat, kas sakyti, jog dviračiai nepriklauso transporto priemonėms, nes neturi saugos diržų. Iš tikrųjų visi asmenvardžiai, ir savi, ir svetimi, kiekvienoje kalboje yra pritaikyti prie tos kalbos fonetinės ir morfologinės sistemos. Tai daroma dėl vienos paprastos priežasties – jie skirti ne privačiam ar individualiam vartojimui, o visos visuomenės poreikiams. Asmenvardis nėra apatiniai marškiniai, kad jam būtų taikomi privatumo reikalavimai. Todėl net tarptautiniai per krikščionybę, literatūrą ar kultūrinius mainus paplitę vardai kiekvienoje kalboje turi skirtingas formas, plg. hebrajų Jôhānān, lietuvių Jonas, anglų Džon, prancūzų Žan, rusų Ivan, nekalbant jau apie grafikos skirtumus. Popiežiaus vardo nei „akcininkai“, nei liberalai, nei socdemai, nesiūlo rašyti originaliai, pagal „prigimtinę teisę“ – Franciscus. Net Kristaus vardo tarimas ir lotyniška grafika skirtingose kalbose įvairuoja, bet dėl to niekas iečių nelaužo.

Strateginės partnerės strateginiai tikslai

Be jau minėtų argumentų, kuriais mėginama pateisinti nelietuvių Lietuvos piliečių pavardžių rašybą nevalstybine kalba, pagaliau ištartas ir pagrindinis – šito reikalaujanti Lenkija. Keistokas Lenkijos strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiai būtų rašomi ne Lietuvos, o Lenkijos valstybine kalba, tarsi jie būtų jau Lenkijos piliečiai. Nusitaikyta ir į vietovardžius. Esą nuo to turėtų pagerėti abiejų šalių santykiai, pablogėję todėl, kad Lietuva iki tol nepaisiusi Lenkijos reikalavimų. Tačiau net plika akimi matyti, kad toks reikalavimas yra kaip siuzereno sąlyga vasalui. Ir Lietuvos atstovai noriai įsijaučia į vasalo vaidmenį. Istorikas Alvydas Nikžentaitis LRT laidoje priduria, kad antraip Lenkija galinti neįvesti savo divizijų, jei Lietuvą užpultų Rusija. Suprask, Lenkijai pavardžių rašyba Lietuvoje yra to paties lygmens dalykas, kaip jos įsipareigojimai NATO. Žurnalistas (irgi, beje, istorikas) Virginijus Savukynas viename iš savo komentarų klausia „Kas sunaikins lietuvišką tapatybę – dvikalbiai užrašai ar neišmanėliai?“ Lygiai taip pat galima paklausti, o kas sunaikins nelietuvišką tapatybę – užrašai valstybine kalba ar neišmanėliai? Į bendrą vasalinį chorą įsitraukė ir kai kurie politiniai bei kitokie apžvalgininkai, paleidę į apyvartą dar sovietmečiu išbandytas bolševikines etiketes oponentams.

Lenkija Lietuvai atkakliai bruka tai, ko nesiūlo jokiai kitai savo kaimynei – veidrodinų santykių politiką, jos įkaitais pavertusi Seinų krašto lietuvius. Tačiau veidrodinis principas čia netinka iš esmės, nes Lenkija ir Lietuva yra asimetriškos tiek dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi, tiek tautinių bendrijų dalimi – Lenkijoje tautinės bendrijos sudaro 2 proc. gyventojų, Lietuvoje – beveik 16 proc. Todėl kas tinka meškai, netinka šeškui. Lieka atviras klausimas – kodėl tokių reikalavimų Lenkija nekelia kitai strateginei partnerei – Latvijai? Ten irgi nemaža lenkų bendruomenė, savo atsiradimu panaši į Lietuvos. Be to, net 10 000 Latvijos lenkų (20 proc.!) vis dar neturi Latvijos pilietybės. Penkiose valdiškose Latvijos lenkų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine latvių kalba, tos kalbos brandos egzamino reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra tokie patys, kaip ir latviškųjų; net ten, kur lenkai gyvena gana kompaktiškai, nėra dvikalbių gatvėvardžių ar tuo labiau vietovardžių. Ir nė vieno priekaišto iš Lenkijos. Netgi atvirkščiai – Lenkijos pareigūnai giria Latvijos kolegas ir dėkoja jiems už rūpinimąsi Latvijos lenkų bendruomene. Tai gal Lietuvai vertėtų taikyti Latvijos veidrodinį principą? Šalys juk panašios.

„Ar nacionalistai sukurs Krymo variantą Lietuvoje?“

Taip klausia jau minėtasis žurnalistas V. Savukynas kitame savo komentare. „Nacionalistais“ jis čia vadina ne tomaševskininkus, bet visus, kurie priešinasi anų užgaidoms sužymėti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus želigovskinės okupacijos laikų vietovardžių ir gatvėvardžių rašyba, o rajonų gyventojus paženklinti dar ir lenkiškai surašytais asmenvardžiais jų dokumentuose – Lenko kortelės, matyt, nepakanka,  nes ne visi ją ima. Žinant šių rajonų savivaldybių sugebėjimą palaužti gyventojus gąsdinimais atimti pašalpas, neaprūpinti malkomis, nenuvalyti užpustytų kelių į sodybas, labai tikėtina, kad dėl šventos ramybės visi klusnūs piliečiai čia taps Kiszkiais, Pirszteliais, Tamaszunais ar net Tomaszewskiais. Svarbiausia, jog ženklinimas būtų įteisintas pačių lietuvių. Simboliška, kad tokį įteisinimą inicijavo TSKP ir VLKJS istorijos specialistai*. Ir jau nebe taip svarbu, kad 1990 m. buvęs raudonas Lietuvos pakraštys pamažu paverstas baltai raudonu. Dabar svarbu jį sužymėti grafiškai, kad dar labiau skirtųsi nuo likusios Lietuvos, ir praktiškai sukurti Krymo variantą Lietuvos Seimo narių rankomis. Beliks tik spėlioti, kada ir kas šį „Krymą“ atsiims, jei iki tol, žinoma, jis nebus politinių vasalų apskritai išmainytas į pažadėtus „gerus santykius“. O juk teisybę sakė apžvalgininkas R. Bogdanas: „Grįžti visada lengviau ten, kur yra likę ankstesnio buvimo ženklai, palaikantys gerbėjų dvasią“.

__________________

* G. Kirkilo išsilavinimas – Vilniaus aukštoji partinė mokykla, 1982 m. (Žr. Vikipediją).; I. Šiaulienės daktaro disertacija – „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“, 1987 m. (Žr. Vikipediją).

Kiek sutrumpintą šį straipsnį yra paskelbusi „Kauno diena“

Autorius yra kalbininkas, baltistas, VDU profesorius, Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *