Aktoriui D. Banioniui įteikiamas Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (0)

D.Banionis, Archyvai.lt nuotr.

D.Banionis | Archyvai.lt nuotr.

Balandžio 28 d., 90-ties metų jubiliejų švenčiančiam aktoriui Donatui Banioniui įteikiamas Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Sukaktuvininką pasveikins ir apdovanojimą įteiks kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Apdovanojimas Donatui Banioniui skiriamas už demokratinės ir atviros Lietuvos visuomenės, už pilietinio solidarumo, asmens ir visuomenės santykių darnos stiprinimą.

Apdovanojimo ceremonija vyks š.m. balandžio 28 d., pirmadienį, 14 val. sukaktuvininko namuose adresu: Lvovo g. 89/1-2, Vilnius.

Apie aktorių

Gimė Juozo Banionio (1890–1961) ir Onos Blažaitytės-Banionienės (g. 1900 m.) šeimoje. Tėvai buvo žmonės su polinkiu kūrybai, dalyvavo saviveiklinėje veikloje, gerai dainavo. Tėvas buvo kelnių siuvėjas. Tėvams išsiskyrus, Donatas liko gyventi su tėvu, sesuo – su motina.

1932–1937 m. lankė pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai. Po šešių pradinės mokyklos skyrių trylikametis Donatas įstojo į Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. Amatų mokykloje mokėsi kartu su Vaclovu Blėdžiu ir Jonu Alekna. Moksleiviai jau tuomet organizavo mėgėjiškus vaidinimus. Paskelbus apie Kauno Darbo rūmų teatro kūrimą, D. Banionis, V. Blėdis ir J. Alekna suskubo užsirašyti į aktorių gretas. V. Alekna ir V. Blėdis buvo priimti, o D. Banioniui, dėl per jauno amžiaus, buvo atsakyta neigiamai. 1940 m. D. Banionis, kaip neetatinis statistas, pradėjo dirbti Valstybės teatre, kur išvydo naujausius to meto spektaklius.

D. Banionis sekė būsimojo „tikrojo“ teatro veiklą. V. Blėdis jam atnešdavo J. Miltinio dėstomų dalykų užrašus, studijoje repetuojamas pjeses. Tuo pat metu ėmė formuotis ir Panevėžio teatro trupė. Buvo atidarytas Panevėžio Valstybinis dramos teatras. 1940 m. pabaigoje vyresnysis D. Banionio draugas V. Blėdis išvažiavo į Panevėžį. 1941 m. pavasarį Panevėžio teatrui atvažiavus pirmųjų gastrolių į Kauną, Donatas ryžosi ateiti pas J. Miltinį. Pastarasis lengvai priėmė D. Banionį į savąjį teatrą. D. Banionis metė mokslus menų mokykloje. 1941 m. gegužės 30 d. D. Banionis apsigyveno Panevėžyje, o nuo birželio 1 d. pradėjo gauti aktoriaus atlyginimą. Prasidėjus karui, su teatro kūrybine grupe pasitraukė į Žemaitiją, bendravo su Vytautu Mačerniu.

1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. 1949 m. suvaidino savo pirmąjį reikšmingą vaidmenį – Andrejų A. Ostrovskio ir N. Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“. Po to sekė kiti vaidmenys. 1957 m. Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ sukūrė vieną iš geriausių savo vaidmenų – Jorgeną Tesmaną, o 1958 m. A. Milerio „Komivojažerio mirtyje“ – Vilį Lomeną. Tuo laikotarpiu D. Banionis pabandė ir režisuoti. 1956 m. kartu su Jonu Alekna pastatė B. Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“), o 1958 m. jau vienas – J. Švarco „Paprastąjį stebuklą“, tačiau aktorius to niekada nelaikė savo pašaukimu.

1959 m. J. Miltiniui grįžus į teatrą, D. Banionis suvaidino Bopertiu E. Labišo komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, atliko Banko vaidmenį Viljamo Šekspyro „Makbete“, Davydovą „Pakeltoje velėnoje“ (pagal M. Šolochovo romaną). 1966 m. sukūrė vieną sunkiausių savo vaidmenų – Bekmaną V. Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“, o 1973 m. – Edgarą A. Strindbergo dramoje „Mirties šokis“.

Donatas Banionis karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.

1959 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“ – pirmasis aktoriaus filmas. Po to sekė „Vienos dienos kronika“ (1964 m.), „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964 m.). Iš pradžių darbas kine D. Banioniui labai nepatiko. Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. 1966 m. nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino sovietinį žvalgą Ladeinikovą Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“.

Po metų buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“. Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo buvo nedidelis, bet teko galimybė padirbėti su aktoriais Šonu Koneriu (Sean Connery), Luidžiu Vanukiu (Luigi Vannucchi), Piteriu Finču (Peter Finch). Iš karto po to filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“ kartu su estu Juriu Jarvetu (Jüri Järvet), latve Lilita Ozolinia (Lilita Ozoliņa), lietuviu Regimantu Adomaičiu. 1970 m. vokiečių režisierius Konradas Volfas (Konrad Wolf) pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Franciską Goją filme „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ (vok. Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis). Filmą statė VDR kino studija „Defa“. Tai buvo žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio (Lion Feuchtwanger) romano ekranizacija. Tuo pat metu režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Per savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *