V. Rutkūnas. Lietuviuose slypi galingas užtaisas klestėjimui (49)

Valdas Rutkūnas | alkas.lt nuotr.

Valdas Rutkūnas | alkas.lt nuotr.

„Kas man iš to, kad esu lietuvis?“ – šį klausimą neišvengiamai užduodame kiekvienas sau. Ar tautiškumas iš viso šiuolaikiškas bruožas?  O gal tautiškume galima rasti sprendimus mums rūpimiems uždaviniams?

Pasaulio tautos tūkstantmečius ieškojo savo vietos Žemėje, kariavo, pakliūdavo į vergovę ir vėl išsivaduodavo. Tautų gyvenamos vietos pagrindu kūrėsi valstybės, kai kurios iš jų pavergdamos kitas tapdavo imperijomis, kurių galios amžinybe niekas neabejodavo, tačiau po tam tikro laiko visos imperijos subyra. Netikėtai nesapnuotai tautos tampa laisvos, ant imperijos griuvėsių sukuria savo nepriklausomą gyvenimą. Todėl, kad tautos gyvybiškesnės už imperijas.XX amžius nužymėtas daugybės imperijų griuvimu ir tautinių valstybių kūrimusi visame Žemės rutulyje. Lietuviai pasižymėjo pirmieji išsiverždami iš Sovietų Sąjungos ir taip tapę jos duobkasiais. Net ir Jungtinės Amerikos Valstijos patiria didžiulius sukrėtimus, jų viešpatavimas kelia vis daugiau abejonių.

Vadinasi, tautiškumo šauksmas yra galinga, net, atrodytų, amžinas imperijas trupinanti jėga. Tai tarsi pro storą asfalto sluoksnį prasiveržianti želmens gyvybė, subujojanti ir duodanti vaisių. Tačiau požiūris į tautiškumą ir šiais laikais yra labai nevienareikšmis. Galimybės gauti žinias iš visų Žemės kampelių, keliauti, apsigyventi svečiose šalyse, ten mokytis, dirbti vilioja ne vieną. Ypač šia aistra garsėja lietuviai. Turime smarkų potraukį veiksmui. Tik ar išnaudojame jį skalsiai? Madinga tampa, vadinti save pasaulio piliečiu, ieškoti laimės kitose šalyse.

Tautų kraustymosi laikai jau senokai baigėsi, jos įleido šaknis, subrandino tautiškumą – geriausių įgūdžių, savybių ir papročių, patikrintų laiko tėkmėje, leidžiančių tautai sėkmingai gyvuoti, visumą. Tauta – tai šeima ir giminė plačiąja prasme. Pasigilinus, nesunkiai atrandami ne tik bendri pažįstami, bet ir giminystės ryšiai. Tautiškumas duoda galimybę vienas kitą suprasti, bendradarbiauti, kurti bendrą gerovę, padėti vienas kitam ir, žinoma, taikiai sugyventi.

Žemė – gyvybės planeta. Tautos, per amžius gyvenančios savo Tėvynėje – tėvų žemėje, turi Didįjį Pašaukimą – saugoti šią žemę, kad ji būtų gyvybinga, tinkama ne tik mūsų, bet ir mūsų ainių laimingam gyvenimui. Tinkamai rūpintis Tėvynės žeme gali tik tauta, kuri per  ilgą laiką prisitaikė prie vietinio klimato, puikiai pažįsta ir gerbia savo šalį, už savo gyvenimą jaučia dėkingumą čia palaidotiems protėviams. Kas gali geriau išgyventi po deginančia Afrikos saule, jei ne afrikiečiai? Kas gali geriau suvaldyti šiaurės elnius, ar ne jakutai ir eskimai? Kas gali geriau kopinėti Everesto šlaitais, jei ne Nepalo šerpai?

Kitą vertus, tautos išsiugdo savybes, kuriomis garsėja pasaulyje, joms geriausiai sekasi atlikti tam tikrus darbus ar gaminti kokius nors geriausius gaminius. Šveicarams niekas neprilygsta laikrodžių gamyboje, olandai daro geriausius sūrius, vokiečiai gamina patikimiausius automobilius.

Ir trečia  svarbi jungtis – tautinė kultūra, kuri sutelkia tautą, duoda jai atgaivą, savitarpio supratimą ir bendradarbiavimo galimybę, o ypač nepakartojamą spindesį pasaulinėje bendrijoje.

Šie pagrindiniai tautiškumo bruožai yra jėga, išlaikanti žmonijos gyvybę. Jei išnyktų tautos, išsigimtų ir  susinaikintų žmonija. Visi žino, koks pražūtingas yra monopolizmas ekonomikoje, kaip gyvybiškai būtina išlaikyti augalijos ir gyvūnijos įvairovę, bet dažnai užmirštama, kad dar svarbiau išlaikyti žmonijos gyvybę – tautiškumą.

Tautiškumas duoda gyvybę ir pranašumą visur, netgi ekonomikoje. Jei tu esi kupinas tautiškos gyvybės, tu, visų pirma, esi įdomus, spalvingas. Antra, tautiškumas rodo, kad tu gerbi tuos, kurie visą savo gyvenimą paaukojo, kad tu gyventum. Vadinasi, tu irgi esi vertas pagarbos, tavimi galima pasitikėti bei bendradarbiauti. Tu neišduosi ir neapgausi, nes nesi savanaudis. Tai patikimumo garantai, labiausiai rūpimi kiekvienam darbdaviui. Sparčiausiai auganti pasaulio šalių ekonomikos dalis yra turizmas. Keliaujama pamatyti ir patirti dar neregėtų įspūdžių. Tų šalių gyventojams būdingi papročiai, maistas, nepakartojama gamta ir aplinka yra pačios didžiausios vertybės, viliojančios milijonus keliautojų.

Visuomeninėje erdvėje tautiškumą bandoma pakeisti pilietiškumu. Iš tiesų tai nėra tokios pačios vertės žodžiai, nes pilietiškumas sietinas su valstybe, o valstybės vadovai ir valdiškos įstaigos ne visada sugeba nusipelnyti liaudies pagarbos ir palaikymo. Taip atsitinka, kai  nusisukama nuo tautinių vertybių, kai nesugebama būti tautos dalimi, neišlaikomas tautiškumas. Kaip tik tautiškumas  ir yra ta gyvybinė jėga, pergyvenanti  santvarkas, valstybes ir ideologijas. Gyvuojame lietuviais todėl, kad išlaikėme tautiškumą visais laikais, atsilaikėme prieš galingiausius pavergėjus. Todėl valstybė yra stipri tiek, kiek joje išlaikomos, puoselėjamos tautos vertybės.

Tautiškumas gali būti neįtikėtinai gajus. Vienoje vasaros stovykloje negalėjau patikėti savo ausimis, kai išgirdau tėvą su mažamete dukrele kalbančius seniai išnykusia prūsų kalba. Pasirodo,  tai etninių rusų šeima, gyvenanti Kaliningrado srityje, tarpusavyje bendraujanti prūsiškai, pasivadinusi prūsų vardais. Begyvenant senojoje prūsų žemėje manomai miręs prūsų tautiškumas prasiveržė netikėta gyvybe. Paaiškėjo, kad Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje yra nemažai žmonių, laikančių save prūsais, išmokusių prūsų kalbą, bendraujančių prūsiškai. Atkurtas prūsiškas raidynas, juo naudojamasi. Net yra dainų prūsų kalba kūrėjai ir atlikėjai.

Ar priimtina, kad tautinėje valstybėje gyvena ir kitų tautų atstovai? Žinoma. Tačiau atvykėliams dera besąlygiškai gerbti vietos žemę, čia per amžius gyvenančią tautą, jos papročius. Atvykėliai turi nepaprastą uždavinį – tapti savo tautos kultūros ambasadoriais svečioje žemėje – tinkamai pristatyti savo tautos vertybes, iš vietinių perimti tai, kas geriausio atrandama atvykus, ir parvežti į gimtinę. Taip tautos auga, palaiko gerus  tarpusavio ryšius ir stiprėja. Teko sutikti ne vieną lietuvį, kurio tautiškumas pabudo pagyvenus užsienyje, nes visur vertinamos spalvingos, įdomios, tapatybę ir šaknis išsaugojusios asmenybės. Dar daugiau. Į Lietuvą ieškoti šaknų atvyksta mūsų tautos palikuonių, kurių net tėvai jau nebešnekėjo lietuviškai. Todėl būtina palaikyti ryšius su Tėvyne, svečioje šalyje burtis į tautines bendruomenes, palaikyti prigimtinę tautinę kultūrą. Netgi tvirtai įleidus šaknis svetimoje žemėje. Netgi sukūrus mišrias šeimas. Turi būti pasiruošęs,  kad tavo vaikai, anūkai paklaus, kur jų protėvių gimtinė, ar net panorės jon sugrįžti gyventi.

Atvykėliai yra tol gerbiami ir pageidautini, kol nepraranda pagarbos vietinei kultūrai. Niekas nemėgsta niokotojų, visi mėgsta kūrėjus. Ir tai vyksta per amžius. Mano senelis  pasakojo, kad Pivašiūnų bažnyčioje prieškaryje  dažnai susimušdavo lietuviai ir lenkai, dėl to, kad pamaldos vykdavo ne jų kalba. Keisčiausia, kad didžioji dalis pamaldų vyko nesuprantama lotynų kalba, bet dėl to niekas nekvaršino galvos. Paklausus, kas buvo tie lenkai, senelis pasakojo, kad tai tie patys dzūkai, kurie paprastai gyvendavo arčiau dvarų, ten tarnaudavo, perimdavo lenkiškas manieras. Svajonės būti ponais, gyventi stiprios imperijos užantyje yra amžini žmonijos darną griaunantys paklydimai.

Žymus senųjų kultūrų žinovas Gintaras Beresnevičius rašė, kad lietuviai ir jų protėviai baltai dešimt tūkstančių metų gyveno žemėse tarp Berlyno, Kijevo, Baltijos jūros ir Volgos upės. Tai didžiulė teritorija pačioje Europos širdyje. Žinovas slavus, kurie šiose žemėse susikūrė baltų pagrindu ir gyvuoja tik pusantro tūkstantmečio metų, vadina padykusiais Lietuvos vaikais. Vaikus reikia mylėti. Bet ir vaikai neturi geros ateities be pagarbos tėvams. Jaučiant gelminį tautiškumą, labai paprastai viskas stoja į savo vietas, nesutarimai akimirksniu išsisprendžia, kovos beprasmiškos.

Kuris iš mūsų gali būti užtikrintas dėl gryno  genetinio savo tautiškumo? Bet nėra jokio pagrindo dėl to nerimauti. Tuo labiau nėra pagrindo ir ieškoti  tautų priešpriešos, jei taip ir daroma, tai dažniausiai būna trumparegiški politiniai žaidimai. Pažįstu ne vieną nelietuviškos kilmės žmogų,  spinduliuojantį lietuviškumu.  Kiekvienas gali gilintis į savo tautiškumą. Tačiau, jei esi įleidęs šaknis svečioje žemėje, darną ir ramybę suteiks supratimas, kad kartu esi ir bendros nacijos, arba visas tautybes jungiančios didžiosios tautos dalis. Teisinga yra tai, kad Lietuvoje nuo seno gyvena ne tik lietuvių, bet ir  rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir kitos tautos. Bet kartu mes esame viena jungtinė lietuvių tauta. Turint tokį požiūrį išsaugomas savo tautiškumas, tuo pačiu metu turint galimybę praturtinti vienas kitą ir sujungti jėgas bendram gerovės kūrimui.

Kartą nuvykome į Latviją, į garsiąją Lyguo šventę. Trumpiausios nakties šventė, kai gamta tiesiog kupa gyvybe, nuo seno švenčiama visame pasaulyje. Mes ją vadiname Rasos švente, slavų tautos – Kupala. Per šventę latvių dainas ir šokius keitė lietuviškos dainos ir lietuviški šokiai. Dalyvavo ir vienas rusas iš Rygos, saulę sutikome žaisdami senovinius rusiškus žaidimus. Visų atmintyje ši naktis išliko kaip nuostabiausia šventė, nes dalijomės net trijų tautų dvasiniais lobiais.  Tai buvo ne koncertavimas ar rodymasis vienų prieš kitus, bet gyvas visus jungiantis ir džiaugsmą teikiantis veiksmas. Todėl, kad šventėje susitiko žmonės, gebantys skleisti gyvąjį tautiškumą ir jį jungti bendram laimės siekiui.

Kalendorinių gamtos švenčių ratas, per amžius Saulės ritmu besisukantis visame pasaulyje, yra pati geriausia tautų jungtis. Čia išnyksta tautinės, politinės, religinės ir visos kitos priešpriešos, sutelkia žmones į bendruomenę, teikia atgaivą ir darną švenčių metu ir svarbiausia šis užtaisas ilgai veikia į ateitį.

Kuo mes, lietuviai, žymūs pasaulyje? Pamėgtuose įdomiuosiuose žemėlapiuose pasaulio valstybės žymimos tuo, kuo garsėja. Dažniausiai tai būna teigiami žaismingi dalykai. Lietuva pažymėta mirties ženklu – savižudybėmis. Šis gėdos ženklas nusako beatodairišką tautos nykimą: ne tik savižudybės, bet  ir valstybę sekinanti emigracija, mažas gimstamumas, žudantys žalingi įpročiai, žūtys keliuose, įtampos visuomenėje ir daug kitų blogybių…  Ar tai seniausia indoeuropiečių kalba kalbančios tautos pašaukimas? Ar tai mūsų tautos vertybės? O gal yra kitas kelias? Gal lietuviai turi galimybę pasižymėti kūrimu, o ne griovimu?

Pasaulyje vis stiprėja judėjimas už laimingesnį žmonijos gyvenimą. Pastaruoju metu Naujosios Ekonomikos Fondas Londone bei Pasaulinis Gamtos Fondas Helsinkyje paskelbė tapačius Laimės manifestus, kuriuose nubrėžiamos gairės, ko reikia žmonijos išlikimui ir laimingesniam gyvenimui. Pasirodo, kad žmonijos vystymasis eina pražūtinga linkme, todėl reikia skubiai sugrįžti prie primirštų vertybių. Sudaiktėjimą ir susvetimėjimą reikia keisti bendruomeniškumu, sveiku gyvenimo būdu, mažinti priklausomybę nuo pinigų, riboti gamybą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas gamtos apsaugai, reikia ugdyti naujos pasaulėžiūros žmones, kurie gebėtų išsaugoti pasaulį, nes žmonija atsidūrė šalia susinaikinimo, gamtos išteklių panaudojimas  kur kas spartesnis nei Žemės gebėjimas juos atstatyti. Kadaise europiečių pavergtų Amerikos indėnų pasaulėžiūra, pagal kurią gamta yra šventa, tampa kaip niekad šiuolaikiška ir būtina.

O kas geriausiai išsaugojo prigimtinę gamtos ir žmogaus sambūvio pasaulėžiūrą Europoje? Mes – lietuviai. Lietuva buvo paskutinė pakrikštyta šalis Europoje, mūsų pasąmonėje šviežiausiai išsilaikė darnos ryšys su gamta, žeme. Mes geriausiai išlaikėme ir atkūrėme gyvąją bendruomeninę kultūrą. Lietuviškos dainos, šokiai, prigimtinės  šventės  ir užsieniečius užburia savo gyvybiškumu.

Žemėlapiuose mes galėtume būti pažymėti ne mirties, bet gyvybės ženklais. Tam yra svarus pagrindas. Gyvybė visose pasaulėžiūrose, kaip ir gyvenime, siejama su gėlu vandeniu. Pagal požeminio gėlo vandens išteklius vienam gyventojui Lietuva pirmauja pasaulyje. Gėlą vandenį Žemei teikia lietus. Neabejotinai Lietuva – lietaus žemė, ir ne dėl to, kad čia lyja per daug lietaus, bet dėl to, kad jo lyja kaip tik tiek, kiek reikia. Dėl to Lietuva puikiausia vieta gyvybės išsiskleidimui. Mūsų valstybės herbas yra Vytis –  baltasis raitelis. Jis šuoliuoja ir senovinėje lietuvių raudonoje vėliavoje, o raudona kraujo  spalva irgi suprantama kaip gyvybės spalva visame pasaulyje. Žymūs etnologai Jonas Trinkūnas ir Dainius Razauskas teigia, kad  Vytis – ne kas kitas, o  lietuvių gyvybės ir veiksmo dievas Perkūnas su šviesos kardu – žaibu. Šie ženklai glūdi mūsų pasąmonėje, teigdami, kad mes esame gyvybės veiksmo tauta. Tai yra mūsų galia ir Didysis Pašaukimas.

Bet kol kas lietuvių įvaizdį geriausiai atitiktų pasakėčia apie asilą, kuriam prie nugaros pritvirtinta kartis, o ant jos galo palei snukį kabo morka. Asilas bėga pirmyn ir niekaip nepasiekia morkos. Galiausiai nustimpa nuo bado ir išsekimo, taip ir nepamatęs aplink  vešliausių pievų. Tai yra atsakas, kodėl mes, lietuviai, esame savižudžių tauta – jaučiame, kad gyvybė yra čia pat, bet nesugebame jos perprasti  ir iš nusivylimo žudomės.

Žmogų, jo vertybes ugdo švietimo ir kultūros sistemos. Lietuvoje tam skiriama bemaž trečdalis biudžeto – per 10 mlrd. litų. Dabartinį nykstančios tautos ugdymą pavadinti nesėkmingu būtų nedovanotinai per švelnu.  Priežastys aiškios. Nesigilinama, kokios tautinės vertybės teikia gyvybę. Tautiškumas suprantamas tarytum įstrigęs XIX a. pabaigos kaime – kaip bobučių prisiminimai. Ir tai pateikiama dažniausiai „negyvai“ – per koncertus ir parodas. O labiausiai paplitęs tautiškumo supratimas – „negyvos“ kalbos, minėjimai, montažai trispalvės priedangoje. Negyvas tautiškumas – geriausia tautos atgrasymo ir tautinių vertybių žlugdymo priemonė.

Tautiškumas gali būti iš bet kurio laikmečio, svarbu, kad jis būtų patikrintas, ilgalaikis, jungtų tautą ir teiktų jėgas.  Tautinės stiprybės reikia ieškoti tiek giliai, kiek tai mums teikia gyvybės. Jei vertybės, kurias mes sugebame prikelti gyvenimui, yra pamatinės, esminės, jei yra atlaikiusios laiko bandymą, jos būna tiek stiprios, kad sujungia ne tik žmones, bet ir tautas. Gelmėje slypi jėga ir vienybė.

Ar mes turime tos jėgos, kuri pakeltų ne tik mus, bet ir pasaulį? Kartą pagal senuosius lietuvių papročius turėjau tuokti lietuvę iš Londono su išrinktuoju, kilusiu iš Bangladešo. Jaunojo giminaičių sugužėjo kur kas didesnis pulkas nei lietuvių. Prieš  apeigas priėjo jaunikio sesuo ir paprašė per tuoktuves paskaityti Koraną, nes dauguma čia buvo musulmonai. Neprieštaravau, pasiūliau pagalvoti, kada tai padaryti geriausia. Lietuviškų papročių gyvybė, šventos ugnies aukuras, senųjų sutartinių ritmai taip užbūrė ir įtraukė bangladešiečius, kad jie atsisakė Korano skaitymo per tuoktuvių apeigas. Lietuviškų papročių gyvybė pralaužė ne tik tautas, bet ir tikėjimus skiriančias sienas.

Požeminio gėlo vandens gaiva jau įgudome naudotis, belieka ištraukti gelminį tautiškumą, kuris slypi čia pat, šalia mūsų. Pajusti, kad turime puikiausią Lietuvos žemę gyvavimui, galingus pasąmoninius gyvybės veiksmo užtaisus ir visus jungiančią gyvybės kultūrą. Tuo persmelkus savo gyvenimą, sugrįš lietuvių gyvybė,  galybė ir garbė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *