M. Jakobas. Lietuva turi valstybinę kalbą ir mes turime jos laikytis (0)

Miša Jakobas | dialogas.lt

Miša Jakobas | dialogas.lt

Su skaitytojais dalinamės pokalbiu su Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu. Nuo 1991 metų šiai mokyklai vadovaujantis M. Jakobas yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi ir Garbės sidabro ženklu už nuopelnus.

Kelintus metus Lietuvoje netyla diskusijos apie tautinių mažumų padėtį šalyje – trūkstamas teises, visuomenės požiūrį. Ar bloga žydui gyventi Lietuvoje?

Tikrai manau, kad žydui Lietuvoje gyventi nėra blogai. Apskritai, tu pats pasirenki šalį, kurioje gyveni, vadinasi, susitaikai su tos valstybės reikalavimais, įstatymais. Tuo labiau, šiandien žmogus gali pasirinkti valstybę pagal savo poreikius, valstybę, kurios dvasinis, teisinis mentalitetas atitinka jo mentalitetą. Mano draugai žydai manęs daug kartų klausė, kodėl aš, būdamas karštas žydas, gyvenu Lietuvoje, ir aš labai paprastai atsakau: Izraelis yra nuostabi, turtinga šalis, tačiau man sunku pritapti prie jos kultūros. Panašiai kaip Amerika, Izraelis – didžiulis kultūrų katilas: yra žydų iš Tuniso, Irano, Egipto, Etiopijos, Rusijos, Amerikos ir kiekvienas ten atvykęs žydas atsinešą savo mentalitetą. Aš niekur negaliu pabėgti nuo Lietuvos mentaliteto, nes čia gimiau ir augau. Kitas dalykas, Izraelio kultūra – Rytų, ji labai graži, įdomi, tačiau man svetima.

O ar netrūksta su kalbos vartojimu susijusių teisių: bent asmenvardžių dokumentuose hebrajų kalba? Juk, paradoksalu, bet žydai kaip ir karaimai bei totoriai yra seniausiai Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos, tikrieji autochtonai, tad pagal paplitusią argumentaciją, pirmieji galėtų to reikalauti.

Žydai gyveno, gyvena ir, matyt, gyvens Lietuvoje. Jeigu seniau 220 000 žydų bendruomenė to nereikalavo, tai kodėl dabar likę 4000 turėtų pradėti? Tai būtų tiesiog juokinga. Lietuva turi savo valstybinę kalbą ir turime prie jos taikytis, tikrai nematau čia jokios problemos.

LLRA siūlomas tautinių mažumų įstatymas suteikia papildomų teisių didžiosioms tautinėms mažumoms – lenkams Pietryčių Lietuvoje bei rusams Visagine. Tačiau taip kartu sukuriamas didžiulis skirtumas tarp šių dviejų ir visų likusių tautybių teisinės padėties. Kaip tai vertina mažesnės tautinės bendruomenės?

Mes gyvename ne izoliuotai, Lietuvai rūpi palaikyti gerus santykius su Lenkija, su Rusija, mes esame globalaus pasaulio dalis ir negalime užsidaryti. Na, jeigu lenkų mažuma taip labai nori kabinti tą lenkišką lentelę, tai tegu kabina. Jeigu tai padės lenkams tapti darbštesniais, pagerins jų gyvenimą, padidins meilę tėvynei Lietuvai, tegu kabina. Aš taip galvoju, nors man asmeniškai toks reikalavimas atrodo visiška nesąmonė.

Apibendrinant, kokios šiandien yra pagrindinės žydų problemos Lietuvoje?

Viena problema – mūsų yra labai mažai, demografinė situacija kaip ir visoje Lietuvoje: gimstamumas mažas. Taipogi žydų bendruomenė labai sena, daug vienišų žmonių, mažai jaunimo. Keista tai, kad žydų, išvažiuojančių gyventi į Izraelį, yra labai mažai, nors Izraelis suteikia visas galimybes persikelti į tėvynę. Galbūt dėl sudėtingos politinės ir karinės situacijos žydai lieka Lietuvoje. Iš tikrųjų žydo problemos Lietuvoje yra tokios pačios kaip ir kiekvieno lietuvio. Aplinkui mus yra draugų, bet yra ir priešų, ir jeigu mes nesugebėsime pakilti, priešai mus tiesiog suvalgys. Valstybę kelia ne Prezidentė, ne Ministras Pirmininkas ir ne Seimas. Valstybę kelia piliečiai, o norint tą valstybę pakelti, piliečiai privalo turėti interesą mokytis, dirbti.

Valstybė turi parodyti žmogui, kad tu man esi reikalingas, tu esi mano pilietis, dėl tavęs valstybė padarys viską, kaip yra Izraelyje. Tai supratęs žmogus dėl tokios valstybės eis į ugnį ir į pragarą, mokys savo vaikus apie tai, kokią mes turime valstybę. Man atrodo, kad Lietuvoje valstybė mumis nesirūpina, žmonės nejaučia dėmesio. Mes norim, kad valstybės vadai kalbėtų ne apie skalūnus, ne apie pieną, o kad kalbėtų apie mus. Mes visi bijome, kad valstybė mus apgaus, nėra abipusio pasitikėjimo tarp valstybės ir žmogaus. Bet kurioje išsivysčiusioje šalyje tai yra nesuvokiamas dalykas. Jeigu aš Chaimo paklausčiau, ar tu nepasitiki Izraelio valstybe, jis pasižiūrėtų į mane kaip į beprotį.

Ar sutiktumėte, kad Lietuvoje ir būtent tarp lietuvių egzistuoja savotiška holokausto industrija, kai viešieji asmenys – rašytojai, istorikai, politikai ir kiti – prikėlinėja šią temą kaip dar neišspręstą Lietuvoje tiesiog dėl teisingo įvaizdžio visuomenėje ar net materialinės naudos? Ar, priešingai, holokausto fakto vertinimas Lietuvoje, jūsų akimis, vis dar yra neužbaigtų ginčų objektas?

Aš turiu tik sveikinti rašytojus, politikus, istorikus, kurie prikelia šią drąsią temą, nes ji buvo neišspręsta Lietuvoje. Per 20 metų yra pasiekta nemažai laimėjimų. Pagaliau žmonės vis daugiau skaitydami, vis daugiau išgirsdami prabilsta, kad holokaustas buvo Lietuvoje, kad čia gyveno didžiulė žydų bendruomenė ir kad ji yra išnykusi. Šis klausimas apie holokausto industriją yra madingas, tačiau kokia čia gali būti industrija, jeigu tai yra faktas? Visgi galiu pasakyti, kad ši tema dar nėra išspręsta, ne viskas yra surašyta, tačiau niekas jokios materialinės naudos neieško. Nėra kam jos ir ieškoti, nes jauniausiems žmonėms, išgyvenusiems holokaustą, jau yra apie 80 metų, tad ir jų greitai nebeliks.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansy, o ir kiti garsiausiai viešumoje besireiškiantys žydų kilmės asmenys kaip A.Vinokuras ir M.Zingeris aktyviai palaiko seksualinių mažumų politinius siekius ne tik tekstais, bet ir dalyvavimu jų renginiuose. Ar žydai tokia tolerantiška tauta, ar tai tautinės mažumos empatija kitokiai mažumai, ar tiesiog atskirų žmonių nuomonė?

Aš manyčiau, kad tai yra atskirų žmonių nuomonė. Bet tiesa ir tai, kad žydai – tolerantiška tauta ir aš tuo didžiuojuosi.

Žydų tautinė bendruomenė Lietuvoje dažniausiai viešumoje nuskamba per ginčus dėl materialinio ar kitokio paveldo. Tai formuoja tam tikrą įvaizdį visuomenėje, palaiko stereotipus. Ar neatrodo, kad žiniasklaidoje žydai pateikiami tik kaip Vilniaus senamiesčio namų besigviešiantys ir savo seniai apleistus kapus nuo svetimos rankos saugantys stereotipiniai gobšuoliai? Jei taip, ar stereotipai kurstomi tyčia?

Štai mes ir kalbam apie stereotipus. Nieko nepadarysi, reikia sutikti su tuo, kad Vilniuje vos ne pusė gyventojų buvo žydai. Buvo vargšų, buvo ir turtingų, bet tai, kas priklauso žmogui, priklauso jam ir niekam kitam. Stereotipai, kad norime kažką atimti, yra klaidingi, mes svetimo neimam. Tiesa ir tai, kad nebeatgausime to, ką kažkada turėjome. Visame pasaulyje yra 2500 litvakų, kurie išgyveno getą ir jiems už tuos ketverius metus kančios padalins po 1600 litų – tai yra juokinga, bet tokia yra situacija. Kalbant apie žiniasklaidą, ji gali pateikti ką tik nori. Šiais laikais žiniasklaida pradeda nuo blogų dalykų, kurie labai užkrečiantys, jie kaip gyvsidabris pasklinda po visą pasaulį. Taip pat aš labai pykstu ant žurnalistų, kurie nesigaudo situacijose, kartais parašo visiškas nesąmones, o rašant į laikraštį reikia turėti pilietinės atsakomybės.

Papasakokite apie Žydų mokyklą. Galite pasigirti abiturientų rezultatais, populiarumu, mokytojais? Kuo didžiuojatės ir dėl ko pergyvenate?

Galiu pasakyti vieną svarbų dalyką – aš dirbu savo darbą, kurį labai mėgstu ir patekau čia ne atsitiktinai, o savo noru. Mano misija yra auklėti jaunimą ir jaučiu atsakomybę, kad visi, baigę mūsų mokyklą, nedarytų sau, savo šeimai ir valstybei gėdos. Ypač mūsų tautinei mažumai yra labai būdinga gerai išauklėti vaikus. Mano tėtis dirbo vairuotoju Telšiuose, bet jis buvo pats geriausias vairuotojas, todėl aš irgi turiu būti pats geriausias direktorius. Rezultatais galime pasigirti, 2013 metais pagal abiturientų rezultatus mūsų gimnazija pateko į 9 vietą tarp visų Lietuvos mokyklų.

Kadaise buvo kilęs nemažai ažiotažo dėl to, jog čia buvo priimami tik vaikai, įrodantys savo žydišką kilmę. Galite plačiau pakomentuoti šią istoriją?

Aš niekada nesakiau, kad nepriimsiu kitų tautybių vaikų. Žinoma, pirmenybė yra žydų vaikams, nes kitose mokyklose jie tiesiog negaus to, ką gali gauti čia kaip žydai. Natūralu, kad aš noriu, jog viso miesto žydai mokytųsi žydų mokykloje, kitaip, kam ši mokykla? Mane tiesiog neteisingai suprato, mielai priimu ir kitų tautybių vaikus.

Pernai Lietuvoje lankėsi Izraelio prezidentas, vien kurio pakvietimas buvo priimtas kaip naujo atviresnio dialogo apie praeities žaizdas ženklas. Matote kokius poslinkius, kuriuos simbolizuotų šis vizitas?

Šis vizitas, manau, yra vienas iš didžiausių Lietuvos užsienio politikos pasiekimų. Nereikia pamiršti, kad Izraelyje gyvena nemažai žydų išeivių iš Lietuvos. Patikėkit manim, jie pačiais gražiausiais žodžiais kalba apie Lietuvą, vasarą daugybė jų atvažiuoja čia ir atsigauna, pailsi, jie tikrai pasiilgsta Lietuvos. Prezidento vizitas buvo labai gražiai nušviestas Izraelyje ir tai mus suartina, šios dvi šalys negali viena nuo kitos atsiriboti. O iš kitos pusės, Lietuva labai gražiai priėmė prezidentą ir jis tai jautė, matė. Aš pats buvau priėmimuose, mūsų prezidentė pareiškė jam didelę pagarbą. Šis klausimas man labai smagus, jis suteikia viltį, kad jaunimas išsivaduos iš senų stereotipų.

Kalbino Kotryna Reimerytė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: