V. Rubavičius. Putinas pradeda ir kol kas laimi (1)

Vytautas Rubavičius | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Vytautas Rubavičius | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Rusija sėkmingai tęsia Ukrainos plėšymo operaciją. Krymo okupacijai pridengti buvo būtinas ir kitas žingsnis – neramumai, mitingai ir valstybinių institucijų užgrobinėjimai rusakalbiuose Ukrainos regionuose. Prisijungimo „referendumų“ scenarijus pasiteisino, tad jis sėkmingai plėtojamas.

Ženevos derybose ir Vakarų šalių lyderių kalbose jau nebegirdėti Krymo klausimo – aiškinamasi dėl Rusijos veiksmų pietryčių Ukrainoje. Kaip ir buvo galima nujausti, Rusijos keliamos naujos grėsmės privertė visus „pamiršti“ Krymo okupaciją ir prijungimą. Rusija aiškiai pamatė, kad Vakarai kol kas nėra pajėgūs susitarti dėl vieningo ir stipraus atsako – jau net nejuokinga klausytis apie sankcijas Rusijos pareigūnams, tų pareigūnų sąrašų plėtimą ir kitokius niekus. Rusija gerai suvokė iš sėkmingai įgyvendintos Gruzijos suplėšymo operacijos kylančias galimybes elgtis savo nuožiūra, o Vakarai niekaip iš anos operacijos nepasimokė. Vakarai geidžia ramybės ir „laisvo kapitalo judėjimo“, o Rusija kapitalo judėjimą pasitelkia savo naujai imperinei „žemių susigrąžinimo“ politikai įgyvendinti.

Visokios Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių suburiamos derybos dėl Ukrainos tik suteikia Rusijai laiko geriau paruošti kitus okupacinius žingsnius. Tarptautiniai susitarimai dėl Ukrainos regionizacijos ne stiprina, o silpnina Ukrainos derybines pozicijas, kadangi pati Ukraina jau nebeturės jokio poveikio tiems regionizacijos vyksmams – juos prižiūrės Kremliaus žmonės, kurie aiškiai žino, kokią strategiją vykdys. Centrinė valdžia jau nebeturės net ir tų dabartinių galios svertų. Nedaug ką lems ir vietinių nuomonė – kelių tūkstančių šėlstančios minios ir nedidelio būrelio juos prižiūrinčių „žaliųjų žmogeliukų“ pakaks pateisinti reikalavimams „prisijungti“ ar surengti „naują referendumą“. Kai viskas taip puikiai dėliojasi, kodėl Rusija turėtų imti ir nusisukti nuo rusakalbės Ukrainos. Juolab kad nei Rusijos politinis elitas, nei visuomenės dauguma nelaiko Ukrainos visateise valstybe ir šaiposi iš jos valstybingumo. Rusijai ši valstybė yra tik prarastos, tad susigrąžintinos teritorijos, iskonno russkije zemli, kurių netekta gėdingais Sovietų Sąjungos byrėjimo metais dėl didžiųjų Vakarų valstybių apgavystės. Baltijos šalių žmonėms taip pat reikėtų įsisąmoninti, kad Rusijos politinio ir kultūrinio elito mentalitete, kuriame vis labiau aktyvinama kultūrinė carinės imperijos atmintis, vyrauja severo zapadnyj kraj supratimu grindžiamas geopolitinis akiratis. Ir jokiais savo veiksmais mes to mentaliteto nepakeisime.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš kurį laiką tiesioginiame eteryje bene keturias valandas atsakinėjo į žmonių klausimus. Galima būtų daug kalbėti apie tuos klausimus ir atsakymus – žinome, kaip kruopščiai režisuojami tokie politiniai spektakliai, tačiau dera pastebėti vieną svarbų dalyką: Rusijos prezidentas sėkmingai prisimatavo valstybės gelbėtojo ir visą Vakarų pasaulį priverčiančios su savimi skaitytis imperinės galybės atkūrėjo vaidmenį. Pasirodė stiprus, apsisprendęs, laisvas ir ironiškas, gebantis „nuleisti“ ir JAV Prezidentą Baraką Obamą (Barack Obama), ir NATO generalinį sekretorių Andersą Fogą Rasmuseną (Anders Foghą Rasmussen). V. Putinas ironizuodamas aiškino, kad pastarasis, dar būdamas Danijos ministru pirmininku, slapta įrašinėjęs jųdviejų susitikimą, o vėliau įrašą paskelbęs spaudoje, tad kaip galima pasitikėti tokiais „veikėjais“. Tas epizodas skirtas ir kaimyninių šalių politikams – žiūrėkite, kokie žmonės aiškina jus ginsią.

Prezidentas pasirodė kol kas sėkmingai žaidžiantis sudėtingą pasaulinės „valdžios“ perskirstymo partiją. Puikiai išmanantis Vakarų pasaulio stiprybes ir silpnybes, kurios susijusios su politinių ir kitokių elitų trumparegišku, tačiau bekraščiu goduliu. Žinantis, kad didžiumos posovietinių šalių elitai yra visiškai korumpuoti, įnikę ne į geopolitines strategijas, o į valstybinių finansų vertimo „babkėmis“ schemas. Juolab kad visus tuos elitus sieja bendri kilmės ir išsimokslinimo dokumentai, kurių originalai saugomi Kremliaus archyvuose.

Doneckas, Charkovas, Luganskas… Šitie regionai vis tvirčiau imami į rusakalbių referendumininkų rankas. Jokių susitarimų nebus laikomasi, juolab kad Rusijos specialiosios tarnybos įgudusios rengti kruvinas provokacijas, o žiniasklaida jau užprogramuota dėl visko kaltinti ukrainiečių „fašistus“ ir „nacionalistus“. Beje, tie iš piršto laužti propagandiniai kaltinimai susilaukia dalies Vakarų šalių intelektualų, taip pat Europos Sąjungos politinio elito pritarimo.

Kalbant apie elitą, Europos Parlamento rinkimai Rusijai gali būti labai palankūs. Apklauso rodo, kad į EP pateks nemažai didžiosiose ES valstybėse stiprėjančių dešiniųjų partijų atstovų, o daugelis tų partijų atvirai reiškia simpatiją Rusijos lyderiui. Tad prie kairuoliškosios EP dalies, kurioje svarbus ir buvusių sovietinių valstybių komunistinis nomenklatūrinis būrelis, gali prisidėti ir prorusiška euroskeptiškoji komanda. Tada jau sunku būtų kalbėti apie kokią nors vieningą ES poziciją Rusijos agresijos plėtimo atveju.

Pietų ir rytų Ukrainos regionai Rusijai svarbūs dėl daugelio priežasčių, tačiau beveik visai nekalbama apie tuose miestuose veikiančias karines gamyklas, kurios tiekia Rusijai labai svarbius karinius gaminius. Visos tos gamyklos veikia kaip Rusijos karinio pramoninio komplekso dalis, kuria atgimstanti imperija jau neberizikuos. Tad žengus dar vieną agresijos žingsnį, priglobus tuos regionus ir ėmus grasinti pačiam Kijevui, pasaulis įsiveltų į ilgalaikes derybas dėl Ukrainos, kaip valstybės, išlikimo, jau nebeprisimindamas nei Krymo, nei Donecko su visa jo respublika. Beje, V. Putinas prieš kurį laiką labai jausmingai kalbėjo apie Kijevą, kuris esąs Rusijos lopšys. Tad kaip galėtų galinga imperija gyvuoti be savo kilmės lopšio? Neatmestina ir tokia strateginė logika.

Kremlius kviečia ES ir JAV pažaisti ant didelio karinio konflikto skardžio krašto. Prie to skardžio jau prieita, tad belieka pažiūrėti žemyn. Visi kuo puikiausiai suvokia, kad tai didžiulis šantažas, tačiau kol kas nesugebama deramai į jį atsakyti – baugina nenumatomos pasekmės. Yra ir kita šantažo pusė – ekonominė finansinė krizė. Toks būtų Rusijos atsakas į jai skausmingas ekonomines sankcijas. Klausimas, kokios visuomenės atsparesnės įvairioms krizėms – vargingosios ar turtingosios? Manau, atsakymas aiškus. Atgimstančios imperijos propaganda Rusijos visuomenei daug ilgiau bus tinkamas, jos patriotiškumą palaikantis ir stiprinantis maistas. Šiuo metu pasaulio lyderiai įnirtingai skaičiuoja, kas laimėtų tokiai krizei įsisiūbavus. Galimi įvairūs scenarijai, tačiau aiškus yra vienas dalykas – visi scenarijai palankūs tarsi niekuo su Ukrainos įvykiais nesusijusiai Kinijai, kuriai nereikėtų įsipainioti ir į karinį konfliktą. O juk pasaulis pastarąjį dešimtmetį įsisuko į didžiausią branduolinio ir kitokio ginklavimosi ir persiginklavimo spiralę.

Rusija priminė, kad geopolitiniams uždaviniams spręsti reikalinga ne tiek didžioji branduolinė ginkluotė – ji šantažui ir sulaikymui, kiek išmanios propagandos ir diplomatinio apsukrumo palaikomos „žaliųjų žmogeliukų“ pajėgos. Jungtinėms Valstijoms tektų naujas galvos skausmas – dar sparčiau stiprėjanti ir savo globalines pretenzijas reiškianti imperinės Kinijos galia, kuri sėkmingai įtvirtinama įvairiuose pasaulio regionuose. Kinija toliaregiškai supirkinėja skurdžiąsias Afrikos valstybes, savo sukauptus „popierius“ iškeisdama į žemę. Kinija, kitaip nei ES, žino, kad greitu laiku maisto gamyba taps strateginiu sektoriumi. Superkamos ir buvusių sovietinių respublikų žemės. Pavyzdys – Latvija. Kryme taip pat ryškėjo Kinijos pėdsakas – ji buvo numačiusi į šį autonominį regioną investuoti ar tik ne 14 mlrd. dolerių. Tad po kelerių metų „atgauti“ Krymą būtų neįmanoma jau vien dėl sumažėjusio rusakalbių gyventojų procento. Kinai supirko ir Ukrainos žemių. Mes, lietuviai, galėtume ir jų tik pasimokyti, tačiau, kaip „babkių“ dūūūūūmo apkvaišinti politikos ir geopolitikos beraščiai, siekiame tik vieno dalyko – kuo greičiau išparduoti savo valstybę.

Ateitis apsiniaukė, netikrumo ir rizikos daugėja. Ukrainos laukia sunkūs laikai – plėšrūnas nepaliks savo grobio, juolab kad nujaučiamas dar didesnis. Įspėjamos ir kitos valstybės – kalba nuo šiol geopolitikos įrankis. Rusija kurstys aistras visuose buvusios carinės ir sovietinės imperijos kraštuose. Nesaldu šiuo metu Kazachijai ir mūsų kaimynei Baltarusijai. Viena – toli nuo mūsų, tik jau Kinijos įtakos lauke, o kita – pašonėje, kurianti dviejų valstybių sąjungą. Galimas dalykas, kad Aleksandrui Lukašenkai jau nebebus leista taip išmoningai žaisti savarankišką prezidentą. Juolab kad baltarusių tautos raida kelia Rusijai nemenkų keblumų – juk vis daugiau baltarusių politinio ir kultūrinio elito ima suvokti LDK istorijoje glūdinčias savąsias šaknis ir tapatinasi su etniniu baltiškuoju substratu, šitaip atmesdami imperinį „vienos rusų tautos“ supratimą. Tai galima suvokti kaip nedovanotiną rusakalbių teisių menkinimą su visomis iš to plaukiančiomis „dviejų broliškų valstybių sąjungos stiprinimo“ pasekmėmis.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *