A. Patackas: Daugiau Tautos, mažiau liaudies (12)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Seimo narys Algirdas Patackas:

Kas vyksta mūsų valstybėje, kurioje nebelieka pamatinių vertybių ir kurioje netgi kalba valdančiajam elitui tampa atgrasi? Ar nebijo Tautos valios nepaisantys veikėjai būti teisiami už savo nusikaltimus? Į kokias dvasines gelmes turi remtis Tauta, kad išgyventų ir klestėtų, kad Tauta ir jai atstovaujanti valdžia būtų vienas kumštis? „Respublika“ kalbasi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, Seimo nariu Algirdu Patacku.

– Kas atsitiko mūsų valstybėje, ypač politinio elito sąmonėje, kad netgi lietuvių kalba, kaip paaiškėjo, jau nėra jokia vertybė, nors ji be jokių išlygų įteisinta Konstitucijoje?

– Taip vyksta todėl, kad neturime valdžios, jei šį žodį kildinsime iš „valdyti“. Tūpčiojimas, gręžiojimasis atgal, savigarbos neturėjimas… Dėl trumpalaikių politinių tikslų išduodamos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, kalba mūsų Tautai reiškia kur kas daugiau negu kitoms tautoms. Kitoms tautoms kalba yra tik susižinojimo priemonė – šiandien jie kalba viena kalba, rytoj kalbės kita… Juk kažkada Prancūzija kalbėjo gališkai, paskui ten pradėjo žemę gauti išėję į atsargą Romos legionieriai – frankai, kurie kalbėjo iškreipta lotynų kalba, „vulga latina“ ir t.t. Todėl tokioms tautoms kalba turi tik vieną funkciją – susikalbėjimo. O mums kalba yra esminė mūsų tapatybės dalis, ją netgi sunku ir apibrėžti, todėl bet koks praradimas ar bet koks mūsų kalbos išprievartavimas mus pažeidžia labai skaudžiai.

– Dabar susidaro įspūdis, kad valdžia atrado puikų priedangos skydą savo veiksmams pateisinti – Konstitucinį Teismą, į kurį nukreipia visas Tautos keliamas iniciatyvas. Kas Lietuvoje yra svarbiau: Konstitucija ar Konstitucinis Teismas?

– Konstitucinis Teismas yra grynai europietiškas išradimas, anglosaksų šalys jo neturi. Pirmieji jį įsivedė čekų liberalai dar prieškario Čekoslovakijoje, valdant prezidentui Tomašui Masarykui, tačiau greit Europoje įsigalėjo totalitariniai-autoritariniai režimai. Tai buvo grynai kontinentinės teisės produktas. Mano tėvas, 1939 m. baigęs teisę Vytauto Didžiojo universitete, kaip tik nagrinėjo savo diplominiame darbe Čekoslovakijos KT atsiradimą ir raidą. Pas mus dabar teisėje vyrauja mišinys, kurio sudedamosios dalys yra kontinentinė ir amerikietiškoji teisė, kurioje yra visiškai kita tradicija, kitas požiūris. Tai mūsų KT ir veikia tokioje makalynėje, kurioje nėra jokių aiškių kriterijų, nekalbant jau apie kažkokią vientisą teisės tradiciją, kuri remtųsi aiškiomis ir svarbiomis nuostatomis. Tačiau, mano supratimu, šis teismas kaip aukščiausioji teisėsaugos institucija yra reikalingas. Bet viskas priklauso nuo žmonių. Kol Nepriklausomybės pradžioje pirmosios Vyriausybės laikais jam vadovavo Juozas Žilys, patyręs ir sąžiningas juristas, tai atranka į teisėjus taip pat buvo sąjūdiška, teisinga. Tuo metu KT veikė normaliai. Juk turi valstybėje būti institucija, kuri uždėtų galutinį tašką bet kuriame ginče, be to, lietuvis juk mėgsta ginčyti iki begalybės. Dabar tiesiog suprastėjo teisėjų sudėtis, atėjo tie, kuriems svarbiausia buvo labai gerai apsirūpinti materialiai, tas postas juk yra ypač pelningas ir prestižinis, galįs būti tramplynu į dar aukštesnes pareigybes ES.

– Vadinasi, esminė paskata siekiant KT teisėjo posto po neseniai buvusio skandalingo algų pasididinimo ir tapo materialinė gerovė, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai reikalai?

– Be abejo. Aš prisimenu, kaip J.Žilio laikais šis teismas laisvai tilpo dviejuose nedideliuose kambarėliuose. Ten to darbo tikrai nėra per daug. O koks nors keitimas, jeigu KT pakeistų Aukščiausiasis Teismas, nieko neduos, nes ten ateis lygiai tie patys žmonės, o pasikeis tik pavadinimas. KT pirmiausia yra personalijų ir jų sąžiningumo problema. Kai Sąjūdžio laikais atkūrinėjome valstybės institucijas, tai labai daug tikėjomės iš tų naujų aukštųjų teisės mokyklų. Juk senoji teisininkų karta buvo labai prosovietiška, o mano tėvo karta, t.y. tie, kurie baigė teisę dar Antano Smetonos laikais, nė vienas negalėjo dirbti sovietinėje teisėtvarkoje. Tikėjomės, kad ateis nauja karta ir tuos sovietinius teisininkus pakeis, bet išėjo kitaip… Pavyzdžiui, mūsų Policijos akademija vieną po kito keitė pavadinimus, o rektorius iki šiol tas pats. Ta pati liga persimetė į jaunus teisininkus, o jeigu vienas kitas nori kažką pakeisti, tai sistema su jais lengvai susidoroja. Pavyzdžiui, stebiu dabartinio KT pirmininko Dainiaus Žalimo karjerą. Vyrukas kažkada buvo pozityvus, mes jį vežėmės ir į Čečėniją, auklėjome, jis pasirinko tarptautinę teisę, dėjome daug vilčių, bet kai jis atsirado teisininkų klano viršūnėje, tai, atrodo, gan sklandžiai įsiliejo į sistemą. Ir taip yra su daugeliu. Nežinau, ką reikėtų čia daryti. Visus atleisti? O kas ateis į jų vietą?

– Pas mus visi tie, kurie rodo kokią nors iniciatyvą sugrąžinti valdžią Tautai, skelbti referendumus, iškart yra išvadinami rusų agentais.

– Tai yra politiniai šachmatai. Tam tikras nuolatinių referendumų pavojus iš tikrųjų egzistuoja, kadangi mes – ne šveicarai. Jeigu bus labai žema ta referendumui surengti reikalingų parašų riba, valstybei gali iškilti pavojų, nes Lietuvoje labai nesunku paprasčiausiai nupirkti reikiamą kiekį balsų.

Ta grėsmė egzistuoja, bet tai niekam nesuteikia pagrindo švaistytis tokiais „epitetais“. Aš manau, kad 100 000 parašų referendumui yra per žema riba.

Reikėtų bent 150-200 tūkstančių. Mes matėme pavyzdžius ir per šiuos rinkimus, kaip nesunkiai perkami balsai. Tai vyksta ne tik kalėjimuose, bet ir gatvėse, beveik nesislapstant. Kalbant apie referendumus rengiantį judėjimą, žinoma, ten taip pat visko yra. Bet ar Sąjūdyje nebuvo KGB agentų arba avantiūristų, arba šiaip prisišliejusių pačiais įvairiausias tikslais? Tikrai ne visi ten buvo grynuoliai ir tik daug vėliau išaiškėjo, kas yra kas, nors turbūt dar ir dabar ne iki galo…

– Kodėl nieko nebijo tie, kurie draudžia Tautos referendumus? Ar jie nebijo, kad kada nors atgimusios Tautos bus teisiami?

– Jeigu Lietuvoje nebuvo netgi liustracijos, tai ko jiems bijoti? Teisti juos apskritai nėra jokių šansų. Liustracija Lietuvoje neįvyko dėl labai aiškios priežasties: ją sužlugdė akcentuotos politinės valios neturėjimas. O kad neturėjome visų reikiamų archyvų, tėra antraeilė priežastis. Pavyzdžiui, vokiečiai perėmė visus STASI archyvus, tvarkingai sudėliotus į lentynas. Reikia pasakyti atvirai – labai daug lietuvių kolaboravo, maždaug 70 proc. Kolaboravo įvairiai, nebūtinai piktybiškai. Bet tiems, kurie buvo kalti, būtų tekę liustruoti pačius save. O parlamente liustraciją sužlugdė „Tautos pažangos“ vyrukai, kurie elgėsi kaip avantiūristai ir perbėgėliai. Yra visos Seimo stenogramos, galima nesunkiai patikrinti. Kai Sąjūdis susilygino su komunistų bloku, tai tie vyrukai pradėjo kaip blusos šokinėti nuo vienų svarstyklių ant kitų. Tuo metu jau buvo sukurtas normalus Liustracijos įstatymas ir dar tada mes galėjome jį priimti, bet jie nežinau iš kokių paskatų padarė iš šio įstatymo pajuokos objektą. Pirminiame įstatyme liustruojamoji kartelė buvo partijos sekretoriai, o jie nuleido ją iki eilinių partijos narių. Gavosi nesąmonė. Dabar jau aišku, kad liustracija niekada neįvyks. Jau ne ta atmosfera, nebe tie laikai ir liustracija jau neduotų jokio efekto, tai būtų traktuojama kaip kerštas ar susidorojimas. O tada tai turėjo prasmę.

– Ko šiandien reikėtų, kad Tauta ir valdžia būtų vienas kumštis?

– Tautą reikia ugdyti. Pradėkime mąstyti nuo paprastų dalykų. Jeigu yra visuomenė, tai joje visada būna du sluoksniai: Tauta ir liaudis. Liaudis gyvena plokštumoje, o Tauta gyvena trimatėje erdvėje – gyvena ne tik šia diena, bet žino savo istoriją bei galvoja apie ateitį. Tai yra erdvinis matmuo. O liaudis gyvena plokštumoje – čia ir dabar. Labai svarbu, kad valstybėje Tautos būtų pakankamai, nes paprastai liaudies yra daugiau. Pas mus yra per daug liaudies ir per mažai Tautos. O kaip padaryti daugiau Tautos? Tai lemia savimonė. Jeigu žmonės turi savimonę ir tokių žmonių yra pakankami daug, tai jie išsirenka gerą valdžią. Jeigu šito nėra, tada valdžią renka liaudis. Štai tuomet ir prasideda merkantilinės koalicijos bei kitokia velniava. Kad turėtume savimonę, mes turime į kažką remtis.

Istoriškai yra susiformavusios dvi srovės. Yra LDK srovė, t.y. tie, kuriems Lietuvos istorija prasideda nuo LDK. Kita kryptis siekia kur kas giliau. Mūsų protėvių, baltų gyvenamasis arealas sudarė beveik taisyklingos formos ovalą, kurio ilgasis skersmuo beveik 2000 km, o trumpasis – 800 km. Tai yra giria, tai mūsų gyvenamoji erdvė, nors ir praradome didžiąją dalį šios teritorijos. Jeigu mes priimame tai, jeigu mes šiomis gelminėmis duotybėmis konstruojame savo savimonę, jeigu mes puoselėjame savo kalbą, papročius, kultūrą, istoriją, būtį, jeigu žinome, kad iš čia kilo mūsų didybė, kad buvo sukurta Mindaugo Lietuva, vėliau – LDK ir t.t., tai tokio žmogaus savimonė turi gilią šaknį, kuri siekia net ledynmečio laikus. Tokiam žmogui nieko nepadarysi, jo ir jo šaknies neišrausi. Tai yra svarbiausias dalykas, bet tam reikia ilgo, kruopštaus, varginančio darbo, sutelkiant visas jėgas į tokios savimonės ugdymą ne tik savyje, bet aplink save. Tai yra vidinė Lietuva, vydija, nematoma, glūdinti. Be to, turime ir formą, t.y. valstybę, nors ir nelabai sėkmingą, bet vis dėlto savą ir svarbią. Ta glūdinti Lietuva yra syvai, kurie maitina šitą valstybę. Jeigu tų syvų nebūtų, tai mes būtume žuvę jau XIX amžiuje arba dar anksčiau. Tas ugdymas yra ne vienos kartos darbas, kuris turi vykti Tautos namuose – laisvoje valstybėje. Su sąlyga, kad tą valstybę gebėsime išsaugoti.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Kemblys:

    Algirdas Patackas:
    ,,Labai svarbu, kad valstybėje Tautos būtų pakankamai, nes paprastai liaudies yra daugiau. Pas mus yra per daug liaudies ir per mažai Tautos. O kaip padaryti daugiau Tautos? Tai lemia savimonė. Jeigu žmonės turi savimonę ir tokių žmonių yra pakankami daug, tai jie išsirenka gerą valdžią. Jeigu šito nėra, tada valdžią renka liaudis. Štai tuomet ir prasideda merkantilinės koalicijos bei kitokia velniava. Kad turėtume savimonę, mes turime į kažką remtis.” – KAD TURĖTUME SAVIMONĘ, MES TURIME Į KAŽKĄ REMTIS.

    Ne į KAŽKĄ, bet į pasaulėžiūrą! Pasaulėžiūrą šiuolaikinę kurti reikia, o ne svaičioti apie ,,savimonę” kiekvienam atskirą 3000000 lietuviui.Darbas rimtas, niekas nenori pradėti už dyką dirbti, lengviau su vėliavytėmis paveiksluotis.

  2. bartas:

    Tai va . A. Patacko, Tautos dalis pavadinta liaudimi ir renka tokius “mankurtus” ,kaip ir patys. Anot V. Jasiukaitytės, su kupranugarės, ar karvės tešmenimis ant makaulių, sugniuždytomis nuo saulės kaitros .
    Netikėjau , kad taip sunkiai keisis lietuvių sąvimonė. Darbas tik prasideda.

  3. aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į koncentracijos stovyklą:

    Algirdas Patackas kaltina žmones, kad jie blogą valdžią išsirenka.
    Klausimas Algirdui.
    Ką buvo galima išsirinkti ir būtume turėję gerą valdžią?

    • aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į koncentracijos stovyklą:

      (atnaujinta, kai buvo ištrinta)
      Bemaž pats svarbiausias Lietuvos pardavėjas ir lietuviškos bendruomenės budelis, naudodamas stribų veiklos būdą ir klastinkai veikiantis ne Lietuvos naudai, Vytautas Landsbergis vis dar yra įtakingas politikierius todėl buvęs asmens sargybinis Algirdas Patackas pasiliko pataikūniškas buvusiam vadukui ir “surado” silpniausią kaltiniką – Tautą. Negerai.

  4. Kažin:

    Nieko panašaus – yra atvirkščiai. Tautos yra labai daug, o kadangi pagal egzistuojančią tvarką kandidaduojantys ir savo balsus skaičiuojantys yra liaudis, tai dėl to didžioji dalis Tautos rinkimuose nedalyvauja… Tai ir lemia “išrinkimo” rezultatus.
    Kaltinti žmones, kad jie blogą valdžią išsirena yra demagogijų demagogija…
    Laukti kažkokios “sąvimonės”, tai tas pats, kas laukti komunistų skelbto komunizmo… Kitaip sakant, tas reiškia – žmogeliai, kentėkite tūnodami tūnodami…

  5. Arnė:

    Dėkui už interviu, sveikatos šviesuoliui Patackui: „O mums kalba yra esminė mūsų tapatybės dalis, ją netgi sunku ir apibrėžti, todėl bet koks praradimas ar bet koks mūsų kalbos išprievartavimas mus pažeidžia labai skaudžiai“.

  6. R.L.:

    Nesinori kritikuoti Patacko. Jis pasakė daug protingų minčių apie būtinybę ugdyti tautą, gilinti jos savimonę. Be jokios abejonės labai teisingas pastebėjimas apie 2 jos sroves: viena Lietuvą tapatina su LDK, kita jos šaknis mato tūkstantmečių glūdumoje. Deja, gaila, kartu matyti ir šio žmogaus siaurumas. Vėl kalbos apie masinį lietuvių kolaboravimą sovietų valdžios metais, apie liustraciją. Tarsi lietuvių tautos likimą būtų nulėmę tie 50 sovietų valdžios metų. Gaila, kad šis šiaip jau labai įžvalgus žmogus nesuvokia, kad lietuvių tautos tragedijos šaknys žymiai gilesnės. Juk net ir neturint ypač gilių istorijos žinių nesunku suvokti, kad jos siekia XIII – XIV a. Karas su Vokiečių ordinu lietuvių tautai buvo nebepakeliamas. Mes paprasčiausiai apie 150 metų buvom negailestingai spardomi. Užtat XIV a. Pabaigoje beliko vienas pasirinkimas: arba būti galutinai suspardytais, arba prisišlieti prie Lenkijos su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmemis. Štai čia lietuvių tautos tragedija. Visa tolesnė 500 metų lietuvių tautos istorija – tik farsas. Tai jau pajungtos, priklausomos tautos istorija.Taigi, nusiėmus konfesinius akinius lietuvių savimonės “paslaptys” išsisprendžia gana lengvai. Tada ir paaiškėja kodėl pas mus tiek daug liaudies ir tiek mažai tautos. O ko kito reikia tikėtis tautos, kuri 400 metų (iki 1795 m.) buvo tiesiogiai priklausoma nuo Lenkijos, paskui 125 metus buvo Rusijos imprijos dalimi, o XX a. II pusėje vėl pateko į kitaip persidažiusios Rusijos sudėtį. Viskas paprasta, jei istoriją žiūrime nesuinteresuotomis akimis.

  7. Kažin:

    Man ta “Patacko šviesa” savo dvasia yra daugiau Prolenkijos karalystės negu Lietuvos šviesa. Štai, kad šiame interviu atsinaujinusi Lenkijos dvasinio ir teritorinio šliaužimo į Lietuvą grėsmė yra nutylima – tai kažkokie amžini Lenkijos dūsavimai Lietuvoje ir tiek…
    Turėtume ne lenkišku būdu dūsauti, o konkrečiai veikti paliekant tą Lenkiją ir jos būdą kartu su Rusija šone ir nesidairant į juos traukti savo valstybiniu keliu pakeltomis galvomis. Kurkime, o ne aimanuokime…

  8. aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į koncentracijos stovyklą:

    Kodėl ištrinti du mano komentarai?

  9. Kažin:

    Patacko ir kitų aiškinimai dėl Tautos ugdymo būtinumo yra ne kas kita, o tik netinkamų tų pačių asmenų sėdėjimo valdžioje teisinimas. Tautos turime pakankamai, tai parodė Sąjūdis.
    Nieko neduoda ir toks Patacko tvirtinimas, kad vieniems istorikams Lietuva prasideda nuo LDK laikų, kitiems ji turi gilesnes šaknis – jos yra girioje kaip baltų “gyventame areale”. Juk dideliame baltų gyvenamame plote be abejonės turėjo būti ir girių, ir dirbamų laukų. Taigi “girinės” specifikos pasireiškimas baltuose vargiai, kad čia būtų galimas.
    Gal gi tikriau būtų manyti, kad baltams gyvenant dideliame plote jame virė pilnakraujis gyvenimas ir baltai nebuvo kokie atsilikėliai, girių gyventojai, nesugebantys apginti savo laisvės.
    Jogailos susišliejimas su Lenkija buvo visai ne Lietuvos, o Lenkijos išlikimo būtinybė. Jogaila jungėsi su Lenkija tik didesnio turtos, valdovo galingumo trokšdamas. Jogailai Lietuva rūpėjo tik, kaip jo turtas, o ne kaip tauta.
    Gi visą dabartinę Užnemunę nuo Vokiečių ordino faktiškai apgynė Vytenis, o galutinai tai užtikrino Vytautas Žalgirio mūšyje. Taigi dar tuomet, kai Vytenis davė į skudurus ir lenkams ir Vokiečių ordinui.
    Kas jau kas bet tik ne Lenkija apsaugojo Lietuvą nuo “galutinio” Vokiečių ordino “suspardymo”. Be abejonės Jogailos turtinė savimonė neatsirado tuščioje vietoje, ji kaip turtinė lygiai egzistavo tiek tarp lietuvių, tiek tarp kitų.
    Tad lietuviška savimonė prarasta visai ne dėl šliejimosi prie Lenkijos dėl “Vokiečių ordino” grėsmės, o dėl asmeninio Jogailos savanaudiškumo, kuris istoriškas patapo greičiau atsitiktinai.
    Taigi “lietuvių savimonės” ugdymo būtinybės problema yra iš piršto laužta. Jos yra pakankamai – Lietuva neatidėtina vėlesniems laikams…

  10. R.L.:

    Lietuvos rusų žemėms Ordino puolimas tikrai negrėsė. Tad žvelgiant iš Lietuvos rusų, nuo XVI a. pilietine prasme noriai save vadinusių lietuviais, pozicijų, Lietuvai Ordinas nekėlė jokio pavojaus. Kitaip buvo su lietuvių ir dar jotvingių gyventomis teritorijomis. XIV a. Pabaigoje buvo siaubiama jau visa lietuviškai kalbanti ar aiškią baltišką savimonę išlaikiusi Lietuvos valstybės dalis. Taigi, skirtingai istoriją vertins lietuviai ir slavišką savimonę perėmę Lietuvos gyventojai. Pasirinkimo reikalas su kuo tapatintis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: