A. Veilentienė. Grėsmės nacionaliniam saugumui ir politikų vergo sindromas. Kodėl norima priimti antikonstitucinius įstatymus? (16)

dr. Audronė Veilentienė | Alkas.lt, A.Vaškevičiaus nuotr.

dr. Audronė Veilentienė | Alkas.lt, A.Vaškevičiaus nuotr.

Rusijos įvykdyta Krymo aneksija išgąsdino Lietuvos politikus ir visuomenę bei privertė suprasti, kokia trapi yra nepriklausomybė. Šiandien stebime, kaip V. Putino agresijai pritaria per 70 procentų Rusijos piliečių, vienbalsiai atsistoję ploja Dūmos deputatai, žymūs kultūros ir meno atstovai, universitetų vadovai išreiškia pritarimą imperialistinei politikai. Tai atsitiko todėl, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo staiga, nebuvo atgailauta, nebuvo įvertinta agresyvi imperialistinė politika, Rusijos žmonės tam nebuvo psichologiškai pasiruošę, liko nostalgija buvusiai „didybei“.

Į valdžią atėjęs buvęs kagėbistas V. Putinas, kaip kadaise A. Hitleris, juto tautos nusivylimą prarasta galia ir palaipsniui pradėjo skatinti rusų tautą siekti revanšo. A. Hitlerio Vakarų Europa nesustabdė, todėl kilo Antrasis pasaulinis karas. O kaip bus su V. Putinu, kiek jam bus nuolaidžiaujama? XXI amžiuje, kai dėl globalizacijos daugelio valstybių ekonomikos yra glaudžiai susijusios, karas, siekiant prisijungti kaimyninės valstybės teritorijos dalį, atrodo kaip beprotybė, atgyvena, tačiau toks yra mūsų kaimynų mentalitetas.

Nors visas dėmesys dabar nukreiptas į Rusiją, nejučiomis pradedame galvoti apie artimiausią mūsų sąjungininkę NATO ir „strateginę partnerę“ Lenkiją, kuri pagal NATO planus turės suteikti mums karinę pagalbą įsiveržus Rusijos kariuomenei. Turime pripažinti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai, švelniai tariant, nėra lygiaverčiai, tokie, kokie turėtų būti santykiai tarp dviejų draugiškų nepriklausomų valstybių. Lenkija, kurstoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veikėjų, nuolat kaltina Lietuvą lenkų tautinės mažumos teisių pažeidinėjimu, nors tie kaltinimai neturi jokio pagrindo, ir spaudžia priimti antikonstitucinius įstatymus. Tie didesnės kaimyninės valstybės kaltinimai primena Rusijos kaltinimus Ukrainai.

Ko Lenkija tuo siekia? Reikia pripažinti, kad Lenkija, kaip ir Rusija, nėra įvertinusi savo istorinių klaidų. Po Pirmojo pasaulinio karo, pasitaikius progai atkurti nepriklausomybę, Lenkija nenorėjo likti savo etnografinėje teritorijoje, tačiau siekė atkurti „Didžiąją Lenkiją“ su 1772 m. sienomis, t. y. Abiejų Tautų Respubliką, todėl vykdė imperialistinę politiką, kariavo su kaimyninėmis valstybėmis ir buvo užgrobusi dalį jų teritorijų. Dėl tarpukariu vykdytos imperialistinės politikos Lenkija turėjo daugiau kaip 30 procentų tautinių mažumų ir bendrijų, kurių atžvilgiu vykdė diskriminacinę politiką.

1920 m. užgrobusi Vilniaus kraštą, Lenkija reikalavo, kad Lietuva užmegztų diplomatinius santykius, tačiau Lietuva atkakliai priešinosi ir tik po Lenkijos ultimatumo 1938 m. sutiko tai padaryti. Lietuvos ir Lenkijos konfliktu puikiai pasinaudojo nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lenkija buvo okupuota, o po karo tapo „liaudies respublika“, todėl negalėjo kritiškai įvertinti savo istorijos. Dabartiniai Lenkijos politikai kartoja tarpukario politikų klaidas: atvažiavę į Vilnių, jie būtinai padeda gėlių ant didžiausio lenkų imperialisto Juzefo Pilsudskio širdies kapo, kaltina Lietuvą lenkų tautinės mažumos diskriminavimu ir į Lietuvą žiūri ne kaip į lygiavertę valstybę, bet kaip į vasalą. Lietuvos politikai, vergiškai nulenkę galvas, nuolankiai linkčioja Lenkijos „ponams“ ir žada artimiausiu laiku „pasitaisyti“.

Neįvertinusi savo praeities klaidų, Lenkija dalija „lenko kortas“ buvusių jos okupuotų, tačiau dabar savarankiškoms valstybėms priklausančių teritorijų gyventojams. Ką gi reiškia „lenko korta“, per Lenkijos ambasadą dalijama Lietuvos piliečiams lenkams? „Lenko kortos“ savininkui keliamas reikalavimas – nekenkti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės interesams. O tai – lojalumo išraiška ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei. Be to, „lenko kortos“ dalijamos ne viso pasaulio lenkams, o tik gyvenantiems buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kyla ir kitas su „lenko korta“ susijęs esminis klausimas: ar galima leisti tokiems piliečiams būti renkamiems į savivaldybių tarybas, į Seimą, skirti juos į atsakingas valstybines pareigas? Šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės saugumu.

Kodėl Lietuvos politikai neišdrįsta paklausti kolegų iš Lenkijos, ką reiškia „lenko korta“? Ir ko jie siekia keldami nepagrįstus reikalavimus Lietuvai? Ar tai ne kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus? 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytoje Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 1-uoju straipsniu šalys susitarė kurti „savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač pagarbos suverenumo, sienų neliečiamumo, ginkluotos agresijos uždraudimo, teritorinio vientisumo, nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių paisymo principams“.

Lenkų rinkimų akcija, tarp kurios vadovų tikrai yra ne vienas „lenko kortos“ turėtojas, prisidengdama Europos Sąjungos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimu, jau kelerius metus bando Seime „prastumti“ Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį ir privilegijų lenkų tautinei bendrijai suteikiantį Tautinių mažumų įstatymo projektą. Siekdami išsilaikyti valdžioje ar ją gauti, neatsakingai pažadus Lenkų rinkimų akcijai ir Lenkijos vadovams dalijo ir buvusios, ir dabartinė vyriausybė.

Šiuo metu yra parengti 4 įstatymo projektai, tačiau nė vienas projektas negali būti priimtas dėl kai kurių prieštaravimų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ar kitiems galiojantiems teisės aktams. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas skubos tvarka, net iš anksto šio klausimo nepaskelbus darbotvarkėje, pritarė 2010 m. įregistruotam Jaroslavo Narkevičiaus Tautinių mažumų įstatymo projektui, kuris tėra minimaliai pakoreguotas 1989 metų įstatymas. Jame, pažeidžiant Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą, Mokslo ir studijų įstatymą bei kitus teisės aktus, siūloma įtvirtinti dvikalbystę ir dvikalbius informacinius užrašus tose teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma. To Lenkija nereikalavo, 1994 m. pasirašydama sutartį su Lietuva: 14-ajame straipsnyje numatyta teisė „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.

Kodėl Seimo nariai ir ministrai, prisiekę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pažadėdami lenkams leisti rašyti jų pavardes ir informacinius užrašus lenkų kalba, faktiškai ruošiasi pažeisti Konstituciją, vadinasi, ruošiasi sulaužyti priesaiką? Kodėl jie negina valstybės interesų? Ar jie supranta, kad, suteikdami privilegijų lenkams, jie pažeidžia kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių ir lietuvių interesus bei tokiu būdu skatina tautinę nesantaiką? Gal jau būtų laikas pakelti nuolankiai nuleistas galvas ir pradėti elgtis oriai, kaip dera nepriklausomos valstybės atstovams.

Lie­tu­vos ra­ti­fi­kuo­ta Eu­ro­pos ta­ry­bos tau­ti­nių ma­žu­mų ap­sau­gos pa­grin­dų kon­ven­ci­ja nė­ra tie­sio­gi­nio tai­ky­mo tei­sės ak­tas. Ši konvencija nereikalauja įvesti dvikalbystės, tik siūlo leisti vartoti asmenvardžius ir vietovių pavadinimus mažumų kalba, atsižvelgiant į tos šalies teisinėje sistemoje nustatytas sąlygas (11 str., 1, 3 d.). LLRA nori eiti dar toliau, nei leidžia konvencija, nes Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose autentiški lietuviški pavadinimai yra verčiami į lenkų kalbą. Tau­ti­nių ma­žu­mų ap­sau­gos pa­grin­dų kon­ven­ci­ja aiškiai pabrėžia, kad „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys privalo gerbti Konstituciją ir kitus įpareigojančius jų šalių įstatymus“. 1994 m. sutarties 16-ajame straipsnyje rašoma, kad kiekvienas asmuo, priklausantis lenkų ar lietuvių atutinei mažumai, turi būti „lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“.

Kaip LLRA gerbia Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, mes matome. Jų veikėjai šmeižia Lietuvą, kursto antivalstybines ir antikonstitucines nuotaikas savo veiksmais demonstruodami, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai jiems nieko nereiškia. Lentelės su į lenkų kalbą išverstais lietuviškais gatvių pavadinimais pietryčių Lietuvos gyvenvietėse yra tebekabinamos, nepaisant įsiteisėjusių teismo sprendimų, kad jos yra neteisėtos, teismų sprendimų nevykdantys valstybės tarnautojai, net nesusimokėję baudų, toliau tebedirba valstybės tarnyboje.

Lietuva, lyginant su kitomis valstybėmis, net su ta pačia Lenkija, konvencijos sąlygas yra ne tik įvykdžiusi, bet ir viršijusi. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. nustatė, kad Lietuvoje veikiančios taisyklės dėl vardų ir pavardžių rašymo tik valstybine kalba nepažeidžia ES pripažintų laisvių, kad asmenvardžio rašymas yra nacionalinės teisės reikalas. Toks pažadas neįrašytas net 1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje. Tokį pat sprendimą Latvija apgynė Europos žmogaus teisių teisme, kuris pripažino, kad rašytinė pavardės forma dokumentuose tiesiogiai veikia kitas kalbos vartojimo sritis ir sukelia rimtą grėsmę valstybinės kalbos kokybei ir jos, kaip vientisos sistemos, funkcionavimui.

Konvencijoje tautinėms mažumoms pripažįstama teisė steigti privačias mokyklas, o Lietuvoje valstybės lėšomis išlaikoma apie 80 lenkiškų mokyklų ir apie 100 ikimokyklinių įstaigų, kurių išlaikymas per metus valstybei kainuoja apie 80 milijonų litų. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse daugumą turintys Lenkų rinkimų akcijos politikai elgiasi priešingai – diskriminuoja lietuviškas mokyklas. Vilniaus rajono vicemeras J. Mincevičius reikalavo lenkiškose mokyklose mokyti Lenkijos istorijos, 50 % padidinti jų mokyklų mokinio krepšelį ir pritarė Paberžės „Verdenės“ lietuviškos mokyklos tolimesnei diskriminacijai netvarkant jos patalpų. Šiame rajone diskriminuojamos ir kitos lietuviškos mokyklos, siekiama jas sujungti, lietuvių vaikai diskriminuojami priimant į rajono vaikų darželius. Kodėl į tai nereaguoja Lietuvos Vyriausybė? Kodėl Lietuvos mokyklose reikalaujama mokytis Lenkijos istorijos? Juk Lietuva ir Lenkija iki šiol skirtingai vertina tarpusavio santykius ir istoriją.

Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės yra užtikrinamos remiantis Konstitucija, Lygių galimybių, Švietimo, Nacionalinio saugumo pagrindų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl diskutuotinas klausimas, kodėl yra būtinas specialusis Tautinių mažumų įstatymas, kurį Lenkų rinkimų akcija, pasinaudodama Rusijos grėsme, pasitelkdama Lenkijos politikus, vėl bando skubos tvarka pateikti svarstyti Seimui.

Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tautines mažumas, tačiau konvencijoje nėra apibrėžta, kas vadinama tautinėmis mažumomis. Tarptautinėje teisėje tautinėmis mažumomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Civilizuotas pasaulis, vertindamas tautines mažumas bei saugodamas jas nuo išnykimo, taiko tautinių mažumų įstatymus. Lietuvoje joms priklauso karaimai, totoriai, romai. Tautinė bendrija valstybėje yra tautinė-etninė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę, t. y. rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena bendrija, ribų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14-asis straipsnis aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, todėl ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Taigi, toks Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis valstybės įstatymams, ir vertintinas kaip pasikėsinimas vykdyti valstybinį nusikaltimą.

Tautinių mažumų įstatymas visų pirma turėtų įtvirtinti tautinių mažumų sąvoką išskiriant, kas yra tautinės mažumos, o kas – bendrijos. Be to, svar­bu įver­tin­ti, ar pa­pil­do­mos ap­sau­gos no­ri pa­čios tau­ti­nės ma­žu­mos – ypa­č ma­žiau­sios, kurių iden­ti­te­tas, ti­kė­ti­na, iš­nyks, jei­gu ne­bus sau­go­mas spe­cia­liai.

Akivaizdu, kad LLRA siekia ne apsaugoti savo tautines teises, nes iš tikrųjų jos Lietuvoje nėra kaip nors ribojamos, o tebepuoselėja autonomijos idėją ar svajonę atkurti želigovskinės okupacijos statusą. Apie tokius požymius liudija įvairių okupacinių paminklų atstatymas arba naujų kūrimas, viešas lenkų kariškų renginių demonstravimas Lietuvoje, įvairūs minėjimai. Taip pat akivaizdu, kad oficialioji Lenkijos valdžia tokią tomaševskininkų poziciją palaiko ir net skatina. Nacionalistinės Lenkų rinkimų akcijos veikėjai šmeižia Lietuvą, kursto tautinę nesantaiką, demonstruoja nepagarbą Lietuvos valstybei, tai įrodė demonstratyvus jų išėjimas iš Seimo salės minint Sausio 13-ąją. LLRA veiksmai ir valstybės vadovų nuolaidžiavimas jiems kelia teisėtą lietuvių tautos pasipiktinimą ir nepasitikėjimą valdžia. Ar Lenkijos politikai žino apie V. Tomaševskio vizitus į Rusijos ambasadą? Gal Rusijos politikai pasiūlys Lenkijai pasidalyti ir Lietuvą, kaip kad pasiūlė pasidalyti Ukrainą? Ar reikia kurti lenkų rezervatus Lietuvoje?

Deja, tenka konstatuoti, kad Vyriausybė Vilniaus ir Šalčininkų rajonams nuo 1993 metų neskiria jokio dėmesio, todėl jie taip ir liko neintegruoti į Lietuvos valstybę. Tai prilygsta uždelsto veikimo bombai, nes nesprendžiamos problemos nesumažėjo, bet dar labiau padidėjo. Šių rajonų atidavimas Lenkų rinkimų akcijos savivaliavimui kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes skatina šių rajonų gyventojų dirbtinį lenkinimą, jų izoliaciją, lietuvių mažumos diskriminavimą, kursto tautinę nesantaiką. Akivaizdu, kad Lietuvos ir Lenkijos nesantaika, nepasitikėjimas ir vidaus destabilizacija naudinga Rusijai, todėl reikėtų ne kelti ultimatyvius nepagrįstus reikalavimus, bet iš esmės įsigilinti į problemą. Ką reikėtų daryti?

  1. Pirmiausia, reikia suprasti, kad tautinės nesantaikos kurstymas yra grėsmė valstybės saugumui ir yra naudingas Lietuvos, kartu ir Lenkijos priešams.
  2. Siekti lygiaverčio Lietuvos ir Lenkijos politinio ir ekonominio bendradarbiavimo, viena kitos palaikymo tarptautinėse organizacijose. Paklausti Lenkijos politikų, ko jie siekia, kurstydami nepagrįstus Lietuvos lenkų reikalavimus, ir išaiškinti jiems, kad abiejų šalių nesantaika naudinga imperialistines ambicijas demonstruojančiai Rusijai.
  3. Neleisti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai šmeižti Lietuvos. Nustatyti, ar ji savo veiksmais nekursto tautinės nesantaikos. Jeigu bus išaiškinti konkretūs šmeižto ar tautinės nesantaikos kurstymo atvejai, už tai turi būti baudžiama įstatymų numatyta tvarka.
  4. Nustatyti, su kokiomis tikromis, o ne dirbtinai LLRA eskaluojamomis problemomis susiduria Lietuvos tautinės mažumos ir bendrijos. Tai padaryti turėtų ne LLRA paveiktos vietinės savivaldybės, bet Vyriausybės sudaryta ekspertų komisija.
  5. Stengtis šviesti tų rajonų gyventojus, aiškinti jiems Lietuvos politiką, Lietuvos piliečio teises ir pareigas. Seimo ir Vyriausybės nariams reikėtų dažniau lankytis ir susitikti su vietos gyventojais ir taip neleisti Lenkų rinkimų akcijai juos izoliuoti ir klaidinti. Galbūt vertėtų prisiminti gerąją Lietuvos Sąjūdžio patirtį, kai sąjūdiečiai ir „Vilnijos“ draugijos nariai vykdavo į tuos rajonus, padėdavo vietos gyventojams, aiškindavo politinę padėtį ir taip padėjo juos atitraukti nuo autonomininkų diktato. „Vilnijos“ draugijos Kauno skyrius atsiveždavo į Šalčininkus gydytojų komandą, kuri priiminėdavo vietos gyventojus, darbininkų brigadą, kuri suremontavo vaikų darželio patalpas, ir darė kitus gerus darbus, tačiau Rytų Lietuvos problemos turi būti ne vienos nevyriausybinės organizacijos, o visos valstybės reikalas.
  6. Reikėtų išsiaiškinti, kiek tuose rajonuose yra lenkų ir kiek kitų tautybių. Pavyzdžiui: 1991–1992 m. „Vilnijos“ draugija apklausė Padvarių, Poškonių, Lastaučikų, Kmelnykų, Siaurimų kaimų gyventojus. Iš 432 gyventojų lietuviais save laikė 338, lenkais – 80, kitų tautybių – 6, savo tautybės nežinojo – 2, tačiau pasuose užrašytų lietuvių buvo 181, lenkų – 226, kitų tautybių – 6. Kituose kaimuose taip pat lietuviais save laikė daugiau žmonių, negu lenkais, tačiau kai kurių pasuose buvo įrašyta lenkų tautybė.
  7. Tenkinant tautinių mažumų ir bendrijų poreikius, būtina atsižvelgti į kitų šalių patirtį ir nedaryti nereikalingų nuolaidų, kurios suteiktų kuriai nors tautinei mažumai ar bendrijai privilegijuotą padėtį. Nė viena valstybė nerašo savo piliečių pavardžių kita kalba asmens tapatybės dokumentuose, todėl ir Lietuvai to nereikėtų daryti.
  8. Pasiūlyti Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Čekijos ir Vokietijos istorikams rengti bendras konferencijas, siekiant įvertinti istorines klaidas.

Tik lygiaverčiai valstybių santykiai ir kritiškas istoriškai susiklosčiusių problemų vertinimas gali pagerinti tarpvalstybinius santykius.

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, KTU muziejaus vadovė

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *