Valstybės valdymas – didis menas. Kas apie tai nėra kalbėję, rašę, kūrę idealios valstybės modelio? Bet vis viena – tik pavyzdžiai ir istorija, tik patirtis ir rezultatai atskleidžia, kokia valstybė gali priartėti prie trokštamo idealo ir koks valstybės vadovas yra pajėgus tai padaryti. Tiesa, kiek skiriasi monarchinės ir parlamentinės valstybės vėliavnešiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje bet kuriame valdymo modelyje matome skyles, skyles, skyles…
Artėja prezidento rinkimai Lietuvoje. Prezidentas yra valstybės vadovas, kuriam pavesta daug pareigų. Jis vykdo ne tik užsienio politiką, kaip dažnai įprasta manyti. Viena svarbiausių prezidento funkcijų – teismų formavimas, nes valstybės vadovas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų, trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei visų minėtų institucijų pirmininkus, taip pat generalinį prokurorą. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą. Vadinasi, jis tiesiogiai atsakingas už valstybės pozicijas, kurios atstovauja teisingumui.
Gerai paanalizavę Konstituciją ir supratę, ką lemia prezidentas, koks tikrasis jo vaidmuo, nesunkiai suprasime, kad valstybės vadovas pats turi reprezentuoti tas savybes, kurios jam leistų priimti tokius svarbius sprendimus. Tai, kad prezidentas privalo būti patriotas, net nediskutuotina. Nes kam kitam jei ne savo Tėvynei jis įgaliotas atstovauti? Diplomatas, gebantis viską padaryti savo valstybės labui, nes jo kompetencijai priskirta užsienio politika. Žmogus, apie kurio gyvenimą kalbant nekyla klausimų dėl teisingumo. Nes jo kompetencijai priskirti teismai ir generalinio prokuroro, valstybės kontrolieriaus skyrimas. Tad kalbėti turime apie visas asmens savybes – kokias dorybes jis turi įkūnyti, kad galėtų formuoti teisingumą vykdančios valdžios korpusą? Kad galėtų suteikti ar nesuteikti malonę nusikaltėliui?
Galiausiai vadovas visada yra tas veidas, kuris pirmiausia siejamas su valstybe – kai tariama prezidento pavardė, už jos visada plevėsuoja valstybės vėliava. Mums, jau reklaminės civilizacijos vaikams, atrodo, kad labai svarbu išoriniai dalykai – grožis, iškalba, pozicijos demonstratyvumas. Tačiau Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) nebuvo labai gražus vyriškis, bet laimėjo savo valstybę jos piliečiams be karo… Tad ar ne laikas pagalvoti apie dvasinę vertikalę? Man visada buvo ir liks vienintelis vilties prezidentas – Stasys Lozoraitis. Jo tikėjimas buvo didis. Tikėjimas Dievu, Tėvyne ir savo Tauta. Jis buvo tvirtos moralės, šeimos žmogus, didžiai vertinęs kultūrą, neabejojęs švietimo ir patriotinio ugdymo svarba, pasisakęs už tas vertybes, kurios yra tautų ir kultūrų išlikimo pamatas.
Mums reikia Tautos vedlio. Gal ne grožiu, kostiumėliu ar iškalba labai išsiskiriančio žmogaus, bet tikėjimu, nuoseklumu, pasiryžimu tvirtos asmenybės. Argi ne keista, kad kaip tik apie tai ir nekalbama priešrinkiminiame šurmulyje? Vėl čiuožiama paviršiniais dalykais, trafaretinėmis frazėmis, buitinėmis reikmėmis, pseudoproblemomis. Tose kalbose nėra Dievo, nėra tikėjimo, nėra pasiaukojimo, nuolankumo, priesaikų ginti Tėvynės interesus ir piliečių gerovę. Nėra jokių vidinės diplomatijos apmatų – siūlymų vienyti ir Tautą, ir jos atstovus, dirbančius Seime. Jokių nacionalinės politikos gairių – bekompromisės kovos už nacionalinio ūkio išsaugojimą ir skatinimą, pasitelkus savų piliečių pajėgas, aukojant svetimųjų interesus. Tik kiršinimas, skaldymas, melas, populizmas, balti taikos balandžiai ir aiškus apibrėžimas, kas yra priešai, o kas yra gelbėtojai.
Todėl Tauta turėtų pasirinkti ne jai siūlomą svetimą gėrį, kurį esą mums nori dovanoti visi gelbėtojai, ne peršamas vertinimo klišes, kurios kviečia kovoti brolį su broliu, o savąjį unikalų kelią. Lietuvos kelią. Lietuvos kelyje mus visada vienijo išlaikymo, išsaugojimo principas. Tačiau norint išlaikyti savo valstybingumą, kalbą ir kultūrą, norint ne išnykti, o klestėti, reikia dvasinės dimensijos. Naivu yra tikėtis suburti tautą ne su dvasine, o su biurokratine, buhalterine ar karine vėliava. Gal mums jau laikas susimąstyti apie tuos kriterijus, kurie išvestų tautą iš dvasinės krizės? Nes dvasiškai stipri tauta ir pati gali sutvarkyti valstybės reikalus, sukurti klestinčią šalį. Pagal mūsų Konstituciją – valstybę kuria Tauta.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
taip siekėme Lietuvai laisvės,tokie viltingi buvome Baltijos kelyje dabar stebime EP rimtom veido išraiškom svarstančius ir balsuojančius dėl vaikiukų mažų mažų masturbacijos-lytinio skatinimo ir kad vaikelis turėtų daugiau nei du,o gal visą desėtką tėvų, kurie sudarytų “šeimą”?Ar pablūdo pasaulis kartu ir Lietuvos atstovai EP rimtom veido išraiškom balsuojantys dėl tokių keistenybių,kai Baltijos kelyje stovėję apie tai net sapnuot nesapnavo?Ir tai pasirinkti prioritetai,nes vis svarstomi klausimai,kai visai netoliese tos pačios ES valstybės nesaugios ir nepasiruošusios apsiginti,tie esminiai klausimai galimai buvo likę”prioritetinių” šešėlyje.Vietoje.atsiprašymo,savo šalies Tautos dėl tokių balsavimų,ir nepasakymo EP ,kad yra labai svarbių svarstytinų klausimų, ji vis barama,kad nori referendumais padėti savo valstybės valdžiai valdyti valstybę ir pagelbėti esminiais klausimais.Labai daug kam skauda širdį,labai.Pritariam Tau ,Erika,labai trūksta vilrties Prezidento.Tauta-Lietuvos žmonės jaučiasi vieniši.
Manau, kad labiausiai į Vilties Prezidentus iš išsikėlusiųjų kandidatų tiktų Bronius Ropė. Taigi, kitos išeities artimiausiems 5 metams nėra, o tik taikytis į jį, kaip į Viltes Prezidentą. Geras meras, tikėtina bus geras ir Prezidentas.
MANAU, KAD LIETUVAI IŠ VISO NEREIKIA PREZIDENTO.
Arba bent jau jis turėtų būti renkamas Seime ir turėtų tik simbolinius reprezentacinius įgaliojimus.
Tinkamiausias modelis – Vokietija. Pažiūrėkit, pačiose damokratiškiausiose respublikose prezidentų įgaliojimai minimalūs. Net braliukai latviai ir estai prezidentus renka savo parlamentuose. TAD AR NE PATS LAIKAS ATSISAKYTI PREZIDENTO INSTITUCIJOS SUREIKŠMINIMO? O gal jums priimtinesnis Baltarusijos Lukašino ar Rusijos Putkos modelis?
Manau, kad tai tik laiko klausimas. Jaunimas jau visai kitoks. Tad “ne už kalnų” tas laikas, kai Lietuvoje iš viso neliks prezidento institucijos. Ir kuo greičiau – tuo geriau. Pirmiausia – tiesiog sutaupysim.
Kada gi pagaliau suprasit: kol Lietuva neatgaus Laisvės ir Nepriklausomybės ( nuo bet kokių Jungų ) – nebus nei Vilties, nei Prezidento …
Matot, Skalvi, Pirmiausia reikia tautos, o paskui tik – nepriklausomybės. E. Drungytė teisi. Kaip visada. Jei tauta neturi dvasinio cemento, jei vieni sukiršinti, kiti įbauginti, treti užribyje – kas kovos dėl tos nepriklausomybės? Visai nesunku būtų ją atsikovoti, reikia tik surinkti reikiamą skaičių parašų už savo kandidatą pradžiai. Ar surinkom? Ar dar yra ta tauta, kuriai tos nepriklausomybės reikia? O tomaševskininkai surinko nesunkiai. Ir dar viršijo. Ir jiems seksis. Ir į rinkimus jie ateis draugiškai ir vieningai. O lietuviai per tą laiką demonstruos savo “pozą” išvis į rinkimus neidami. Ot ir kovojam už savo nepriklausomybę taip.
Ne, be tautos nebus valstybės. Tiksliau bus valstybė, bet ne tos tautos.
“Pagal mūsų Konstituciją – valstybę kuria Tauta.” E. Drungytė sako – Taip. Aš sakau – Taip . Daug , daug tautiečių sakys – Taip. Paklauskit Lietuvoje mintančių šaikų (part) atstovų. Na tarkim Lansbergis, sakys- Ne, butkevičiai , kubiliukai, liberaliukai na ir kitos siurbelės, kurių nepaminėjau. Nesvarbu, vis tiek vienu balsu bliaus – NE!
Ateis nauji rinkimai , o “vaizdelis”, varge tu ,mano varge, bus toks pats.
Parašykite, kas netingite, sąvokos valstybė apibrėžimą ir suprasite, kad ,,valstybės” kurti neįmanoma. Mielai sulaužysiu visus jūsų tuos apibrėžimus. Be tikslaus suvokimo mes paskęsime nuomonių jūroje. Tie skirstymai į ,,taip” ir ,,ne” yra beprasmiai.
O toks užrašas: “ČIA MŪSŲ KIEMAS”, mačiau ant vienos elktr. pastoties vaikų užrašyta. Gal tiktų valstybės apibrėžimui. Ar jieškom , galvojam toliau.
Taip valstybė apribojama būtent Žemės plotu. Tik klausimas: kas tie mes? Prūsijoje tie ‘mes’ dabar rusai.
Deja , istorija rodo kad Lietuva gali gyvuoti kaip valstybė, tiktai tada, kada ji yra Tautos . Bet jokiu būdu ne “valdžios” . Taip buvo viduramžiais , kai Tauta buvo verčiama baudžiauninkais . Tai ir valstybė tapo Lenkijos priedėliu . Kol pagaliau visiškai išnyko . Būkim sąžiningi – ta LDK savo esme tikrai nebuvo Lietuva , kaip lietuvių Tautos valstybė . Ji buvo “ponų” , kurie dažniausiai nebebuvo lietuviai , ir buvo tikri lietuvybės naikintojai.Tas pats vyksta ir dabar. Lietuvos valstybė vis labiau tampa “elito”, kuriems taip pat kuo mažiausiai rūpi lietuvių Tautos likimas. Todėl privalome , jei norime išsaugoti Lietuvą, tapti protingais “balsuotojais” ir atsakingais piliečiais . Ir čia neturi būti vietos kokiam tai politiniam gailesčiui , ar praeities nuopelnams . Tik konkretūs įsipareigojimai ,ir jų vykdymas .Tikrai nesvarbu kad vakar už jį balsavai , bet jei šiandien jis daro ne tai ,privalai eiti ir protestuoti.
Dabar viskas įra atvirkščiai, ne mūsų “tarnai”tarnauja tautai, bet tauta įra tarnaitė valdžiai. Tos konstitucijos dvasios visiškai nesilaikoma,ji jau 24 metai neveikia Lietuvoje. Jug šitoj žemėj suverenas turi būti tauta, pagal konstituciją, o dabar ji pastumdėlio vietoje, ir daugumas su tuo taikosi. Tauta dar neprisikėlė.