E. Drungytė. Taip trūksta Vilties prezidento (11)

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Valstybės valdymas – didis menas. Kas apie tai nėra kalbėję, rašę, kūrę idealios valstybės modelio? Bet vis viena – tik pavyzdžiai ir istorija, tik patirtis ir rezultatai atskleidžia, kokia valstybė gali priartėti prie trokštamo idealo ir koks valstybės vadovas yra pajėgus tai padaryti. Tiesa, kiek skiriasi monarchinės ir parlamentinės valstybės vėliavnešiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje bet kuriame valdymo modelyje matome skyles, skyles, skyles…

Artėja prezidento rinkimai Lietuvoje. Prezidentas yra valstybės vadovas, kuriam pavesta daug pareigų. Jis vykdo ne tik užsienio politiką, kaip dažnai įprasta manyti. Viena svarbiausių prezidento funkcijų – teismų formavimas, nes valstybės vadovas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų, trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei visų minėtų institucijų pirmininkus, taip pat generalinį prokurorą. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą. Vadinasi, jis tiesiogiai atsakingas už valstybės pozicijas, kurios atstovauja teisingumui.

Gerai paanalizavę Konstituciją ir supratę, ką lemia prezidentas, koks tikrasis jo vaidmuo, nesunkiai suprasime, kad valstybės vadovas pats turi reprezentuoti tas savybes, kurios jam leistų priimti tokius svarbius sprendimus. Tai, kad prezidentas privalo būti patriotas, net nediskutuotina. Nes kam kitam jei ne savo Tėvynei jis įgaliotas atstovauti? Diplomatas, gebantis viską padaryti savo valstybės labui, nes jo kompetencijai priskirta užsienio politika. Žmogus, apie kurio gyvenimą kalbant nekyla klausimų dėl teisingumo. Nes jo kompetencijai priskirti teismai ir generalinio prokuroro, valstybės kontrolieriaus skyrimas. Tad kalbėti turime apie visas asmens savybes kokias dorybes jis turi įkūnyti, kad galėtų formuoti teisingumą vykdančios valdžios korpusą? Kad galėtų suteikti ar nesuteikti malonę nusikaltėliui?

Galiausiai vadovas visada yra tas veidas, kuris pirmiausia siejamas su valstybe – kai tariama prezidento pavardė, už jos visada plevėsuoja valstybės vėliava. Mums, jau reklaminės civilizacijos vaikams, atrodo, kad labai svarbu išoriniai dalykai – grožis, iškalba, pozicijos demonstratyvumas. Tačiau Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) nebuvo labai gražus vyriškis, bet laimėjo savo valstybę jos piliečiams be karo… Tad ar ne laikas pagalvoti apie dvasinę vertikalę? Man visada buvo ir liks vienintelis vilties prezidentas – Stasys Lozoraitis. Jo tikėjimas buvo didis. Tikėjimas Dievu, Tėvyne ir savo Tauta. Jis buvo tvirtos moralės, šeimos žmogus, didžiai vertinęs kultūrą, neabejojęs švietimo ir patriotinio ugdymo svarba, pasisakęs už tas vertybes, kurios yra tautų ir kultūrų išlikimo pamatas.

Mums reikia Tautos vedlio. Gal ne grožiu, kostiumėliu ar iškalba labai išsiskiriančio žmogaus, bet tikėjimu, nuoseklumu, pasiryžimu tvirtos asmenybės. Argi ne keista, kad kaip tik apie tai ir nekalbama priešrinkiminiame šurmulyje? Vėl čiuožiama paviršiniais dalykais, trafaretinėmis frazėmis, buitinėmis reikmėmis, pseudoproblemomis. Tose kalbose nėra Dievo, nėra tikėjimo, nėra pasiaukojimo, nuolankumo, priesaikų ginti Tėvynės interesus ir piliečių gerovę. Nėra jokių vidinės diplomatijos apmatų – siūlymų vienyti ir Tautą, ir jos atstovus, dirbančius Seime. Jokių nacionalinės politikos gairių – bekompromisės kovos už nacionalinio ūkio išsaugojimą ir skatinimą, pasitelkus savų piliečių pajėgas, aukojant svetimųjų interesus. Tik kiršinimas, skaldymas, melas, populizmas, balti taikos balandžiai ir aiškus apibrėžimas, kas yra priešai, o kas yra gelbėtojai.

Todėl Tauta turėtų pasirinkti ne jai siūlomą svetimą gėrį, kurį esą mums nori dovanoti visi gelbėtojai, ne peršamas vertinimo klišes, kurios kviečia kovoti brolį su broliu, o savąjį unikalų kelią. Lietuvos kelią. Lietuvos kelyje mus visada vienijo išlaikymo, išsaugojimo principas. Tačiau norint išlaikyti savo valstybingumą, kalbą ir kultūrą, norint ne išnykti, o klestėti, reikia dvasinės dimensijos. Naivu yra tikėtis suburti tautą ne su dvasine, o su biurokratine, buhalterine ar karine vėliava. Gal mums jau laikas susimąstyti apie tuos kriterijus, kurie išvestų tautą iš dvasinės krizės? Nes dvasiškai stipri tauta ir pati gali sutvarkyti valstybės reikalus, sukurti klestinčią šalį. Pagal mūsų Konstituciją – valstybę kuria Tauta.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *