Ko nepasako Lietuvos gynybos ekspertai? (5)

Lietuvos kariai | kam.lt nuotr.

Lietuvos kariai | kam.lt nuotr.

Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos karinį saugumą. Kadangi domiuosi šia tema, turiu pasakyti, kad kartais mūsų politologų, apžvalgininkų, istorikų(!) įžvalgos verčia suglumti. Nekvestionuojant mūsų ekspertų žinių ir patirties, norėtųsi pateikti vaizdą kiek iš kitos varpinės. Gal kam nors šie pamąstymai atrodys neprofesionalūs, bet tai tik gynybos klausimais besidominčio piliečio pozicija.

Pergalė yra rezultatas, o ne procesas

Valia priešintis ir ginti savo Tėvynę yra esminė sėkmingos gynybos sąlyga. Kokią svarbą tai turi, įrodė teigiama suomių patirtis 1939 – 1940 m. žiemą ir neigiamas sovietų patyrimas 1941 m. vasarą. Kariuomenės ir visuomenės ryžtas gintis neretai kompensuoja ginkluotės stygių ir atvirkščiai – kovos primetimas iš viršaus sąlygoja katastrofą, nepaisant techninių demoralizuotos kariuomenės galimybių.

Minėtai motyvacijai atsirasti visuomenėje būtini visiems žinomi ir ne kartą išsakyti aspektai – patriotizmas, pagarba savo istorijai, bendruomeniškumas ir pilietiškumas, demokratija, orus pragyvenimo lygis, atvirumas ir t.t. Tačiau kalbant apie kariuomenę (kuri yra visuomenės dalis) yra specifinių momentų. Kariuomenė iš esmės yra į rezultatą orientuota struktūra – pataikei į priešą ar nepataikei, užėmei objektą arba ne. Tad nesuprantamai atrodo atskirų politologų teiginiai apie tai, kad „turime atsilaikyti tam tikrą laiką“, ar „ vieniems gintis nėra prasmės.“ Ar kas nors svarstė, kur yra ta riba tarp „atsilaikymo“ ar „beprasmės gynybos“?

Jokiu būdu neabejoju NATO pasiryžimu ginti savo nares. Atvirkščiai, esu įsitikinęs solidariais sąjungininkų praktiniais žingsniais. Tačiau reali situacija gali būti tokia, kad pagalba gali užtrukti. Tam turime būti nusiteikę ir pasiruošę. Tuo labiau, kad šalies gynyba pirmiausia yra mūsų pačių reikalas, o po to tik sąjungininkų.

Tad norėtųsi pabrėžti – valstybės gynyba nėra tiesiog procesas, o tam tikro tikslo siekimas. Dėl šios priežasties motyvuojant kariuomenę (taip pat ir visuomenę) ginti šalį, turime ją orientuoti į rezultato pasiekimą, o ne į patį procesą. Rezultatas turi būti vienas – apginta Lietuvos valstybė. To turime norėti ir siekti patys, o ne vaidinti tarpininkų vaidmenį, „kol ateis NATO“.

Žinoma, esame realistai ir suprantame jėgų santykius, tačiau jei nenorėsime, nesistengsime ir nedeklaruosime, kad patys padarysime viską Tėvynei apginti, tai ne tik mūsų kariuomenė ir visuomenė į gynybą žiūrės kaip į trumpalaikę, gal net primestą pareigą. Panašiai manys ir mūsų partneriai. Noriu pabrėžti, kad mums patiems reikia daugiau atsakomybės už savo valstybę, aiškiai deklaruoti ir įgyvendinti savo pasirengimą apginti Tėvynę be jokių išlygų ir iki galo. Tada gal ir priešininkams aiškiai apibrėšime perspektyvą – jei įkiš nosį, tegul žino, kad bet kokiu atveju atkirtis bus ryžtingas.

„Rubikonas“ – prieš ir po

Svarstant galimus karo scenarijus neretai piešiamas tiesiog apokaliptinis vaizdas, arba realybė vaizduojama iškreiptai. Sunku ginčytis su tituluotais ekspertais. Aš stebuklingo rutulio, Lietuvos gynybos ar Rusijos puolimo planų neturiu, tad apsiribosiu keliomis įžvalgomis. Pirmiausia siūlyčiau karo galimybę vertinti ir per politinę liniją.

Jei kas planuoja karą prieš Lietuvą, turi jį planuoti ir prieš NATO. Paskutinių dienų įvykiai rodo, kad sąjungininkai kolektyvinės gynybos klausimu yra kaip niekad solidarūs, tad agresoriui turėtų praeiti noras imtis veiksmų. Čia ypatingai svarbus Baltijos valstybių – Lenkijos ir Švedijos ryšys, kur Lietuvos – Lenkijos geri santykiai yra vienas svarbiausių dėmenų. Tarpukaris parodė, koks svarbus šis dėmuo regiono saugumui. Šiandien atsiranda ne mažai iniciatyvų pastumti Vilnių ir Varšuvą ant to paties grėblio. Tačiau kol Lietuvos artimiausių bei tolimiausių (geografine prasme) sąjungininkų ryšys bus tvirtas, agresijos prieš Lietuvą tikimybė yra menka.

Kita vertus, viešoje erdvėje ne kartą girdėjome kalbant apie atskirų valstybių vadovų „realybės jausmo“ praradimą, tad per daug nusiraminti nevertėtų. Tačiau jei, nepaisant NATO solidarumo, Rusija ryžtųsi „peržengti Rubikoną“, jai tektų planuoti operacijas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltijos jūroje, o gal net dar labiau į Vakarus. Čia „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus vargu ar išdegtų, tuo labiau kad užpultiesiems netrukus ateitų ir didžiųjų NATO valstybių pagalba. Kažin, ar Rusija ilgai „patemptų“ tokį karą, kur iniciatyva greitai pereitų ne į jos rankas.

Visais laikais Rusija siekė lokalizuoti savo agresijas, jas paversti kuo mažiau matomomis ar nevienareikšmiškomis. Tad jei pavyktų sukiršinti NATO sąjungininkus ir kaimynus, galime laukti kažko panašaus kaip Kryme. Tokiu atveju įvykiai klostytųsi netikėtai ir greitai. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad kietosios priemonės visada yra derinamos su rovokacijomis ir informacinėmis operacijomis. Taigi prieš agresiją ir jau kovinių veiksmų metu galima tikėtis „tėvynainių pagalbos šauksmų“, „fašistų išpuolių prieš taikius gyventojus“, civilių orlaivių „apšaudymų“, „drąsių lietuvių raginimų Rusijai gelbėti Lietuvą“– sąrašą galima tęsti iki begalybės. Tiesa, realūs veiksmai galėtų būti ir subtilesni – Rytuose tokių operacijų specialistų yra apstu (…).

Pralaimėjimas įvyksta tada, kai įtikima priešininko nenuginčijamu pranašumu bei savo silpnumu. Viską geriau vertinti adekvačiai ir realistiškai. Mūsų atsakas turėtų būti mobili stambių komunikacijos mazgų, miestų ir jų prieigų bei strateginių objektų, kuriais galėtų pasinaudoti sąjungininkai, gynyba ir bendri veiksmai su sąjungininkais. Ypatingai svarbus būtų aktyvus veikimas pasaulio informacinėje erdvėje.

Politinės pozicijos išsakymas, sėkmingų savo operacijų demonstravimas, priešo nusikaltimų ir nuostolių rodymas šiais laikais yra stipresnis ginklas nei tankų divizija. Priešo nesustabdžius, tikėtina, palaipsniui būtų pereinama į partizaninį karą su tikslu, atėjus palankiam laikui, su sąjungininkų pagalba perimti iniciatyvą ir pasiekti pergalę.

„Galandam kirvius, kalavijus aštrius…“

Pastaruoju metu yra daug pasakyta ir parašyta apie Lietuvos kariuomenės ginkluotę. Didžioji dalis minčių manau yra teisingos. Nesikartosiu apie būtinybe skirti 2 proc. gynybai. Taip pat sutinku, kad Lietuvai trūksta prieštankinės ir ypatingai priešlėktuvinės ginkluotės. Tačiau yra ir daugiau problemų. Pagrindinė jų – jau turimų ginkluotės priemonių nevystymas. Kartais susidaro įspūdis, kad vengiama nusileisti kiek žemiau, t.y. į pėstininko skyriaus ginkluotės poreikius. O būtent tai yra viena iš esminių efektyvaus pasipriešinimo sąlygų.

Priešlėktuvinė ginkluotė: Lietuvos daliniai kol kas neturi savarankiškos oro gynybos. Oro gynybos priemonėmis gali pasigirti tik oro gynybos batalionas bei atskiri daliniai. Nuo žemai ir lėtai skraidančių orlaivių (sraigtasparnių) iš bėdos apsaugoti padėtų daliniuose paplitęs sunkusis kulkosvaidis M2. Tačiau esant dabartinėms sraigtasparnių kovinėms ir stebėjimo galimybėms, šio kulkosvaidžio, o svarbiausia jo komandos, kova nebūtų labai ilga. Tad lieka pasidžiaugti KAM sprendimu įsigyti priešlėktuvines sistemas GROM ir pradėti kamšyti oro gynybos spragas. Belieka tikėtis, kad ilgainiui šios sistemos pasieks visus Sausumos pajėgų dalinius, o ne papildys tik elitinių SOP ar MPB „Geležinis vilkas“ dalinių ginkluotę.

Prieštankinė ginkluotė: Neretai kalbama apie ilgo nuotolio prieštankines sistemas. Jos neabejotinai reikalingos. Tačiau panašu, kad artimiausiu metu lėšų tam neatsiras. Ir iš dalies tai suprantama – būtų nelabai logiška nesusitvarkius su esamais pajėgumais, pirkti keletą tokio pobūdžio sistemų vien tam, kad turėtume jas ginkluotės sąraše ir pademonstruoti per kariuomenės dieną.

Vaizdžiai kalbant, prieš statant naują pilies bokštą, vertėtų pasižiūrėti, ar tvirti pamatai. Pirmiausia vertėtų galutinai išspręsti jau turimos vidutinio ir artimo nuotolio prieštankinės ginkluotės klausimus. Žinoma, Lietuvai trūksta tokių vidutinio nuotolio (iki 2,5 km) sistemų kaip „Javelin“. Ginkluotų prieštankinių būrių atsiradimas kiekviename Sausumos pajėgų dalinyje (batalione, rinktinėje) stipriai pagerintų Lietuvos kariuomenės galimybes efektyviai kautis. Ypač jos būtų efektyvios pirmojo, t.y. konvenciniu pasipriešinimo agresijai etapo metu, kuomet tektų stabdyti besiveržiantį priešą į šalies gilumą.

Tačiau ši ginkluotė yra pakankamai brangi ir sunki, kiekvienas pėstininkų būrys negali (o ir neturi) būti jais apginkluoti. Tam yra lengvesnės, mobilesnės ir ne tokios brangios sistemos, pvz. kariuomenėje plačiai naudojami modernūs ir efektyvūs granatsvaidžiai „Carl Gustav“. Jais iki 500 m. galima naikinti bet kokią šarvuotą techniką, o iki 700 m – šarvuotą techniką be papildomos (dinaminės) apsaugos. Papildžius CG šaudmenų atsargas jau būtų neblogai. Šis ginklas būtų naudingas konvenciniame ir partizaniniame kare, bet dėl savo svorio, priežiūros ir nelengvos šaudmenų logistikos partizaniniame kare CG panaudojimas nebūtų toks lankstus kaip norėtųsi.

Dėl šios priežasties vertėtų pagalvoti apie masiškesnį vienkartinių granatsvaidžių pirkimą. Jie yra lengvi, kainuoja sąlyginai nedaug, naudojami artimu nuotoliu (300 m) naikinti šarvuotą techniką principu „iššoviau ir išmečiau“, t.y. labiau atitinka partizaninio karo poreikius. Tokių sistemų efektyvumas buvo įrodytas visuose konfliktuose, kuriuose jis buvo naudotas. Lietuvos kariuomenėje yra tokio tipo granatsvaidžiai AT- 4, tačiau jų yra mažai.

Visų Sausumos pajėgų dalinių, ypač lengvųjų pėstininkų, aprūpinimas šiais ginklais ženkliai padidintų kariuomenės kovinę galią, mobilumą ir lankstumą. Be abejo, visos aukščiau išvardintos priemonės gali būti naudojamos ir prieš pėstininkus, – tai ženkliai padidintų jų galimybes. Kitais žodžiais tariant perkant būtiną ginkluotę, reikia sukurti efektyvią prieštankinės gynybos struktūrą, gebančią efektyviai ir lanksčiai naikinti priešo šarvuotas pajėgas įvairiais atstumais ir įvairiomis sąlygomis.

Pėstininko ginkluotė: Šiai temai mūsų analitikai ir apžvalgininkai skiria itin mažai dėmesio. Iš pirmo žvilgsnio taip yra todėl, kad Lietuvos reguliarios pajėgos yra ginkluotos moderniais automatinais šautuvais G36, tačiau pamirštamos neretai KASP. Šios pajėgos iki šiol ginkluotos modernaus karo realijų neatitinkančiais automatiniais šautuvais AK4. Tai matome KAM nuotraukose ir filmuose vaizduose. Panašu, kad savanoriai visais laikais aprūpinimo ir ginkluotės klausimais jautėsi kaip podukra. Kaip tai atsiliepia šių motyvuotų, parengtų, tačiau aukštesnių štabų skriaudžiamų padalinių kovinei moralei turbū turėtų būti skirta atskira tema.

Lietuvai gali būti prabanga turėti du praktiškai lygia dalimi naudojamus šaulio ginklus, kurių kalibrai skiriasi. Jei taikos metu tai dar nėra tokia problema, tai karo metu tai gali tapti rimtu logistiniu iššūkiu Lietuvai. Vargu ar tuo metu teks pildyti papildomo aprūpinimo paraiškas ir siųsti jas į aukštesnį štabą. Tikėtina, kad šaudmenų sandėliai slaptavietėse bus įrengiami iš anksto. Dinamiško ir nekonvencinio karo sąlygomis gali atsitikti taip, kad padalinys turės tokius ginklus (pvz G36 5,56 mm), kuriems netiks slaptavietėse paslėpti šaudmenys (pvz: AK4 7,62 mm). Žinoma, galima postringauti apie ginklų ir šaudmenų grobimą iš priešo, bet tai jau būtų ne gynybos planavimas, o tų planų žlugimo pasekmė. Net didžiosios valstybės siekia, kad pagrindinis pėstininko ginklo kalibras būtų unifikuotas.

NATO valstybės didžiąja dalimi perėjo prie 5,56X45 mm šovinio, Rusija pagrindiniu pėstininko ginklo kalibru pasirinko 5,45X39 mm. Žinoma, pėstininkų ginkluotėje yra ir kulkosvaidžiai, taikliųjų šaulių, snaiperių ginklai, kurių kalibrai neretai skiriasi nuo masiškiausiai naudojamų automatinių ginklų šaudmenų. Tačiau būtent automatinių šautuvų srityje visos valstybės siekia įvesti tvarką. Norėtųsi, kad ir Lietuva žengtų šiuo keliu.

Kitas svarbus momentas – pėstininkų skyriaus kovinė galia. Viešoje erdvėje tenka matyti, kad Lietuvos pėstininkai skyriuje naudoja vieną kulkosvaidį (pvz. FN MAG). Ar nevertėtų pagalvoti apie antrą kulkosvaidį skyriuje? Tarp NATO valstybių tai pakankamai populiaru, tai praktikuoja ir Rusija. Papildomas lengvasis kulkosvaidis, pvz. M249 neapsunkintų padalinio, o tik padidintų jo kovinę galią. Be to, gyvybiškai svarbu plėsti jau turimų povamzdinių granatsvaidžių AG36 pirkimą – 1–2 tokie ginklai skyriuje ženkliai padidintų padalinio galimybes kauti priešą, besisliapiantį už lengvų priedangų.

Kaip matėme, nesame „basi“, tačiau reikia didinti jau įsigytų sistemų kiekius bei plėsti reikiamų įsigijimų ratą. Nemažiau svarbu, kad moderni ginkluotė taptų kasdieniu visų Sausumos pajėgų dalinių įrankiu, o ne vienetiniu elitinių pajėgų turimu „ekskliuzyvu“. Žinoma, visai šiai ginkluotei ir įrangai įsigyti reikalingos nemažos lėšos. Tuo labiau, kad mano išvardinti pavyzdžiai gali būti tik sąrašo pradžia. Neabejoju, kad karininkai ir seržantai šį sąrašą papildytų keleriopai, dar turėdami atskirus sąrašus technikai, ryšio priemonėms, ekipuotei ir įrangai. Kiekvienam vadui visada bus per mažai pajėgumų, mobilumo ir ugnies galios. Tačiau jei norima lopyti spragas, o ne apeliuoti tik į NATO solidarumą, galima būtų pradėti nuo išvardintų dalykų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: