Z. Vaišvila. Biudžetinės partijos pakluso Prezidentės valiai veikti prieš Tautą (tiesioginė transliacija, video) (17)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Balandžio 3 d. 10 val.  Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Biudžetinės partijos pakluso Prezidentės valiai veikti prieš Tautą“.

Z. Vaišvila aptarė Prezidentės Dalios Grybauskaitės  inicijuotą susitarimą dėl 2014-2020 metų Lietuvos saugumo politikos strateginių gairių, kurį š.m. kovo 29 d. pasirašė 7 parlamentinės partijos, išlaikomos valstybės biudžeto lėšomis.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus. Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Spaudos konferencijos vaizdo įrašas (ww.ekspertai.lt):

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje perskaitytą pranešimą:

Z.Vaišvila. Biudžetinės partijos pakluso Prezidentės valiai veikti prieš Tautą

Š.m. kovo 25 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniu pranešimu nurodė, ir kovo 29 d. be jokių aptarimų 7 parlamentinės partijos, išlaikomos valstybės biudžeto lėšomis, pasirašė Prezidentės inicijuotą susitarimą dėl 2014-2020 metų Lietuvos saugumo politikos strateginių gairių. Karo akivaizdoje, apie kurį išsijuosę skelbia V. Landsbergis, Prezidentė ir jos bendrininkai konservatoriai, liberalai, o dabar jau ir socialdemokratai, didinsime karo biudžetą. Liberalai net įstojo į Šaulių sąjungą, tik dar nepateikė įstatymo projekto dėl šaulių apginklavimo ir nepaskelbė apie liberalų jaunimo ėjimą į šauktinių kariuomenę. Kažkas nauja – nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją, visų pirma, LKP (vėliau – LDDP, socialdemokratai) ir liberalai Aukščiausioje Taryboje tiesiog isteriškai trukdė krašto apsaugos kūrimui. Konservatorių, įsisteigusių tik 1993 m. gegužės 1 d., nuopelnų ir būti negalėjo.

Tačiau Tėvynę mylėti ir ginti reikia ne tik žodžiais, bet ir darbais. Jei niekieno nerinkta Europos Sąjungos vadovybė jaustų atsakomybę dėl savo veiksmų, Ukrainos krizė nebūtų įvykusi. Savo arogancija ir politiniu neišprusimu, neatsakingais veiksmais ji ne tik suteikė profesionaliai Rusijos politinei valdžiai ir diplomatijai pretekstą bei galimybę įgyvendinti seniai puoselėtus tikslus, bet ir priėjo liepto galą – Ukraina faktiškai demoralizuota ir pasodinta į finansinę duobę. Tam arogantiškieji ES funkcionieriai buvo nepasiruošę nei politiškai, nei profesionalumu, nei morališkai, nei finansiškai. Pagąsdinsite Ukrainą (asociacijos su ES sutartis – pernai lapkrityje arba niekada!) ir manėte, kad ji atsiklaups ant kelių prieš ES siūlomą simbolinius finansus ir tuščias deklaracijas? Tuo požiūriu, anot anglų literatūros klasiko V.M. Tekerėjaus (William Makepeace Thackeray), visu gražumu atsiskleidė ES tuštybių mugė. Geriausiai tai atskleidė ES užsienio politikos ir saugumo vadovės K. Ašton (Catherine Ashton) ir savo pirmininkavimu ES besididžiavusios Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės mirtina tyla bei vaikiški purkštavimai Ukrainos valdžios atžvilgiu. Netrukome įsitikinti, kad tai ne tik nesolidu, bet ir visiškai nerimta, neatsakinga – pradėjus lietis ukrainiečių kraujui šios „didžiosios“ politikės visiškai pasimetė, pradėjo blaškytis į visas puses. Lietuva mūsų Prezidentės ir užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus tuščio burnojimo dėka tapo dar ir Rusijos įkaite.

Įvykiai Ukrainoje patvirtino, kad viena yra deklaruoti, jog gali vadovauti valstybei, o kita yra laiku priiminėti valstybei būtinus sprendimus. Baimė priimti sprendimą taip pat yra sprendimas. Dažniausiai prastas. Visiškai nesuprantamas laikinosios Ukrainos valdžios neapsisprendimas dėl atviros Rusijos agresijos, Krymo praradimo. Jau po pirmosios provokacijos reikėjo uždaryti ir sustiprintai kontroliuoti Ukrainos – Rusijos sieną, atitverti Sevastopolį. Ne šaudyti, o kontroliuoti sienas. Ne užsidaryti bazėse, o užimti aktyvias pozicijas ten, kur Ukrainos kariškai ir pasieniečiai privalėjo būti. Vien Kryme juk buvo apie 20000 ginkluotų Ukrainos kariškių! Reikėjo ne paleisti „Berkutą“, o duoti jam užduotis dėl provokatorių veiksmų. Tikiuosi, ukrainiečiai tinkamai įvertins V. Putino pareiškimą, kad tinkamiausiu Ukrainos vadovu būtų Julija Tymošenko, kurios bendrapartiečiai dabar vadovauja šaliai ir kurią „Gazprom“ buvo pasirinkęs savo patikėtine. Paveikti tokį asmenį padėties šeimininkas visada turi būdų – po Oranžinės revoliucijos J. Timošenko tapus Ukrainos Ministre Pirmininke tų santykių pagrindu Rusijoje jai buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri baigėsi logiška sutartimi, pagal kurią Ukraina iš „Gazprom“ perka dujas brangiau net už Lietuvą ir dėl kurios pasirašymo J. Timošenko atsidūrė kalėjime. ES „užsiciklinimas“ dėl kalinčios J. Timošenko gydymo Vokietijoje buvo labai nerimtas. Provokaciniai J. Timošenko pareiškimai Ukrainos rusų atžvilgiu labai susišaukia su tuščiais mūsų Prezidentės „antpuoliais“ prieš Rusiją.

Mūsų istorinė patirtis ir Ukrainos pavyzdys patvirtina, kad ginti Tėvynę reikia darbais, o ne provokaciniais tuščiais šūkiais. Jei po Kovo 11-osios nebūtume siuntę beginklių pasieniečių ir muitininkų kontroliuoti mūsų sienų, niekas nebūtų kalbėjęs apie Lietuvą kaip savarankišką valstybę. Suprantu skausmą dėl mūsų aukų, tačiau neatsakingi Prezidentės D. Grybauskaitės blaškymaisi ir visiškas atsiribojimas nuo užsienio politikos Rytuose yra ne tik neatsakingo mūsų valstybės ir kariuomenės vyriausiojo vado elgesys, bet ir sukėlė mūsų valstybei tiesioginį pavojų – politinį, karinį ir ekonominį. Nėra jokios logikos ir sveiko proto,  atsakomybės šiuose veiksmuose. V. Landsbergio, jo pasirinktosios Prezidentės, konservatorių, liberalų ir prie jų prisijungusių socialdemokratų ketinimų nuoširdumu patikėsiu, jei šios sutelktos karo propagandos pajėgos tai patvirtins savo veiksmais. Lyg nujausdamas apie kovo 29 d. susitarimą dar kovo 25 d. kaip signataras raštu kreipiausi į Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę nedelsiant atkurti neteisėtai panaikintas šauktinių kariuomenę ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Priminiau, kad tebegalioja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis, nustatantis, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, o įstatymo nustatyta tvarka mūsų piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Mano veikla 1990 m. – 1992 m. kuriant Lietuvos krašto apsaugos sistemą (Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, 1991 m. sausio 13-osios naktį išrinktas Ministro Pirmininko pavaduotoju, Laikinosios gynybos vadovybės narys ir VSD vadovas) suteikia man moralinę teisę to reikalauti.

Kodėl pažeidžiant mūsų Konstituciją atsisakyta visuotinės karo prievolės  ir apsiribota samdinių kariuomene? Pradėjo tai krašto apsaugos ministras J. Olekas, pabaigė R. Juknevičienė. Estijos, manančios, kad ji nėra tokia turtinga ir nepatriotiška šalis, kad atsisakytų šauktinių kariuomenės, Šveicarijos, manančios, kad ginklas turi būti kiekvieno kasmet karo mokslų apmokamo šveicaro namuose, ir vienintelės, pritaikiusios Ukrainą užpuolusiai Rusijai realias ekonomines sankcijas nutraukiant derybas dėl sutarties su Rusijos vadovaujama Muitų sąjunga, pavyzdžiai parodo, kokiomis turi būti save gerbiančios ir ginančios šalys. Beje, Suomija, skirtingai nei mes ar broliai latviai ir estai, savo laiku nepabijojusi ginklu pasipriešinti Tarybų Sąjungai ir apgynusi nepriklausomybę, nėra NATO narė, o su Rusija sugeba palaikyti ekonomiškai sau labai naudingus santykius. Mums, turintiems tokias beviltiškas valdžias, kurių veiksmai ar neveikimas naudingi išskirtinai tik Rusijai, bet ne Lietuvai, narystė NATO šiuo metu yra vienintelė mūsų gynybos viltis. Gerbiu mūsų kariuomenės profesionalus, tačiau to deja neužtenka. Samdinys yra samdinys, kuriam ryt kažkas gali sumokėti daugiau – taip stebėjimąsi mūsų trumparegiškumu atsisakant šauktinių kariuomenės pernai aiškino kolegos estų signatarai.

Nuo Prezidentės ir jos rėmėjų, susirišusių atsakomybės už savo darbelius baime, rinkiminių propagandinių karo grėsmės pareiškimų pereikime prie viešai neaptarinėjamos š.m. kovo 29 d. Prezidentės inicijuoto susitarimo dalies – rašytinio partijų susitarimo veikti prieš teisėtą Tautos valią, pareikštą 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimu nepritarti naujų AE statybai Lietuvoje. Tokiu būdu Ukrainos krizės ir gąsdinimo Rusijos agresija pretekstu Prezidentė D. Grybauskaitė rašytiniais įsipareigojimais supančiojo parlamentines Lietuvos partijas veikti prieš Tautos sprendimus. Su krašto apsauga šis tariamas Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimas turi bendro tik tiek, kad konkuruoja tarpusavyje dėl mūsų lėšų.

Antrus metus Lietuvoje diskutuojant apie referendumus jau susivokta, kad visus referendumų sprendimus valdžia privalo vykdyti. Referendumų skirstymas į privalomus ir patariamuosius yra tik dėl referendumo klausimų – kuriais atvejais valdžia pagal mūsų Konstituciją ir referendumo įstatymą privalo atsiklausti Tautos nuomonės, kada – nebūtinai. 2012 m. spalio 14 d. referendumas buvo paskelbtas Seimui nutarus, kad bet kokios naujos AE statybai Lietuvoje būtinas Tautos sutikimas. Tokio sutikimo valdžia negavo, nes referendumu Tauta atmetė Seimo prašymą leisti statyti Lietuvoje naują AE. Formaliai dabar valdžia išsisukinėja, kad šis referendumas nepriėmė sprendimo. Tačiau referendumas įvyko ir įtikinama Tautos dauguma teisėtai nutarė šio sutikimo atstovaujamajai valdžiai neduoti. Tad kas neaišku neteisėtai valstybės lėšas šiai mistinei idėjai tebešvaistančiai valdžiai?

Seimas iki šiol neįgyvendino šio sprendimo, nors LR Referendumo įstatymo 8 str. 2 d. ne tik įpareigoja Seimą nustatyta tvarka ir laiku (per 30 dienų po rezultato patvirtinimo) tai padaryti, bet ir konstatuoja, kad tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Todėl nebėra ką svarstyti ir dėl ko samprotauti – nei Seimui, nei Prezidentei. Tik reikia neapsimesti, kad nesupranta, jog Tauta šiuo klausimu priėmė neigiamą sprendimą – nestatyti Lietuvoje naujų AE. Šio sprendimo įgyvendinimui 2012 m. spalio mėn. Seime buvo įregistruoti dešimt įstatymų projektų, kuriais pripažįstami LR Atominės elektrinės ir su juo susiję dar 9 įstatymai netekę galios (numeriai XIP 4940-4949). Tačiau Prezidentė, iškart po šio referendumo viešai pasakė, kad jai šis sprendimas nesvarbus. Vėliau ji pasimokė, kad pirmiau valstybės vadovei reikėtų pamąstyti, o tik po to viešai pasakyti savo nuomonę, ir pradėjo veikti kitų rankomis. Toliau neteisėtai Vyriausybė milijonais švaisto lėšas Visagino AE projektui, Lietuva diskredituojama prieš tarptautinius partnerius. Tad kodėl kovo 29 d. Prezidentė privertė parlamentines partijas be diskusijų pasirašyti minėtą susitarimą, kad Visagino AE bus statoma? Kam tai naudinga? Visų pirma, tiems, kurie, matyt, jau „sėdi“ ant šio didžiausio Lietuvos valdžios „verslo“ projekto finansinių srautų. Taip pasodinti, kad negali nuo jų „nulipti“ net Tautai nusprendus priešingai. Be to, tada teoriškai vėl atsiranda galimybė Rusijai grįžti prie Baltijos AE statybos Karaliaučiaus srityje, nes planuotiems dviem šios AE reaktoriams būtinas ne tik integravimasis į Lietuvos energetinę sistemą, bet ir rezervinės galios užtikrinimas avarinių reaktorių išjungimų atveju. Tam būtina ne tik Kruonio HAE, bet ir Visagino AE. Įtikinkite mane argumentais, kad Rusija buvo pradėjusi Baltijos AE statybą, negavusi Lietuvos valdžios sutikimo. Valdžia į šiuos mano klausimus neatsakė.

Priminsiu, kad Lietuvos geologai niekada nederino Drūkšių aikštelės AE statybai, o 1972-06-16 Lietuvos geologijos valdybos Pažymoje dėl šios statybos konstatuota, kad ši aikštelė neatitinka sanitarinių AE projektavimo taisyklių (Nr.38/3-68) 7b punkto reikalavimų. Ignalinos AE statybą suderino ne Lietuvos, o TSRS Geologijos ministerijos geologai. Po Černobylio AE ir Fukušimos AE avarijų reikalavimai AE statybų aikštelėms tik sugriežtėjo. Po susirašinėjimo su mūsų valdžia pavyko sužinoti, kad ir šiais laikais geologų nuomonę, jog Drūkšių aikštelė tariamai tinka AE statybai, suformavo konsultacijoms pasamdyta JAV kompanija „Paul C. Rizzo Associates, Inc.“ Visus mūsų energetinius projektus turi „palaiminti“ užsienio konsultantai, kuriems A. Kubiliaus Vyriausybė, kaip ką tik paaiškėjo Seime, išleido 250 mln. Lt.

2012-06-08 d. Europos Komisijos nuomonėje Lietuvos Vyriausybei dėl Visagino AE statybos konstatuota, kad neišspręstas ir radioaktyvių atliekų saugojimo klausimas. Šio sprendimo kaina taip pat prilygintina AE statybos kainai. AE uždarymo kaina prilygsta jos statybos kainai. Didelio radioaktyvumo atliekos saugomos 500000 metų. Lietuvoje tai išspręsti negalime, nes nėra tinkamų geologinių struktūrų. Šioje Europos Komisijos nuomonėje minima 5 mlrd. EUR tiesioginių Visagino AE statybos išlaidų suma pagal kitų šalių patirtį praktiškai patrigubės dėl AE uždarymo ir dėl radioaktyvių atliekų saugojimo ar laidojimo išlaidų. Baltijos AE dviejų panašaus galingumo reaktorių kaina – tik 7,5 mlrd. EUR. ES nefinansuoja nei Visagino AE statybos, nei uždarymo, nei atliekų laidojimo ar saugojimo. 2012 m. gruodyje Suomijos Vyriausybė paskelbė, kad jų statomo branduolinio reaktoriaus tik statybos ir įrengimo kaina, atsižvelgiant į Fukušimos pamokas, išaugo iki 7,5 mlrd. EUR ir kad jo gaminama elektros energija neatsipirks.

Tačiau svarbiausias AE klausimas yra jos saugumas. Tik Tauta, o ne politikai turi teisę spręsti apie teisę saugiai gyventi savo žemėje. AE dėl labai didelių išsiskiriančių šilumos kiekių privalo būti nuolat aušinama, net sustabdžius jos veiklą. Bet koks aušinimo sutrikimas net keletui sekundžių gali sukelti reaktoriaus aktyviosios zonos suirimą. Tai nutiko Trijų Mylių Salos, Černobylio ir keturiuose Fukušimos AE reaktoriuose. Pastarųjų avarija iki šiol nelikviduota, strypų aušinimui nuolat pilamas vanduo, nes priešingu atveju grandininė reakcija taps nevaldoma. Tokiu būdu Fukušima Ramiajam vandenynui kasdien „dovanoja“ po 300 tonų radioaktyvaus vandens. Japonijos Vyriausybė tai tęs 40 metų. Ar suvokia visa Europa, kokia dėkinga ji turi būti Černobylio „savanoriams“, kurių gyvybių ir sveikatos dėka europiečiai buvo išgelbėti? Greitai pamirštami net tokie įvykiai! Todėl rizikos dėl AE statybos ir veikimo Lietuvoje klausimą teisę spręsti turi tik Tauta. Ypač maža Tauta, gyvenanti mažoje teritorijoje. O Lietuvos valdžia, Seimo nutarimu pripažinusi naujos AE statybą išskirtinės svarbos klausimu, dėl kurio reikia Tautos pritarimo, jo negavo. Ir tada „pamiršo“ šio klausimo svarbą. Tad kas ir kam neaišku – valdžia neturi teisės negerbti ir nevykdyti Tautos valios. O visos parlamentinės partijos Prezidentės nurodymu net raštu įsipareigoja negerbti Tautos sprendimo! Ką daryti? Tokia valdžia visa turi nedelsiant atsistatydinti!

Matant šį valdžios chamiškumą ir neatsakingumą, netenka stebėtis, kad blokuojamas referendumas „Tautos valia“, kuriuo bus sprendžiamas ne tik žemės pardavimo užsienio subjektams klausimas, bet ir esminis šios valdžios išlikimo klausimas – 100000 parašų barjeras referendumui inicijuoti. Seimas dėl nutarimo projekto skelbti šį referendumą birželio 29 d. pasisakys tik paskutinę akimirką – balandžio 10 d. Nė vieno realaus pasiūlyto saugiklio, kuris iki gegužės 1 d. sustabdytų žemės pardavimą užsienio subjektams, Seimo svarstymui neteikia nei Prezidentė, nė Seimo nariai, nei Vyriausybė. Referendumo „Tautos valia“ paskelbimą gali sustabdyti ir dirbtinis Seimo kreipimasis į Konstitucinį teismą dėl LR referendumo įstatymo 14 str., kuriuo remiantis Seimas neturi teisės neskelbti referendumų, atitikimo LR Konstitucijai. Bent jau lito išsaugojimo referendumas tikrai tokiu būdu bus sustabdytas. Tai patvirtina ir forsuojamas Euro įvedimo įstatymas – ypatingos skubos tvarka jis bus pradėtas Seime priiminėti tą pačią balandžio 10 d. Beje, gavau raštišką finansų ministerijos patvirtinimą, kad be tiesioginių euro įvedimo išlaidų į euro zonos valstybių stabilizavimo fondą, mūsų Vyriausybės nuomone (neturint jokios ES nuomonės) Lietuvai pradžiai teks sumokėti apie 2,45 mlrd. EUR. Jų, be abejo, neturime. Tad skolinsimės. Priminsiu, kad šis stabilizavimo fondas probleminių euro zonos valstybių gelbėjimui kol kas sukurtas tik 20% šių probleminių paskolų padengti, t.y. 800 mlrd. EUR iš visų 4000 mlrd. EUR. Kodėl Anglijos ar Vengrijos, Lenkijos ar Danijos, Švedijos valdžios to nedaro? Todėl, kad protingos ir turi savo stuburą. Pirmininkavimo ES-ai nepaverčia juokdario ar tarno vaidmeniu. Karalių juokdarys bent turėjo šiokias tokias teises ir galėjo savo žargonu pasakyti tiesą net karaliui.

Pabaigai keletas minčių dėl SGD terminalo statybos. Kviečiu Prezidentę D. Grybauskaitę ir konservatorius ne vaidinti patriotus, kuriems dega sėdimos vietos dėl 250 mln. Lt “konsultacinių“ išlaidų ekonominės krizės sąlygomis, bet atsakyti bent į keletą klausimų:

– Kodėl, mokėdami už šį terminalą kasdien po 0,5 mln. Lt, o viso – 2 mlrd. Lt, kurių vėl gi neturime, neįgysime net terminalo nuosavybės?

– Kodėl šio terminalo statybai, išmetus konkurso laimėtoją, be konkurso pasirinkta Vokietijos įmonė, kuri yra Eon Ruhrgas pagrindinis rangovas?

– Ar Prezidentė ir konservatoriai žino, kad Eon Ruhrgas yra drauge su „Gazprom“ pagrindiniai „Lietuvos dujų“ akcininkai, kad Eon Ruhrgaz yra „Gazprom“ akcininkas?

– Ar Prezidentė ir konservatoriai žino, kad iš Norvegijos ir kitur Europos šalių importuojamos dujos yra 30-50% brangesnės už rusiškas dujas?

– Kodėl SGD terminalui paskelbtas vieno pagrindinio tiekėjo konkursas? Manote, kad vakarietiškas monopolis bus geriau?

– Kodėl pradėdami SGD terminalo statybą, nesuderinote šio projekto su Latvija, turinčia milžinišką Inčukalns dujų saugyklą, neįtraukėte jos į šį projektą?

– Ar žinote, kodėl už benziną ir dyzelinį kurą Lietuvoje, turėdami Mažeikių naftą, mokame daugiau už latvius, estus ir lenkus?

– Pagarsinkite viešai, kurios Lietuvos viešųjų ryšių įmonės, kurių savininkai yra „Gazprom“ atstovai Lietuvoje, nuolat laimi Lietuvos valstybinių institucijų (pvz. VSD ar URM) „viešinimo“ konkursus?

Vytautui Landsbergiui, Andriui Kubiliui ir jauniesiems konservatoriams, t.y. uoliesiems tikro „patriotiškumo“ monopolio saugotojams, užbėgdamas už akių, priminsiu keletą faktų ir paprastų tiesų:

1. Lenkijai, kurios Prezidentas skirtingai nuo mūsų Prezidentės nesiskelbia, kad nebendraus su Rusija, Rusija „Draugystės“ naftotiekiu tebetiekia naftą į „Petrochemia-Plock“, nors dar „Solidarumo“ laikais Lenkija šią naftos perdirbimo įmonę, kuri yra Tarybų Sąjungos statytas „Mažeikių naftos“ dvynys, iškart naftotiekiu sujungė su Gdansko uostu.

2. Rusijos – Ventspilio dyzelinio kuro vamzdis Latvijoje tebeveikia, nors naftotiekis ir uždarytas.

3. Kodėl 1991-1992 m. Lietuvos valdžia atsisakė Rusijos pasiūlymo jos lėšomis nutiesti Lietuvos šiaurėje taip trūkstamą dujotiekį, leidžiant Lietuvos pajūryje Rusijai statyti dujų skystinimo ir eksporto terminalą?

4. Kodėl 1991-1992 m. Lietuvos valdžia atsisakė mano vadovaujamos vyriausybinės komisijos pasiūlymo statyti naftos importo terminalą Būtingėje?

5. Kodėl Lietuva ne tik atsisakė monopolinės įmonės „Mažeikių nafta“ (neaptarinėsime šios aferos niuansų), bet ir įjungė į šį monopolį Biržų naftotiekį ir Būtingės terminalą (nespėjo konservatoriais patenkinti „Williams“ aferistų užgaidos prie šios monopolinės įmonės prijungti dar ir „Klaipėdos naftą“)?

6. Kodėl Lietuva pasidavė ES spaudimui uždaryti Ignalinos AE? Šiuo klausimu vyriausiojo derybininko P. Auštrevičiaus pavaduotoja D. Grybauskaitė galėtų pasisakyti ypač išsamiai ir pagrįstai.

7. Kodėl šiandien, kai beveik visą elektros energiją importuojame iš Rusijos, ją Lietuvoje pardavinėja ne Lietuvos valstybiniai elektros tinklai (LESTO), o privačios įmonės, iš kurių didžiausią dalį parduoda Rusijos Inter Rao Es pasirinktas atstovas? Kodėl „principinga“ 2009 m. kandidatė į Lietuvos Prezidentus D. Grybauskaitė, rinkėjams rinkimų išvakarėse viešai pasižadėjusi demaskuoti oligarchus, priėmė ir negrąžino p. Garbaravičių, besipuikavusių jos rinkimų štabe, aukas?

8. Kodėl Prezidentė D. Grybauskaitė mano, kad Lietuvos atsisakymas turėti bet kokią užsienio politiką su Rytų šalimis yra naudingas Lietuvai, o ne Rusijai?

Kai Prezidentė D. Grybauskaitė ir jos mokytojas V. Landsbergis su bendrininku A. Kubiliumi atsakys viešai pradžiai bent į šiuos klausimus, tada galėsime spręsti, kas iš tikrųjų veikia ne Lietuvos, o Rusijos ar dar Dievaži kieno naudai. Kad nebūtų apkalbų, demagogijos ar išsisukinėjimų, kviečiu vėlgi viešai diskusijai tiesioginiame eteryje. Geriausiai tiktų LRT. Tada tikrai padėtume Prezidentei ir konservatoriams neutralizuoti Rusijos „minkštąsias“ informacines technologijas, baigti ikiteisminį tyrimą dėl D. Ulbinaitės ir pačios Prezidentės galimai nusikalstamų veikų, paviešinant valstybės paslaptį, kad Rusija gali demaskuoti mūsų Prezidentę.

Prezidentei ir jos patarėjai Daivai Ulbinaitei, kurios moralizuoja mus šiais klausimais (tiesa, abstrakčiai, kad nesulauktų ieškinių teisme, kas nutiko A. Kubiliui santykiuose su R. Karbauskiu), siūlau kuo greičiau duoti visus liudytojų parodymus baudžiamojoje byloje dėl valstybės paslapties „Rusija puola Prezidentę“ atskleidimo. Be abejo, tai būtina padaryti iki Prezidento rinkimų – baudžiamojo proceso terminai jau praleisti. Nelaukite Prezidento rinkimų – tai nearbina. O Prezidentė labai susirūpinusi, kad bylos kuo greičiau patektų į teismą ir ten kuo greičiau būtų nagrinėjamos.

Priešingu atveju, p. Prezidente ir p. konservatoriai, jūsų kalbelės tėra tik apkalbos ir tiesos slėpimas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *