R. Jasukaitienė. „Darbo kodeksas“ nesidomi darbo kokybe? (1)

smm.lt, M.Vidzbelio nuotr.

Mano močiutė sakydavo: Niekada, vaike, neišsižadėk tiurmos ir ubago lazdos!”. O mama paantrindavo, kad viską, ko išsižadėjo, jau yra nuveikusi. Kai pasidomėjau, kas gi tie išsižadėjimai, labai paprastai atsakė: „tiurmoj jau buvau ir ištekėjau už gerokai jaunesnio vyro (o tai prilygo jei ne nusikaltimui, tai viso kaimo gėdai)“.

Aš irgi išsižadėjau…ubago lazdos. Rinkdamasi profesiją. Mintijau: „pedagogo darbas – nuosaikus, be didesnių sukrėtimų, reformų, o svarbiausia – garantuota darbo vieta“. Net ir bedarbystei prasidėjus, uždarant gamyklas, privatizuojant fabrikus, mokytojai juokavo, kad vaikų gamybos versliukas neturėtų sužlugti. Bet prasidėjo didžioji emigracija – kaimų tuštėjimo metai. Lietuvį, kaip ir žvirblį, gali sutikti Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje, Italijoje ir Islandijoje, ir dar bala žino kur nusidanginusį, tik vis mažiau jų belieka gimtinėj. Švietimo reformos nelyginant Cunamio bangos vis dar ritasi per Lietuvos vaikų galveles, ir pagaliau turime tai, ką turime: kaimo mokyklų naikinimo epochą. Mokyklos „keičia profilį“ – tampa daugiafunkciniais pastatais: po vienu stogu ir darželis, ir lopšelis, ir mokykla… Jei prijungtume senelių prieglaudą ir ritualines paslaugas, turėtume visą „kompleksą“ paslaugų: viename gale gimdymo skyrius, kitame – šarvojimo salė, o per vidurį – pasilinksminimo namai. Kaip lengva schematizuoti žmogaus gyvenimą, kaip paprasta jį paversti statistiniu vienetu ir perstatinėti lyg baldus nuosavoj virtuvėj.

Ir tada susidomėjau „Darbo kodeksu“. Kas gi jame sakoma apie darbo vietos išsaugojimą? Turiu prisipažinti, kad susidomėjau gerokai per vėlai. Susivokiau: tai ir yra bausmė už išsižadėjimą. Nes pažadus duodamas turi žinoti, kad kaip tik tuo ir būsi gundomas arba mėginamas. Išsižadėjimas tolygus puikybei, o ši tuoj pat išbandoma žmogiškąja, dvasine stiprybe. Trisdešimt metų nuoširdžiai dirbdama nesusimąsčiau, kad to „Darbo kodekso“ man prireiks. Tiesiog naiviai tikėjau, kad pats darbas parodo, ko žmogus yra vertas. Naivumas puošia vaikus, o ne tokius prie pensijos artėjančius (ir vis niekaip nepriartėjančius) darbuotojus.

Perskaičiusi „Darbo kodeksą“ atradau patį absurdiškiausią dalyką, ištikusį mano gyvenimą: jame apie darbą nekalbama! Nė vieno sakinio apie darbą, t. y., jo kokybę! Surašytos žmonių kategorijos, kurios turi pirmumo teisę. Visų jų neišskaičiuosi. Viena iš įdomesnių – ginami darbuotojai, turintys nepilnamečių vaikų iki 14 metų. Kodėl iki 14? Kodėl ne iki 15 ar 16? Juk ir tokio amžiaus „vaikai“ sau duonos neužsidirba? Suprantama, kad juos reikia maitinti, aprengti, leisti į mokyklą… Jei jau įstatymas gina tuos, kurie negali savimi pasirūpinti, tai gal logiškiau būtų jais rūpintis iki pilnametystės? Suprantama, logiškiausia būtų, jei ta visavertė vaikystė nebūtų ginama kitų darbuotojų sąskaita.

Antra grupė ginamųjų – žmonės, slaugantys I-os ir II-os grupės invalidus. Žmonės, slaugantys tokius invalidus (gulinčius, savarankiškai  nebepavalgančius, darančius  po savim…) realiai neturi kada eiti į darbą: arba slaugo ligonį ir gauna pašalpą, arba samdo darbuotoją. Tokiems asmenims yra įstatymo numatyti slaugos – invalidumo pinigai. Tačiau mūsų „Darbo kodeksas“ humaniškas arba tokiu dedasi. Ir tuoj pabandysiu argumentuoti savo abejones.

Dar viena ginamųjų grupė – profsąjungų valdybos nariai. (Jų pagal reikalą gali būti kiek nori!) Taigi, profsąjungos valdybos narių negalima atleisti be …profsąjungos sutikimo! O jeigu darbovietėje etatų mažinimas? Skaudus dalykas visiems, o ypač naivuoliams, kurie tikėjo, jog nepriekaištingas darbas juos gina savaime. Biudžetinės įstaigos darbdavys neturi teisės pasirinkti darbuotojų! Darbuotojus parenka „Darbo kodeksas“. Nepaisant, kaip tie ginamieji atlieka pareigas.

Darbdavys turi teisę už gerą darbą rašyti pagyrimo raštus, teikti nominacijas, apdovanojimus, bet visa tai – kaip paaiškėja! – nesuteikia jokių privilegijų išsaugant savo darbo vietą. „Metų“ mokytoja, mažinant etatus, iš darbo gali būti atleista pati pirmoji, jei yra kraštinė, t. y., į šią darbovietę atėjo paskutinė (ir visai nesvarbu, kad tai buvo prieš 20 metų!)… O jaunam darbuotojui, net jei jis ir labai perspektyvus, iš viso nėra šansų likti darbe, nebent būtų spėjęs apsirūpinti vaikučiais.

„Darbo kodeksas“ gina vyresnius žmones, sakoma, kad negalima atleisti žmogaus, jei jam iki pensijos liko 3 metai. O jei 4? Tada jis atsiduria labiausiai pažeidžiamųjų kategorijoje, nes greičiausiai mažamečių vaikų nebeturi, nebeturi ir slaugomų tėvelių, o jei dar ir į profsąjungos valdybos narius „neįsipaišė“ – tokiam belieka vienintelė paguoda: pagyrimo raštais ir padėkomis už ilgametį nepriekaištingą darbą galima „tapetuoti“ sienas, vis pigiau atsieina. Taigi, geru, sąžiningu darbu naudojamasi, bet jis nėra nei skatinamas, nei kaip nors ginamas.

Dar viena, nustebinusi sąlyga –  iš darbo pirmiausia atleidžiamas tas, kuris atėjo paskutinis. Kas paskutinis į maišą – tas pirmas iš maišo? Tarsi sėdėjimas vienoje darbovietėje būtų kokia teigiamybė. Viena ausim esu girdėjusi, kad užsienio šalyse (toje pačioje Europoje!) užsisėdėjimas vienoje vietoje laikomas darbuotojo „stagnacija“.

Įdomu būtų pavartyti kitų šalių „Darbo kodeksus“, palyginti, kokiais kriterijais vertinamas darbuotojas ir jo darbas, kam teikiami prioritetai. Gal ir mums jau būtų laikas keisti ir keistis? Suprantu, kad labai sunku išsaugoti  sveiką avį ir tuo pat metu sotų vilką, bet humaniškumui ginti yra kitos tarnybos (ir kiti įstatymai). „Darbo kodeksas“, ko gero, pirmiausia turėtų domėtis darbo kokybe.