E. Drungytė. Baimė užvaldė valstybę (26)

Erika Drungytė

Sugniuždyti, sukvailinti, išjuokti žmonės, kurie tarpusavyje dažniausiai kalbasi patylomis, pašnabždomis. Arba visai nesikalba. Aplink tvyro Baimė. Baimės šmėkla keičia savo pavidalus, jos griaunamoji jėga, žiūrint iš šalies, skiriasi, tačiau iš tiesų – ne. Argi yra skirtumas, kieno gyvenimas sugriaunamas – svarbaus politiko ar pardavėjos, menininko ar smulkiojo verslininko, studento ar ūkininko? Atrodytų, kuo didesnė karjera, tuo baisesnė praradimo kančia. Tačiau tai tik mitas – kiekvieno žmogaus asmeninis išgyvenimas yra vienodai begalinis, vienodai tragiškas.

Baimė sklinda iš Prezidentūros, iš ministerijų ir teismų, Baimė užėmusi policiją ir įvairiausias tarnybas, universitetus ir mokyklas, savivaldybes, verslus, ūkius, šeimas… Žmonės bijo visko, nes jie yra baudžiami tais dalykais, kurie dabar aktualiausi – jie netenka darbo, ES paramos, pelnyto įvertinimo. Iš jų tyčiojamasi visais įmanomais būdais – jie suiminėjami, terorizuojami, jų negina advokatai, jie neturi kuo susimokėti už paslaugas, vaistus, duoną… Tokia dabartinė Lietuva.

Visa tai atrodo visiškai kitaip tiems, kurie gyvena ar dirba sostinėje, susiję partiniais saitais, turi bet kokį galios instrumentą. Kurie pažįsta tą susiplakusią ir beveik sviestu pavirtusią grietinėlę, kurie joje mirksta ir įsivaizduoja, kad gyvenimas yra štai toks – gražus, gaivus, įžymus, išskirtinis, intelektualus. Įsidėmėkite šitą žodį – intelektualus. Štai kur tikrasis sovietinės tikrovės palikimas. Juk prisimenate – jei baigei universitetą, jei turi daug pažinčių ir kopi karjeros laiptais, tuomet „išėjai į žmones“. Vidurinės klasės kaip nebuvo, taip ir nėra. Yra tik „žmonės“ ir masė, kurią valia pravardžiuoti, kaip tik kuriam „intelektualui“ šauna galvon. Kažkaip nesąmoningai šis reliktas mūsų visuomenėje yra puoselėjamas iki šiol. Žmonių skirstymas ir vienų aukštinimas, o kitų paniekinimas šiandieną mūsų valstybėje yra pačiame apogėjuje.

Grįžkime prie ponios Baimės. Jos gyvenimo ir vešėjimo priežastys yra sąlygojamos kelių veiksnių. Bauginimas yra metodas tų, kurie patys bijo. Tai svarbiausioji taisyklė. Kuo labiau bijo, tuo stipriau rėkia, manipuliuoja, dangstosi įvairiausiomis priemonėmis – visuomenine padėtimi, įmantria kalba, melavimu, jėgos struktūrų pasitelkimu, šantažavimu, dėmesio nukreipimu, paniekinimu, tyčiojimusi ir pan. Nes jų baimes sukelia jų veikla. Jei bauginamieji pasiduoda, tuomet yra palanki situacija tęsti valdymą baime ir įtvirtinti norimą modelį kaip normą. Kas tokiai visuomenei būdinga? Vertybinės vertikalės, žmogiškumo, išminties, atsakomybės, dorybių sunaikinimas. Tokios visuomenės gerovę užtikrina ne teisingumas, ne pasitikėjimas, ne Dievo įsakymai, ne artimo meilė, ne tarnystė Tėvynei ir tautai, ne susitelkimas ir bendras siekis kurti. Gerovės samprata yra iškreipta iki vergiškų lūkesčių – valdo valdžia, teismai baudžia, geresnis gyvenimas priklauso „išėjusiems į žmones“, siekinys – ekonominė gerovė (šiaip taip išgyventi), paprastas žmogus nieko negali.

Dabar aktualiausia tema yra Ukraina. Jai buvo būdingas būtent toks visuomenės valdymo modelis. Ir tauta sukilo. Sukilo ne prieš Rusiją ir ne už Europą. Sukilo prieš vergovę, prieš baimę, prieš draudimą tautai kurti savo valstybę. Pirmiausia tauta turi susigrąžinti savo dvasinį orumą, parodyti, kad baugintojo gyvuliškumas negali jam garantuoti visagalybės. Pirmiausia tauta turi vėl susitelkti po savo kalbos ir kultūros, po religijos ir meilės vėliavomis, kad paskui jau pasirinktų, už ką ar prieš ką, taip ar kitaip ji kurs savo valstybę. Ukrainos tautos siekius palaiko Lietuvos valdžia. Bet palaiko deklaratyviai, vienapusiškai, netgi pompastiškai. Lietuvos valdžia rėkia, kad Ukraina nori į Europą, o Janukovyčius ir Putinas neleidžia. Bet tai nėra visiška tiesa. O pusė tiesos yra melas. Lietuvos valdžia taip rėkia todėl, kad bijo savo tautos. Bijo, kad ir jų bauginimai bei nesibaigiančios melagystės iškils paviršiun. Kai labai garsiai rėkiama, tai mėginama nukreipti dėmesį kitur. Kur?

Suirutėje ir peršamos karo grėsmės akivaizdoje beveik nebelieka vietos modeliuoti savo šalies gyvenimą. O jeigu jau modeliuojama, tai dar labiau bauginant ir dar niekšiškiau meluojant. Atkreipkite dėmesį, kaip kalba valstybės lyderiai. Emocijomis, įvairiais epitetais ir metaforomis, galimų scenarijų piešimais, vieni kitų niekinimais ir t.t. Niekas nekalba faktų kalba. Visada kažkoks panašus scenarijus – „jeigu jūs įgyvendinsite savo sumanymus (referendumą, Konstitucijos pakeitimus, savivaldos pertvarką etc.), tai mus visus nubaus ES“. Bet nepateikia nė vieno ES nutarimo, kuriame būtų aiškiai išdėstyta, kas ir už ką ir kaip jau susiruošė bausti.

Mielieji, niekas nieko nebaus ir nebus jokių sankcijų. ES svarbu išlaikyti stabilumą ir ji pasirengusi bet kokioms deryboms, bet kokių sąlygų išklausymui ir aptarimui. LR Seimo Teisės departamentas uoliai aiškina, kad referendumas už lito išsaugojimą pažeistų mūsų įsipareigojimus ir Konstituciją. Tačiau nėra jokio susitarimo – jokio! – apibrėžiančio euro įvedimo datą, ir nėra jokio įsipareigojimo nerengti referendumo dėl nacionalinės valiutos. Švedai surengė, danai surengė, britai nė neketina įsivesti euro. Ar švedai sulaukė sankcijų dėl surengto referendumo ir nacionalinės valiutos išsaugojimo? Ne! Ar mūsų politikai dažnai manipuliuoja Švedijos vardu kaip demokratijos pavyzdžiu? Taip.

Referendumo dėl žemės ir 100 tūkst. parašų referendumams rengti baimė aptemdė valdžios protus. Todėl jų taktika – dar aršesnis puolimas ir gąsdinimas viskuo: masių bukumu, rusų puolimu, ES negailestingumu… Elito ir „intelektualų“ panieka žmonėms jau net fiziškai iškreipia jų veidus. Jiems tikriausiai atgrasu pripažinti, kad jei ne tie paprasti žmonės, išėję plikomis rankomis prieš tankus 1990 metais, jei ne tie paprasti žmonės, vieningu mūru reikalavę nepriklausomos valstybės įteisinimo, – nei elitas, nei kiti „išrinktieji“ nebūtų nieko pasiekę. Jūs, lietuviai, rusai, karaimai, armėnai, baltarusiai, lenkai, – visos visos Lietuvos tautos, visi Lietuvos žmonės, – esate mūsų valstybės druska. Jūs kuriate valstybę ir ji teisėtai priklauso jums. Šita žemė, jos vandenys ir oras, jos kaimai ir miestai. Tik jūs turite nustoti bijoti. Nes „baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. O jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją“ (Fricas Rymanas (Fritz Riemann).

Ko bijo elitas? Kad jūs imsite studijuoti Konstituciją ir Europos teisės aktus. Bet pradėkite! Kad jūs gausite informacijos, kuri jiems nepatogi. Bet susitelkite, dalykitės, perduokite vienas kitam! Jaunime, padėkite žmonėms kaimuose, panaudokite pagaliau tuos savo spausdintuvus ir užsiimkite šviečiamąja savanoryste – padrąsinkite visus, duokite pasiskaityti tų dalykų, kuriuose mes maudomės vartydami veidaknyges, bet kurių nežino kai kurie nuo centrų nutolę mūsų broliai ir seserys. Padrąsinkite, kad kitaip mąstančių ir susitelkusių yra ne vienas, o tūkstančiai. Ir jie taip pat išdrįs.

Dorieji teisininkai, švieskite savo bendruomenes, aiškinkite, kad gyvename ne prievartos valstybėje, kad priklausome ne prievartos sąjungai, kad nėra jokio slapto Briuselio dėdės, kuris galėtų atimti iš Lietuvos žmonių jų teises. Dorieji žmonės, viešinkite. Viską viešinkite, nes tai vienintelis būdas įveikti baugintojus. Jų žodžiai, jų darbai teatsisuka prieš juos. Atraskite ir rodykite jų nusikalstamas veikas, jų auksines pilis, jų sandėrius, išparduotas ar susipirktas žemes, jų kyšininkavimą, melagystes, savivalę. Jie juk šito labiausiai bijo ir šitos baimės genami baugina kitus.

Galiausiai, patikėkite, kad ne ekonominė gerovė yra mūsų valstybės pagrindinis siekinys. Toji gerovė ateina savaime, kai įsigali vertybės – moralinės, dvasinės, bendražmogiškosios. Kai teisingumas, o ne teisė tampa valstybės pamatu. Kai žmonės pasitiki ir didžiuojasi savo išrinktais atstovais savivaldoje ir Seime, o nevykdančius tarnystės priesaikos atšaukia. Kai jų išrinktasis prezidentas yra ne simbolinė figūra ar formalus karinių pajėgų vadas, o tikras valstybės vadovas, besąlygiškai ginantis savo Tėvynę ir tautą ir Konstitucijoje įtvirtintus valstybingumo pamatus. Kai žmonės drąsiai ir laisvai projektuoja valstybės ateitį, pavesdami vykdomajai ir įstatymus leidžiančiai valdžiai tai įgyvendinti. Tautos gerovė remiasi į savo žemę, į savo kalbą ir kultūrą, į tradicijas ir tikėjimą. Į pagarbą savo praeičiai, dabarčiai ir kiekvienam žmogui. Nes tik atsirėmus į patvarius dalykus galima kurti naujoves. Turime pažadinti savigarbą ir pradėti veikti – telktis, šviestis, išdrįsti, patikėti, pamilti, kurti. Juk mes, lietuviai, galime dar kartą susigrąžinti Lietuvą ir ją atstatyti, susigrąžinti savo vaikus, šeimas ir savo žemę. Ir tegu mūsų baimė prarasti Lietuvą bus didesnė nei baimė prarasti sočią gerovę.