L. Zasimavičius. Putinas – Vakarai: 2:1 (5)

Linas Zasimavičius | asmeninė nuotr.

Linas Zasimavičius | asmeninė nuotr.

Pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje nepaliko abejingų visame pasaulyje, ypač politinio elito tarpe. Taigi, ir Lietuvoje. Neabejingų, teigiama prasme, tiek Ukrainos Maidano tačiau tiek ir Putino naujosios ekspansijos atžvilgiu. Lietuvos politinis elitas gana nevieningai kalba apie įvykius Ukrainoje.

Vieni ragina Lietuvą, o taip pat visą ES, nesikišti į Rusijos-Ukrainos reikalus, kiti neslepia pasibaisėjimo ar pasibjaurėjimo Putino vykdoma agresija prieš vis laisvėjančią Ukrainą nuo Kremliaus jungo. Šis straipsnis nebus dar vienas nekonstruktyvus kirtis į vieną ar kitą pusę, nors asmeninė autoriaus simpatija neabejotinai  priklauso  Maidano judėjimui.

Viešojoje erdvėje dažnai galima prisiklausyti įvairių politologų, politikų įvardytų epitetų apie Putiną. Daugelis jų teigia, kad dabartinis Rusijos prezidentas, siekdamas pasiglemžti Krymą,  elgiasi visiškai neprognozuojamai, neracionaliai.  Norint tiksliai įvertinti  Putino veiksmus Ukrainos atžvilgiu, pirmiausia, reikia atsiriboti nuo emocijų. Tinkamai juos įvertinus, ateityje būtų galima nuspėti tolimesnius šio veikėjo veiksmus ir taip užkirsti jiems kelią. Iki, šiol, akivaizdu, kad demokratiškiesiems Vakarams (ES+JAV) to padaryti nepavyko. Apie viską – iš pradžių.

Kaip prasidėjo sumaištis Ukrainoje? Pirmiausia, Ukrainos prezidentas, V. Janukovyčius,  Vilniuje nepasirašė Asociacijos sutarties su ES.  Tai buvo pirmasis Rusijos įvartis į Vakarų ginamus vartus. Vargu, ar šio įvarčio buvo galima išvengti. Ukrainos energetinė, ekonominė priklausomybė nuo Rusijos, buvo svarbiausias veiksnys, kliudęs Ukrainai pasirinkti Vakarų siūlomą kelią – Asociacijos sutartį. Šiuo atveju, jokie ES aukštieji pareigūnai ar JAV diplomatai nepateikė Ukrainai   jokios realios, konstruktyvios perspektyvos, turėjusios pagelbėti Ukrainai ir jos žmonėms, atmetus Rusijos  siūlytą Muitų sąjungą. Janukovyčiaus kaltė Asociacijos sutarties nepasirašyme nėra tokia jau didelė. Aišku, rūpėjo jam išlaikyti  karališką diktatoriaus sostą, tačiau net jeigu už Ukrainos vairo būtų sėdėjęs pro europietiškų pažiūrų politikas, o ne Kremliaus marionetė,  jam taip pat būtų buvę sunku pasukti šalies vairą Europos kryptimi, nes grėsusi Rusijos sankcijų kaina Ukrainai, buvo tiesiog milžiniška.

Asociacijos sutarties pagrindinė  nepasirašymo priežastis – menkas JAV ir ES konstruktyvus vaidmuo. JAV, tuo metu, matyt, nebuvo ypatingai suinteresuota Ukrainos Asociacijos sutarties su ES pasirašymu. Ši valstybė tiesiog per toli ir per daug nereikšminga JAV ekonomikai, kad  super valstybė būtų buvusi suinteresuota imtis kokių nors ryžtingų veiksmų. ES interesų laukas – visai kitas. Ukrainos 40 mln. potencialių vartotųjų rinka, galinti svariai prisidėti prie ES bendro ekonominio augimo. O kur dar šios šalies ištekliai?  Todėl iškyla klausimas,  kodėl ES,  ekonomiškai suinteresuota Ukrainos suartėjimu  su Vakarais, nebuvo pasirengusi pateikti Ukrainos Vyriausybei bei prezidentui viliojančio pasiūlymo, kad ir su narystės ES perspektyvomis?

Atsakymas į šį klausimą, tikriausiai, tėra vienas: Europos Sąjunga, kaip politinis darinys, turi per silpną mandatą veikti. Sąjungos viduje buvo pastebima požiūrių įvairovė: Rytų Europa karštai kovojo už europietišką Ukrainą (už tai Lietuva susilaukė net ekonominių sankcijų iš Rusijos pusės), kai tuo tarpu didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, labai santūriai vertino Ukrainos pro rusiškos valdžios veiksmus. Ekonominiai santykiai su Rusija  šioms valstybėms, tikriausiai, svarbesni nei amorfiškų Europos Sąjungos vertybių propagavimas. O taip pat gaunama nauda iš prekybos su Rusija, gerokai didesnė už potencialią naudą iš Ukrainos.  Taigi,  Asociacijos sutarties su Ukraina nepasirašymas parodė ir gilumines ES, kaip politinio kūno, problemas. Europos atskirų valstybių interesai nustelbė bendrus sąjungos siekius. Tuo pasinaudodamas Putinas,  pernelyg nepersistengdamas, kelių skambučių pagalba Ukrainos vadovui, nulėmė visą derybų baigtį.

Nepaisant Putino greito įvarčio į Vakarų vartus, ukrainiečiai, netikėtai pakilo patys spręsti savo likimo. Maidano gimimas, tai lyg mažo stebuklo, primenančio Lietuvos Sąjūdį,  gimimas. Sunku paaiškinti, kaip tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Verta paminėti, kad prie to svariai prisidėjo Ukrainos nacionalistinės partijos. Nacionalizmas turi gerą  įprotį gimti ten ir tada, kuomet labiausiai yra pažeidžiamos nacijos teisės į laisvą apsisprendimą.  Maidano gimimas ir triumfas Kijeve, buvo netikėtas tiek Janukovičiui, tiek pilkajam kardinolui – Putinui. Ironiška, bet šį ukrainiečių įvartį užskaitykime labai menkai prie to prisidėjusiems Vakarams: 1:1. Šis įvartis į Rusijos vartus buvo toks efektingas, kad Rusiją įspietė į kampą. Putinas puikiai suprato, kad Maidano triumfas gali turėti labai nemalonių pasekmių ir jo, kaip tikro   Makiavelio  aprašyto valdovo, politinei karjerai. Revoliucijos, ypač broliškose valstybėse, turi negerą –bruožą – jos staigiai plinta. Vis dėlto, imunitetas nepageidaujamoms revoliucijoms buvo išugdytas dar paties Stalino – nuostabiai efektyviai veikianti propagandos mašina.

Šiek tiek per vėlai Putinas suvokė, koks didelis ginklas yra jo rankose. Šiek tiek per vėlai Putinas peržiūrėjo etninių grupių Ukrainos žemėlapį. Maidanui triumfavus vakarų Ukrainoje, reikėjo veikti žaibiškai. Putinas puikiai suprato, kad Ukrainai tapus pro europietiškai, nepriklausomai nuo Kremliaus valstybei, Kremliaus skleidžiamai propagandai bus vis sunkiau prasiskverbti ir  įrodyti ukrainiečiams, kuo  JAV ir ES yra žalingos Ukrainai.  Laiko veikti  buvo nedaug, todėl reikėjo imtis efektyvių ir greitų priemonių – rusų  ginkluotųjų pajėgų dalinių siuntimo į Krymą. Verta atkreipti dėmesį, kad rusų kareiviai buvo be skiriamųjų ženklų, o ir pats Putinas kratėsi, neva, tai ne rusų daliniai. Iš esmės, ginkluotųjų pajėgų siuntimas nebuvo pats tinkamiausias veiksmas, tačiau propagandos suveikimui iki tokio lygio, jog patys Krymo gyventojai būtų išėję į gatves, ar inicijavę  referendumą, reikėjo laiko, o jo,  kaip jau minėta anksčiau, Putinas neturėjo.  „Anoniminių“ ginkluotųjų pajėgų siuntimas buvo racionaliausias Putino galimas veiksmas, siekiant nepaleisti visos Ukrainos iš savo geopolitinio glėbio.

Netrukus, inicijavus referendumą ir rusų kariniams daliniams užtikrinus jo „demokratiškumą“, Putinas žiebė dar vieną įvartį į Vakarų vartus, tiesa, po baudinio. Rezultatas tapo 2:1 Putino Rusijos naudai. Verta pažymėti, kad dabartinis Krymo paėmimo žingsnis, Rusijai kainavo. Rublio kurso kritimas, investicijų traukimasis iš šalies, sankcijos kai kuriems pareigūnams, oligarchams ir, galimai prasidėsianti nauja ekonominė krizė, tai yra kaina, kurią Rusija sumoka už Krymą. Racionaliai mąstantiems žmonėms kyla abejonių, ar Rusijai apsimokėjo žengti šį žingsnį? Atsakyti kol kas yra per sudėtinga, per anksti. Vis dėlto, kylantys Putino reitingai, Krymo referendumo precedentas, galėsiantis daryti nemažos įtakos kitiems Ukrainos pro rusiškiems regionams, turėtų priversti Vakarų lyderius sunerimti. Tuo labiau, kad tai nėra atsitiktinė Putino geopolitinė pergalė. Neseni įvykiai Sirijoje buvo ženklas, kad Rusija rimtai pretenduoja grįžti į super valstybių klubą. Dabartinis Krymo atplėšimas nuo Ukrainos tai tik patvirtina.

Ką daryti Vakarams?

Nepaisant nepalankaus rezultato, Vakarai dar gali pakreipti įvykių eigą savo linkme. Vakarų valstybių vadovai  turėtų būti itin suinteresuoti naujosios Ukrainos valdžios sudarymu. Svarbiausia, kad būtų užtikrinti demokratiniai rinkimai ir greitas valstybinio aparato atsiradimas. Ukraina, neturinti jai ištikimų tarnautojų, neturi jokių svertų kovoje su Rusija dėl pro rusiškų šalies regionų. Vakarai turėtų pasistengti kuo greičiau suteikti ekonominę paramą Ukrainos valstybei, ypač, rytiniuose regionuose. Aktyvus Vakarų dalyvavimas Ukrainos „atstatyme“ galėtų būti puikus parodymas  to, kas Ukrainiečių (ypač rusakalbių) iš tikrųjų laukia pasirinkus ne Rusijos, bet Vakarų kryptį. Matoma ekonominė nauda, tikriausiai, yra stipriausias ES ginklas, siekiant patraukti ne pernelyg išsivysčiusias šalis. Narystės galimybė taipogi turi būti užtikrinta naujajai Ukrainai. Taigi, aktyvus ekonominis Vakarų veikimas Ukrainoje, galėtų būti   puikus ginklas, tiek galutinai įtikinant europietiškuosius ukrainiečius pasirinkus teisingą kelią, tiek rytinių regionų atskilimo nuo šalies prevencijai.

Naujajai Ukrainos valdžiai svarbu kuo greičiau atsikovoti ir informacinę erdvę. Iš to, kaip po referendumo, Krymo gyventojai švenčia jo rezultatus, matosi, kad informacinė erdvė visiškai priklauso Kremliui. Vis dėlto, galima aptikti ženklų, kuomet Maskvoje žmonės išėjo palaikyti Ukrainos į gatves,  jog net Kremliaus nepriekaištingasis propagandos aparatas trūkčioja. Ukrainai tapus demokratine valstybe, senoji sovietinė propagandos mašina gali dar labiau pradėti braškėti, kol galiausiai ją pradės nustelbti akinami gretimos broliškos demokratiškos Ukrainos gyvenimo faktai. Taip atsitikus, Rusijoje bus galima pradėti laukti euro-kremliaus.

Krymas Lietuvoje?

Vis dažniau pasigirsta kalbos ir nerimas, jog Krymo scenarijus gali pasikartoti Lietuvoje. Ir jeigu taip, tai kur? Kaip bebūtų keista, pažeidžiamiausias, patraukliausias Kremliui šalies regionas yra Vilniaus rajonas. Ne paslaptis, kad šiuo metu ten dominuojanti LLRA, jau ne kartą yra „pagarsėjusi“ politinė jėga, kaip ypač prisidedanti prie Lietuvos ir Lenkijos valstybių konfliktų. Hiperbolizuotai aštrinamos lenkų tautinės mažumos gyvenimo problemos Vilniaus krašte ne tik kursto laužą tarp dviejų kaimynių, tačiau ypatingai pasitarnauja Kremliaus interesui – destabilizuoti padėtį vidurio-rytų Europos regione.

Tai, kad šiuo metu aukštus valstybinius postus užimantys LLRA nariai, gyvenantys Vilniaus krašte,  visiškai ignoruoja LR įstatymus, dėl dvikalbių užrašų draudimo gatvėse, tik dar labiau perduoda signalą Kremliui, kad šis regionas  Lietuvos kontroliuojamas yra tiek, kiek Ukrainos valdomas Krymas šiuo metu. Atrodytų keista, kaip LLRA, siekianti ginti lenkų tautinės mažumos teises galėtų būti pro putiniška politinė jėga, tačiau šio aljanso pirmininko žodžiai apie padėtį Ukrainoje: „Negaliu pritarti naujos Ukrainos valdžios veiksmams“, kelia susirūpinimą, ypač, turint galvoje, kad Lenkijos Vyriausybė visiškai priešingai vertina naująją Ukrainos valdžią. Kieno interesus gina LLRA?

Pabaigai vertėtų paminėti, jog nurašyti Rusiją kaip iracionalią, galią praradusią valstybę yra mažų mažiausia klaidinga. Oponento nuvertinimas, kaip ir sporte, labai retai kada pasiteisina. Paskutinių kelerių metų politiniai įvykiai parodo, kad Rusija iš po sovietinio miego po truputį keliasi ir ieško apsnūdusių aukų. Šios valstybės nurašymas reiškia, pirmiausia, nepasiruošimą gintis nuo visų jos galimų atakų.

Autorius yra Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Instituto  studentas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: