Č. Iškauskas. Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui? (6)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Prisimenu puikią TV laidą „Svetimo skausmo nebūna“. Nors joje daugiausiai buvo kalbama apie neįgaliuosius, sunkių ligų iškamuotus ir šiaip bėdosna patekusius žmogelius, atjauta ir pagalba nelaimingiesiems nurodė, kur slypi tautos gyvastis, išlikimo galimybės, atsparumo kodas. Šį laidos pavadinimą labai tiktų perkelti ir į politiką, kai Maidanas gedėjo šimto žuvusiųjų, suluošintų, kai Lietuva dalį jų priglobė ir gydė, o dabar jautriai ir neramiai reaguoja į Krymo aneksiją ir iš savo patyrimo išgyvena, kas gali nutikti su ten gyvenančiais totoriais ar šiaip kitamaniais.

Psichologai pasakytų, kad veikia visiems žinomas mechanizmas – projekcija į save, į savo šalį. Užjausti bėdon patekusį ar nuskriaustąjį – tai mūsų solidarumo ir vienybės ženklas. Galime filosofuoti, kad yra tautų apsisprendimo teisė, kokio nors G. Schroederio ar tūlo Seimo nario eskaluojama realpolitik, demokratiniai valdymo instrumentai, spalvotų revoliucijų detonatoriai, bet visada suveikia žmogiškasis faktorius, užkoduotas lakiame posakyje – svetimo skausmo nebūna.

Taigi, apie tą projekciją. Pasinerkime į istoriją.

Beveik prieš 100 metų I pasaulinis karas prasidėjo iš Serbijos atvykusiam bosnių studentui Principui Sarajave nušovus Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Franczą Ferdinandą. Pamažu iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 mlrd. žmonių, t. y. ketvirtadalis tuometinio pasaulio gyventojų. Savo paslaugas Berlynui pasiūlė net Meksika, kuri norėjo paskelbti karą JAV. Kovojo ir paskui žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Netikėtai prieš savo norą, kitaip sakant, lyg pakeliui karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama paskelbto šios šalies neutraliteto. Per ketverius karo metus Vokietija nužengė iki Rusijos, paskatindama ten bolševikinį perversmą ir „revoliucijos eksportą į pasaulį“, bet sutriuškinta grįžo į savo irštvą.

Karo auka tapo ir Lietuva. Beje, kaip jau rašėme, karo išvakarėse, 1914-ųjų sausio 14-18 d., carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikų tvirtinimu tai buvo savotiškas Molotovo–Ribbentropo pakto prototipas, turėjęs keletą panašumų: tuomet pasaulinis karas prasidėjo praslinkus daugiau kaip pusmečiui, o po 1939-ųjų sutarties karo pabūklai sugriaudėjo greičiau – daugiau kaip po mėnesio; abiejų karų pagrindiniai veikėjai buvo tie patys – dvi amžinai kariaujančios ir kartu besibičiuliaujančios imperijos; ir vienu, ir kitu atveju konfliktai prasidėjo klastingai sulaužius susitarimus ir jiems įsižiebus nuo, rodos, mažytės provokacinės kibirkšties.

Vos aprimo I pasaulinio karo gaisai, 1920-ųjų spalį Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, norėdama Lietuvą prievarta įjungti į reanimuojamą Abiejų Tautų Respubliką. Klastos buvo ir čia: Lenkijos valstybės vadas Juzefas Pilsudskis neva nieko nežinojo apie generolo Lucjano Želigowskio aferą…
O štai 1923 m. kovo 15 d., Ambasadorių konferencija, atstovaujanti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms, nutarė pripažinti Lenkijos sienas, kurios apėmė ir okupuotą Vilniaus kraštą. Lenkija tai traktavo ir tebetraktuoja kaip tarptautinį jos užgrobtų žemių pripažinimą teisėta Lenkijos valstybės dalimi, nors keturioms valstybėms atstovaujanti Ambasadorių konferencija neturėjo jokių įgaliojimų braižyti Lietuvos sienų ar atstovauti tarptautinei bendruomenei.

Istorikas Tomas Baranauskas primena, kad 1994 m., pasirašant Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, dėl Lenkijos pasipriešinimo Lietuvos derybininkams nepavyko į sutartį įtraukti Vilniaus krašto okupacijos pasmerkimo. Gi Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuriam, beje, 2010-aisiais buvo įteiktas Lietuvos lenkų sąjungos aukso medalis „už lenkiškumo puoselėjimą Lietuvoje“, prieš penkerius metus atvirai neigė Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R. Sikorskis. Suprask: mes tik susigražinome savo ATR laikais turėtas žemes.

Bet grįžkime į senesnius laikus. 1936-aisiais buvo Miuncheno sąmokslas. Vakarams nuolaidžiaujant atsirado naujas Berlyno ir Maskvos paktas. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.

Tačiau sutartis, kurios iki galo taip ir nespėta įgyvendinti (kaip, beje, ir 1905 m. Bjorke pasirašytos sąjunginės sutarties), žlugo 1914-ųjų rugpjūtį Vokietijai paskelbus karą Rusijai. Taip Vilhelmas II metė pirštinę savo kraujo broliui Nikolajui II. Tuo metu baigėsi dviejų imperijų rožinė meilė viena kitai, beje, gimusi dar 1697 m. pavasarį, kai Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes.

Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kenigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis tą balandžio 18 d. Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Europos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų. Verbavo jis ir specialistus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos. Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina I.

Galbūt Petras I žvelgdamas į Memelio kuorus mąstė čia sugrįšiąs kaip imperatorius… Kaip V. Putinas, apakintas olimpinės sėkmės Sočyje, mąstė: gerai būtų turėti Krymą, ten tokie puikūs imperatoriškieji Livadijos rūmai, geras išėjimas į Juodąją jūrą (Rusijos valdovai nuo seno svajojo apie neužšąlančius jūrų uostus), atsiveria neribotos galimybės viešpatauti regione ir Artimuosiuose Rytuose.

Bet iš tikrųjų šiandien kažkaip netikėtai istorijos ratas vėl atsisuko ir stabtelėjo ties Klaipėdos kraštu. Nes tą ratą kai kas mėgina atsukti į tuos laikus, kai Raudonoji armija Klaipėdą ir visą Lietuvą esą išvadavo iš hitlerinių okupantų. Kitaip sakant, atėjo ir pamiršo išeiti.

Nepamirškime, kad prieš tai buvo Vilniaus krašto gražinimas. Iki šiol Maskvos propagandiniai trubadūrai skelbia, kad tai buvo kilniaširdis J. Stalino žingsnis, kad su Lietuva būtų sudaryta „lygiateisė“ draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis, sukurpta pagal Molotovo–Ribbentropo kurpalį. Bet juk ir Vilniaus krašto gražinimas iš amžinų rusų priešų lenkų (keista slavų neapykanta vieni kitiems!) tebuvo Maskvos noras užsitikrinti vakarinių SSRS sienų saugumą kitų tautų sąskaita.Klaipėdos kraštas (vok. Memelland), dėl kurio dabar laužomos propagandinės ietys ir kurstoma isterija, niekada nepriklausė Rusijai. Formaliai tai šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 1919–1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas 2416 kv. km, ilgis 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.

Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje, po 1871 m. – Vokietijos imperijoje. Į šią teritoriją, pajutusi skanų kąsnį, pretendavo ir Lenkija. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abi kartu – prie Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandumas pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris, kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas buvo priimtas, ir Antantės pavedimu 1920–1923 m. krašte buvo Prancūzijos kariuomenė, kol 1923 m. ryžtingu iš Kauno organizuotu sukilimu kraštą prisijungė Lietuva.
1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. Tik 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija įžengė į Klaipėdą, o vasario 4 d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos SSR dalimi.

Dabar galima tik pasijuokti ir balandžio 1-osios pokštu palaikyti Amerikoje registruoto portalo Avaaz.org išmonę – rinkti parašus po peticija, kad Klaipėdos kraštas atitektų Rusijos Federacijai. AVAAZ – šios save žmogaus teisių gynėja įvardinančios organizacijos lyderis žydų kilmės 37-rių metų Rickenas Patelis, beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“.

Bet provokacijai metas pasirinktas sąmoningai: Rusija metasi į avantiūrą prieš Ukrainą, okupuoja Krymą, kurį Nikita Chruščiovas, būdamas Ukrainos kompartijos pirmuoju sekretoriumi, žinoma, sulaukęs J. Stalino mirties, gera valia padovanojo Ukrainai. Rusijos vadovų ir jų propagandinių klapčiukų pasisakymai dėl pretenzijų ir į kitus buvusios SSRS pakraščius negali nekelti susierzinimo ir įtampos visuomenėje. Kaip kažkada Rusijos Dūmos marginalas Viktoras Alksnis Karaliaučių vadino „iskonno russkije ziemli” („nuo seno rusų žemės”).

Peticijos organizatoriai tikisi surinkti bent 10 tūkst. parašų, kol kas tėra keli šimtai. Kovo 12 d. paskutinių pasirašiusių pavardės buvo rusiškos: kažkokie neva Lietuvoj gyvenantys Sergėjus Lavrionovas, Vadimas Podadajevas, Dmitrijus Fiodorovas ir net Jevgenijus Šiva iš Rusijos. Sunku suprasti, kam tie parašai bus siunčiami: gal V. Putinui, kad va, girdi, Klaipėdos krašto darbo žmones vietinė valdžia engia ir diskriminuoja, čia pasidarė neįmanoma gyventi, geriau būtų Rusijos federacijoje, ateik ir išvaduok. O čia dar Klaipėdoje kažkokį rusakalbį chuliganėlį lietuviai pridobė. Juk dauguma karų ir konfliktų kilo būtent dėl tokios įskeltos kibirkšties.

Visa tai galima nurašyti Maskvos rengiamoms informacinio karo atakoms. Kaip visada, jo kurstytojų atsiranda ir tarp to krašto piliečių. Dar spėju atsiversti tokio keisto judėjimo „Būkime vieningi“ portalo puslapį (vėliau tai padaryti jau nesisekė). Tai Klaipėdos savivaldybės pernai spalį įregistruotos viešosios įstaigos – visuomeninio judėjimo portalas, agituojantis už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, kitaip sakant, jos atsiskyrimą nuo Lietuvos. Tai jos lyderiai trys žemaičiai Vygantas Kelertas, Vaidas Lekstutis ir Olegas Tytorenka pernai rugpjūtį sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti dėl laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose.

Gal šis skundas ir gimė iš gyventojų nevilties apginti savo kraštą, bet štai šį kovą – būtent per Nepriklausomybės atkūrimo dieną – „Būkime vieningi“ portale atsirado ir minėtų „avazininkų“ kreipimasis. Taip lietuviškai žemaitiškas portalas padėjo skleisti atvirai prorusiškas pažiūras, agituoti už Klaipėdos krašto atplėšimą. Vadinasi, jis pritaria, kai naujoji Ukrainos valdžia vadinama fašistais, konfliktas Kryme laikomas JAV ir ES karu prieš Rusiją, kad Lietuvą valdo proamerikietiški rusofobai, kad Lietuvoje rusai diskriminuojami, jiems trukdoma mokytis gimtąja kalba ir t.t.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikina, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivers didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad panašūs eksperimentai yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatistines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuoja intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, o dabar ir Ukrainoje rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu (lietuviai pasakytų – nutaisius kiaulės akis), galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

Štai kodėl tokia šio straipsnio pradžia. Ar jau pamiršome svetimą skausmą? O savąjį?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *