A. Sokurovas. Mes neatgailavome (17)

Aleksandras Sokurovas | wikimedia.org nuotr.

Aleksandras Sokurovas | wikimedia.org nuotr.

Mane stulbina Federacijos Tarybos vienybė tokiu neeiliniu, sakyčiau, netgi tragišku klausimu dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo Ukrainos teritorijoje. Buvau apstulbintas, kai niekas net nesuabejojo būtinybe įvesti kariuomenę į Ukrainos teritoriją.

Nė vienas mūsų senatorius nebandė kreiptis į prezidentą, niekam galvon neatėjo mintis, kad politinius klausimus – o tai būtent politinis klausimas – privalu spręsti politinėmis priemonėmis. Mums nėra žinoma, kokią informaciją Federacijos Taryba gavo apie situaciją Ukrainoje. FT nariai nepagalvojo apie aukas – turiu omeny mūsų tėvynainių, mūsų kareivių gyvybes. Jau nekalbu apie tai, kaip mes atrodysime. Ir tai yra tik paviršiniai klausimai.

Nežinau, iš kur tokia savimana, kodėl tokie rimti sprendimai nesusilaukė dramatiškų svarstymų. Toks įspūdis, jog visi tiesiog įsimylėjo galimybę klausimą spręsti kariniu būdu. Visiems taip patinka, visiems atrodo, jog tai kažkokia graži ir įdomi istorija, didis patriotinis įvykis. Aš apstulbęs nuo tokios absoliučios meilės karui. Tarsi būtų kalbama ne apie rusų tautą, ne apie garbę, ne apie gyvenimą, o apie dalyvavimą kažkokiame žaidime. Mes sužaidėme Olimpines žaidynes, mums pavyko, ir po to kažkoks kvaitulys, lyg koks narkotinis užkratas, lyg būtume pridarę įvairių nusikaltimų ir mums tai patiko, ir mums jau niekas nebaisu.

Šioje situacijoje reikia siekti taikaus konflikto sureguliavimo. Imkime ir pakvieskime Ukrainos vadovybę pas mus, surengsime bendrą atvirą pasitarimą, parodysime jį per televiziją dviejose valstybėse – Rusijoje ir Ukrainoje. Aptarsime visus klausimus, vieni kitiems paaiškinsime pozicijas. Mes ir ukrainiečiai – ne viena tauta, mes skirtingi. Mūsų kultūros skirtingos vidujai. Ne veltui ukrainiečiai visada norėjo gyventi atskira valstybe. Taip, mes artimi, mes daug kuo panašūs, tačiau tai nereiškia, kad mes – viena tauta. Visai ne taip. Mes skirtingi ir tą skirtingumą būtina gerbti ir vertinti.

Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo. Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį. Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę. Negalima karine jėga spręsti šitokią jautrią ukrainietiškos valstybės problemą. Tikiuosi, kad galiausiai šitaip neatsitiks. Nes jeigu taip atsitiks, teks ilgiems metams pamiršti apie mūsų valstybingumą. Kadangi pasekmės bus negrįžtamos. Ukraina vis vien išgyvens ir taps tokia valstybe, kokia ir nori būti. O mes savo šaliai suduosime smūgį, nuo kurio ji visiškai degraduos. Jokia armija neišgelbės nuo galutinės mūsų šalies griūties. Dabar mūsų valstybė yra ne tos būklės, kad leistų sau daryti tokias klaidas…

Autorius – garsus rusų kino režisierius, sukūręs tokius filmus kaip „Faustas“ (2011), „Saulė“ (2005), „Rusų arka“ (2002), „Molochas“ (1999), „Jautis“ (2001), „Maskvos elegija“ (1998) ir kt.

kinosoyuz.com

Kategorijos: Akiračiai, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Užsienyje, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *