S.Baskervilis. Žmogaus teisės ir lyčių lygybė (III) (0)

Stivenas Baskervilis su viena iš dukrų | phc.edu nuotr.

Stivenas Baskervilis su viena iš dukrų | phc.edu nuotr.

Teisinė apsauga kaip žmogaus teisių ginimas. Teisėsauga gali saugoti žmogaus teises, bet gali jas ir atimti

Dviejų minėtų tarptautinių konvencijų logiką tęsia naujas pats įspūdingiausias pavojus žmogaus teisėms prisidengus jų vardu: bandymas teisinę apsaugą paversti gynimu „žmogaus teisių“, – tačiau ne kaltinamojo, o kaltintojo. Pagal šitą logiką įtariamas nusikaltėlis padarė nusikaltimą, nes pažeidė žmogaus-aukos teises.

Toks įtariamasis sodinamas į tą patį suolą kartu tironais ir diktatoriais, kitaip sakant, kaltinimai politizuojami, o kaltinamasis faktiškai vien kaltinimo faktu, apeinant įstatymo numatytą teisinę gynybą, paverčiamas kaltuoju.

Ir vėl pagrindinis smūgis yra nukreiptas į šeimos ir lyčių lygybės įstatymų sferą. Paskutinis mados žodis žmogaus teisių teisėsaugoje – „smurtą šeimoje“ laikyti (klasifikuoti), žmogaus teisių pažeidimu. Dar visai neseniai sunku buvo ir įsivaizduoti, kad smurtas šeimoje tarptautinėje teisėje būtų vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas, – pripažįsta ir feministės D. Tomas ir M. Bisli (Dorothy Thomas ir Michelle Beasley).

Kuo yra pateisinama tokia teisinė naujovė? Ir vėl – neva išnaudojamų moterų gynyba, nors nėra nei apibrėžimo ką reiškia „išnaudojimas“, nei paties išnaudojimo fakto įrodymai praktiškai nepateikiami. Žongliruojama bendromis frazėmis. „Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad šeima jos nariams ne tik nėra saugus uostas, bet gali tapti „prievartos lopšiu“, ir kad tos prievartos liūto dalis nukreipta prieš moteris“, – rašo minėtos feministės (Thomas ir Beasley 1991, 57). Jokių įrodymų apie nepatikslinto buitinio „smurto“ buvimą, apie kurį neaiškiai užsimena autorės, jos nepateikia. Ir pačios feministės sutinka su tuo, kad įrodymų, kuriais būtų galima paremti jų pareiškimus apie visuotinį smurtą šeimose, jos neturi.

Iš tiesų yra priešingai. Jau seniai įrodyta, kad stipri šeima – pati saugiausia vieta moterims ir kad daugiausia prievartos būna iširus šeimai. Feminizmo šalininkai ne tik neturi savo teorijos apie „smurto lopšį“ įrodymų, bet ir ignoruoja duomenis aiškiai rodančius priešingus dalykus.

Visiškai aišku, kad „smurtas šeimoje“ kaip atskira nusikaltimų rūšis buvo dirbtinai sukurtas tam, kad būtų galima apeiti teisinėje sistemoje esančias, nustatytas teisinės procedūros, garantijas. Advokatų kalbų stenogramos (tame tarpe ir kaip jie vardydami nusikaltimo punktus, nuolat apleidžia žodį „neva, tariamai“) aiškiai rodo, kaltės prezumpciją` ir stengimąsi nuteisti kaltinamąjį. Naujieji „genderiniai nusikaltimai“ kaip minėtas smurtas šeimoje, yra tik tam, kad būtų galima nuteisti tuos, kurių kaltės negalima nustatyti įrodinėjant. Suvokus šitą faktą, nesunku pamatyti, kad minėtas principas taip ir prašosi pritaikomas „žmogaus teisių“ srityje, nes nusikaltimai šioje srityje neturi aiškaus apibrėžimo ir griežtų procesinių normų, neuždeda kaltintojams sunkios įrodymų naštos, jie ypatingai politizuoti ir labai palengvina nuosprendžio paskelbimą bei bausmės paskyrimą.

Tačiau „smurto“ šeimoje koncepcijoje labiausiai stebina tai, kad pagrindinė jo ypatybė, – ir tai jį galutinai atskiria nuo įprastų smurtinių nusikaltimų, – yra ta, kad daugumoje atvejų jame nėra įprastinio smurto. Neseniai priimtas Anglijos Vyriausiojo teismo nutarimas, kad „kritika“ ir „atsisakymas duoti pinigų“ yra smurto formos šeimose, tik patvirtina jau seniai susiklosčiusią valstybinę praktiką. „Smurtas šeimose neapsiriboja fizine prievarta, – tvirtina asmuo atsakantis už teisės pritaikymą Anglijos Vidaus reikalų ministerijoje, – į jį įeina psichologinė, emocinė, seksualinė ir ekonominė prievarta“ Ona Taket‘ė (Ann Tacket, 2004, 1). Trumpai sakant, smurtu šeimose praktiškai galima laikyti viską, kas tik patinka. Feminisčių spaudžiami valdininkai, atsakantys už teisėtvarkos apsaugą, manipuliuoja sąvokomis iki visiško prasmės praradimo, o tai joms suteikia laisvę pagal įstatymą persekioti praktiškai bet kurią veiklą, kurią jos įvardija kaip nusikalstamą.

Tai padeda suprasti, kodėl kai kurie įstatymo saugotojai anksčiau nedegė noru persekioti pagal įstatymą tariamus nusikaltėlius, nes nebuvo jokio smurto. Viena tyrinėtoja – feministė užbaigdama tiradą apie policininkus, kurie neva atsisako tyrinėti nesuskaičiuojamus tariamai visame pasaulyje esančius „smurto“ atvejus šeimose, netikėtai prasitarė, kad policija laikėsi „siauro smurto apibrėžimo šeimoje, apimančio tik fizinį smurtą, nekreipdama dėmesio į psichologinę ir seksualinę prievartą“. Kitaip sakant, policija netyrinėjo tokio „smurto“ atvejų, nes juose nebuvo jokio smurto.

Šis įdomi detalė paaiškina visų kompanijų už kovą prieš smurtą šeimose dar vieną tendenciją. Feminisčių darbuose priimta plačiai ir gražbyliaujant kalbėti apie tai koks blogis yra smurtas. „Smurtas – tai ypatingas įžeidimas pačios esmės ir pagrindinių civilizacijos ir pilietiškumo principų. Smurtas žeidžia asmenybės gyvenimą, orumą ir švarą. Jis peržengia bazines taikaus sambūvio normas“. Tokie ir panašūs pasisakymai, po kuriais pasirašytų kiekvienas, manantis, kad kalbama apie tikrą smurtą, reikalingi užrišti gerkles tiems, kurie sužinoję apie kokį konkrečiai „smurtą“ eina kalba, galėtų pagalvoti kad oratorius perlenkia lazdą.

Šios isteriškos kompanijos dėl smurto šeimose pasekmė yra ta, kad vyrų persekiojimas ir jų teismai visiškai atitinka standartinį žmogaus teisių pažeidimų aprašymą blogiausiuose šiuolaikiniuose represiniuose režimuose. Joje yra ir akivaizdžiai sufabrikuoti kaltinimai, ir laisvas procesinių normų taikymas, ir ypatingi politiškai angažuoti teismai, skelbiantys vien tik kaltinamuosius nuosprendžius. Tačiau kovotojai už žmogaus teises ne tik, kad tyli, bet ir aktyviai pritaria bei palaiko šitokią praktiką.

Keista, bet šeimos ir lyčių lygybės klausimuose „teisių gynėjai“ tampa kaltintojais ir reikalauja patraukti atsakomybėn kuo daugiau žmonių ir net visiškai panaikinti teisinių procedūrų garantijas. Naudodami aptakias ir daugiareikšmes kaltinimų formuluotes apie smurtą šeimose, žmogaus teisių gynėjai vardan tų pačių žmogaus teisių, stoja ginti vis dažnėjančius areštus ir nuosprendžius, nepaisant to ar yra kaltės įrodymai, ar ne. Pasirodo, kad smurtas šeimoje dabar yra prilyginamas „privačiam kankinimui“ ir kad Tarptautinė amnestija (Amnesty International) „į prievartą šeimoje žiūri kaip į kankinimų formą“. Tokie ir panašūs pareiškimai rodo, kad jų autoriai perkeičia žodžių prasmes pagal Orvelo romaną  „1984“ ir nuvertina sąjūdį už kankinimų panaikinimą, tikrąją to žodžio prasme.

Feministėms to nepakanka, – apart teisminio persekiojimo, valdžia savo piliečiams dar privalo nurodyti kokių pažiūrų jie turi laikytis. „Tarptautinė bendrija“ turi turėti įgaliojimus „nurodyti valstybėms priimti tas ar kitas programas, diskriminacinių santykių ištaisymui“. Teisės organų veikla tampa neatskiriama nuo politinės ideologijos, kurios diegimas gyventojams (už jų pačių sąskaitą) tampa „žmogaus teisių“ priežiūra (D. Thomas ir M. Beasley 1993, 58-60).

Reikia priversti žmones patikėti, kad problemos šaknis yra jų pačių neteisingose pažiūrose (arba kaip, tai vadina viena tyrinėtoja „klaidingose mintyse“), kurias išrauti turi valstybės mašina, nes būtent jos „yra visų diskriminacijos formų ir smurto prieš moteris, pagrindas“. Tam reikia iš viršaus nuleistos perauklėjimo programos, kurios „tikslas reformuoti esančius ideologinius, socialinius ir kultūrinius konstruktus, vienaip ar kitaip įamžinančius nuomonę, kad vyrai viršesni už moteris“. „Žmonių santykių pakeitimui, reikia neatidėliotinai įvesti panašias bendrojo lavinimo programas“ Katerina Mur (Catherine Moore 2003, 106).

Štai ir atėjome iki logiškos iš tokios ideologijos išplaukiančios išvados, kuri yra tarsi paimta iš stalinistinių tradicijų. Pasirodo, kad dėl moters išnaudojimo kalta jau ne diskriminacija, bet kaip tik tai, už ką pačios feministės ir kovojo – lyčių lygybė. Abi lytys lygios, bet viena iš jų dabar – lygesnė. „Nors teoriškai lyčių lygybės principas ir apsiriboja vyrų ir moterų lygiateisiškumu, bet praktikoje dažnai būna, kad nepakanka pakelti moterų teises iki vyrų lygio“- rašo feministės (Thomas ir Beasley 1993, 61)

Bet kokia lyčių lygybė – nelygybė. Bet kokia neprievarta – prievarta. Įstatymais numatytų procedūrų laikymasis – žmogaus teisių pažeidimas. Bet kuris žodis gali reikšti viską, ko tik siekia viena ar kita politinė programa.

Tačiau nežiūrint viso to, galimai pats ekstremaliausias feminizmo šalininkų reikalavimas – tai reikalavimas, kad valstybės žmogaus teisių vardu, visiškai kontroliuotų savo piliečių šeimos ir asmens gyvenimą. „Griežtas priešpastatymas teisėje ir visuomenės gyvenime to kas privatu ir to, kas visuomeniška,   neigiamai veikia moterų galimybes realizuoti savo fundamentales  žmogaus teises, ir ypač, imant domėn tą žalą, kurią jis daro prievartos šeimoje atvejais“ (C. Moore, 2003, 93). Siauro kraujomaišos ratelio – mokslinio feminizmo nariai, tarsi užkeikimą vėl ir vėl kartoja šitą šūkį ne tik dėl to, kad patys atsisako pripažinti ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo, bet ir todėl, kad uoliai siekia jas panaikinti.

Natūralu, kad tam, jog pagal įstatymą nubaustume tikrus nusikaltėlius, nereikia kontroliuoti nekaltų piliečių asmeninį gyvenimą. Nusikaltimai naudojant tikrą fizinę prievartą – nesvarbu ar jie buvo padaryti privačiame name ar kur nors kitur – sėkmingai tiriami pagal įstatymą nepažeidžiant asmeninio ir šeimos gyvenimo neliečiamybės, o to labiau neneigiant jos buvimo. Feminizmo teoretikai patys tai pripažįsta. Kitaip sakant, tikrų nusikaltimų baudžiamasis persekiojimas nereikalauja privataus gyvenimo panaikinimo. Bet nepaisant to, būtent, jie to ir siekia.

Bendrai paėmus, jei feministiniuose darbuose apie žmogaus teises (ko gero ir visuose darbuose) ir yra leitmotyvas, tai tik tas, kad bet kurią valstybės nekontroliuojamą žmogaus gyvenimo sritį reikia paskelbti už įstatymo. „Nepakankama asmeninio gyvenimo kontrolė yra dėl įstatymų, nukreiptų prieš prievartą (tame tarpe ir psichologinę prievartą) šeimoje, nebuvimo“ (Moore 2003, 93, 95). Ir nors yra pakankamai įstatymų nukreiptų prieš smurtinius veiksmus, – feministės visiškai nesiruošia ginti kažkieno fizinę sveikatą, todėl, kad nieko fizinio šitoje „prievartoje“ nėra. Visa tai yra dalis grynai politinės programos skirtos šeimos instituto sunaikinimui, pasitelkiant melagingus kaltinimus ir priskiriant valstybėms teises kontroliuoti savo piliečių intymiausias gyvenimo sritis. Prestižiniuose moksliniuose žurnaluose mokslininkai, žinodami, kad niekas nedrįs jiems priekaištauti, be baimės tiražuoja pareiškimus apie tai, kad valstybė neturi pripažinti ir gerbti asmeninio gyvenimo privatumo.

Trumpai sakant, įstatymai prieš smurtą šeimoje sukurti ne tam, kad nubaustų nusikaltėlius (kurių jie ir nenubaudžia), o tam, kad asmeninis gyvenimas būtų pajungtas baudžiamajam kodeksui. „Tokioje sistemoje, – rašo Dženi Sak (Jeannie Suk), – namai tampa erdve, kurioje baudžiamoji teisė sąmoningai ir prievarta perskirsto ir apriboja teises bei privačių asmenų santykius, (…) ir tai ne šalutinis baudžiamojo persekiojimo efektas, bet jo uždavinys“. Prisidengę neva geru tikslu, kad prievartą reikia persekioti pagal įstatymą (ji ir be to yra baudžiama), įstatymų prieš prievartą šeimoje autoriai‚ „į nusikaltimo rangą pakelia ne tik pačią prievartą, bet ir (…) tariamo agresoriaus buvimą namuose“. Iš esmės tai tampa „nustatytu pagal baudžiamąją teisę intymių santykių draudimu namuose“. Bendram sutuoktinių ar sugyventinių gyvenimui automatiškai iškyla „arešto ir nubaudimo rizika“ (2006, 7-9).

Ši politiškai angažuota logika aplinkiniu keliu prievartą šeimoje pavertė (kvalifikavo) žmogaus teisių pažeidimu, nes žmogaus teisės, kad ir kaip jas bevertintume, yra ne juridinis, bet visada politinis klausimas. Panašiai ir tariami (neginčijami) diktatoriai, tie, kurie neva vykdo prievartą šeimose – ne paprasti nusikaltėliai, bet patriarchaliniai tironai, o nusikaltimo esmė yra neva ne jų atliktuose veiksmuose. Ne, viskuo kalta patriarchalinė tvarka, kurioje moteris, kažkokia neaiškia prasme, išnaudoja klaidingos pažiūros, ir būtent tame ir yra tokių nusikaltėlių kaltė. Įrodymai nėra svarbu, nes jų kaltė įrodyta ne jų veiksmais, bet pačiu jų užimamos pozicijos faktu ir jų visuomenėje platinamomis nuomonėmis. Viena tyrinėtoja garbingai prisipažįsta, kad smurto šeimoje kategorija – grynai politinis konstruktas, sukurtas jos kolegų – feminisčių Bonita Mejersfeld (Bonita Meyersfeld, 2003, 379, 371).

„Šiuolaikinius kovotojus už žmogaus teises (…) įkvėpia idėja nubausti nusikaltėlius“ – pastebi Džonas Lochlendas (John Laughland  2008, 257). Jie nesirūpina ginti žmogaus teises tų, kuriuos apkaltina jų pažeidimu. Jiems žymiai artimesnis yra jų pirmtakų-jakobiniečų pavyzdys, kurie mėgo sušaukti grandiozinius suvažiavimus, komitetus ir „ypatingus“ teismus, kurių tikslas, kaip atrodo, buvo apkaltinti visus iki vieno, kurie jiems buvo įduoti. Kaip ir fanatikas Liuji Antuanas Sent-Žiustas (Louis Antoine de Saint-Just), kuris pateisindavo teroro epochą šūkiu: jokios laisvės, laisvės priešams!“, šiuolaikiniai kovotojai už žmogaus teises skanduoja: jokių žmogaus teisių, žmogaus teisių pažeidėjams!“

Apie žmogaus teisų ištakas filosofas Pjeras Manas (Piere Manent) rašo, kad „gynyba ir visų pirma, pripažinimas lygių žmogaus teisių visiems buvo tampriai susieta su suverenios valstybės sąvokos sukūrimu“ (2007, 16). Jei leisime „žmogaus teisėms“ pavirsti valdžios užgrobimo instrumentu, nuverčiant mūsų pačių amžių bėgyje sukurtus šitoms teisėms apsaugoti visuomeninius institutus, mes vietoj jų sukursime naują tironiją.

Įžymusis Amerikos revoliucionierius Tomas Peinas (Thomas Paine Paine) kadaise pasakė, „Pagrindinė patrioto pareiga yra kovoti su savo valdžia“… Arba dar: „Kai žmonės bijo valdžios, tai vadinama tironija. Kai valdžia bijo žmonių, tai vadinama laisve” ir “kai visos kitos teisės sutryptos, teisė sukilti tampa neginčijama”.

Iš: Проф. Стивен Баскервиль. Равенство полов и проблема прав человека sutrumpintai išvertė Alkesandras Žarskus

Pabaiga

S.Baskervilis. Žmogaus teisės ir lyčių lygybė (I)
S.Baskervilis. Žmogaus teisės ir lyčių lygybė (II)

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *