A. Patackas. Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui (69)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas.

Antras – 1569m. Liublino unijos aktu žemę leista pirkti bet kam, bet, praėjus dvidešimčiai metų, vienai kartai – 1589m. III-jame Lietuvos Statute šitai buvo atšaukta. Kodėl? Manau, buvo patirta, ką reiškia parduoti žemę ne saviems. Manęs neįtikins daugybė mandrų argumentų iš abiejų pusių, nes seku Kristaus posakiu, skirtu labai svarbiems sprendimams – „Taip, taip, ne ne, o visa kita iš piktojo“.

Dabar keletas konkretybių.

Pirmoji – be abejo, žemės gynėjų Sąjūdyje yra visko – nuoširdžių kovotojų ir avantiūristų, suvokiančių pasekmes ir einančių pasroviui, yra netgi slaptų kenkėjų ir svetimų jėgų statytinių. Bet nejaugi SĄJŪDYJE jų nebuvo? Ar neišaiškėjo jie sudegus šiaudų liepsnai? Ar taip jau sunku įžvelgti paraleles, bendrą vektorių tarp dviejų šitų Sąjūdžių?

Antroji – kuo Jums užkliuvo Panka? Statėte jį šalia Paleckio, žemės gynėjus išvadinote pankomis, bet kai sulyginote Panką su Hitleriu – to jau buvo per daug, sėdau rašyti šio laiško. Pateikiu Jums žinias apie šį žmogų. Po ankstyvos mamos mirties našlaitį apsiėmė auginti vilniečių gydytojų-patriotų šeima, ir išaugino jį tikru tėvynės mylėtoju.

Čia jo biografija trumpai:

Julius Panka gimė 1979 m. sausio 17 d. Anykščių rajono Traupio miestelyje. 1988 mirus motinai, paimamas globoti gydytojų šeimos iš Vilniaus. 1997 m. baigė Vilniaus Sausio 13-osios vidurinę mokyklą. 2001 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, istorijos specialybę. Studijuodamas dirbo Vilniaus Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje skautų būrelio vadovu. 2001- 2002 m. m. dirbo Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“ auklėtoju, 2002-2003 m. Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje ir Vilniaus „Vilnies“ pagrindinėje mokyklose istorijos mokytoju. Nuo 2003 metų iki dabar dirba UAB „Bigreta“ vadybininku.

Moka anglų, rusų ir latvių kalbas.

Nuo 1990 metų dalyvauja skautų organizacijų veikloje, yra buvęs „Pilies“ ir „Keruočio“ skautų tuntininku, „Lietuvos skautijos“ tarybos nariu. Yra vadovavęs ir organizavęs ne vieną dešimtį skautiškų stovyklų, žygių ir renginių. Nuo 1995 iki 1997 aktyviai prisidėjo prie Jaunimo bendrijos „Verus“ organizuotų gatvės vaikų socializacijos projektų, dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje, 1999 -2001 aktyviai veikė Lietuvių tautinio jaunimo organizacijoje „Jaunoji karta“. Nuo 2008 metų vadovauja Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai, buvo vienas iš Lietuvių tautinio centro steigėjų, šiuo metu yra šios organizacijos Etikos komisijos narys.

Nuo 2009 metų aktyviai prisideda prie kasmetinių Kovo 11-osios patriotinių eitynių, ir baltiškų kultūros stovyklų Dieveniškėse organizavimo. Yra politinės partijos Tautininkų Sąjunga steigėjas, 2011 metų gruodžio 17 dieną, atkuriamojo suvažiavimo metu, išrinktas partijos vicepirmininku. Vedęs, žmona Virginija šiuo metu vaiko priežiūros atostogose, dukra Milda moksleivė, sūnus Vaitautas eina į darželį. Pomėgiai: Lietuvos ir Latvijos istorija, etninė kultūra, kelionės.

Taigi jaunas žmogus, istorikas ir istorijos mokytojas, dirba su vaikais ir laisvalaikiu. Savo tautiškas pažiūras deramai derina su krikščionybe, jam ypač svarbi tradicinė lietuviška šeima, jo straipsnius spausdina ne tik tautininkų spauda, bet ir krikdemų „Apžvalga“, ir „Bernardinai“.

Jo biografijoje nėra jokios dėmės, prie kurios galėtų prikibti žurnalistai. Dar – Panka visai nesiruošia bėgti iš ES, yra už buvimą ES, bet aktyvų buvimą, taisant kas joje ne taip. Kiek teko susipažinti, tai rimtas, santūrus, lietuviškai lėtas jaunas žmogus, kuris jau baigia nusiplauti jam primestą skustagalvio nacio, fašisto etiketę. Nuo savęs galiu pasakyti – jei Julius Panka fašistas, tai aš, Algirdas Patackas – komunistas. Jam – 35-eri. Manau, po penkerių metų jis išaugs į ramų, tvirtą, santūrų politiką- patriotą sveikiausia šio žodžio prasme, ir kas žino…

O Jūs patikėjote laikraštienos pasakomis apie jį ir padarėte ir toliau darote iš jo baubą. Bandžiau Jus perspėti per sūnų ir Jūsų kamerdinerį Tučkų, bet matyt tai nebuvo padaryta.

Taip, mes rizikuojame. Taip, mes skelbiame karą ES blogybėms, metam iššūkį nusenusiai Europai vardan tos pačios Karolio Didžiojo Europos iš didžiosios raidės. Be abejo, galime pralaimėti, kaip vengrai 1956-iais, o jau nuostolių tai tikrai turėsime. Bet juk mes – Lietuva! Argi nebuvo moratoriumų ir blokadų, ar išduosime vengrus, vėl pakilusius į kovą, kaip ir 1956-iais?

Be abejo, šalia Juliaus Pankos šmėkšo dar viena figūra, o gal jų ir daugiau, su kuriais neičiau į žvalgybą, bet ar SĄJŪDYJE to nebuvo – galėčiau netgi įvardinti pavardes…

Vytautai Landsbergi, pirmasis ir tikrasis naujosios Lietuvos Prezidente, šlovingosios riterių giminės lietuviškosios atšakos tesėjau, kuri jau penkios kartos ištikimai tarnauja Lietuvai tėvynei – prašau, neatmeskite lengva ranka mano sakymų. Jie – iš širdies, pasitelkiant sveiką protą ir paaštrėjusią pastaruoju metu nuojautą. Dar kartą – visada Jus gerbiau ir gerbsiu, nes mačiau Jus iš arti labai realios mirties akivaizdoje. Jūs buvote jai pasiruošęs, ir Lietuva per amžius šito neužmirš.

Atrodo, atlikau savo pareigą.

Buvęs Jūsų asmens sargybinis, Sąjūdžio eilinis Algirdas Patackas.