Pietų Medininkai: raktas Žemaičių slėpiniams pažinti (0)

Almonaičiai_Pietu_MedininkaiPaskutiniąją sausio dieną Vilniuje viešai pristatytas naujas leidinys – Pietų Medininkai: keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas [1]. Jo autoriai Vytenis ir Junona Almonaičiai, išleidę jau ne vieną panašaus pobūdžio knygą, šį kartą kviečia į pačią Žemaitijos širdį – pietvakarinę Žemaičių aukštumos dalį, kur stūkso aukščiausioji jos viršukalnė – Medvėgalis (234,6 m), telkšo Dievytis ir Paršežeris, gimsta Yžnė, Lokysta ir Virvytė – Nemuno ir Ventos baseinų upės.

Žygeiviai nuo seno mėgsta šias vietas ne tik dėl kvapą gniaužiančių vietovaizdžių, bet ir jų sodraus kultūrinio bei mitologinio paveldo. Šis nūnai dažniau aptinkamas knygų lentynose ar internete, negu gyvame pašnekesy su vietiniu senoliu. Mat, po melioracijos vajaus išlikusias sodybas jau baigia visai nušluoti laisvosios rinkos dėsniai. Juo svarbiau tuomet vykti į Žemaitiją su išsamiu kelionių vadovu, nukreipiančiu žingsnį ir žvilgsnį ten, kur yra ką regėti, t.y., žiūrint suvokti (Lietuvių kalbos žodynas).

Daug kas pasikeitę šiandien tose vietose, kur kadaise, anot Simono Daukanto, „keleivis keliaudamas vilkų ir meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo“. Žinia, dabar čia yra ir labai jau plačių vieškelių, ir vienodai, kaip visur, numelioruotų plotų. Bet čia pat, už keleto žingsnių – likę ir kūlgrindos, ir pelkės, per kurias jos vedė, ir piliakalniai bei šventkalniai, kuriuos jos skiria ar jungia, nelygu kas tas klampynes pereiti mėgina.

 Žygeiviai brenda per Sietuvų kūlgrindą. Burbiškiai. 2008 m. | J. ir V. Almonaičių nuotr.

Žygeiviai brenda per Sietuvų kūlgrindą. Burbiškiai. 2008 m. | J. ir V. Almonaičių nuotr.

Platieji vieškeliai, viena vertus, gali vesti į tikslą, kita vertus – pro šoną. Štai „pietų kryptimi nuo Laukuvos sparčiai tolsta judrus plentas į Šilalę. (…) Nūnai šis kelias asfaltuotas, greitas. Šiame skyrelyje aprašomas vietoves juo galima pralėkti per kelias minutes. Bet juk, anot vietovardžių ir juos paaiškinančių padavimų, tai vietos prie Dievo!“ Tai knygos skyriaus „Pietinės Laukuvos apylinkės“ ištrauka. Jam padedant (ir keliu nepralėkus) galima išvysti Dievyčio ežerą ir Padievytį, Šiauduvą (nuo žodžio šaudyti) ir Dvarviečius, kažkada – dvaro, dabar – garsios meteorologinės stoties (žr. meteo.lt) vietą.

 Payžnio alkakalnis, vadinamas Pakievės kalnu, žvelgiant iš pietryčių | J. ir V. Almonaičių nuotr.

Payžnio alkakalnis, vadinamas Pakievės kalnu, žvelgiant iš pietryčių | J. ir V. Almonaičių nuotr.

 

Vytenis ir Junona Almonaičiai įduoda raktą įvairių laikmečių slėpiniams atrakinti. Nekeista, kad kūlgrindos gelbėjo ir pastarojo pokario partizanus, o Bilionių Švedkalnis (kitaip – Šventkalnis) matėsi pro žymaus mitologo Norberto Vėliaus gimtosios trobos langą. Kur ji – telieka dar skaitytojams patiems atrasti, o Laukuvoje – Norberto Vėliaus gimnazija, kurią jis baigė ir kur mokytojavo, kol buvo… per jaunas stoti į universitetą.

Nekartojant to, ką dar galima perskaityti čia pristatomame leidinyje, verta pastebėti, kad savaip į šias vietas pakvietė ir taip pat šį mėnesį viešai pasirodžiusi Algirdo Patacko svariausių darbų rinktinė Litua [2]. Be kita ko, joje rasime skyrių „Kaip radosi Žemaitija“ su įžanga „Naujai apie gamtos ir istorijos sąveiką“. „Susiformavę saugiose aukštumose, pirmieji baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais, vėliau plėtė savo plotus ir lygumose bei žemumose“. Tikroji Žemaitija, jos įsčios, anot A. Patacko, yra pati Žemaičių aukštuma, tarpupis, moksliškai – vandenskyrinis kalvynas, stūksantis „tarp žaliųjų žemumų ir lygumų kaip sala, kaip tvirtovė“. „Ši aukštuma – tvirtovė – ir yra tikroji Žemaitija, žemaičių, kad ir kur jie būtų, protėvynė.“

 Medvėgalis ir kelias jo link atvykstant nuo Kaltinėnų | J. ir V. Almonaičių nuotr.

Medvėgalis ir kelias jo link atvykstant nuo Kaltinėnų | J. ir V. Almonaičių nuotr.

„Pietų Medininkų“ autoriai, matyt, šiai idėjai pritartų, nes savo leidinio pratarmėje pabrėžia, kad žmonės jų aprašomose vietose – tai „patys tikrieji“ žemaičiai, nes gyvena čia niekur nesikraustę ir su niekuo nesusimaišę jau pusantro tūkstantmečio“. Knygoje minimi net keli kapinynai, kuriuose, tik nežymiai pasislenkant, laidota tūkstantį ar net dar daugiau metų.

Knyga pristatyta neįprastai modernioje aplinkoje, United Agencies verslo centre (A.Goštauto g. 40) pakvietus šeimininkams, kartu ir knygos rėmėjams, UAB Cool Investment, kurie Žemaitijos slėpiniams taip pat nėra abejingi. Taip palydėta į gyvenimą, tikėkimės, ji lengvai pasieks platų ir įvairų Žemaitijos mylėtojų, keliautojų bei kitų smalsuolių, ratą.

Pigiau įsigyti šią ir kitas „Keliautojo žinyno“ knygas, pabendrauti su autoriais bus galima artėjančioje Vilniaus knygų mugėje, „Lututės“ leidyklos stende.


[1] V.Almonaitis, J.Almonaitienė. Pietų Medininkai. Keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2013.

[2] A.Patackas. Litua. Lituanistika, publicistika, beletristika. Vilnius: Versmė, 2013.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Kelionės, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *